LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS

JUOZAS ŠALTINIS

I DALIS: KAPITALO FORMAVIMAS

Įžangos vietoje

Nors ir su įvairiais trukdymais, Lietuva yra pakelyje į valstybinę nepriklausomybę. Nebetoli toji diena, kai reikės visų mūsų pastangų Lietuvos valstybės ekonomijai atkurti. Šis darbas nebus lengvas, nes jis negali būti atliktas per vieną dieną, bet turės būti vykdomas laipsniškai ir planingai. Šitame planavime bene visi esame truputėlį atsilikę, nes politiniai ir sociologiniai įvykiai mus visus užklupo gana greitai ir neturėjome laiko nei ,,kvapui atgauti". Gi ekonominio plano mums reikia, nes turime visi, ir šiapus ir anapus Atlanto, gerai išsikalbėti, kad kuo efektingiau prikeltume Lietuvos valstybę, padarydami kuo mažiausiai klaidų. Klaidos čia yra neleistinos, nes ir Lietuvos ir išeivijos resursai yra riboti. Tiesa, turime keletą fondų, paskirtų Lietuvos valstybei atstatyti; esame surinkę ir dar renkame aukas kaipo dovaną Lietuvai, bet to neužteks. Aukos, reikia atsiminti, yra vienkartinis reikalas: įteikus auką, procesas pasibaigia. Po to reikia papildomų aukų, kurios taip pat yra užbaigtinės, t.y., atlikus aukų rinkimą, reikia arba nusiraminti, arba rinkti naujas aukas.

Norint valstybę ekonomiškai pakelti į reikiamą lygį, yra būtinas kiek kitoniškas priėjimas. Valstybės ekonominė jėga prasideda investavimu, o ne vien tik aukų rinkimu. Investavimas gi tik tuomet yra efektingas ir pelningas, kuomet sutelkiamas didesnis kapitalas. Vakarų valstybėse kapitalo formavimas yra pats gerbūvio pagrindas. Eilinis pilietis tokio kapitalo neturi. Tačiau, kai daugybė piliečių po truputį sudeda didelius resursus, tuomet statomi fabrikai, modernizuojama technika ir visas kraštas naudojasi naujais vaisiais. Lietuvos valstybės kapitalo formavimas turės būti dvejopas: 1) už Lietuvos ribų ir 2) Lietuvos respublikos rėmuose.

Kapitalo formavimas už Lietuvos ribų

Išeivija šiuo metu turėtų suorganizuoti „Lithuania Development Fund" ar ką nors panašaus. Turėtume surinkti bent 100 milijonų dolerių. Tai atrodo labai daug, bet atsiminkime, kad tai nebus aukos, šį kapitalą investavus, sakykime, gautume 18% uždarbio. Iš šio uždarbio apie 5% eitų mokesčiams, 7-8% būtų išmokama kaip palūkanos investuotojams ir 5% liktų Lietuvai. Jeigu tai būtų galima padaryti, kasmet Lietuva gautų po 5 milijonus dolerių, su ta sąlyga, kad šie pinigai būtų investuojami moderniai mašinerijai užsienyje pirkti. 18% uždarbis atrodo gana aukštas, bet mes žinome, kad panašūs fondai Amerikoje uždirba 25% ar net 35% gerais metais. Todėl 18% uždarbio vidurkis nėra per aukštas.

Ką Lietuva galėtų padaryti už 5 milijonus kasmet? Tai priklausys pirmiausiai nuo to, kokią pramonę ji pasirinks statyti ar modernizuoti. Naujo fabriko žemę ir pastatus turės pati valstybė parūpinti, šis fondas tik užpirks mašinas ir aparatūrą. O tai galėtų būti vienam fabrikui per metus. Jeigu kam nors šis skaičius (5 milijonai dolerių) atrodytų permažas, tai atsiminkime, kad tai būtų tas pats, jei padovanotume visą Lietuvių Fondą kasmet.

