LAIKAS PRADĖTI VEIKTI KARTU

Juozo Kojelio žodis, uždarant politinių
studijų savaitgalį

Mūsų svečias iš Lietuvos, ambasadorius Česlovas Stankevičius vakar padarė nostalginį jausmą sukeliantį pareiškimą. Jis kalbėjo: „Išrinkus seimą ir dabartinę Lietuvos valdžią, baigėsi ir nugrimsta istorijon ištisas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis". Pasakęs, kad tam laikotarpiui „buvo būdingi tam tikri politikos principai, politinės kultūros ir raiškos būdai... ir visa tai nebepasikartos", jis taip charakterizavo tą laikotarpį: „Mano nuomone, būdingiausias ir reikšmingiausias praėjusio laikotarpio bruožas — tai idealistinė politinės veiklos ir pilietinio aktyvumo motyvacija".

Norėtųsi pasakyti, kad ir Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių veikloje, mažoje skalėje, pirmasis politinių studijų šimtmečio ketvirtis tarsi irgi yra tam tikro istorinio laikotarpio pabaiga. Prieš dvidešimt penkerius metus ir vėliau LF bičiulių ir apskritai išeivijos daugumos lietuvišką veiklą motyvavo drumzlių nepaliesta meilė paliktai Žemei ir troškimas padėti tos paliktos žemės žmonėms, kuriuos okupantas, jei dar nebuvo spėjęs atimti gyvybių, kančioms ir dvasinei bei fizinei mirčiai buvo išdrabstęs milžiniškuose plotuose nuo Baltijos iki Didžiojo vandenyno. Anksčiau ir mūsų veikloje buvo nemaža idealistinės motyvacijos. Vėliau, kad ir nesėkmingai, tam tikros jėgos tą idealistinę motyvaciją stengėsi slopinti, o šiais metais negausi bet agresyvi grupelė idealistinę politinę veiklą ir pilietinio aktyvumo motyvaciją bandė pakeisti nepagirtinu pragmatinės destrukcijos žaidimu.

Reagano bibliotekoje eksponatus apžiūri Česlovas Stankevičius ir Juozas Kojelis. Nuotr. E. Arbo.

Norėčiau paryškinti idealistinės ir destrukcinės motyvacijos skirtumus. Kas prisimena LF bičiulių organizuojamų politinių studijų pradžią, apie ką vakar trumpai užsiminė bičiuliai Juozas Pupius ir Zigmas Brinkis, tai tie žino, kad anomis dienomis idealistinę motyvaciją žadino idealistiniai tikslai. Kaip pasikeitė laikai per tuos 25-rius metus, rodytų ir toks faktas, kad kai kurie žmonės, su kuriais tada sudėję galvas formuluodavome studijų išvadas, šiandien vykdo kažkieno primestą destrukcinę politiką, kenkdami broliui-sesei Lietuvos lietuviui, kurį iki šiol užtarnautai vadinome tautos didvyriu.

(Losangeliečiams klausytojams buvo suprantama, apie ką kalbėjau.,,Į laisvę skaitytojams reikia paaiškinti: dar prieš Jadvygos Bieliauskienės atvykimą karštieji Kazio Bobelio rėmėjai prieš ją pradėjo skleisti gandus, kad ji esanti KGB agentė, nes lageryje neišsėdėjusi visų 25 metų bausmės. -J.K.)

Vakar dieną simpoziumo dalyviai, diskutuodami temą „Kritikuoti, ar padėti?”, sutarė, kad Lietuvai padėti yra mūsų didžioji pareiga. Norint padėti, problemas reikia įvertinti, ir be kritikos išsiversti negalima. Rišant simpoziumo dalyvių pareikštas mintis su vaizdingu Česlovo Stankevičiaus šiandien pasakyta mintimi, kad lietuvių tauta yra išėjusi,, iš kameros, bet ne iš kalėjimo kiemo”, gal „padėti”-,,kritikuoti” santykį būtų galima išreikšti tokia formule: Lietuvai pagalbą teikime viešai su entuziazmu, o kritiką išsakykime be perdėjimų ir kiek prislopintu balsu.

