RAUDONARMIEČIŲ BYLOS IR MOLOTOVO PROVOKACIJOS

ALEKSANDRAS MAURAGIS

Buvęs nepriklausomos Lietuvos ypatingasis tardytojas Matas Krygeris paskelbė „Gimtajame krašte" (1988 m. rugsėjo 15-21) Nr. 37 teismų eksperto gydytojo V. Kauzos bylos duomenis. Jaučiu pareiga ir aš tuos jo pareiškimus papildyti savo patirtimi ir paliudyti tas aplinkybes, kurios tebėra nežinomos mūsų visuomenei.

Tuo laiku (1940 m.) buvau krim. policijos inspektorius ir kartu ėjau Vilniaus apygardos kriminalinės policijos viršininko pavaduotojo pareigas. Tą naktį, kada Butajevas nusižudė (1940.-V.12) buvau telefonu prikeltas anksti rytą, dar buvo tamsu. Skambino Vilniaus apygardos saugumo policijos viršininkas Aleksandras Lileikis ir pranešė, kad nusišovė Butajevas, sekliams norint jį suimti; prašė, kad aš nuvykčiau į įvykio vietą ir padaryčiau pirmuosius reikalingus veiksmus. Aš nenorėjau į tą įvykį kištis, nes tai buvo ne mano reikalas, todėl mėginau atsisakyti, bet jis aiškinosi, kad jis pats negalįs išvykti šiuo metu, o jo padėjėjas yra išvykęs į Kauną, tad nenorįs bet kokiam valdininkui pavesti šio reikalo; sovietų įgulos vadovybei yra pranešta apie įvykį, būtų gerai, kad aš pirmas nuvykčiau į įvykio vietą ir pirmas imčiausi tyrinėjimo; automobilį jis man jau pasiuntęs, ir tikrai, nespėjau apsirengti, kaip automobilis jau stovėjo prie namo.

Važiuodamas į įvykio vietą, galvojau, kad Lileikis gali būti sulaikytas įgulos bazėje ir neleidžiama jam išeiti, kol nepaaiškės, kas atsitiko su Butajevu. Man buvo aišku, kad Butajevo įvykis yra provokacinis, reikia būti atsargiam, kad neapkaltintų nušovimu ir neiškraipytų faktų. Atvykęs į įvykio vietą, radau du saugumo policijos seklius, kurie man atraportavo įvykio eigą. Iš jų sužinojau, kad jie jau kelintą dieną seka, norėdami jį gyvą suimti, bet negalėjo rasti tinkamos progos, tik šią naktį jie buvo nutarę jį bemiegantį pagauti. Butajevas, matomai, pajuto seklius ir, nutaikęs progą, iššoko pro langą, ėmė bėgti pakalnėn per daržus. Sekliai jį vijosi iš paskos. Matydamas, kad negalės pabėgti, nusišovė. Apžiūrėjau lavoną, pasidariau situacijos škicus. Lavonas gulėjo kniubščias, galvą pasukęs dešinėn pusėn, iš burnos sunkėsi kruvinos putos, kairioji ranka buvo kiek pakelta virš galvos, dešinioji atmesta atgal, šalia gulėjo pistoletas, per du sprindžiu nutolęs nuo rankos. Žemė, kurioje gulėjo lavonas, buvo minkšta — pavasario daržo žemė, lengvai matėsi Butajevo ir seklių pėdsakai. Nuo namo, iš kurio Butajevas išbėgo, iki tos vietos, kur jis nusišovė, buvo apie 300 metrų.

Man besidarbuojant, atvažiavo trys sovietų įgulos karininkai, prisistačiau, kas toks esu, jie man taip pat prisistatė, pareikšdami pavardes ir pareigas — vienas buvo kariuomenės teismo prokuroras, kitas politrukas ir gydytojas, jų pavardžių neatsimenu.

Nuvedžiau aš juos į daržus ir parodžiau Butajevo lavoną, pareikšdamas savo nuomonę, kad visos aplinkybės rodo, kad jis yra nusišovęs. Prokuroras paėmė iš apatinės švarko kišenės Butajevo dokumentus, pareikšdamas, kad ,,tas pats", ir pistoletą. Aš pareiškiau protestą dėl pistoleto, sakydamas, kad nuogom rankom nereikia liesti pistoleto, kol nepadaryta rankų pirštų atspaudų identifikacija, reikalavau, kad pistoletas būtų prijungtas prie bylos ir padaryta ekspertyza, bet jis to mano protesto nepaisė, įsikišo sau į kišenę ir išvažiavo jokio pareiškimo nepadaręs. Buvo aišku, kad jis dar neturėjo instrukcijų, kaip toliau reikės pasielgti su Butajevo byla. Man nieko kito nebeliko daryti, kaip lavoną paguldyti į ligoninės lavoninę ir bylą perduoti pagal priklausomybę V apylinkės tardytojui Poškui. Kadangi byla buvo svarbi, tai man rūpėjo skrodimo rezultatai ir ar dalyvavo skrodime sovietų įgulos gydytojas. Paskambinau Dr. Kauzai ir pasiteiravau, ar lavono skrodime dalyvavo gydytojas ir kokį surašė protokolą. Kauza atsakė, kad ne vienas, o keli dalyvavo, ir nustatėme, kad padaryta savižudybė. Tuo baigėsi mano rūpesčiai Butajavo byloje.

