Partizanai: Istorija ir dabartis

PRARASTOS PROGOS, BLĖSTANČIOS VILTYS IR ATEITIS

VYTAUTAS BIELIAUSKAS

Dr. Vytautas Bieliauskas Dainavoje skaito paskaitą. Nuotr. K. Ambrozaičio

Galėjusi įvykti istorija

Leiskime paskrajoti savo vaizduotei: 1990 m. kovo 11 Lietuva atgauna nepriklausomybę. 1991 m. sugriūva sovietų imperija. Lietuva priima savo naują Konstituciją, pagal kurią 1992 m. išrenkamas pirmasis Seimas, o po to išrenkamas prezidentas. Lietuvos komunistų partija atsiprašo tautos už padarytas skriaudas ir užsidaro. Jos aukštesnieji pareigūnai ir visi KGB tarnautojai yra priversti trejiems metams pasitraukti iš bet kokio valstybinio darbo. Tuo būdu jiems duodama proga permąstyti savo praeitį ir po to, jei jie nori, įsijungti į laisvos Lietuvos statymą. Lietuvoje vyksta tikras demokratinis atgimimas. Pamažu privatizuojami butai, namai, įmonės ir ūkiai. Savininkai arba jų vaikai, grįžta iš Sibiro ir atgauna jiems priklausantį turtą. Užsienyje gyvenantiems lietuviams ir jų ainiams yra grąžinama Lietuvos pilietybė. Jie visi įsijungia į Lietuvos atkūrimo darbą. Daugelis užsienio lietuvių grįžta atgal į Lietuvą, kur jie perkelia savo nuosavybes; daugelis jų investuoja į Lietuvos ekonomiją; daugelis jų padeda Lietuvos vyriausybei savo darbu ir savo konsultacija. Lietuvos ekonomija sustiprėja: saugiai dirba gerai tvarkomi bankai, lito vertė yra stabili laisvoje rinkoje, bendra gyventojų gerovė tvirtėja. Socialiniais pagrindais remiamas galvojimas padeda Lietuvos žmonėms pasiekti pragyvenimo minimumui reikalingą standartą. Lietuva sukuria bene pažangiausią Europoje sveikatos apsaugos sistemą, užtikrinančią pilną sveikatos priežiūrą. Pakyla mokslo lygis, sustiprėja akademiniai standartai, didesnis skaičius universitetų leidžia didesniam skaičiui jaunimo baigti aukštuosius mokslus. Suklesti religinis gyvenimas, sustiprėja moralė bei etika. Žmonės vėl grįžta prie moralinių principų, paremtų teisingumu ir tarpusavio pagarba. Visi nuoširdžiai dirba ir jaučia garbę gyventi iš savo uždirbtų lėšų. Gerai paruošta Lietuvos policija yra jau beveik sustabdžius korupciją. Kiekvienas pilietis jaučiasi saugus: korupcija, plėšikavimai ir sukčiavimai yra gana reti dalykai. Dabar—1996 metais yra ruošiamasi naujiems Seimo rinkimams. Yra daug partijų, bet pagrindinės trys stipriausios yra paruošę rimtas programas ateičiai. Visos partijos pirmiausiai rūpinasi krašto gerove ir tik po to savo reikalais. Lietuvoje yra atgijusi politinė kultūra, kurios taip trūko sovietmečiais. Tad tikrai malonu matyti Lietuvą, padariusią tokią didelę pažangą per taip trumpą laiką. Tikrai tai yra gražus Lietuvos istorijos laikotarpis....

Deja, taip neįvyko. Tikrumoje tai yra tik graži fantazija, kuri remiasi daugiau nostalgija, o ne realybe. Bet ji yra įdomi tuo, kad tokia istorija būtų galėjusi įvykti, bet ...neįvyko. Taigi dabar pažvelkime į tai, kas yra tikrai įvykę, pasvarstykime, kodėl taip įvyko, ir viso to akivaizdoje pamėginkime pasidaryti išvadas ateičiai.