Ankstyvesnė patriotinės išeivijos veikla buvo nukreipta į pagalbą tautai išsilaisvinti iš kalėjimo kameros. Mes vadinome tai kova dėl Lietuvos laisvės, nors kai ką tas „kovos” terminas ir erzino. Ypač tuos, kurie buvo pradėję tikėti ir bandyti kitus įtikinti, kad toje kameroje jau nesą taip bloga. O „kova” juk be kraujo apsieiti negalinti. Bet didžioji aktyviosios išeivijos dalis ištvėrė.

Jei šiandien Lietuva ir išėjusi iš kalėjimo kameros, bet iš kalėjimą supančių teritorijų dar neišrankiotos „užtęsto užtaiso” minos, tai tam darbui reikia naujo Lietuvos ir užsienio lietuvių jėgų suderinimo. Dabar sąlygos susiderinimui yra lengvesnės. Pirmajame politinių studijų savaitgalyje pasakyti prof. Stasio Žymanto žodžiai „mąstykime ir veikime iš naujo” nėra pasenę. Jie tinka naujos eros pradžiai.

Dalis Į laisvę fondo Lietuvos filialo vadovybės 1993 gegužės pabaigoje Kaune, Kairevičių bute, susitiko su iš JAV atvykusiu dr. Vytautu Vardžiu, JLF tarybos pirmininku. Iš k. — Valentinas Gylys, Ignas Misiūnas, dr. Vytautas Vardys, Vidmantas Valiušaitis, Juozas Prapuolenis ir Jonas Kairevičius. Nuotr. V. Kairevičienės.

Vakar dienos abejose svarstybose jau pasirodė ,,naujo galvojimo” daigų. Kai kas nauja PLB planuose, JAV LB Ekonominės tarybos projektuose, vaikų globos srityje. Prisimintina, nors apie ją vakar nebuvo kalbėta, advokatės bič. Žibutės Brinkienės suorganizuoto Lietuvos gimnazijoms remti komiteto veikla, kuri Lietuvos jaunime žadina išvidinę motyvaciją artėti į Vakarus, įsisavinti Vakarų dvasią.

Vienas faktas mus visus, Tėvynėje ir išeivijoje, turi džiuginti: Lietuva, penkiasdešimt metų laikyta pastate, kurį simbolizuoja KGB buvusioji būstinė Vilniuje, Gedimino gatvėje, su karceriais, tardymo kameromis, kankinimų celėmis, vis dėl to jau yra pačios lietuvių tautos kontrolėje. Priešo kontrolei nepasidavę lietuviai (jų herojizmą kai kas siūlo užmiršti), gyvieji ir mirusieji, išlaužė kameros duris, išlaužė kalėjimo sienas ir išsiveržė į „kalėjimo kiemą". Išeivių pagalba buvo tokia, kad savo pačių priėjimais ir per tarptautinius kanalus surado būdus įšvirkšti į okupuotą Lietuvą dvasinio deguonio, kuris šiek tiek palaikė Lietuvos žmonių ištvermę.

Šių politinių studijų viešnią iš Lietuvos Jadvygą Bieliauskienę ir svečią Česlovą Stankevičių organizatorių vardu noriu patikinti, kad didelė išeivijos dalis, nebūtinai ta, kuri už Lietuvos meilę ir darbą Lietuvos labui šiuo metu iš skurstančios tautos nori atlyginimo, ramia sąžine su poetu Bernardu Brazdžioniu turi teisę pasakyti: „mylėjome tėvynę ir idealų neišniekinom šventų" ir „sąžinės nenunešėm parduot į rinką už grašius".

Ir dabar nereikalaukime vieni kitų „klausyti". Susiimkime ne vien rankomis kaip Baltijos kelyje, bet susivienykime ir širdimis kaip Sausio 13-ją prie televizijos bokšto Vilniuje. Dainuojančią revoliuciją paverskime darbo revoliucija. šiandien jau galime kartu aptarti planus ir vykdyti sutartus projektus. Taip ir veikime.