Čia verta prisiminti ir kita Šmavgoneco byla, kurioje man teko netiesioginiai dalyvauti. Kaip žinome, gegužės 25 d. Molotovas įteikė Lietuvos vyriausybei notą, kurioje buvo kaltinamas Lietuvos saugumas, patrobęs tris įgulos kareivius: Nosov, Šmavgonec ir Butajev, kurie buvę saugumo policijos tardomi ir kankinami. Du iš jų — Nosov ir Šmavgonec — pabėgo slaptais požeminiais kanalais ir sugrįžo į bazę, o Butajev buvo nušautas. Tuos pačius kaltinimus Molotovas pakartojo ir ultimatume, kurį Lietuvos vyriausybė gavo birželio 15 d., tą pačią dieną, kada sovietų tankai peržengė Lietuvos sieną.

Kaip jau žinome, sovietų kariuomenės įgula ieškojo trijų raudonarmiečių ir prašė vyriausybės juos surasti ir grąžinti įgulai. Vyriausybė paskelbė paieškojimą. Po gana trumpo laiko kriminalinės policijos vyr. valdininkas Dimavičius pranešė man, kad jis aptikęs vieną raudonarmietį, besislapstanti pas mergaitę sandeliuke. Klausė manęs, ką daryti. Bijojau, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko su Butajevu, todėl patariau valdininkui pasikalbėti su mergaite, kad ji pasiūlytų kareiviui gįžti į bazę. Vėliau iš valdininko sužinojau, kad mergaitė tikėjosi už jo ištekėti ir nenorėjo jo atsisakyti, bet kareivis, patyręs, kad policija jau žino ir jį seka, pats apsisprendė ir grįžo į bazę. Sandeliuke jis gyveno septynias dienas, rasti kai kurie jo daiktai ir guolis, kuriame gulėjo. Trečias kareivis Nosov turbūt buvo paties Molotovo išgalvotas, nes man neteko nei gyvo, nei mirusio jo girdėti.

Lietuvos vyriausybė, gavusi iš Molotovo notą, tuojau sudarė specialią komisiją įvykiams tirti ir pakvietė sovietus bendradarbiauti, bet sovietai atsisakė. Komisija buvo sudaryta iš autoritetingų asmenų: joje dalyvavo prof. M. Biržiška, Dr. M. Krasauskaitė, gimnazijos direktorė, tardytojas Talala ir kt., aš buvau pakviestas, kaip kriminalinės policijos inspektorius. Komisijai vadovavo prokuroras. Buvo klausinėjama Savickaitė, pas kurią sandėliuke gyveno raudonarmietis Šmavgonecas, ji turėjo jo fotografiją su užrašu ir data, jis žadėjo ją vesti. Klausinėjamas krim. policijos valdininkas Dimavičius pareiškė, kad jis kelis kartus matė šmavgonecą ir identifikavo jo fotografiją.

Nors visiems buvo aišku, kad Molotovo notoje buvo surašyta provokacija, tačiau komisija stengėsi visais galimais būdais ištirti įvykius ir juos parodyti tikroje šviesoje. Važiuojant ministeriui pirmininkui Merkiui į Maskvą buvo įteiktas komisijos aktas, tačiau niekas ten jo nežiūrėjo ir niekam jis ten nebuvo reikalingas.

Molotovo pavaduotojui S. Dekanozovui sudarius naują Lietuvos vyriausybę, visi raudonarmiečių bylų liudininkai atsidūrė dideliam pavojuje-būti sušaudytiems, nes negalėjo palikti gyvus liudininkus, kompromituojančius Molotovo provokacijas. Greitai dingo be žinios kriminalinės policijos valdininkas Dimavičius, Savickaitė buvo paslėpta Kaune nuo NKVD akių, bet buvo susekta ir išvežta. Jos likimas taip pat nežinomas. Dr. V. Kauza ir aš buvome pirmieji ir gal pagrindiniai liudininkai, kurie atidengėme Molotovo provokacijas su raudonarmiečiais. Todėl suprantama, kodėl naujasis sveikatos apsaugos ministras Moisiejus Koganas apskundė Dr. Kauzą, kad jis, padaręs Butajevui skrodimą, davęs tardytojui neteisingus parodymus. Dr. V. Kauza, kaip ir aš turėjome būti sunaikinti, kad nekompromituotume Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerio Molotovo oficialaus pareiškimo.

Praeitais metais okupuotoje Lietuvoje pasirodė išleista knygelė — Juozo Urbšio, paskutinio Lietuvos užsienio reikalų ministro atsimimai apie lemtingas Lietuvos nepriklausomybei derybas Maskvoje su Stalinu ir Molotovu 1939-1940 metais.

Šiomis dienomis tie ministro Juozo Urbšio atsiminimai, papildyti naujesne medžiaga, liudijimais ir dokumentais, išleidžiami Čikagoje. Knyga yra 164 psl., su specialiu įvadu, iliustruota. Išleido Tautos Fondas, 1988 metais. Knygos paruošimu rūpinosi ir ją redagavo Pilypas Narutis. Knygoje yra įdėtas ir Į Laisvęžurnalui prisiųstas Aleksandro Mauragio liudijimas.