Trumpa paskutinių 8 metų istorija

Kai 1988 m. prasidėjo Sąjūdis, tai jis buvo lyg ir nelaukta vaivorykštė, pasirodžiusi po jau beveik 50 metų trukusių sovietų okupacinių miglų. Tuo metu tauta, kuri pirmame ir antrame okupacijos dešimtmečiuose buvo mėginusi priešintis jėgai ir kuri tikėjo laisvės atgavimu, buvo labai nuvilta, kai sovietai išžudė daugiau negu 30,000 jos partizanų, išsklaidė šeimas po "amžino ledo" žemes ir dar labiau sustiprino priespaudą. Per daugelį metų sukandusiais dantimis nešę okupacijos jungą, lietuviai jau buvo beprarandą viltį. Vyresnieji jau veik nieko naujo nelaukė, bet jaunesnieji vis dėlto mėgino kokiu nors būdu turėti įtakos į savo krašto ateitį. Jie žinojo, kad ką nors padaryti buvo galima tik per Komunistų partiją, tad kai kurie pasirinko šį kelią savo įtakai. Paskutiniais okupacijos dešimtmečiais galima aiškiai pastebėti LKP augimą. Partijos vadams net nepastebint, pradėjo atsirasti jaunų lietuvių patriotų, kurie jungėsi į partiją, norėdami ją "sulietuvinti". Daugelis jų greitai pamatė, kad toks procesas buvo neįmanomas, bet juose liko vilties kibirkštys, kurios ruseno ir laukė progos pasireikšti ugnimi.

Ir tai įvyko su Sąjūdžio įsteigimu. Sąjūdis pradžioje subūrė daug žmonių, kurių dalis buvo net aktyvūs komunistai, bet kurie visi troško Lietuvai laisvės. Ir taip pirmajame Sąjūdžio seime 1988 m. spalio mėn. dalyvavo tikra "vaivorykštės koalicija", kurios entuziazmą būtų sunku žodžiais aprašyti. Pagrindinis Sąjūdžio architektas Vytautas Landsbergis tuometinį judėjimą yra aprašęs savo knygoje "Atgavę viltį", kurioje yra išspausdintos jo kalbos, surištos su Sąjūdžio darbais. Įdomu konstatuoti, kad ir jo parinktas knygai pavadinimas buvo labai būdingas ir teisingas tuometinio judėjimo dvasiai išreikšti. Tikrai Sąjūdis tada atgaivino lietuvių tautai viltį, kuri buvo lyg ir prarasta okupacinės priespaudos įtakoje. Lietuvos laisvės viltis buvo tuo metu beužgęstanti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio lietuviuose. Labai gerai atsimenu, kai anuo metu, grįžęs iš pirmojo Sąjūdžio seimo, entuziazmo pagautas, pradėjau kalbėti, jog Lietuva greit bus laisva, buvau ne vieno išbartas, kad kalbu nesąmones. Bet, ačiū Dievui, tų jaunų entuziastų Lietuvoje dėka tos "nesąmonės" tapo realybe.

Keletas kitų datų: 1990 m. išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba, kurios pirmininkas Vytautas Landsbergis pirmajame posėdyje 1990.3.11 paskelbia Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą; 1992.12.6 priimta nauja Lietuvos Respublikos konstitucija. 1992 m. įvyksta Seimo rinkimai, kuriuos laimi LDDP, tapdama Seimo daugumos partija. 1993 m. prezidento rinkimus laimi Algirdas Brazauskas, ligi to laiko buvęs LDDP pirmininku.

