Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių prisiminus

PAULIUS JURKUS

Tai atsitiko 1944 m. spalio 7 d., kai Raudonoji armija iš Šiaulių pradėjo didžiąją ofensyvą Klaipėdos kryptimi ir kai vokiečių kariuomenė traukėsi. Buvau dar tėviškėje — Žemaičių Kalvarijoje. Tą naktį, iš spalio 6 į 7, buvo baisu — švietė raketos, šaudė artilerija. Ir ką daryti, ką daryti, kaip išlikti savam krašte, išsigelbėti iš tokių didelių pavojų?!

Tą spalio 7-tos rytą nerimas mane nuvedė į kleboniją. Tai buvo marijonų vienuolynas. Viršininku buvo Tėv. Klemensas Kačergius, malonus ir jaukus žmogus. Žinojau, kad vienuolyne slepiasi keliolika žydų, o jų tarpe mano mokytojas iš Sedos vidurinės mokyklos dr. Samuelis Sauchatas.

Tame vienuolyne gyveno ir kita įdomi asmenybė — kun. Vladas Taškūnas, vokiečių vos neišvežtas į koncentracijos stovyklą, dabar buvo uždarytas šiame vienuolyne. Jis buvo mokytas ir apsiskaitęs žmogus, mokėjęs keletą kalbų, domėjosi prancūzų intelektualų katalikišku judėjimu, vertė jų straipsnius į lietuvių kalbą ir spausdino „Naujojoje Romuvoje", spausdino Ventos slapyvardžiu.

Šį dramatišką rytą norėjau pasikalbėti su tuo išmintingu žmogumi. Ką jis patars? Išėjom pasivaikščioti į sodą, kad niekas netrukdytų. Kun. Vladas Taškūnas taip ir pareiškė:

— Aš nesitrauksiu į Vakarus. Rytai ilgisi Kristaus, ir aš ten keliausiu. Dabar štai ir pasidaro proga. Buvau Amerikoje per 10 metų, bet man svetimas jų materializmas.

Man jis nieko tiksliai nepatarė. Turiu pats apsispręsti.

Kai grįžom į vienuolyną, prie gonkų privažiavo automobilis iš Telšių. Prie vairo sėdėjo vyskupas Vincentas Borisevičius, mano geras pažįstamas. Buvau ir aš jam nesvetimas, atlikęs įvairių patarnavimų.

Vysk. Vincentas Borisevičius (sėdi antras iš k.) ir vysk. Justinas Staugaitis (trečias) su keliais Telšių vyskupijos kunigais.

Priėjau prie atidaro automobilio lango. Pasisveikinome. Vyskupas neklaustas taip ir pasakė:

— Atvykau čia Marijos globoje praleisti frontą. Aš negaliu trauktis iš pareigų, iš vyskupijos. Turiu likti su tikinčiaisiais, ginti juos, teikdamas visiems pagalbą ir paguodą.

Vyskupas buvo kuklus žmogus, spindėjo savo dvasingumu. Toks ir dabar buvo, kai kalbėjosi su manimi. Supratau, jis turi likti čia, paskui herojiškai ginti tikinčiuosius nuo bedievių persekiojimo.

Šioje stebuklingoje vietoje, prie Dievo Motinos altoriaus, Jos globa pasitikėdamas, jis man linkėjo Dievo palaimos nepražūti kelionėje ir išlikti glaudžiam ryšyje su savo tauta, su savo religija.

Taip ir išsiskyrėm. Praleidęs frontą, jis grįžo į Telšius, kur prasidėjo jau kitas karas — prieš jį, prieš Bažnyčią. Grįžęs Telšių katedros klebonu paskyrė kun. Vladą Taškūną, kaip nukentėjusį nuo vokiečių. Bet kun. Taškūnas bet kokiose sąlygose nesigailėjo tiesos žodžio: katedroje jis pasakė pamokslą, pasakydamas tiesą apie komunistus. Už šį pamokslą buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas į Sibirą, kur jis nunešė savo krikščionišką meilę kenčiantiems žmonėms.

Vyskupas Borisevičius, nepabūgęs teikė pagalbą žmonėms — ir partizanams, ir visiems vargstantiems. Vėliau tardymo metu jis buvo kaltinamas teikęs partizanams pagalbą maistu, patarnavęs laiškų perdavimu. Tardomas prisipažino, kad pagalbą teikė visiems, kas tik jos prašė. Neskatino ginkluotai kovai, nes netikėjo naujo karo gandais, laikėsi Bažnyčios tradicijos dvasinę ir religinę pagalbą teikti ir mirštančiam herojui, ir mirti pasmerktam žmogžudžiui.

Vyskupas buvo areštuotas 1946 m. vasario 5 d. Telšiuose. Kalėjime buvo žiauriai kankinamas, mušamas, nuteistas mirti. Jis buvo slaptai sušaudytas naktį Vilniuje kažkur netoli Gedimino pilies ir ten užkastas. Tiksli jo sušaudymo data dar nežinoma. Daug kur rašoma, kad sušaudytas 1947 m. sausio 13 d.

Jam į kalėjimą maisto atnešdavo sesuo Marijona, atnešdavo ir naujų baltinių, nes jo apatiniai drabužiai nuo mušimo buvo kruvini. Tai seseriai valdžia pranešė, kad vyskupas miręs kalėjime 1946 spalio 12, bet kokiame nenurodyta.

