Ant kultūros ir politikos laktų

ANTANAS MUSTEIKIS

Paskaita iš 1988 metų LFB studijų ir poilsio savaitės.

I

MANO mama sakydavo: „Vaikeli, nekišk pirštų tarp durų, pirštelius priversi”, o aš, net paaugęs ir amželį nugyvenęs, vis neišmokau tų pirštų saugoti. Ilgainiui mamos žodžiais persiėmė draugai, kurie atbula burna pažerdavo pusiau giriamą, pusiau peikiamą ištarmę: „Kam tu savo straipsniais draskai tai vieną, tai kitą širšelių lizdelį? Jų nepakeisi: joms geluonį mankštinti juk tikra pramoga”.

Bet yra temų, daug svaresnių nei priverti pirštai ar geluonys. Mums vis teberūpi ne vien kasdienė duona svetimuose kraštuose, bet ir išeivijos prasmė bei vaidmuo, paliktas mūsų ar mūsų tėvų kraštas, kultūra bei politika, mūsų orumas, nemarybė...

Kažkada ir aš būdavau linkęs pabrėžti vieną temą kitos sąskaita; ilgainiui įvairios spalvos prarado išskirtinį žibesį ir pasiliejo saikingais atspindžiais. Ir dabar, kai paskaitau savus žurnalus bei laikraščius, negaliu atsistebėti, kaip dažnai ir lengvai ten nustatomos visos pirmenybės ir joms prieštaraujančios paskutinybės. Negalima teigti, kad tos rūšies vertinimai visai nenaudingi ar nereikalingi. Juk bet kokios aktualijos pabrėžimas tinkamu laiku ir parankioj aplinkoj gali būti reikšminga paskata išvengti inercijos ir praminti takelius, vedančius į pripažintus tikslus. Visa bėda, kad dažna pirmenybė taip nuvertina antipirmenybę, kad nenoromis ir netikėtai staiga pasijuntame sėdintys ant šakos, kurią patys kertame.

Yra daug šio reiškinio priežasčių, bet bene ryškiausia — vad. investuoti interesai. Savaime suprantama, kad kuro įmonės ir žiemos sporto verslininkai trokšta šaltos žiemos, o neturtingieji, vos suvedantys galus su galais, bijo aukštų šildymo kainų; turistai bei vasarotojai ilgisi giedrių dienų, o ūkininkai — pakankamo lietaus.

Kiekvienas ką tik suminėtas „duonos pelnytojas” ar pramogautojas, kaip ir kiti tūkstančiai nesuminėtų, yra susijęs, tarp kitko, ir su savo grupe, bendruomene, visuomene, tauta ar žmonija ir pagrindžiai jaučiasi esąs vertas to junginio, kuriam tuo metu aktualiai priklauso ir kurs jam teikia prestižą. Kadangi kiekvienas pasireiškia būdu, kurį įsigijo išsimokslinimu bei socializacija (darbo ar pramogų įpratimu), yra normalu, kad tas būdas jam ar jai atrodo esąs ir yra pats geriausias. Čia nesvarbu, ar tas asmuo žino, ar nežino, kad yra ir kitų neblogų būdų, dažniausiai jis nuvertina kitus būdus. Tad architektas gėrisi ir didžiuojasi operos rūmais, dailininkas — skulptūra, kalbėtojas — retorika, žurnalistė — skrajojančiu žodžiu, arėjas — savo plėšiniu, audėja — juostom ir t.t., bet rečiau pilnai įvertina „svetimą" būdą. O tai ir yra investuoti interesai.

Dabar, kad nepasiklysčiau specialybių gausoje, pabandysiu apsiriboti tik kultūros ir politikos investuotų interesų dirva.