Bet tai dar neviskas; žmonės ar institucijos, investavę į šį fondą gautų palūkanas, o fondui atlikus savo uždavinį, jis galėtų būti likviduotas, ir fondo nariai atgautų visus savo pinigus. Kol fondas veiks, jis galėtų atlikti ir kitą labai svarbią rolę Lietuvos atstatyme: fondas garantuotų Lietuvos respublikos paskolą Vakaruose. Žinoma, respublika turėtų šią paskolą atmokėti; vienok jai būtų daug lengviau kreiptis į pasaulio bankus, jeigu toks fondas ją paremtų.

Kapitalo formavimas

Lietuvos respublikoje

Suburti kapitalą sistemoje, kurioje nėra tam reikalui institucijų, yra beveik neįmanoma. Pagrindinės kapitalo telkimo institucijos Vakaruose yra dvi: bankai ir akcijų biržos. Be jų dar yra ir kitos lygiai efektingos: apdraudos kompanijos, įvairūs fondai ir taupymo bei kredito organizacijos. Visų jų Lietuvai gali ir nereikėti, bet vieną instituciją Lietuva turi susikurti labai greitai: Centrinį Lietuvos Banką, valstybinę instituciją, vyriausybės priežiūroje, šis bankas yra būtinas kapitalo formavimui. Vėliau galės būti atskirų miestų, rajonų, regijonų (pvz., Žemaitijos bankas) ir net privatūs bankai, kurie visi prisidės prie šio kapitalo telkimo proceso, bet jie galės susikurti ir vėliau.

Bene pirmoji šio Centrinio Banko funkcija būtų pensijų fondoadministravimas. Vakarų sistemose pensijų fondai veikia šitaip: darbininkai ir darbdaviai įneša dalį darbininko algos ir perduoda pensijų fondui. Jeigu fondas gerai administruojamas, jame yra skirtumas tarp indėlių ir išmokamų pensijų; indėlių yra visada daugiau. Šis skirtumas ir sudaro pensijų fondą, kuris yra investuojamas. Kai kurie pensijų fondai Vakaruose yra sutelkę milijardus dolerių, kitaip tariant, tarp to laikotarpio, kai darbininkas įmoka, ir tos dienos, kada jis išeina į pensiją, fondas tuos pinigus investuoja. Investuodamas, fondas uždirba daug daugiau, negu darbininkas įnešė, todėl Vakaruose pensijos yra tokios didelės. Amerikoje yra atvejai, kur žmogus, išdirbęs 40 metų, gauna tokią pensiją, kaip jo buvusi alga. Jo „gyvenimo stilius" nepasikeičia medžiagiškai. Tai yra gerai administruojamo pensijų fondo rezultatas. Tačiau valstybei šis fondas turi ir kitą ekonominę reikšmę: jis formuoja kapitalą. Šį kapitalą investuodama, valstybė gali sumoderninti visą eilę savo pramonių.

Pradžia tokiuose dalykuose visuomet yra sunki: darbdavys iš darbininko algos išskaitytų, sakykime, 8%. Pats darbdavys įmokėtų dar 8% darbininko algos. Iš karto darbininko alga sumažėja aštuoniais procentais, o darbdaviui darbininko alga pakyla 8%. Darbdavys atsakingas už šio mokesčio surinkimą ir įdėjimą į centrinį Banką. Gerai administruojamas toks pensijų fondas galėtų pensininkui mokėti pensiją, kuri būtų lygi 70-80% jo vidutinės algos. Be abejo, pensijos matematika pareitų nuo darbininko algos ir išdirbtų metų skaičiaus, bet ne nuo jo statuso partijoje ar respublikoje. Ar šiandieninis Lietuvos žmogus pagal tą sistemą ką nors laimėtų? Reikia manyti, kad taip. Bet svarbiausia — valstybė turėtų kapitalą, kurį galėtų panaudoti fabrikų ir kombinatų modernizavimui, naujos pramonės kūrimui ir pakeltų gyvenimo standartą ten, kur jis turi būti. Lietuvos žmogus to yra užsitarnavęs.

