TOLIMESNĖ LF BIČIULIŲ VEIKLA

Mintys svarstyboms LFB konferencijoje Čikagoje
1995.V.12

PRAEITIS ĮPAREIGOJA

JUOZAS KOJELIS

Kai kuriuos savo teigimus, kuriuos formuluosiu vėliau, remiu tokia pagrindine teze: Lietuvių fronto 50-ties metų praeitis mus įpareigoja ateičiai. Taigi, kokia mūsų praeitis?

Lietuvių frontas gimė Lietuvos laisvei apginti ir vėlyvesne veikla rūpinosi atstatyti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Šią misiją LF prisiėmė okupuotoje Lietuvoje, o vėliau kaip Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis tą pačią misiją pratęsė į išeiviją. Tik čia prie pagrindinio uždavinio pridėjo ir kultūrinį: krauti išlaisvintai Lietuvai kultūrinį kraitį ir išeivijoje išlaikyti gyvąją lietuvybę. Juozas Brazaitis 1958 LFB aptarė kaip „savanoriškos aukos ir savanoriško įsipareigojimo lietuvių organizaciją, kad laisvės kovos dvasia bei darbais ir broliško solidarumo bei pagalbos ryšiais nuolatos būtų susirišusi su Lietuva, kad per Lietuvą palaikytų gyvą išeivijos tautinę sąmonę ir kad laisvajame pasaulyje tarnautų Lietuvai".

LFB konferencija Čikagoje. Svarstį/bos dėl LFB veiklos. Kalba Juozas Kojelis, toliaudr. Kazys Ambrozaitis, dr. Zigmas Brinkis, Juozas Ardys.    Nuotr. J. Urbono.

Tarnyba Lietuvai, kaip aptarė Brazaitis, per 50 metų buvo pagrindinis ir tikrasis LFB egzistavimo tikslas. Kiek mes padėjome Lietuvai, tiek buvome gyvi ir tiek pateisinome savo egzistavimą.

Pats didžiausias, mano nuomone, politiniame rezistencijos sektoriuje LFB nuopelnas yra tai, kad išeivija atsispyrė Maskvos grasinimams ir gundymams nusilenkti ir pagarbinti Lietuvos okupantą. Jau nuo šeštosios dekados pabaigos į išeivijos laivą kėsinosi Skilė ir Charibdė: iš kairės — balseli kovą prieš okupaciją apšaukė kova prieš „brolį lietuvį". Tuo būdu sąmoningai ar nesąmoningai buvo lengvinamos sąlygos priešo agentams ir jų idėjoms skverbtis į mūsų tarpą ir slopinti kovą dėl laisvės. Iš antro šono, archaiškose formose sustingę vad. „laisvinimo veiksniai", ypač pastaraisiais dešimtmečiais, stengėsi užsisklęsti nuo tautos Lietuvoje, o pasitikėjimo neturį tų „veiksnių" vadai, norėdami išsilaikyti valdžioje, stabdė bet kokią privačią iniciatyvą.

Aštuntosios dekados pradžioje buvo vykdomas stiprus spaudimas net ir į LFB sąjūdį. Buvo bandoma ir mūsų tarpe įtikinėti, kad Lietuvai atgauti laisvę prošvaisčių nematyti ir 30-ties metų išeivijos vedama kova dėl Lietuvos laisvės konkrečių rezultatų nedavusi. Kai tikslai nerealūs, tai ir priemonės netinkamos. Cituoju oficialiose mūsų svarstybose kartą pasakytus žodžius: „Vadavome Lietuvą, bet neišvadavome, 416 rezoliucija siekė iškelti Lietuvos bylą Jungtinėse Tautose, bet neiškėlė". Reikia atsisakyti ir siekiamų tikslų ir priemonių. Dėl naujų tikslų ir priemonių (vėl cituoju) „reikia atsiklausti tautos". Į mūsų studijų savaites Dainavoje tada kartais buvo vežami vad. „intelektualai" iš atviro žodžio mėnraščio, kurie mus bandė indoktrinuoti, kad tikėjimas Lietuvoje nykstąs ne dėl Bažnyčios persekiojimo, bet apskritai dėl Katalikų Bažnyčios pasaulyje negalių, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika netolerantinga netikintiesiems, kad veiksniai, kurie apsprendžia žmogaus elgesį esą — nauda, garbė, baimė, estetika (koks būsi „intelektualas", jei į tą „veiksnių" eilę neįrikiuosi estetikos), o išbraukiamas idealizmas, patriotizmas, pasiaukojimas, artimo meilė, religija.

