JIS SAVO TREMTI ĮPRASMINO

Kelios mintys prie Antano Maceinos kapo

IR TU, ar jau ir tu
Su jais visais kartu;
Su nerimu, su seserim kančia,
Su rūpestingu ilgesiu— į čia,
Į mus tu kelią suradai,
Tu, mano pirmas peleninis gruode?

A. Jasmantas

Sausio 27, savo 79-jo gimtadienio angoje, Muensterio mieste, Vokietijoje, po ilgos ir sunkios ligos, mirė filosofas ir rašytojas Antanas Maceina. Dar per anksti ir per sunku įvertinti, kokio dvasios milžino netekome. Per daug arti jo stovėjome, todėl jo didybės nematėme. Jo asmenį ir darbus tinkamai įvertins tiek tie, kurie laikui bėgant galės jį pamatyti iš deramo nuotolio, kaip akiratyje išnirusį didingo kalno siluetą.

Velionis gimė 1908 sausio 27 Bagrėnų kaime, Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Mokėsi Prienų Žiburio gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete. Filosofijos ir pedagogikos studijas gilino Liuvene, Friburge, Strasburge, Briuselyje. 1934 VDU apgynė disertaciją apie tautinį auklėjimą ir gavo filosofijos daktaro laipsnį, 1935 parašė habilitacijos darbą apie ugdomąjį veikimą. 1935-40 buvo VDU Teologijos-Filosofijos fakulteto privatdocentas, 1942-43 Filosofijos fakulteto dekanas. Dėstė filosofiją Freiburgo universitete 1956-59 ir Muensterio universitete 1959-70, ligi išėjo pensijon.

Labai anksti pamėgo spaudą ir su ja iki mirties nesiskyrė. Dar būdamas studentu išvertė keletą vengrų jaunimo rašytojo Tihamer Totho knygų, vadovavo studentų ateitininkų meno draugijai Šatrijai, 1930-31 redagavo Ateitį, buvo populiaraus katalikų dienraščio XX Amžius steigėjas ir redakcijos narys. Daug rašė periodinėje spaudoje, tačiau publicistika neužgožė jo gilios filosifinės minties, kuri originaliai ir produktyviai reiškėsi gausiomis studijomis ir veikalais.

Profesoriaus Antano Maceinos karstas

Antanas Maceina visų pirma buvo filosofas, ir tuo žodžiu galėtų būti viskas pasakyta, jei pridėsime, kad buvo iki kaulo smegenų krikščionis filosofas. Tai jaučiama visuose jo raštuose. Keletą metų kunigų seminarijoje jis ne šiaip sau praleido. Kunigu netapo ir teologu savęs nelaikė, tačiau teologijos ir Bažnyčios klausimai jį visuomet jaudino, kaitino jo augustiniškai neramią širdį, netgi vėliausiuose

Prof. Antanas Maceina išlydi svečius prie savo namų buto, Muensteryje. Gretimame puslapy: Alina Grinienė prie prof. Maceinos kapo duobės, Brebersdorfo kapinaitėse.

raštuose tiesiog viršų ėmė. Tačiau ir teologiškus klausimus jis nagrinėjo savitu filosofo žvilgsniu. Krikščionis filosofas Antanas Maceina buvo ir kituose savo raštuose, nagrinėdamas pedagogikos, sociologijos ar politikos problemas.

Juozas Girnius yra teisingai pastebėjęs, kad Maceinos kūryboj filosofijos problemos neatsiejamai lydomos su teologo žvilgsniu, sąvokų išraiška su poeto intuicija, teoriniai sprendimai su visuomenės reformatoriaus aistra. Maceina visą gyvenimą išlaikė gilią pagarbą savo mokytojui filosofui Stasiui Šalkauskiui, bet savo temperamentu ir filosofavimo stiliumi nuo jo labai skyrėsi. Maceinos visiškai nedomino abstrakčios sąvokos, sausi samprotavimai. Jis buvo jautrus vaizduotę uždegantiems palyginimams, konkrečioms situacijoms, iš jų kylantiems padirginimams, egzistencinei tikrovei, kurią jis norėjo perskrosti mintimi ir išreikšti užburiančiai įtaigiu žodžiu. Sistema jo nedomino, jos nekūrė, jos ir nepaliko. Skyrė daug dėmesio minties ir žodžio aiškumui bei įtaigumui, nes buvo ir poetas. Poeto nuojauta jam ypač praversdavo interpretuojant kitų veikalus (Didysis inkvizitorius, Jobo drama, Saulės giesmė, Niekšybės paslaptis).