Ir kaip simboliška: šventas ir geras žmogus sušaudytas Lietuvai brangiausioje vietoje — istorijos širdyje, kur degė pagoniška šventa ugnelė, kur buvo pirmieji krikščionių altoriai. Ir naujos Lietuvos ištikimybės auka ten sudėta, kad Lietuva per savo kankinius ir šventuosius būtų visada ir gyva...

Į šio kankinio istorijos finalą įsijungia ir vienas nežinomas rusų šventikas, kuris kruvinus vyskupo marškinius nuvežė į Romą ir įteikė popiežiui, greičiausiai Pauliui VI. Marškiniai buvo kankinio relikvija ir įrodymas, kaip vyskupai, kunigai ištikimai eina savo pareigas ir miršta kankinio mirtimi už tikėjimą. Popiežius turėjo jausti, kokia tai didelė jėga slypi kankinio relikvijoje.

Amerikoje kun. dr. Andrius Baltinis parašė ir 1975 m. išleido knygą „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai", 154 psl. Kankinys vyskupas prisimintas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje" 1977 m., nr. 30.

Truputis istorijos

Vysk. Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkų kaime, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje Petrapilyje, kunigų seminariją lankė Seinuose ir Friburgo universitete Šveicarijoje. Į kunigus įšventintas 1910 m., kai jis buvo 23 metų.

Prieš pradėdamas darbą parapijoje, buvo kelis kartus žandarų iškrėstas, — ieškojo draudžiamos literatūros.

Nuo 1913 metų pavasario vikaras S. Kalvarijoje. Prasidėjus pirmam pasauliniam karui, vokiečiai greit užėmė S. Kalvariją ir kunigą paėmė kaip miesto įkaitą. Ofenzyvos metu rusai vėl atsiėmė S. Kalvariją. Jie kaltino kunigą, esą, kam iš žmonių rinkęs vokiečių uždėtą kontribuciją.

1916-1917 buvo rusų X armijos karo kapelionas. Tuo metu Minske suorganizavo ratelį lietuviams moksleiviams remti. Rateliui buvo Magdalenos Radvilienės paaukotas sidabro servyzas, kuris vėliau pasidarė Ateitininkų susišelpimo fondo pagrindas ir kuris vėliau panaudotas Ateitininkų rūmų statybai Kaune.

Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime kaip Koidanovo (prie Minsko) lietuvių atstovas. 1918-21 Marijampolės valstybinės gimnazijos ir privačios realinės gimnazijos kapelionas, miesto tarybos narys, 1922-1926 Seinų kunigų seminarijos profesorius.

Kai 1926 m. buvo suorganizuota Lietuvos bažnytinė provincija su Kauno, Panevėžio, Telšių, Vilkaviškio, Kaišiadorių vyskupijomis, Telšių vyskupu 1926 m. buvo paskirtas Justinas Staugaitis. Jis buvo didelės veiklos žmogus, buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo vicepirmininkas ir pirmininkas. Vyskupo sostą jis užėmė 1926 m. gegužės 24. Vysk. J. Staugaitis tada buvo 60 metų. Vykdamas į Žemaitiją, jis pasirinko keletą kunigų talkininkų. Jų tarpe buvo ir kun. V. Borisevičius, kuris tada buvo 39 m. ir kuris tuoj buvo paskirtas naujos vyskupijos kurijos kancleriu.

Vysk. J. Staugaitis 1927 m. įkūrė Telšių kunigų seminariją ir jai 1928 pastatė 3 aukštų rūmus. Naujos seminarijos rektoriumi paskyrė kun. V. Borisevičių. Jis tose pareigose buvo iki 1935 m., o nuo 1940 Lizijos tituliniu vyskupu ir Telšių vyskupijos sufraganu. Vysk. J. Staugaičiui mirus 1943 liepos 8, V. Borisevičius 1944 m. sausio 21 buvo paskirtas Telšių vyskupu. Juo teko būti tik 3 metus pačiais sunkiausiais laikais.

Vysk. J. Staugaitis mėgo iškilmingas pamaldas su ceremonijomis, atrodė išdidus, bet šiaip buvo rūpestingas, globojęs kunigus. Bet jį laidojant po Telšių katedra buvo pasakyta kalba, kurioje išsireikšta, jog jau užteks vyskupų ateivių suvalkiečių. Tai jaudino vysk. Borisevičių, kuris tikrai norėjo kuo geriausiai eiti savo pareigas. Kai 1944 m. vasario 28 vyskupu augziliaru paskyrė žemaitį Pranciškų Ramanauską, jį žemaičiai sutiko labai iškilmingai kaip savo žmogų. Tačiau vysk. Vincentas Borisevičius, ir toliau stropiai rūpindamasis vyskupijos reikalais, su vysk. P. Ramanausku sugyveno ir bičiuliavosi, tad jokios trinties vyskupijos administracijoje nebuvo. Juk visi jau tada ėjo kankinių ir tremtinių keliais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atstatyta Telšiuose kunigų seminarija, atgauti vyskupo ir kurijos rūmai. Dabar belieka organizuoti buvusių vyskupų prisiminimą, o vysk. V. Borisevičiaus atveju reikia rūpintis ir jo kanonizacijos byla — paskelbti šventuoju. Taip tikrai darytų kitos tautos, o lietuviai kažkodėl visada kuklūs. Reikia pastatyti paminklą ir J. Staugaičiui, kuris tiek daug šviesos ir kultūros atnešė į šį miestą. Vysk. V. Borisevičiui derėtų pastatyti paminklą Gedimino kalno papėdėje, kur jis žuvo. Tegu jo šventumo dvasia sklinda į visą kraštą ir stiprina Lietuvą.