Nors vėliau į LFB eiles tokios idėjos atnešė tam tikrų komplikacijų, bet apskritai mūsų sąjūdis nenuklydo nuo originalaus rezistencijos kelio. Mūsų sąjūdis iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, nors ir su mažais nukrypimais, lietuviškąsias problemas sprendė solidarumo su okupacijai rezistuojančia lietuvių tauta dvasioje, pasisakydamas prieš konservatyvios dešinės politinės veiklos suvulgarinimą, bet nesusižavėjo liberalios kairės išradingai suręstais, tačiau be gilesnio turinio „mokslinių metodų", „moralinių impulsų" ar „kūrybingos intelektualinės mažumos" argumentais.

Apibendrindamas drįsčiau pasakyti, kad mūsų oponentai iš kairės, neigdami rezistenciją, o iš dešinės, kovodami ne tiek dėl Lietuvos laisvės, kiek nenorėdami persiorganizuoti ir neigdami privačią iniciatyvą, siekė tremties keliu žygiuojančiai išeivijai amputuoti sveikąją koją. Priešingai mūsų sąjūdis rezistencinės dvasios stiprinimu ir privačios iniciatyvos ugdymu stengėsi pagydyti sergančiąją. Tokių klaidų, kaip žinome, pasitaiko ne tik visuomeniniame-tautiniame gyvenime, bet ir medicinoje.

Tik pagalvokime, kokiu skurdžiu kapitalu Lietuvos nepriklausomybę būtų pasitikusi išeivija, jei būtų priėmusi „Akiračių" ar „reorgų" įdėjas!

Kokia galėtų būti LFB ateitis?

Savo įvadą svarstyboms pradėjau teigimu, kad Lietuvių fronto 50 metų praeitis įpareigoja mus ateičiai. Bet prieš konkretizuojant siūlymus ateičiai, noriu apie šią ateitį trumpai pateikti žodžius iš praeities. Praėjusiais metasi Dainavoje citavau Antano Maceinos testamentinį pavedimą tiems bičiuliams, kuriems bus lemta sulaukti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Jis dar 1953 metais sakė: „Mūsų kraštas, atgavęs laisvę ir būdamas nuniokotas ne tik ūkiu, bet ir dvasia, neturės tradicinio valstybės idealo... Valstybės idealą reikės skelbti, skleisti, aiškinti, už jį kovoti".

1960-siais apie išeivių pareigas išsilaisvinusiai Lietuvai kalbėjo Juozas Brazaitis: „Kai mes didžiuojamės Basanavičium, Maironiu, mes užmirštam, kiek tokių pat kaip jie jaunuolių sutirpo Rusijoj, Lenkijoj. O Lietuva kėlės ir be jų. Jei ilgametė tremtis grąžins Lietuvai porą trejetą šimtų jaunų, puikiai kvalifikuotų žmonių, prisitaikiusių prie naujų sąlygų, tai jiems bus pakankama tremties duoklė laisvai Lietuvai".