II

MOKSLININKAI, apžvelgę kultūros aptartis, jų suranda ligi šimto. Bet visas jas galima suvesti į dvi pagrindines: humanitarinę ir antropologinę. Pirmoji laiko kultūra tik tas žmonių apraiškas, kurios yra meno, filosofijos ir mokslo sričių viršūnėje. Tai vad. „aukštoji" kultūra, charakteringa „išliekama" verte. Antroji laiko kultūra žmonių sukurtų daiktų bei priemonių formas, technologiją ir mūsų galvosenos, jausenos bei papročių pavidalus. Daug kas tai vadina civilizacija. Aplamai pirmąją mes siejame su dvasia, antrąją — su medžiaga. Bet iš tikrųjų nė nenujausdami mes dažnai maišome abidvi. Štai kodėl rengiame tautodailės parodas (dvasinė kultūra) saviems ir svetimiems, bet jas papildome lietuviškais meduoliais (materialinė kultūra), ir didžiuojamės abiem.

Politika yra valstybės valdymo įgūdis ar būdas, o charakteringi jos reiškėjai yra valstybininkai ir politikai. Pirmieji susilaukia daugiau pagarbos, o antrieji dažnai yra siejami su propaganda bei purvu, nes atstovauja partijoms, ant kurių žmonės šunis karia. Kai kultūra priešpastatoma politikai, pastaroji paprastai nužeminama, o pirmoji apsigaubia kūrėjo bei nemarybės aureole. Tikrovės duomenys, beje, gali šias populiarias prielaidas apversti aukštyn kojom.

Mūsų išeiviškoj (tremtiniškoj) sąmonėj yra įprasta kiekvieną rašto žmogų suvokti kaip kultūrininką, išvengiantį „siaurų pažiūrų" priekaišto; šiuo pažyminiu yra charakterizuojamas visuomenės veikėjas, paprastai tapatinamas su politika. Iš tikrųjų tačiau rašytojai, nors ir nešantys ant savo pečių tariamai visuotinius idealus, dažniausiai yra nemažiau už visuomenės veikėjus sroviški. Savo ruožtu vargiai užtiksime išeivijos partiją ar grupę, kuri tikėtų prisiimanti siaurą, ne vidurio ar visus apimančią ideologiją.

Smagu stebėti dvejopus ir dvigubus saikus mūsų spaudoje: juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kai visuomenės veikėjas (organizacijos narys) nurodo gaires, kaip prisidėti prie Lietuvos laisvinimo bylos reikalų, dažnai jis laikomas trafaretinių politiku; kai tas pačias gaires spaudos puslapiuose sugestionuoja žurnalistė ar žurnalistas, tai laikoma kultūros apraiška. Ir staiga laikraštininkas tampa kultūros bei politikos žinovu, nors ir rizikuoja dešimtuoju badu.

Retos kultūros apraiškos turi vad. „išliekamos" vertės; bijau, kad jų devyni dešimtadaliai, o gal ir daugiau, rodo vidutiniškumą ir gal didesnį pasitenkinimą teikia pačiam autoriui nei išprususiam skaitytojui ar žiūrovui. Panaši proporcija galioja ir visuomenės veiklos skrityje: ne visos pastangos duoda tikrų vaisių. (Aš nesu prieš bet kokias pastangas.) Tačiau, ar toks tikrovės pripažinimas mums nesugestionuotų grįžti prie seno, bet dar neatgyvenusio lietuvių kultūros bruožo — kuklumo. Tada investuoti interesai mažiau prasikištų ir puodas nesijuoktų iš katilo.

III

POKARIO išeivių banga, išsiliejusi po įvairius kraštus, kabinosi į neįprastus darbus, kaip ir kitos bangos prieš ją, bet ji puikiai suvokė savo išskirtinumą: joje buvo didžiulė išsimokslinusių bei „kultūron pasinešusių" išeivių proporcija. Jie manėsi esą ir buvo, Maceinos žodžiu išsireiškiant, ne duoneliautojai, o tremtiniai — misininkai rezistentai prieš totalitarizmą ir kovotojai už Vakarų kultūrą.

To meto spaudos puslapiai buvo pilni rūpesčio „aukštąja" (humanitarine) kultūra, kurios sąvoką išeiviai išsinešė iš nepriklausomos Lietuvos ir kurią okupantai ėmė rauti iš šaknų. Būrelis tų misininkų pasiskardeno manifestu prieš nuosmukį, ir buvo puoselėjama mintis, kad kultūrą galima ir reikia ugdyti kaip šiltadaržio gėlę.