Šios datos reiškia ne tik istorinius faktus, bet ir didelius pasikeitimus, įvykusius Lietuvos politikos kryptyje. Svarbiausia—tai faktas, kad 1990.12.19 LDDP buvo oficialiai užregistruota kaip Lietuvos komunistų partijos „įpėdinė" (pakeičiant tik partijos pavadinimą). Ši „naujoji" partija tuo metu net savo statutų nebuvo pakeitusi—tas buvo padaryta vėliau. Žinoma, šis vardo pakeitimas įvyko tuo metu, kai LAT daugumą sudarė Sąjūdžio atstovai, atrodo, net niekam neatkreipiant dėmesio, kad tuo būdu buvo pratęsiama Komunistų partijos egzistencija kitu pavadinimu. Įdomu yra ir tai, kad šiai partijai buvo perduota daugumas LKP turto, jos narių sąrašai ir taip pat visa LKP „mašina". Kai vėliau vyko naujo Seimo rinkimai, LDDP prisistatė kaip nauja politinė partija, kurios nariai, buvę aukšto rango komunistai, dabar visai ramiai kandidatavo į Seimą ir laimėjo jame daugumą. Lietuvos Komunistų partijai niekuomet nereikėjo atsiprašyti už kraštui padarytą žalą ir priimti bet kokias sankcijas. Vėliau, kai kuriems veikėjams reikalaujant atsiprašyti už komunistų veiksmus, LDDP tai daryti atsisakė, nes ji dabar "nesanti" komunistų partija. Įdomu yra ir tai, kad pernai (1995) dabartinė Lietuvos vyriausybė ir LDDP ofidaliai šventė penkerių metų sukaktį nuo to laiko, kai Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų KP (Maskvos). Bet, jei LDDP nėra LKP, tai kokiu pagrindu ji šventė tokią sukaktį?

Be abejo, būtų galima kalbėti apie priežastis, kurios vedė prie tokio stipraus LDDP laimėjimo rinkimuose, bet tai jau yra daugelio svarstyta. Kaip dabar visiems aišku, LAT ir tuometinės vyriausybės klaidos, surištos su nesugebėjimu tinkamai tvarkyti krašto ekonomijos, netvarkingi privatizacijos procesai ir t.t. įvedė kraštą į skurdą, iš kurio išeities buvo ieškoma, pasitikint LDDP pažadais. Tuometinė rinkimų propaganda akcentavo savo narių politinį ir ekonominį patyrimą—daugelis jų buvę ankstesnių (komunistinių bei sovietinių) vyriausybių sudėtyse—ir skelbė turį sugebėjimą viską "gerai tvarkyti". Žmonės tuo patikėjo. Jie, atrodo, patikėjo, kad Algirdas Brazauskas buvo geresnis kandidatas į prezidentus, nes turįs didesnį patyrimą: buvo Vilniaus CK gen. sekretorium Brežnevo laikais; buvo LAT pirmininku Gorbačiovo laikais; po to buvo viceministru pirmininku prie Landsbergio. Taigi žmogus turįs „įvairių spalvų". Reikėjo juk visiems aiškiai matyti, kad tokie „patyrimai" reiškia užsigrūdinimą senuose įsitikinimuose, bet, deja tauta, o ir ne vienas iš mūsų išeivijos norėjo jam duoti „benefit of the doubt". Įvyko rinkimai. Atrodo, viskas vyko demokratiškai, ir visų buvo priimta, kad „vox populi est vox dei". Tuo būdu niekas nei rinkimų procedūros, nei išrinktųjų nekritikavo ir nekritikuoja net ir ligi šio laiko.

Dabartinė padėtis

Štai baigiasi ketvirtieji metai nuo to laiko, kai Lietuvą pradėjo valdyti LDDP. Tiesa, pagal konstituciją prezidentas negali priklausyti nei vienai politinei partijai, bet tai yra tik gražus galvojimas. Iš tikrųjų prezidentas jaučiasi LDDP nariu ir ja visuomet remiasi. Per šiuos ketverius metus Lietuvos vyriausybę sudarė tik LDDP šalininkai. Visos ministerijos yra išplėtusios savo tarnautojų tinklą. Prezidentūra taip pat yra padidėjusi: yra 8 patarėjai, kurių veik kievienas(a) turi savo referentus, sekretorius, direktorius ir t.t. Paskutiniu metu prezidentūroje dirba apie 100 žmonių. Jeigu klaustume, ką vyriausybė ir prezidentas per šį laiką yra padarę, tai konkretų atsakymą gauti vargu būtų įmanoma. Bet jeigu klaustume, ko jie nėra padarę, arba ką jie yra klaidingai padarę, tai atsakymai būtų aiškūs ir maždaug tokie:

1.Vyriausybė    nesutvarkė bankų sistemos. Dėl to bankai bankrutuoja, žmonių indėliai žūva ir žmonių finansai krašte yra labai nesaugūs. Dėl to užsienio firmų investicijos Lietuvoje yra minimalios.

