Ateities mokslai ir žmogaus asmuo

Mokslo pažanga skubiai braujasi ne tik į erdves, bet ir į žmogaus organizmą. Erdvėse pasieks mėnulį, pasieks Venerą, Marsą. O žmogaus organizme? Iki kol į žmogaus organizmą galės brautis, nesuardydamas asmenybes? Tokis klausimas susilaukia ir rašytojų susidomėjimo. Vienas toks rašytojo mėginimas į tą problemą įžvelgti aprašomas čia toliau.

Yra literatūrinis žanras, kuris vadinasi istorinis romanas. Jame istoriniai faktai tėra rėmai, ant kurių rašytojas kuria situacijas ir žmones, žodžiu, kuria fikciją iš mokslinių (istorinių) prielaidų. Jų žvilgsnis nukreiptas į žmonijos praeitį. Šitas žanras yra literatūros kritikų pripažintas, ir istorinių romanų kūrėjai nesijaučia posūniai didžiojoj rašytojų šeimoj.

Esama ir kito literatūrinio žanro, kuris vadinasi moksline fikcija. Jis nėra visiškai naujas — Jules Verne jau brovėsi į žemės vidurius ir keliavo į mėnulį apie 1865 metus. Šio žanro kūrėjai taip pat atsiremia į mokslinę patirtį ir kuria fikciją iš mūsų dienų griežtųjų mokslų prielaidų. Jie tačiau savo žvilgsnį kreipia į pasaulio ateitį. Literatūros kritikai dar vis šnairuoja į šituos bandymus, ir mokslinės fikcijos kūrėjai dar vis išeina į pasaulį po kukliu kišeninės knygutės (pocketbook) viršeliu.

Jų rinka labiausiai yra jaunoji karta. Karta, kurios žvilgsnis nukreiptas į ateitį, o ne į praeitį. Karta, kuri laboratorijose skaldo atomus, kuri veržiasi užkariauti erdvę, kuri operacinėse salėse nebebijo peiliu atverti žmogaus širdies, kuri išmoko elektronų pagalba paerzinti smegenų ląsteles ir atskleisti pasąmonio pasaulį. Tokia yra mokslinės fikcijos skaitytojų - ir kūrėjų - karta. Vienas iš tų kūrėjų, labiau populiarus, negu galima tikėtis jo amžiuj, yra Algis Budrys.

WHO nebando mūsų nukelti nei į kitas planetas, nei peršokti kelis šimtus metų. Istorija vyksta apie 1980 metus, kada mūsų pasauly telikę du frontai: sovietinė sfera ir alijantų sfera. Šaltasis karas tebevyksta, karas ne ore ar po vandeniu, bet mokslinėse laboratorijose ir žvalgybos kartotekose. Žodis karas nustojo savo geografinio aspekto. Tai yra dviejų pasaulių mokslinės pažangos karas.

Tie, kurie jieško tik lengvo pasiskaitymo nemigai nuvaryti, pervers knygą per porą valangų ir atsimins tiktai, kad tai yra špionažo istorija. Sovietai grąžina alijantams būtybę, kuri yra pusiau robotas, pusiau žmogus. Tai turėtų būti Lucas Martino, amerikiečių mokslininkas, dirbęs prie slapto K-88 projekto. Laboratorijos sprogime Martino buvo beveik sudraskytas į gabalus. Sovietai jį pagriebė, išlaikė ligoninėj kelis mėnesius, “sulipdė”, padarydami iš jo robotišką baisenybę ir galų gale, alijantų spaudžiami, grąžino. Bet ar toji pabaisa, artėjanti nuo sovietų pasienio, tikrai yra Lucas Martino? O gal tikrasis Martino yra likęs anapus ribos, tuo tarpu, kai ši artėjanti baisenybė yra tik šnipas, apšarvuotas visa informacija, išgauta iš tikrojo Martino? Lygiai šis robotas gali būti tikrasis Martino (tikras tiek, kiek jame liko žmogaus kūno ir žmogaus organų, nepakeistų metalo dalim, kurios funkcionuoja elektronų pagalba...), bet Martino su “išplautais smegenim”? Kiekvienu atveju, yra pavojus, kad K-88 projektas nebėra sovietams paslaptis. Ir per ištisus penkeris metus amerikiečių žvalgyba jieško atsakymo j klausimą “kas”?