Prie Vilniaus katedros badą paskelbę rezistentai pasistatė medinę pastogę. Žmonių minios dieną naktį ėjo su jais per langelį pasikalbėti. Nuotr. A. Ambrozaitytės.

Naujakurių manifestas visų pirma buvo akibrokštas ankstyvosioms išeivių bangoms. Tiesiogiai ar netiesiogiai jos tapo nuvertintos, nors savo metu savo buvimą jos pateisino didžiai apčiuopiamu įnašu tautinio sąmoningumo, organizuotumo bei Lietuvos atkūrimo baruose. Naivu yra smerkti ankstyvųjų išeivių kartas, kad jos savo spaudoje vartojo tą kalbą, kurią atsinešė iš Lietuvos, ar kad jose buvo mažai išsimokslinusių žmonių. Beje, redakcijose jau prasikišo naujosios bangos žurnalistai, vartojantys modernesnę kalbą, o po pačiu manifestu buvo pasirašę ir tokių kultūrininkų, kurie patys prisidėjo prie nuosmukio. To meto spauda iš tikrųjų jau buvo pagerėjusi, nors polemikų lygis buvo žemas anuo laiku, yra žemas ir dabar. Galima paminėti, kad pastarajame dešimtmety tokio lygio polemikos apstu ne tik buvusiam Naujienų dienrašty, bet ir pretenzingame Akiračių mėnrašty, jau nekalbant apie mūsų aukščiausio politinio organo viršūnių ar jų gynėjų pasiskardenimus. O kad visų pirštai į save riesti, paminėsiu dar vieną pavyzdi ir iš bendruomenininkų pusės, jų žurnalistas rašo, jog pokario išeivių banga daugiau nei ankstyvosios surinko aukų Lietuvos bei lietuvybės reikalams. Bet jis nepagalvoja, kad anuometinio milijono vertė pagal perkamąją galią yra gal dešimteriopai didesnė už dabartinę. Tad be pagrindo išpučiame savo tariamą pranašumą.

To meto spaudoje bei diskusijose subtiliai ir ne taip subtiliai prasikišo mintis, jog kultūrą reikia puoselėti specialiomis sąlygomis. Žvilgsniai buvo smeigiami į išeivių visuomenę, kuri ir patapo atpirkimo ožiu. Ji privalanti remti ar... gal ir išlaikyti kūrėjus! Visuomenė, ko gero, pakaltintina, jei leidžia savo kūrėjams prarasti pirštus ar rankas fabrikuose prie mašinų ratų. Fabrikai bei juodas darbas jiems netinka, nes... užmuša kūrybą!

Iš tikrųjų taip suprastai kultūrai ugdyti situacija buvo kebli. Juk didelė pokarinės bangos visuomenės dalis galėjo pretenduoti į kūrėjus, tad jai sutilpti į fabriko išvengiančias redakcijas (kur tebedirbo ankstyvųjų bangų veteranai) nebuvo įmanoma. Likusioji tos visuomenės dalis — „liaudis" skaičiumi nebuvo tokia didelė, kad pakeltų jai numatomą naštą. O ankstyvųjų bangų „liaudis", jau prasikūrusi, tebežiūrėjo iš aukšto į naujakurius. įsisavinusi naujojo krašto demokratinę laikyseną ir kultūros sąvoką antropologine prasme, ji vertino kiekvieną žmogų tuo pačiu masteliu, tad savaime susikryžiavo su elitine mūsų kultūrininkų pažiūra, kurios mūsų kultūrininkai negalėjo ar nenorėjo atsisakyti jau vien dėl investuotų interesų.

Kita šios temos problema — kultūros „išliekamos" vertės prasmė bei aptartis. Čia kiek galvų, tiek nuomonių. O taip, kūrėjai kuria, jų nuomone, tikras vertybes (tai dažnai patvirtina savitarpinio žavėjimosi draugė), bet kiek iš tikrųjų jos tenkina pramoginį skonį, kiek nuo jo atsilieka ir kiek jį prašoka, verždamosios į klasiką, nesutariame ir nežinome. Geriausiu atveju tenka laukti, kol kūrėjai numiršta, kad „laikas" juos pasvertų relatyvaus išlikimo svarstyklėse.

