LAIMĖJIMAS BESITRAUKIANT

Žvelgiant į Los Angeles politinių studijų praeitį

JUOZAS KOJELIS

Los Angeles politinių studijų savaitgalių ištakų reikia ieškoti tolimesnėje praeityje, kai 1956-57 metais tokios studijos buvo pradėtos organizuoti. Jos iš pradžių nebuvo periodiškos ir buvo organizuojamos privačių asmenų iniciatyva. Kiek laiko ratas nuo anų dienų pasisuko ir kaip dramatiškai pakito Lietuvos politinė situacija, gali pavaizduoti ir toks faktas, kad anais laikais tose politinėse diskusijose dalyvavo iš tėvynės į Vakarų tremtį iškeliavęs pirmasis atgauto Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, o 1991-jų metų studijose dalyvauja iš Vakarų tremties į tėvynę nuvykęs pirmasis atkurto Vytauto Didžiojo universiteto Kaune rektorius prof. dr. Algirdas Avižienis.

Juozas Kojelis demonstracijoje dėl Baltijos valstybių laisvės X Žmogaus teisių konferencijos metu sausio 26 prie Doubletree viešbučio Pasadena, CA. Nuotr. E. Arbo.

Nuo 1968 metų politinių studijų savaitgaliai pasidarė reguliarūs ir pilnai dokumentuoti. Daugumas paskaitų ir simpoziumų dalyvių pasisakymai atspausdinti ir daugeliu atveju pasiektas ,,consensus" išreikštas studijų išvadose.

Perbėgus per kelioliką Į Laisvę žurnalo numerių, skelbusių politinių studijų medžiagą, lengva suprasti, kaip daug čia sukaupta išeivijos istorinės medžiagos. Tie, kurie rašys išeivijos istoriją, ras čia aibes pozityvių minčių, kurios išplaukė iš objektyvaus situacijų vertinimo ir blaivaus bei kritiško žvilgsnio į to laikotarpio reiškinius. Kartais tas vertinimas būdavo aštrokas, tačiau vėlyvesnį įvykiai dažniausia patvirtino buvusių studijų išvadų teisingumą.

Mano įsitikinimu, čia 23 metus vykusios studijos reflektavo aplamai bent Amerikos lietuvių išeivijos daugumos požiūrius į lietuviškąsias problemas, ir aš noriu kai kuriuos požiūrius paryškinti.

Išeivijai Lietuva visą laiką buvo okupuota. Buvo negausių balsų iš ,,liberalinio sparno", kurie žodžio ,,okupacija" vengė ir bandė jį pakeisti „dabartine", „šiandienine", „priklausoma" Lietuva, bet ne okupuota.

Pagrindinė išeivijos egzistencijos prasmė,tai padėti lietuvių tautai atgauti nepriklausomybę. Konkretus darbas tam tikslui populiariai buvo vadinamas „kova dėl Lietuvos laisvės". Kai kam žodžiai „kova", „rezistencija" rėžė ausį ar net erzino.

Rezistencijos dvasia išplaukė iš tremtinio sąmonės. Sąmoningai ar nesąmoningai išeivija priėmė Maceinos tezę, kad ne būdas, kuriuo lietuvis pateko į svetimą kraštą, bet santykis su pavergtu kraštu apsprendžia tremtinio sąvoką. Išeiviai, kurie save laiko lietuviais, kraštą užėmus priešui, tampa tremtiniais. Tremtiniais tampa ir užsienyje gimę, bet tautinės sąmonės nepraradę jų vaikai. Tremtinys yra įpareigotas rezistencijai. Kas nebesijaučia tremtiniu, tas tampa duoneliautoju. Lietuviai Lietuvoje net lietuvių kalbą savajame krašte iki 1988 laikė tremtine.