Antras būdas kapitalui formuoti yra žmonių ir įmonių santaupos. Mes žinome, kad Lietuvos žmonės taupo, sutaupo ir turi bankuose indėlius. Bet mums čia Vakaruose susidaro įspūdis, jog žmogus Lietuvoje taupo banke todėl, kad ten saugi vieta; t.y. kad kas nors neapiplėštų ar neapvogtų. Tai rimta priežastis, jeigu taip iš tiesų yra. Tačiau pagrindinis taupymo tikslas yra už savo indėlius uždirbti — gauti palūkanas, ir svarbiausia — prisidėti prie visuomenės ekonominio gerbūvio ir kapitalo formavimo.

Gyventojų taupymą skatinti bankai moka didesnius procentus. Amerikoje taupytojai gauna 5.5-8.5%, Vokietijoje vos 3-4%. Lietuvos palūkanos turės būti vyriausybės nuspręstos pagal tai, kiek santaupų valdžia nori bankuose sutelkti: kuo mažiau žmonės taupo, tuo didesni turėtų būti procentai taupytojams. Iš aukščiau minėto pavyzdžio aiškiai matyti, kad vokiečiai mieliau taupo negu amerikiečiai.

Toks santaupų fondas iš tiesų yra paskola valstybei. Valstybė turi tad labai atsargiai šį fondą naudoti, nes žmonės turi teisę savo santaupas atgal pasiimti.

Trečias būdas sutelkti kapitalą yra valstybės paskola. Valstybė gali skolintis iš savo piliečių ir vidaus organizacijų, arba — iš užsienio.

Šiuo metu abu keliai yra Lietuvai atviri, tačiau užsienio paskola daug palengvėtų, jeigu Lietuvos pinigai būtų paverčiami į užsienio valiutą: dolerius, D-markes, anglų svarus ar šveicarų frankus. Kol Lietuvoje viešpatauja rublis, kuris nėra paverčiamas jokia kita valiuta, tol užsienio paskolos Lietuvai bus sunkiai prieinamos, nors gali būti ir išimčių. Čia ir yra tas užburtas ratas, kodėl Lietuvai taip reikia nepriklausomybės. Sovietai savo rublį nuvertino, paleisti jį į pasaulio rinką bijosi (nes rublis dar nukris!), o Lietuva yra pririšta prie to paties beverčio rublio ir tuo ekonomiškai skandinama kartu su visa bankrutuojančia imperija. Užsienio apyvarta jai sunkiai prieinama, nes visas eksportas į Sovietų Sąjungą yra apmokamas tais pačiais rubliais, už kuriuos Vakaruose nieko negausi. Todėl vidinė paskola iš savų piliečių turbūt šiuo metu yra vienintelė išeitis. Jeigu turėtume išeivijoje dolerių fondą, kuris garantuotų Lietuvai paskolą doleriais, Lietuvos valstybė galėtų lengviau pasiskolinti užsienio valiutos.

Taigi šiuo metu reiktų operuoti doleriais užsienyje, o viduje — rubliais.

Nėra abejonės, kad, Lietuvai tapus visiškai nepriklausomai, atsivers ir kitos kapitalo formavimo galimybės, pvz., pravedus privačios nuosavybės įstatymą, galės būti organizuojamos akcinės bendrovės. Tokios bendrovės pačios sutelkia kapitalą, parduodamos akcijas. Tačiau reikia atsiminti, kad tokios bendrovės kapitalą sutelkia sau,o ne valstybei. Valstybė ir visuomenė tik tiek laimi, kad tokia bendrovė sukuria kokią nors pramonę ar patarnavimą, sukuria žmonėms darbus ir moka valstybei pelno mokesčius. Pareinant nuo tokios bendrovės pasisekimo ir jos dydžio, valstybė gali gauti nemažai pajamų, o jei tokios bendrovės gaminiai yra galimi eksportuoti, tai ir valstybės gerbūvis kyla aukštyn.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė turėtų parengti planą, kurias įmones perduoti į privačias rankas. Ne visų rūšių fabrikai ar kombinatai tiktų privačiam sektoriui. Ta bendroji Vakarų pažiūra, kad viskas veikia blogai, kas suvalstybinta, o viskas, kas privačiai veikia — tai sėkminga ir gerai — netinka visoms valstybėms ir visoms pramonės rūšims. Yra įdomių išimčių: ten kur reikalingas socialinis ir mediciniškas aprūpinimas, valstybė kažkaip sėkmingiau tvarkosi, ypač mažose valstybėse. Amerikos privačios ligoninės net ir milijonierius gali suvaryti į bankrotą. Galbūt tiksliausia suprivatinti būtų senuosius tris sektorius: mėsos, pieno ir javų, būtent, atkurti „Maistą", „Pienocentrą" ir „Lietūkį". Apie tai Lietuvoje jau kalbama. Sekantis sektorius būtų tekstilė ir rūbų pramonė, o po to — televizija, šaldytuvai ir skalbimo mašinos. Bet energetika, dujos, alyva ir mašinos galėtų likti valstybinės. Visi suprivatinti fabrikai turės telkti savo kapitalą, parduodami akcijas. Viena iš privačios pramonės privilegijų, o taip pat ir sunkumų, ir yra tai, kad ji turi formuoti savo pačios kapitalą.