2.    Asmeninis žmonių saugumas nėra garantuojamas: vagystės, plėšimai, užmušimai ar sužalojimai vyksta labai plačiai. Naktimis nei miestuose,nei kaimuose nėra saugu. Policija turi labai ribotą išsilavinimą; dar vis daugelis viršininkų yra rusai ir ne retai tenka girdėti policijos tarnautojus tarp savęs kalbantis rusiškai. Su korupcija policijoje yra kovojama, bet rezultatai nėra žymūs.

3.    Krašto ekonomija yra didelėje suirutėje. Pajamų mokesčiai ir PVM yra beprasmiškai aukšti, dėl to žmonės, kur tik gali, vengia juos mokėti. Vyriausybė mokesčių susirinkti nesugeba. Dėl to vyriausybės biudžetas yra visuomet krizės stovyje. Tarnautojams retai išmokamos algos laiku, pensininkams labai menkų pensijų išmokėjimas chroniškai vėlinasi.

4.    Bent trečdalis tautos yra vargo ir bado stovyje. Žmonės dėl to puola į depresiją, į alkoholizmą arba žudosi. Dabar Lietuvoje proporcinis savižudybių skaičius turi aukščiausią procentą visoje Europoje. Aukščiausias savižudybių skaičius yra tarp jaunų suaugusių ir senyvo amžiaus žmonių (18-30 ir 65+).

5. Turto    grąžinimas ir privatizacija vyksta labai lėtai ir sunkiai. Žinoma, viską pagreitina kyšiai.

6.    Šildymo ir šilto vandens situacija yra kriziniame stovyje. Kainos už šildymą ir už šiltą vandenį nuolatos keliamos, bet, ir jas pakėlus, nesugebama surinkti reikiamai pinigų Tuo būdu susidaro labai didelės skolos Rusijos dujų tiekimo firmoms, kurios vis grasina nutraukti dujų tiekimą

Apskritai krašte vyrauja ekonominis chaosas, trūksta saugumo individams ir firmoms. Darbų skaičiai mažėja,tuo būdu vis daugiau piliečių laukia socialinės paramos, kurios resursai yra labai riboti. Lietuva yra padariusi tik ribotą pažangą, norėdama įgyvendinti rinkos ekonomiką. Dėl netvarkingos finansų administracijos Lietuvoje labai stipriai veikia "šešėlinė" ekonomika, kuri palengvina žmonių gyvenimą, bet taip pat apsunkina valstybės darbus. Korupcija nuo aukščiausių pareigūnų (pvz. A. Šleževičiaus ir R Vaitekūno) ligi paprastų sekretorių, yra labai įsigalėjusi. Viso to išvadoje žmonės nepasitiki nei vyriausybe, nei Seimu, nei vienas kitu.

Politinės ir psichologinės nuotaikos

Yra aišku, kad galėjusi įvykti istorija Lietuvoje neįvyko. Buvo prarastos progos, kurių susigrąžinti nebus galima. Lietuva dar Vytauto Landsbergio vadovavimo laikais turėjo duoti progą buvusiems komunistams šiek tiek „nusišvarinti". Bet, deja, to nebuvo padaryta—gal galvojant didžiadvasiškai, kad nereikia žmonėms priminti jų klaidų—gal pasitikint savo populiarumu: žmonės mane mylėdami, nuo buvusių komunistų atsiribos. Bet taip neįvyko ir ta proga daugiau nebegrįš. LDDP nariai dabar savęs nelaiko komunistais. Gal reikia taip ir priimti, reikia žiūrėti, ką jie dabar padaro ir ką žada padaryti.