Kūrėjų prielaidos skiriasi pagal tautinę patirtį, bet praktiškai tik maža kūrėjų dalis pragyvena iš meno. Kaikas gali nustebti, kad, pavyzdžiui, JAV dabartinis metinis rašytojų uždarbio vidurkis yra tik 8,000 dolerių, žinoma, neskaitant kai kurių milijonierių — „bestselerių" autorių pajamų.

IV

POLITIKŲ investuoti interesai greičiau krinta į akį, nes jie nuolat vadovauja bei dalyvauja politinėje veikloje, kai kultūrininkai — tik ypatingomis progomis pasireiškia. Politikų vizijos, atstovaujančios jų suvoktai idealiai Lietuvai, yra aprėžiamos jų ideologijos, patraukiančios vienminčius. Pastarųjų skaičius teikia partijai tikrą ar tariamą galią. Kai kultūros veikalai bei darbai vertinami pagal įvairiausius kritikų skonius, — o apie skonį neįmanoma sprendžiamai ginčytis, — tai politikų veiklą — jų įnašą į laisvinimo bylą — galima šiek tiek konkretesniais masteliais matuoti. Politikai todėl yra labiau kritikos čaižomi viešumoje. Jie negali išlikti nuošalėje, nes jiems tenka rūpintis, kad jų mandatas būtų patvirtintas periodiniuose rinkimuose ar parinkimuose. Jie privalo rodyti konkrečius savo veiklos vaisius, nors tarptautinė aplinka, sąlygojanti jų žygius, yra jiems nepalanki. Jų idealas yra taip toli nuo tikrovės, kad dažniausiai sunku įrodyti, ką gi iš tikrųjų jų veikla pelnė. O kai tos veiklos vaisių maža, juos tenka papildyti bei pagražinti reklaminėm apyskaitom ir propagandiniais žodžiais. Tada didžiausias nusikaltimas padaromas tiesai — iškeliant savo nuopelnų trupinėlius ir nužeminant ar visai nutylint kitų įnašą. O reiklus prašalaitis gali tik stebėtis, ko tokiose apyskaitose yra daugiau — nemokšiškumo ar blogos valios. Ar mūsų investuoti interesai neapkerpėja?

Politinio pašaukimo žmonės privalo rodyti, šalia ideologijos, iš vienos pusės, savo ambicijas ir prestižą, o iš kitos — lankstumą ir kompromisus. Šios dvi pusės nuolat kryžiuojasi. Kai kurie politikai išlieka savo organizacijos viršūnėje ištisas kadencijas ir apsigaubia „nepakeičiamumo" aureole, visiškai pamiršdami, kad bendradarbiaujant su kitais privalu priimti kritiką ir bent kartais daryti kompromisus. Vietoj to, deja, mūsuose laimi užsispyrimas: kad tik karūna nuo galvos nenukristų!..

Praeityje investuoti politikų interesai ryškiausiai prasikišo diplomatų sankryžoj su išeivijos politiniais ir bendruomeniniais veiksniais. Remiami autoritetinio režimo bendraminčių, diplomatai bandė tęsti nedemokratinę tradiciją ir išeivijoj. Jų dingstis, jog jie yra neatšaukiamai akredituoti nepriklausomos Lietuvos atstovai, pirmaisiais dešimtmečiais turėjo šiokį tokį svorį. Ilgainiui jie natūraliai pasitraukė (mirė) ir užleido savo postus kitai kartai, kuriai jau be išlygų tenka paklusti tautos kamienui ar jo oficialiems atstovams — išeivijos lietuviams. Nes ne pasiuntinys siunčia karalių į žygį, o karalius — pasiuntinį.

Pastarajame dešimtmety investuotais interesais ypač apsišarvavo Vlikas (remiamas Alto) ir susikryžiavo su Lietuvių Bendruomene. Ir ar ne paradoksas, kad Vlikas pasijuto skriaudžiamas, kai ir Bendruomenė ėmė savu ruožtu rūpintis Lietuvos laisvinimo byla?..