Išeivija visą laiką išliko solidari su lietuvių tauta. Tautos valią reiškė aktyvioji ir pasyvioji rezistencija, todėl į ją krypo išeivių širdys ir akys. Neatsakinga mažuma piršo mintį, kad pasitikėti reikia visais lietuviais, net Maskvos funcienieriais. Dabartinėje drąsiais žingsniais į laisvę žengiančioje Lietuvoje Maskvos funkcionieriai, nors ir lietuviškomis pavardėmis, yra atviri Lietuvos laisvės priešai, k.t. Jermalavičius, Burokevičius, Gureckas, Kuolelis, generolas Naudžiūnas ir kiti. Deja, išeivijoje pasitaikė nevykėlių naivuolių, kurie viešai skelbė, kad Antanas Sniečkus savo istorine reikšme prilygus Vytautui Didžiajam. Istorinėje kėdėje Antanas Sniečkus tikrai sėdės šalia Josifo Stalino. Ir tuo išeivija neabejojo.

(Kad neiškiltų nesusipratimų, kai naudoju „išeivija” ar „išeivijos dauguma” terminus, turiu mintyje tautiškai gyvuosius išeivijos lietuvius, kurie pirko lietuviškas knygas, prenumeravo spaudą, darbu ir auka rėmė lietuviškus darbus, priklausė organizacijoms).

23-siose studijose dalyvavo ir kalbėjo Lietuvos parlamento narys, rašytojas Stasys Kašauskas. Jis atsivežė kelis egzempliorius savo naujausios knygos „Leisk, Viešpatie, numirti”. Si Kašausko knyga praturtina lietuvių tautinės martyrologijos literatūrą. Autorius naudoja ir išeivijos šaltinius, būtent Lukšą, Brazaitį, Damušį (Lukša savo „Partizanus” parašė, būdamas Vakarų Europoje) — tris rezistencijos žmones, kurių idėjos formavo išeivijos požiūrius į lietuviškąsias problemas. Tų šaltinių pasirinkimas logiškas, ne pripuolamas.

Kalbant apie Los Angeles LF bičiulių organizuojamų politinių studijų praeitį, būtina priminti faktą, kad studijos tam tikram skaičiui Los Angeles jaunimo sudarė pirmąjį forumą savo idėjomis išeiti į platesnę visuomenę. Ir šiose 23-siose studijose dalyviai su pasididžiavimu klausėsi studenčių — Andrėjos Giedraitytės, Dalios Navickaitės ir Dalios Trotmanaitės Lietuvos laisvės rūpesčiais persunktų žodžių.

Kiekvienai išeivijai laikas ir aplinka yra beveik neįveikiami priešai. Tautinio sąmoningumo pozicijoms išeivijoje tenka trauktis visu frontu. Lietuvos okupantas tai žinojo, pranašavo išeivijos mirtį ir iš anksto džiūgavo. „Nukirsta, džiūstanti šaka” — buvo jų sprendimas. Tačiau okupantas apsiriko. Lietuvių sąmonga išeivija, siekdama laimėti laiką, traukėsi labai pamažu ir planingai, lyg gerai paruoštose atsitraukimo kautynėse. Gindama savo pozicijas, šaudė iš kultūrinių bei visuomeninių pozicijų: laikraščių, žurnalų, knygų leidyklų, organizacijų, lietuviškų mokyklų. „Priešui”, t.y. tautinio sąmoningumo blėsimui, stabdyti vykdė ir priešpuolius: organizavo kongresus, konferencijas, veržėsi į gyvenamųjų kraštų politines bei visuomenines institucijas, viešąją opiniją formuojančią didžiąją spaudą. Los Angeles vykusios politinės studijos kaip tik skirtinos į tų „priešpuolių” kategoriją.

Ta kova buvo ne tik įdomi, ne tik prasminga, bet ir viltinga. Juk realu buvo galvoti, kad ir besitraukdami galėsime pasiekti laimėjimo. Ir išeivija tai darydama neklydo. Iš okupacinės nakties Lietuva jau išėjo į rytmečio aušrą.