Po to sektų atbaigiamieji kapitalo formavimo žingsniai: įvairių apdraudų kūrimas. Čia turėtų būti ugnies, gyvybės, nelaimingų atsitikimų, auto ir net gamtos nelaimių draudimai (pvz., potvynio, šalčio ar audros). Ši apdrauda taip pat sutelkia kapitalą, surinkdama iš savo narių metinį mokestį. Jeigu nelaimės neįvyksta, kapitalas lieka nepaliestas. Jis yra investuojamas. Vakarų pasaulyje tokios draudimo organizacijos (valstybinės ir privačios) yra didžiausios kapitalo teikėjos ir investuotojos. Šiame plane jas minime paskiausiai todėl, kad iš pradžių naujoje valstybėje šio sektoriaus turbūt neįveiksime ir teks naudotis užsieniu. Net ir nepriklausomoje Lietuvoje, kuomet buvome pasiekę neblogą gerbūvį, didieji mūsų turto objektai vis dėlto buvo apdrausti Švedijoje, Suomijoje, Anglijoje ir Japonijoje. Taip turbūt reiktų orientuotis ir dabar.

Taigi matome, kad yra daugybė kapitalo telkimo priemonių, kurios pareina nuo to, ką krašte norima pasiekti. Tačiau viena yra aišku, kad bet kokiose sąlygose, net ir su besikeičiančiais prioritetais, kapitalo moderniai valstybei reikia. Nuo šio pagrindinio žingsnio, prasideda ekonominio gerbūvio kūryba.

Šioje vietoje įdomu pastebėti vieną dalyką: visose kapitalo telkimo diskusijose neminėjome kapitalistų, t.y. tų individų, kurie turi kapitalą sutelkę asmeniškai, šį kapitalą investuoja ir tuo taip pat prisideda prie gerbūvio kūrybos visam kraštui. Iš tiesų, modernioje šio meto valstybėje jo gali ir nebūti. Kaip iki šiol matėme, moderni valstybė gali ir be kapitalisto apsieiti. Kapitalą juk mūsų diskusijose gali suformuoti paprasti žmonės ir pati valstybė. Tokiu būdu kiekvienas pilietis darosi kapitalistas ta prasme, kad jis yra kapitalo telkimo dalyvis, ir iš to išplaukiančio gerbūvio dalininkas. Toji pasenusi idėja, kad kapitalas yra kelių individų rankose, kurie „geria darbininkų kraują", išnaudoja darbo žmones ir laiko liaudį prispaustą ekonominiame nepritekliuje, tėra išlikusi tik... Sovietų Sąjungoje. Todėl nereikia stebėtis, kad kai kurie Vakarų politiniai ekonomistai galvoja, jog komunistų sukurtoji sistema yra ne tik ne socialistinė, bet priešingai, — ji yra ne kas kita, kaip praeito šimtmečio gerai užmaskuotas valstybinis kapitalizmas.