Ak, įsivaizduokime, kad dvi motinos — Vlikas ir Bendruomenė susiginčijo: kam turi priklausyti brangusis Lietuvos laisvės kūdikis? Jei ši mintis nebūtų ironiška, ji galėtų būti tragiška. Kažin ar ir kaip visuotinis karaliaus Saliamono sprendimas paveiktų mūsų veiksnius?

V

NE MAŽIAU painiavos teikia ir kultūros ryšiai su politika. Teoriškai juos nesunku išskirti, praktiškai — vargiai įmanoma, ypač kai turime reikalų su žmonėmis už geležinės uždangos. Štai kodėl atrodo naivus vienos ideologinės grupės entuziastingas kultūrinių ryšių plėtimas su „kraštu". Tas „kraštas" ir tikrųjų turi tiek atspalvių, kiek ir žodis kultūra. „Kraštas" yra gamta, tėvynė, gimtinė, jos šventovės, mokykla ir t.t. „Kraštas" yra giminės, pažįstami, senų laikų ar dabartiniai iškilę ar nuskurę draugai, drįstantys ar nedrįstantys rodyti savo tikrus jausmus sutiktieji, prisitaikę ir neprisitaikę profesijų kolegos, marksizmu kaip religija tikintys ir netikintys, elitinė nomenklatūra, normalūs žmonės, prisidengę komunizmo kauke, komunistai, prisidengę normalių žmonių kauke, ciniški ir ne-ciniški biurokratai, okupantai ir okupuotieji, lietuviai ir svetimtaučiai, išdavikai, saugumiečiai, informatoriai, buvę stribai, partiniai ir nepartiniai, rusintojai, „vyresnieji broliai" ir jų pastumdėliai „jaunesnieji", karjeristai, oportunistai, padlaižiai, pakalikai, „blato" specialistai, propagandininkai, progra-minti robotai, aktyvūs ir pasyvūs rezistentai, disidentai, sąžinės kaliniai, stalčių literatūros kūrėjai, dvigubi tremtiniai (du kartus ištremti) ir bene gausiausi totalitarinės imperijos imtiniai — modemiški baudžiauninkai (priverstiniai piliečiai). Tad su kokiom kaukėm tie entuziastingi ryšiai turi būti plečiami?

Visi mėgsta gerus aktorius scenoje, bet ne tikrame gyvenime. O komunistinės imperijos imtiniai yra išsiunčiami į vad. „kultūrinius mainus” su lietuviais šiapus geležinės uždangos, kad vaidintų paskirtas roles. Netgi šiais vad. atvirumo laikais, kai leidžiama atverti viešumon maža dalis sovietinės santvarkos nežmoniškumo, ar tokie aktoriai gali išrėžti iš širdies: „Velniop septynios dešimtys rusiškai sovietinio totalitarizmo metų"? O laisvieji entuziastingi ryšininkai mandagiai, kaip tinka civilizuotoje draugėje, leidžiasi mulkinami ir nedrįsta išskirti tikrovės nuo iliuzijų ar, Orwellio „Gyvulių farmos" įvaizdžiais tariant, žmonių nuo kiaulių.

Suprantama, ir niūriausiame danguje švysteli properšos. Tad okupuotos Lietuvos dainininkų balsai, poečių daugiaprasmės ar miglotos metaforos mūsuose gali skambėti kaip dangiška muzika, bet tokie patys literatūros kritiko žodžiai gali pavirsti apnuodyta geluonim. Todėl lietuvio išeivio žurnalisto klausimas — „kas galėtų ką turėti prieš Kubilių..?" — yra naivus. Iš esmės tad atsakyti į ryšių su „kraštu" klausimą tektų ne tiek taip ar ne, kiek ir taip, ir ne. Tik čia vėl investuoti interesai ir užsispyrimas iškraipo mūsų laikysenas. (Beje, savaime aišku, kad atvirumo plyšiai leido okupuotam kraštui atsikvėpti, ir tai galima išnaudoti bei teigiamai vertinti.)