Tokie yra WHO rėmai. Įžvalgesnis skaitytojas tuose rėmuose suras problemą, prieš kurią jau šiandien stovi chirurgai, matydami sumaigytus trafiko nelaimėse kūnus, problemą, kuri laisvajam pasauliui neduoda ramybės nuo pat kardinolo Mindszenty bylos — būtent, žmogaus problemą. Iš vienos pusės žmogaus, kaip fizinės biologinės būtybės su nuostabiai funkcionuojančiu aparatu, iš kitos — žmogaus, kaip protingos būtybės su visu kompleksu intelektualinių ir moralinių savybių.

Martino buvo praktiškai miręs, kai jį pristatė į sovietinę ligoninę, tačiau “tam tikrom aplinkybėm mirtis nėra nuolatinė būsena” — paaiškina kinietis daktaras Kothu saugumiečiui Azarinui. Martino operacijos aprašymai ne dėl to siaubingi, kad jie detalizuoti ligi šiurpumo, bet dėl to, kad skaitytojui kyla klausimas: iki kokios ribos elektronika, servomechanika, apskritai technika gali brautis į biologinę sritį, nesunaikindama žmogaus esmės?

Beveik visi Martino organai buvo pakeisti dirbtiniais ir veikė preciziškai, elektronų varomi, jo mirusios nervų ląstelės buvo atgaivintos, bet ar Martino po viso to liko žmogus? O jei ne žmogus, tai kas?

Ir jo “smegenų plovimas” dėl to buvo nelengvas: kaip sulaužyti būtybę, po kurio metaline “oda” negalima pramatyti jokios išraiškos, kuris nei jaudinasi, nei pyksta, nei bijo, žodžiu, neturi jokios silpnybės... Ir vis dėlto saugumietis Azurinas priemonę suranda. Tai ne tos brutalios ir neišmintingos priemonės, kurias prieš 50 metų naudojo jo pirmatakai. Ir jos ne visada būdavo efektyvios. Azu-rino smegenų plovimo technika yra tobula: ji pritaikoma net tokioms būtybėms, kurios yra pusiau mechanizmas, pusiau žmogus.

Azarino charakteristika prašosi verčiama:

“Anastas Azarin nebaigė jokios akademijos, niekad neturėjo laimės pabraižyti lentos ar pasidaryti užrašus knygelėj. Kol jie (jo bendradarbiai - ne saugumiečiai - iš užsienių reikalų ministerijos) blizgino savo uniformomis klasių suolus, jis su tėvu tamsiam miške, dar prieš aušrą, kirsdavo medžius ir vilkdavo sunkius rąstus. Kol jie ruošdavosi egzaminams, jis prižiūrėjo darbo kolonas taigoje. Kol jie sėdėjo susikuprinę prie savo rašomų stalų, jam teko valgyti prasčiausios rūšies ryžius su mažais, parudusiais Mandžurijos gyventojais. Kol jie ilsėjosi namie, skaitydami laikraščius, čiauškėdami su žmonom ir svajodami apie karjerą tarnyboje, jis kaleno dantis lauko ligoninėj, beveik mirdamas šiltine...”

Amerikos intelektualas paprastai tik tiek tepažįsta sovietus, kiek jis paskaito Walter Lippmann įtaigojimus ar keliautojų įspūdžius. O jaunas Algis Budrys, kuriam niekada neteko susidurti su komunizmu akis į akį, teisingai pajuto, kad neapykanta yra didysis sovietinio gyvenimo variklis; kad jeigu Amerika gali teisėtai didžiuotis savo F.B.I. vyrais, tai sovietų saugumietis yra arba kriminalistas, arba psichopatas sadistas, arba neapykantos ir keršto visam pasauliui pritvinkęs Azarinas.

Daug darbo valandų Alg. Budrys turėjo įdėti į savo medžiagos studijas, iki anatomija, fiziologija, mechanika, technika ir mūsų laikų istoriosofija susilipdė į vienetą. Kiekvienu atveju, rezultatas buvo vertas pastangų.

V. B.