PRIEŠNACINĖS VEIKLOS IŠKARPA
Netrukus iš spaudos išeis dalis Juozo Keliuočio slaptų užrašų. Tos knygos įžangai esu ir aš davęs žiupsnį medžiagos apie Juozo Keliuočio ir jo grupės reiškimąsi antinacinėje veikloje. Jo paties įtrauktas, toje viekloje su juo labai artimai ir dirbau.
Savo laiške Juozo Keliuočio užrašų įžangos autoriui rašiau, kad mano spėjimu JK antrosios bolševikų okupacijos metu į pogrindinę veiklą nebuvo įsivėlęs. Į šį spėjimą man buvo atsakyta: “Daumanto liudijimu (Partizanų II leidimas, ps. 77) LIT, pirmosios pogrindinės organizacijos, iššifruotos 1945 gegužės mėn., pirmininku buvęs JK”. Tuo atveju jis bus veikęs su tais iš mūsiškių, kurie liko Lietuvoje. Prisimena čia man Juozas Keliuotis ir mudviejų bendradarbiai kaip tik tomis apsisprendimų akimirkomis, 1944 m. nacių okupacijai žlungant.
Poeto Putino - Mykolaičio sesuo M. Slavėnienė savo atsiminimuose apie brolį rašo: “Pavasariop, rytų frontui artėjant. . . kas galėdamas iš Kauno traukėsi į kaimą. Po universitetų uždarymo išsikėlė ir pas mus antrame aukštų gyvenusieji du studentai .. tebegyveno pusrūsio kambarėliuose Vacius ir Kostas, taip pat buvę studentai. Šie abu drąsūs jaunuoliai kažkur kažką dirbo . . . Vieną kartą juodu man atnešė mažą rašomąją mašinėlę, ištraukė iš savo kišenių apveltų rankraščių pluoštelį ir paprašė juos perrašyti. Kartu paaiškino, kad tai bus įdėta antinaciškoj pogrindžio spaudoj. Aš mielai sutikau. Ir vėliau esu jiems dar pagelbėjusi”.
Prabėgom stabtelkim ties kita jos užrašų vieta: “Pirmos Sekminių dienos rytas . . . Kažkas stipriai pabeldė į mano duris, ... jas atplėšė. Tarpdury stovėjo apyjaunis vyriokas.
— Jūsų name darome kratą. Jums negalima išeiti iš kambario ir žiūrėti pro langą ... “Po pusvalandžio į mano kambarį vėl įėjo tas pats vyriokas.
— Areštavome abu jūsų pusrūsio gyventojus. Jūs pati turbūt nežinote, kokias bjaurybes savo name laikote.
“Kiek palaukusi po jo išsinešdinimo . . ., sugrįžusi į savo kambarėlį, pakėlusi kažkokius žurnalus ir knygas, ant stalo radau po jais tos pačios nelegalios spaudos kelis egzempliorius, rodos, “Atžalyno” (M. M. Mykolaitytė - Slavėnienė, “Putinas mano atsiminimuose” ps. 385-387).
Kas Putino seseriai buvo (ir turėjo būti) nežinoma, man buvo žinoma. Buvau to laiko įvykių liudininkas, dalyvis ir gera dalim priežastis.
Buvo tai įdūkusio Gaštapo paskutinės siautėjimo dienos. Mano laimei tarnybiniais reikalais buvau išsiųstas iš Kauno. Bet dažnais protarpiais kokiai dienai turėdavau grįžti į savo centrą. Tais atvejais patyriau apie Vliko narių areštus ir turėjau progos susitikti su mūsų Vliko atstovu, Lietuvių Vienybės Sąjūdžio pirmininku, prof. Juozu Keliuočiu, laiku mūsų vyrų įspėtu ir tolimam Kauno priemiesty paslėptu.
Po kelių dienų vėl grįžęs į Kauną, buvau nuvestas į “Atžalyno” (LSV jaunimo sekcijos) Centro valdybos posėdį. Tuo metu Geštapas jau tuštino savo būstinę, naikino dokumentus, o kartu ir savo suimtuosius. Širdį slėgė liūdesys, neviltis ir kone tikras žinojimas, kad Kostas ir Vacys taip pat neišvengs 9-tojo forto egzekucijų. Šie jauni patriotai spausdino mūsų pogrindinį “Atžalyną”, kurio redaktorium tuo metu man buvo skirta būti. Ir tie suvelti rankraščiai buvo mano paties arba vieno - kito bendradarbio rašyti. Mūsų jaunų drąsuolių ypačiai buvo stipriai pasidarbuota Kaune ir Vilniuje skleidžiant atsišaukimus, raginančius nestoti į SS legioną. Man pačiam teko du tokius lapelius parašyti. Ir Lietuvos patriotinis pogrindis laimėjo visu šimtu procentų. Lietuvių SS legionas nebuvo įsteigtas.
“Atžalyno” spaustuve naudojosi ir Lietuvių Laisvės Kovotojų Sąjunga. Jai bespausdinant “Laisvės Kovotoją”, spaustuvė buvo Geštapo susekta ir likviduota. Tada “Atžalyną” kurį laiką spausdinome Vilniuje. Bet vėl gavome spaustuvėlę iš Seredžiaus ir grįžome į Kauną.
Bet grįžkim į paskutinį Atžalyno Centro valdybos posėdį. Posėdžio iniciatoriaus buvome įspėti, kad mūsų laukia staigmena. Ir ji buvo nepaprasta. Po tylios laukimo minutės į kambarėlį įėjo Gaštapo imtiniai — Vacys ir Kostas. Jie net nepasakė, kas buvo tie herojai — jų išvaduotojai. O jie sėdėjo mūsų tarpe, ir nė vienas neprisipažino.
Trečiuoju grįžimu į Kauną taip paprastai, lyg iki karto, o iš tikrųjų amžinai, atsisveikinau su savo žurnalistikos profesorium, artimu bičiuliu, Vliko nariu Juozu Keliuočiu. Mieste jau nebebuvo likę valdžios. Retkarčiais dar pravažiuodavo vokiečių paklydę ar tyčia pasisklaidinę sunkvežimiai su keliais kareiviais juose. Kiemuose iš aukštesnių namų kažkieno, kažkodėl buvo šaudoma.
— Ką manai daryti, profesoriau? — klausiau, jo atlydėtas į Kauno garlaivių prieplauką.
— Nė nežinau. Turiu du lagaminus rankraščių iš mūsų kultūros istorijos, iš teatro, dailės ir literatūros kūrėjų gyvenimo. Kur juos dėti? Galvoju vykti pas dr. V. Juodeiką prie Veliuonos ...
Nenuvyko jis pas dr. Juodeiką. Dėl kūrybos prikrautų lagaminų liko Lietuvoje ir du kartus lietuvio tremtinio dalią iškentėjo Sovietuos šiaurėse.
Vienybietis