Vienas tų ryšių su „kraštu" puoselėtojų rašė, kad jo sąžinė rami, nes jis norįs gero Lietuvai. Man šiuo atveju ji panaši į sąžinę mažamečio broliuko, kurs bėgo į gatvę pagelbėti dar mažesnei sesutei, išsprūdus iš jos rankų sviedinukui ir buvo pravažiuojančio automobilio sutraiškytas. Tą ramią sąžinę traiško tabu — draudimas vartoti vad. „įžeidinėjimus". O tai yra reikalavimas užmerkti akis prieš tiesą. Kai tiesa užmušama, sąžinė neprivalėtų likti rami.

Kai kurių mūsų dailininkų paveikslai, muzikų kompozicijos, poetų eilės dabar oficialiai grįžta į okupuotą tėvynę. Šiuo metu tai galima vertinti, bent iš dalies teigiamai. Kartoms besikeičiant, užsimeta ar užsimiršta tie kūriniai išeivijoj. Bet ir okupuotoje Lietuvoje jų likimas, vėl pasikeitus imperijos gairėms, gali būti negeresnis: juk praeity ištisus dešimtmečius vad. „buržuazinės" knygos oficialiai buvo laikomos makulatūra. Juk ir dabar vėlesniųjų pabėgėlių — J. Jurašo, T. Venclovos, S. Kondroto — darbai ar vardai tebėra lyg nebuvėliai. Tad reikia abejoti, švelniai tariant, ar priežastis, kuri įgalino tą grįžimą, yra kultūrinė (meninė), ar politinė, t.y. propagandinė. Dieve duok, kad šioje loterijoje laimėjimas nepavirstų pralaimėjimu. Išėjus obuoliauti su velniu, beje, galima ir paskutines kelnes prarasti. Ar ne taip nutiko mūsų poetui A. Gustaičiui, kurio eilių rinktinę, pavadintą ,,Pasiglostymo palaima", okupuotos Lietuvos cenzoriai atranka pagerbė ir išspausdino?

VI

ŠIA PROGA reikia išskirti išeivių autoriaus (Antano Gustaičio) medžiagą ir sovietinio kritiko (Vytauto Kubiliaus) įvadinį jos vertinimą. Pastarasis tebesivadovauja užmerktų akių prielaida, kai ironiškas poeto elegijas sieja su vienu ,,iš XX a. istorijos akligatvių". Kokia nekalta „poetinė" sąvoka — tas „istorijos akligatvis"! O kiek tokių sąvokų prikalta komunistinėje naujakalbėj! Kas neprisimena kitos kerėplos — „asmenybės kultas", kuria buvo pridengtas sovietijos pragaras? Ir dabar tos pačios santvarkos nežmoniškumą Kubilius bando pridengti savo paties pramonės „istorijos akligatvių".

Pasirėmęs kai kuriais poeto įvaizdžiais, Kubilius randa, kad „čia (emigracijoj) didis yra tas, kuris broliui nuneria kailį"; „teisus, kurs garsiau už kitus rėkia"; „išmintingas, kurs laiku suprato: mano tėvynė, kur guliu".

Bet iš tikrųjų šie įvaizdžiai, turį visuotinių oportunistinių žmonių bruožų, charakterizuoja ne tiek emigracijos, kiek kritiko nuosavą aplinką, kurios dalį praverti dabar jau ir patys komunistiniai cenzoriai leido. Kubilius puikiausiai žino, kaip didis buvo Stalinas, tautų tėvas — žudikas bei bendraminčių pakasynų direktorius, ar mūsiškis drg. Sniečkus, nunėręs kailį savo giminėms ir tėvynainiams; kaip teisus yra dažnas partinis ir nepartinis, kurs garsiau už kitus išrėkia nulakuotą melą; kaip išmintingas ir laiku susipratęs yra literatūros kritikas, išmainęs savo tėvynę į jos surogatą — tėviškę, prisitaikęs prie maskvinės gultos ir bėdą suvertęs tariamai anoniminiam „istorijos akligatviui". Kritikas mus ar mūsų tėvus, laimingai išvengusius Sibiro tremties bei gulago mirties ir pasirinkusius emigraciją, o ne susitaikymą su komunistinės imperijos teroru, vadina „atskilusia tautos šaka". Betgi jis puikiausiai žino, kad ne mes, o jis yra atskilęs nuo tautos ir, vargšas, nuėjęs tarnauti svetimiems. Ir ar ne paradoksas, kad kitas išeivis literatūros kritikas užgiria išeiviams taikomą atskilimo nuo Maskvos epitetą, teigdamas, kad Kubilius mūsų poeto „kūrybą įvertina sąžiningai ir objektyviai..."?