Toks kapitalizmas yra pati žiauriausia ekonominė sistema, nes kapitalą absoliučiai valdo tiktai valdžia, kuri, tarp kitko, yra nedemokratinė. Demokratinė valstybė nėra vienintelis viešpats, nes be jos dar yra ir piliečiai, įvairiais būdais sutelkią kapitalą. Ta prasme valstybė nėra kapitalo valdytoja, bet savo piliečių partneris. Tokia sistema tampa demokratine ne tik politine, bet ir ekonomine prasme. Piliečių ir valstybės partnerystė sukuria ekonominę demokratiją, kuri taip pat svarbi kaip ir politinė demokratija.

Ar verta taigi į šią partnerystę įtraukti dar vieną partnerį, būtent individualų kapitalistą? įsivaizduokime sau, pavyzdžiui, kad atsiras vieną dieną lietuvis milijonierius iš Amerikos, kuris pasisiūlytų pastatyti Lietuvoje automobilių fabriką. Kapitalą jis tam fabrikui jau turi. Ar turėtų Lietuvos respublika jį įsileisti? Atsakymas būtų gana paprastas: Lietuva jį turėtų priimti išskėstomis rankomis ir... su atitinkamomis sąlygomis. Kol toks individas būtų piliečių ir valstybės partneris, o ne padėties viešpats, absoliučiai kontroliuojąs krašto ekonomiją, tol jis būtų reikalingas ir naudingas: jis sukurtų naują pramonę su didele eksporto galimybe, sukurtų daugybę darbų (kurių šiuomet iš viso nėra), ir duotų valstybei pajamas nuo pelno mokamais mokesčiais.

Tokių turtingų individų šiandien yra pilnas Vakarų pasaulis, ir jie yra įtakingi kraštų ekonomijoms. įtakingi, bet ne dominuojantys. Šie žmonės kelia savo valstybių gerbūvius, moka pelno mokesčius ir įdarbina tūkstančius žmonių. Darbininkui jie nepavojingi, nes darbininkai yra įstatymais apsaugoti. Kaip kapitalo partneriai, šie žmonės atneša gerbūvį visiems piliečiams.

Taigi, matome, kad kapitalo telkime yra visokių variantų: piliečiai ir valstybė; piliečiai, valstybė ir individai, ar dar kitokie, bet visi šie variantai yra tuo įdomūs, kad tai reiškia bendradarbiavimą ir partnerystę. Nei vienas iš šių elementų negali tapti absoliučiu, dominuojančiu veiksniu, nes tai reikštų žingsnį atgal nuo ekonominės demokratijos. Iš tiesų, bet kuris iš tų trijų elementų: piliečių, valstybės ar kapitalisto tapimas absoliučiu ekonomijos valdovu, pašalinant visus kitus elementus, — veda į ekonominį despotizmą. Vakarų demokratijos tai yra gerai supratusios ir atidžiai saugo šių elementų balansą.

Sekančiame numeryje:

II dalis: Kapitalo investavimas.

Į LAISVĘ FONDO DARBAI

Praeitą vasarą Į laisvę fondasišleido naują kun. Antano Paškaus knygą „Asmenybė ir religija". Jos gana daug egzempliorių jau pasiekė Lietuvą. Šiuo metu ILF ruošia spaudai vėl keletą naujų leidinių. Dr. Adolfo Damušio parašyta anglų kalba knyga „Footsteps of Communists and Nazis in Lithuania" jau atiduota rinkti. Pradėtas ruošti spaudai Juozo Lukšos-Daumanto laiškų rinkinys. Antanas Paškus prisiuntė naujos savo knygos „Sąžinės vystymasis" rankraštį. Nutarta, kad naujos ILF leidžiamos lietuviškos knygos pagal galimybes būtų spausdinamos Lietuvoje. Tolimesniuose planuose yra galvojama išleisti dalį Vytauto Vaitiekūno raštų. Atsakingoms leidykloms Lietuvoje leidžiama pagal sutartis persispausdinti anksčiau išleistas ILF knygas ir taip pat finansiškai remiamas kai kurių naujų knygų leidimas.