Kita prarasta proga yra užsienio lietuvių atstūmimas, kuris įvyko tuoj po to, kai Lietuva pradėjo jaustis nepriklausoma. Jau net Konstituciją rašant, buvo galvojama, kaip "apsisaugoti nuo išeivijos". Konstitucija, atsisakydama pripažinti dvigubą pilietybę, nuo jos įsigaliojimo pradžios išjungė visą išeiviją iš aktyvaus bendradarbiavimo su kraštu. Lietuva tai padarė ir tuo didžiavosi. Reikia pastebėti, kad nei latviai, nei estai tokio žingsnio nepadarė. Ir taip nei vienoje Lietuvos vyriausybėje nebuvo aktyviai įjungti išeivijos darbuotojai. Mums visiems teko likti už durų kaip tikriems „užsieniečiams". Žinoma, po kiek laiko buvo aiškiai pastebėta, kad buvo padaryta klaida, buvo mėginama ją taisyti arba aiškinti Konstituciją. Paskutinis tokio Konstitucijos papildymo variantas buvo padarytas prezidento Brazausko iniciatyva ir priimtas pereitų metų rudenį. Dabar jau yra daug lengviau lietuviams ir jų vaikams, palikusiems savo tėvynę po 1940.6.15, atgauti Lietuvos pilietybę, Bet, deja, ši pataisa buvo padaryta per vėlai. Dabar užsienyje gyvenantys lietuviai daugumoje yra jau praradę savo entuziazmą dabartinei Lietuvai ir labai mažai kas daro pastangų savo pilietybei atstatyti. Yra taip pat sumažėjęs interesas įsigyti Lietuvoje nekilnojamą turtą, nes ir šiuo reikalu darytos ar daromos biurokratinės kliūtys daugelį nuo Lietuvos „atbaidė".

Šių prarastų progų negalima rišti su bet kokia viena partija. Atrodo, kad savo laiku tas pačias klaidas darė ir mūsų prieteliai Sąjūdžio nariai (kuriems mes taip nuoširdžiai stengėmės padėti). Tos pačios linijos laikėsi ir kitos partijos. Nežinia, gal mūsų per didelis uolumas, stengiantis padėti, sukūrė ten įspūdį, kad mes norime kištis į krašto vidaus reikalus, kas jau buvo laikoma neliečiamu dalyku.

Ir taip mes, atrodo, esame atsitolinę vieni nuo kitų. Bet dabar Lietuvoje vykstant politiniam chaosui, vis dėlto atsiranda vienas bendras psichologinis pergyvenimas, kuris mus, gyvenančius užsienyje, riša su broliais ir sesėmis Lietuvoje. Vytautas Landsbergis neseniai išleistos knygos „Kryžkelė" pratarmėje, sakydamas, kad jis nori stiprinti viltį, mano manymu, kaip tik vėl pagauna laiko dvasią, kuri dabar pasireiškia tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje. Praradimas vilties yra tas bendras psichologinis jausmas, kuris dabar vėl pastebimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Viltis yra labai svarbus jausminis pergyvenimas, turįs ypatingos įtakos visiems, nes viltis reiškia pozityvų žvilgsnį į ateitį. Viltis paprastai yra sumažinama dažnų nusivylimų išgyvenimu. Neišsipildant tam, ko laukiama, atsiranda nusivylimas, kuris yra labai nemalonus išgyvenimas. Paprastai žmonės nori išvengti nusivylimų, bet tam padaryti reikia sumažinti ar net panaikinti savo viltis. Toks vilties praradimo procesas buvo įvykęs prieš paskutinį Lietuvos atgimimo laikotarpį; toks pat procesas, atrodo, jau yra prasidėjęs ir dabar. Reikia džiaugtis, kad Landsbergis šitai suvokia ir imasi žygių atgaivinti viltį.