Žinoma, jaunesnysis „brolis" nepasekti „vyresniuoju" nerizikavo, tad nueiti privalėjo, jo paties žodžiais, šunim šėko pjauti.

VII

BER AR pats poetas čionai jau niekuo nedėtas? Tėvynės mūsų garbus humoristas — ne, nepardavė, bet jo investuoti interesai jį, sakyčiau, įmerkė į drumzles ir pastatė ant šventvagio ribos.

Yra vienas dalykas pajusti artėjančios senatvės ar mirties grėsmę bei tragiką, bet visai kitas dalykas ją sieti su emigracija. Beje, nepamirštinas skirtumas: emigracijoje išeivis miršta laisvas ir su savu veidu, o okupacijoje lietuvis miršta nelaisvas ir dažniausiai su kauke. Yra vienas dalykas apgailestauti poeto dalią ir save patį paplakti sarkastiškais paguodos žodžiais, — tai jo teisė, privilegija, apsivalymas (catharsis), pasitenkinimas, bet visai kitas dalykas šaipytis iš kitų tėvynainių, kurie tremtyje ar emigracijoje pasireiškia kaip veikėjai — paliktos tėvynės patriotai ir įprasmina žmogišką buvimą, kurio poetas negerbia.

Mūsų talentingas poetas rimuoja eiles apie išeivius veikėjus, kurie „ant butelio į laisvės žygį", „į tamsą" joja, o iš kongreso sugrįžta jau „be kojinės vienos" ir t.t. Tartum poetams kojinių nereikia, nes jie iš pokylių plasnoja angelų sparnais!..

Humoras yra didelė kūrėjo dovana, atidengianti neįspėtas kertes, paslėptas gelmes. Tačiau ar kūrėjo laisvė neribota? O vis dėlto dabar niekas nesišaipo iš pirmųjų krikščionybės kankinių, atiduotų liūtams sudraskyti. Okupuotoje tėvynėje kai kurie tikintieji buvo pametami ne liūtams sudraskyti, o automobiliams sutraiškyti. Tad ar mūsų literatas turi teisę šaipytis iš dabartinių rusiškai sovietinio imperializmo aukų, atsidūrusių emigracijoje? O juk dažna iš tų aukų rizikavo savo gyvybe ir laisvės kovotojų ar jų giminių eilėse. Jie aukojosi kitiems, tėvynės labui, kai poetas aukojasi sau ar savo mūzos labui.

Tiesa, palūžusios „tremtinio dvasios" išeivis ne naujiena. Tokį skaudžia ironija plaka mūsų poetas. Suprantama, kad šis atvejis ypatingai rūpi sovietiniam kritikui dėl dviejų iškreiptų priežasčių. Pirma, tai tariamai įrodo, kad „atskilusios tautos šakos" (atskilusios nuo Maskvos, ne nuo savo tautos!) išeivis nutraukia ryšius su tauta ir praranda idealus. Antra, išeivis tuos idealus tariamai išmaino į turtą. Kad Kubilius šypsosi iš tokio „jauno partijos veikėjo", tai jo darbas: jis iš to duoną valgo. Iš savo patirties jis žino, kad partinė prievarta — grobstymas, kyšininkavimas, terorizmas, dalykai, kuriais ypačiai pasižymi privilegijuotos komunistų partijos praktikantai — įgalina žmogų pasistatyti „rezidenciją palmių pavėsy..." Bet labiau šypsotis reikia iš persistengusio poeto, kurs išeivio partiją sieja su turtu. Nes čia ne Sovietija, ir aš nežinau nė vieno atvejo, kad išeivis būtų pralobęs dėl to, jog priklausė kokiai nors savo politinei partijai.

Asmuo, norintis atstovauti žmoniškumui ir dėl to ištremtas ar išbėgęs iš savo tėvynės, neprivalo kirsti šakos, and kurios jis pats sėdi (net ir dailiausios humoro mūzos vardu).