Brazaičio tuo metu svajotų 2-3 šimtų kvalifikuotų idealistinės dvasios žmonių Lietuvai, sulaukę jos laisvės, duoti turbūt negalime. Oficialiai esame pareiškę solidarumą su Tėvynės sąjungos ir Krikščionių demokratų partijos Lietuvoje idėjomis. Iki šiol iš tų partijų į mūsų „prisipažinimą meilėje" atsiliepimo nesulaukėme. Bet jei ir pakviestų, ar pajėgtume būti jiems partneriais? Kai prieiname prie konkrečių siūlymų dėl LFB ateities, naudinga vėl prisiminti du Juozo Brazaičio patarimus:

1. „Ne tai svarbu, kad organizacija svarstytų, ar tai jai būti politinei, ar kultūrinei, o svarbu tai, kad ji matytų, kas šiuo metu yra lietuviškam reikalui reikalinga, ar yra kas reikalą tenkina. Jei nėra tam darbininkų, tai savas jėgas atiduoti tai sričiai".

2.„... reikia pramatyti konkrečius uždavinius kiekvienam metui, kiekvienam kartui..."; „...naujos idėjos, naujas galvojimas, nauji keliai gimsta atskirų asmenų pastangomis. Jie eina savo keliu, dažnai partizaniškai, nepaisydami masės traukimo atgal. Kai tų bendro galvojimo ir bendro veikimo asmenų susidaro ne vienas, o bent maži būreliai, jie virsta masę keliančiu raugu, jie virsta garstyčių grūdu..."

Siūlymai

I. Svarstant LFB sąjūdžio ateities veiklą, galėtų būti trys atsakymai: 1. Veikla sustabdoma, taigi LFB ateities nebeturi. 2. LFB per Į Laisvę fondą Lietuvoje ir išeivijoje vykdo kultūrinius uždavinius.

3.LFB sąjūdis nuo rezistencinių uždavinių išeivijoje, kuriuos iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo vykdė, savo veiklą perkelia į politinių uždavinių vykdymą Lietuvoje.

Siūlau: 1-jį variantą be diskusijų atmesti. 2-sis neįgyvendinamas ir praradęs aktualumą. Mokslą, meną, literatūrą, muziką kuria individai. Materialines sąlygas kultūrai vystytis sudaro specialios organizacijos: aukštosios mokyklos, kultūros draugijos ir t.t. Kad LFB išeivijoje įvykdė svarbią kultūrinę misiją, lėmė ypatingos sąlygos. Dabar sąlygos pasikeitę. 3-jį variantą priimti.

II. į klausimą, kokia forma LFB reiškiasi Lietuvos politiniame gyvenime, galėtų būti du atsakymai:

1.    Iš rezistencinio Lietuvių Fronto sąjūdis virsta politine partija, sakysime, Lietuvių vienybės partija, kartu su bičiuliais Lietuvoje paruošia programą ir pasiūlo tautai. Aš linkęs manyti, kad nauja partija susilauktų dėmesio, kaip išeivijos produktas.

2.    Pilnutinės demokratijos idėjas, pritaikytas naujoms laiko sąlygoms, LFB derina su jau veikiančia idėjiškai artima Lietuvos partija ir į ją įsilieja arba susilieja.

Siūlau antrąjį variantą su papildymu, kad iki 1996-jų metų seimo rinkimų „susiliejimo" ar „įsiliejimo" sprendimą atidedame, o talkiname TS ir KD partijoms, jei jos to panorėtų.

III. Žingsniai į Lietuvos politinį gyvenimą.

Siūlau:

1.Konferencija    deklaruoja, kad LFB dalyvauja 1996-jų metų seimo rinkimų kampanijoje ir remia tvirtų demokratinių principų, krikščioniškos moralės ir su savo politine praeitimi sąskaitas, jei tokių būtų, suvedusius kandidatus.

2.    Konferencija įpareigoja LFB Tarybą sudaryti 5-7 asmenų politiniam darbui Lietuvoje organizuoti komisiją. Komisija savo nuožiūra kviečia konsultantus iš išeivijos ir Lietuvos.