Seimas ir dabartinės partijos

Dabartinis Lietuvos Seimas, būdamas pilnas turėtų 141 narį, bet šio skaičiaus jis paprastai nepasiekia, nes kai kurie Seimo nariai užima pareigas ministerijose arba diplomatiniame korpuse. Daugumą Seimo valdo LDDP, prie kurios dažnai jungiasi Lenkų partijos atstovai ir kai kurie kiti, partijoms nepriklausą, nariai. Iš kitų partijų didesnį skaičių balsų turi Tėvynės Sąjunga-Konservatorių partija (vad. Landsbergio ir Vagnoriaus), Krikščionių demokratų partija (vad. A. Saudargo), Centro partija (Ozolas), Socialdemokratų (Sakalas), Tautininkų (A. Smetona) ir kt. Šiuo metu Seime, jei visos kitos partijos ir balsuotų vieningai,vis tiek jos liktų mažumoje. Taigi LDDP, būdama daugumos partija ir turėdama prezidentą savo pusėje, de facto galėtų įvesti diktatūrą. Bet vis dėlto Lietuvos Konstitucija, nors ir būdama gana silpna, duoda apsaugą nuo daugumos partijos sauvaliavimo, reikalaudama Konstitucijai keisti kvalifikuotos daugumos, kurios LDDP net ir su savo satelitais neturi. Be to, mano nuomone, LDDP ir pati nėra visiškai monolitinė grupė: jie turi tarpusaviu skirtumų ir taip pat turi savo tarpe visą eilę, demokratiškai nusiteikusių narių, kurie, atrodo, nesutiktų su beprasme partijos dominacija. Taigi reikia pripažinti, kad LDDP vis dėlto per šią savo kadenciją išlaikė šiokį tokį demokratijos įvaizdį, kuris Lietuvai daug padėjo.

Šiuo metu visi ruošiasi būsimiems Seimo rinkimams. Visos partijos yra kampanijos įkarštyje. Lietuva laukia pasiūlymų, planų politinei ir ekonominei stagnacijai nugalėti. LDDP ir prezidentas ligi šiol vis didžiuojasi, kad Lietuva per visus ketverius metus turėjo labai pastovią vyriausybę: išsilaikė visi tie patys ministrai ir, tik šį pavasarį pasikeitus premjerui ir vidaus reikalų ministrui, ministrų kabinete nedaug kas pasikeitė. Naujieji kabineto nariai kaip ir naujas premjeras yra taip pat uolūs LDDP nariai, kurie jokių naujų programų nepristatė. Visi dar didžiuojasi savo stabilumu, kurį, iš šalies žiūrint, reiktų vadinti stabilia inercija, nes kaip jau esame minėję—be "stabilumo" šios vyriausybės konkrečiai nuveiktų darbų veik nesimato. Tiek Seime tiek vyriausybėje vyksta daug kalbų, daroma daug pareiškimų ir daug keliaujama. Bet tuo tarpu nei viena partija nėra pasiūlusi planų pagrindinėms Lietuvos problemoms spręsti. Nei viena partija neturi realių, konkrečių planų ekonomijai stabilizuoti ir krašto gerovei pakelti, korupcijai sustabdyti ir piliečių saugumui užgarantuoti. Yra ginčų dėl kariuomenės ir užsienio politikos, bet ir šiose srityse apsiribojama kritika ir neduodama rimtesnių pasiūlymų problemoms spręsti.