Visuomenės ir politikos klausimais rašydamas Maceina turėjo dovaną dalykus giliai užgriebti ir juos taip aktualiai tarsi savaime suprantamus išdėstyti, kad retas kas galėdavo likti abejingas. Tokie buvo jo dar nepriklausomoje Lietuvoje pasirodę visuomeniškos kritikos veikalai Socialinis teisingumas ir Buržuazijos žlugimas, užsienyje — pilnutinės demokratijos, kitaip dar „nepasaulėžiūrine'' politika vadinamos, siūlymas. Būdinga ir tiesiog paradoksiška, kad jo mintys kėlė didžiausią opoziciją ten, kur mažiausiai būtų turėjusios sulaukti pasipriešinimo. Dėl to jam kartais būdavo metamas net „skaldytojo" kaltinimas. Kaip dažnai nesusipratimuose, kaltininkų nereikia ieškoti tik vienoje pusėje. Ir vis tiek koks nevykęs ar abejotinas bebūtų „nepasaulėžiūrinės" politikos terminas, jos dar laukia ateitis ypač tada, kai vėl Lietuvoje bus lemta skleistis demokratijai. Maceiniškasis pilnutinės demokratijos supratimas remiasi nuosekliu asmens pirmumo teigimu prieš kapitalą ir kolektyvą valstybės, ūkio, visuomenės ir kultūros srityse.

Be grynai filosofinių raštų — Kultūros filosofijos įvadas, Religijos filosofija, Filosofijos kilmė ir prasmė — pažymėtini Maceinos mąstymai ir atsiliepimai į Bažnyčios sunūdieninimo klausimą, kurį ypač suaktualino Antrasis Vatikano susirinkimas. Tai įspūdinga eilė veikalų, kurie rodo gilų autoriaus „sentire cum Ecclesia": Didieji dabarties klausimai, Bažnyčia ir pasaulis, Krikščionis pasaulyje, Asmuo ir istorija, Dievas ir laisvė, Išlaisvinimo teologija ir dar tik spausdinamas paskutinis velionio veikalėlis, skiriamas Lietuvos krikšto jubiliejui — Ora et labora.

Kam patinka ar ne, bet Antanas Maceina yra ir pasiliks vienas žymiausių šio šimtmečio Lietuvos mąstytojų. Neištrinami jo pėdsakai publicistikoje, poezijoje, visuomeninėje katalikų veikloje. Gal ir netiktų jam visuomenės veikėjo

Antrojoje Europos lietuvių studijų savaitėje, Schoenberge, netoli Muencheno, susitikę keturi draugai: Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Juozas Brazaitis ir Jonas Grinius.

 

vardas, ypač vėlesniais dešimtmečiais, kai vedė savotišką atsiskyrėlio gyvenimą, atsidavęs rašymui ir griežtai prižiūrėdamas jau nuo seno nestiprią sveikatą. Tačiau jis iki mirties domėjosi viskuo, kas vyko tėvynėje ir išeivijoje, ne kartą energingai ir iškalbingai reaguodamas viešais ir privačiais laiškais. Savo metu, dar nepriklausomoje Lietuvoje, Maceina buvo Lietuvių krikščionių darbininkų sąjungos valdybos narys. Tik visuomeniškas ir tautiškas įsipareigojimas atlikti pilietinę pareigą vertė jį du kartus trauktis iš Lietuvos — 1940 ir 1944 metais. Pirmosios tremties metais Berlyne — 1940 — Maceina dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto stei-gime. Vokiečių okupacijos metais jis buvo naujo rezistencinio sąjūdžio — Lietuvių Fronto dvasinis įkvėpėjas. Nuo jaunystės reiškėsi Ateitininkų sąjūdyje, buvo Federacijos tarybos pirmininkas, ėjęs ir Federacijos vado pareigas. Pagaliau ir Vakarų Europos lietuviškųjų studijų savaitės kasmet rengiamos nuo 1954 metų, buvo jo įkvėptos ir liudija, kad jis buvo ne tik visuomeninės minties, bet ir visuomeninio darbo žmogus, tiesa, ne paradinis, bet veiksmingas.

Filosofo Maceinos visuomeniškumą aiškiausiai liudija jo nuolatinis rūpestis išlaikyti gyvą lietuviškosios rezistencijos mintį, įspūdingas buvo jo tarsi pranašo raginimas priešintis tremties dvasiai. Jis ragino mus būti krikščioniškos dvasios tremtiniais, paversti tremtį liudijimu, tapti pasaulio sąžine, keleivinę tremtinio būseną prisiimti kaip savo pašaukimu. Dairymąsi atgal pakeisti žvilgiu priekin, laukimą veikimu, delsimą kūryba, išsivežtųjų vertybių konservavimą nauju kūrybiniu entuziazmu.

1958 metais, kai išeivija minėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo keturiasdešimtąsias metines, Maceina kėlė uždavinį suvokti kultūros reiškmingumą kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ragindamas apsispręsti eiti ne tik politikos, bet ir kultūros keliu. Maceina rašė: „Mums reikia nugalėti iš Lietuvos atsineštą kultūros idealo stoką ir prieš bolševikų kuriamą materialistinę bei kolektyvistinę kultūrą pastatyti krikščioniškai humanistinę kultūrą kaip laisvės ir asmens pirmenybės nešėją. Jeigu tai įstengsime ir tokių vertybių sukursime, mūsų gyvenimas bus įprasmintas, ir mes neveltui būsime palikę savąją žemę".

Išliekamais kūrybos darbais velionis Antanas Maceina savo buvimą užsienyje pateisino ir įprasmino.

J. Vidzgiris