Atrodo, kad visos partijos yra dabar labai susirūpinusios tik savo išlikimu ir mažai dėmesio skiria viso krašto ir visos tautos reikalams. Daugelis Seimo ir vyriausybės narių jau yra susidarę sau asmeniškai geras ekonomines sąlygas, taip kad, atrodo, jiems kitų vargas ir nepritekliai nesudaro didelių rūpesčių. Seime ir partijose, kaip ir visame Lietuvos gyvenime, labai reiškiasi žemos kultūros kapitalizmas, kurį aš jau kelis kartus esu vadinęs kapitalizmu be sąžinės. Ginčai dėl moralinių ir etinių klausimų Seime yra dažnai sutinkami su juokais ir šaipymuosi. Partijos labai mažai kalba apie moralines vertybes; tik Krikščionių demokratų partija šiuos klausimus rimčiau kelia ir dėl to jos populiarumas pradeda augti. Reikia atsiminti, kad be moralinių principų sudaryto Seimo efektyvumas bus labai ribotas. Įstatymdaviai, nežiną moralinių principų nesugebės suprasti žmogaus teisių nei jo orumo reikšmės. Tokie įstatymdaviai civilizuotiems kraštams netinka.

Dalyvavimas politikoje

Nors partijos Lietuvoje karštai ruošiasi rinkimams, didelė dauguma žmonių pergyvena apatiją. Mažai kas galvoja, kad dalykus galima pakeisti ir kad būtų galima krašto griuvimą sustabdyti. Apatija jaučiama ir užsienio lietuvių tarpe. Mes, čia gyvendami, vis mėginame laikytis neutraliteto ir tuo būdu lyg leidžiame tautai apsispręsti. Daugelis ir čia, ir Lietuvoje dabar galvoja, kad neverta į politiką kištis, nes tai tik pakenktų savo orumui ir „švarumui". Labai mažas skaičius čia gyvenančių lietuvių yra išsiėmę lietuviškus pasus ir dažnai girdisi pasisakymai, kad balsuoti rinkimuose nesirengiama. Bet argi nesuprantame, kad nedalyvavimas politikoje tikrumoje reiškia joje dalyvavimą? Nedaug akcijos mes parodėme pereitųjų rinkimų metu, tylėjome ir tada nekritikavome LDDP ir, manau, tuo prisidėjome prie jos laimėjimo. Lietuvoje žmonės visada kreipia dėmesį į išeivijos nuomones. Kai nieko nesakoma, tai tyla yra priimama kaip status quo patvirtinimas.

Galbūt mes per greit priėmėme pereitų rinkimų rezultatus ir, su jais susigyvenę, retai reiškėme savo nuomonę per paskutinius ketverius metus. Tad ir iš mūsų pusės buvo prarasta daug progų, kurios daugiau nebegrįš.

Bet ar ir toliau reikia tokios linijos laikytis? Jei tai darysime, prisidėsime prie apatijos, iš kurios būtinai reikia išbristi ir Lietuvai, ir mums. Man atrodo, kad atėjo laikas mums įsijungti aktyviai į Lietuvos politiką. Mes turime ir idėjų, ir išteklių, visa tai dabar reikia panaudoti. Atėjo laikas čia gyvenantiems lietuviams vėl susivienyti. Gal šis laikotarpis ir jo problemos mums patiems duos progos sumažinti tarpusavio ginčus, 18 piktus vieni kitų kritikavimus. Tą energiją, kuri eikvojama tarpusavio „peštynėms", būtų galima panaudoti, padedant Lietuvai ir jos politiniam vystymuisi. Mums reiktų eiti į viešumą; reiktų reikšti savo nuomonę; reiktų versti Lietuvos partijas pristatyti kraštui rimtas programas ateičiai; reiktų kritikuoti tai, kas kritikuotina, ir girti tai, kas girtina.

Neužmirškim, kad Lietuvoje pradeda atsirasti jaunų žmonių, kurie jau veik 8 metus auga kitoje dvasioje: dabar ten jau yra vaikų, kurie rusiškai nemoka, ir jų skaičius didėja. Jaunieji dabar tampa vyresniaisiais ir jie duos Lietuvai ateitį. Lietuvių Frontas, kadaise savo pradžią radęs jaunimo tarpe, turėtų šią savo tradiciją atnaujinti bei sustiprinti. Naujam Lietuvos Seimui reikia naujų žmonių ir jų ten atsirastų, jei būtų jiems duodamas stipresnis paskatinimas. Žinoma, aktyviai jungdamiesi į Lietuvos politiką turėsime kai ko atsisakyti. Valdantieji mums nei medalių, nei ordinų neduos—o gal jau jų ir neturi, nes taip daug išdalino. Bet gal čia ir yra mūsų stiprybė, nes tuo būdu mes iškeliame kraštą ir jo žmonių gerovę kaip aukščiausią prioritetą, nelaukdami sau jokios naudos.

Manau, kad Lietuvoje yra gerų politinių branduolių, kuriuos mes galime sustiprinti; yra ten ir viena kita partija, kuri galėtų pasinaudoti, turėdama mus savo užnugaryje. Mes gi dar turime savyje likusio entuziazmo, kurį galime vėl uždegti ir perkelti į Lietuvą. Mums reikia sueiti į kontaktus su tenai dirbančiais jaunos dvasios politikais ,su tokiais, kuriems krašto gerovė rūpi ir kurie dirba savo krašte. Kandidatai balsus susirinks tenai, o ne keliaudami po Vakarų kraštus. Mums reikia užmiršti politikus- "turistus", kurie čia atvyksta ir gražiai pakalba, o ten su krašto gyvenimu mažai ką turi bendro. Mums reikia drąsos ir ryžto pasinaudoti dabartinėmis progomis, nes, jas praradus, ateitis galėtų išblėsti.

Išvados

1.    Prarastos progos negrįžta. Dėl to buvusieji komunistai, nepergyvenę savęs „nušvarinimo", dabar jau vargu tai bedarys. Belieka jiems patiems pergalvoti savo praeitį ir pasikeisti savo esmėje. Tai priklausys nuo jų sąžinės. Dabar mums reiktų daugiau kreipti dėmesį ne į tai, kas jie buvo, bet ką jie dabar duoda Lietuvai.

2.    Mums visiems reikia aktyviai įsijungti į Lietuvos politinį gyvenimą, ypač į ateinančius Seimo rinkimus. Pasiduodami apatijai ir stovėdami nuošalyje, mes vėl prarasime progas. Neturiu jokių abejonių, kad čionykščiai politiniai veikėjai, kaip ir Lietuvių Fronto bičiuliai, privalo įsijungti į rinkimų procesą ir tiesiogiai remti vieną ar kitą partiją Lietuvoje, padedant jai gauti daugiau vietų busimajame Seime.

3.    Lietuvoje turi būti sustabdyta korupcija, garantuotas piliečių asmeninis saugumas, pašalinti ekonominiai chaosai ir sureguliuoti bankai. Tai yra

Studijų savaitė Dainavoje. Belaukiant uždaromojo žodiio. Nuotr. M. Ambrozaitienės

galima ir būtina padaryti, šie pakeitimai turi būti partijų, kurias mes remsime, platformose.

4.    Dalyvaudami demokratiniuose procesuose Lietuvoje, mes tai turime daryti su tam tikru nuolankumu, neperdėdami savo demokratijos žinojimo ir savo demokratiškumo. Tobulų demokratijų niekur nėra. Nevisuomet gerus demokratijos pavyzdžius duoda ir užsienio lietuvių organizacijos.

5.    Lietuvos okupacijos nusikratymas ir laisvės atstatymas tikrai buvo stebuklas, įvykęs prieš mūsų akis. Mes tada tikrai jautėme Dievo pirštą ir su džiaugsmu ir dėkingumu stiprinome savo tikėjimą Dievui ir savo tautai. Dabar tas stebuklas yra atsidūręs krizėje, ir mes negalime leisti jam būti sunaikintam. Lietuvos atgimimo entuziazmas dar teberusena mūsų širdyse ir jį mums reikia atnaujinti.

Mes tikime į Lietuvos ateitį, kaip mes tikime į Dievą, kuris mūsų tautą globojo net ir sunkiausiomis jos valandomis. Mes buvome Lietuvos prisikėlimo stebuklo stebėtojai ir dabar mes esame šaukiami tapti Lietuvos atgimimo stebuklo vykdytojais.