ROMO KALANTOS AUKOS DEŠIMTMETIS
Dr. K. ERINGIS
(Tęsinys iš 1983 m. balandžio numerio)
Tuomet išplėšia iš konstitucijos tų neįgyvendintų paragrafų puslapius ir čia pat juos sudegina. Mačiusieji tvirtina, kad tokiu būdu buvusi sudeginta matyt visa konstitucija. Toks dienos metu darbingos nuotaikos aktas “viską” girdintiems ir matantiems “tvarkos” saugotojams galėjo ir neužkliūti. Ar buvo tų jaunuolių tarpe Romas Kalanta, kol kas nežinoma. Tokio pobūdžio veiksmai Lietuvoje suaugusių žmonių nepogrindinėje grupėje yra negalimi, bet jaunimo tarpe — įtikėtini. Tokios ir panašios jaunimo nuotaikos ir nekaltos svajonės apie laimingesnę Tėvynę sklinda iš šeimos į šeimą, iš mokyklos į mokyklą, iš darbovietės į darbovietę. Jos dramatizuojasi, kaitina jaunuolių smegenis ir vaizduotę, priveda pasišventėlius prie veiksmų ir skausmingų aukų.
Ir taip vaikystėje įžiebęs širdyje meilę pavergtai Lietuvai, Romas Kalanta 1972 m. gegužės 14 d. vidurdienyje Kaune suliepsnojo ir jau 10 metų neužgęsta visų lietuvių protuose ir širdyse pavergtoje tėvynėje ir pasaulyje. Ir niekados neužges. Didvyris kančiose suliepsnojo priešais Kauno miesto vykdomojo ir komunistų partijos komiteto rūmus (priešais buv. Taupomosios Kasos), suliepsnojo sodelyje prie Kauno valstyvinio teatro, kuriame 1940 m. liepos mėn. 21 d. pagal iki dantų ginkluotos daugtūkstantinės armijos ir NKVD kariuomenės okupantų režisūrą Lietuvoje išdavikai varu suvarę liepos 14 d. “išrinktą” durtuvų paunksmėje tariamąjį “liaudies seimą” nutarė “prašyti” Stalino, kad šis jo jau sutryptą Lietuvą “priimtų” į Sovietų imperijos sudėtį. Kančių didvyris suliepsnojo tuo metu, kai į Sovietų Sąjungą su vizitu buvo atvykęs Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas Richardas Nixonas. Kai Vilnių pasiekė kraupi žinia, tai daugumas nuovokesnių žmonių giliai paliesti skausmo iš karto suvokė aukos pasirinktą laiką, sutampantį su JAV prezidento vizitu. Visi liūdėdami lengviau atsikvėpė pajutę aukos prasmę ir tai, kad ji kraupiausiu būdu primins prezidentui tarptautinės teisės ir dvišalių sutarčių sutrypimo faktus, tautų kančias ir skriaudas dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos, kurią 1940 m. įvykdė Sovietų Sąjunga. Toks skausmingas JAV prezidentui priminimas sovietų žiaurių nusikaltimų turėjo prasmę, nes rado didelį atgarsį Amerikoje ir daug kur pasaulyje.
Jaunoji Lietuva tą dieną, tą valandą skausmingai išvydo savo didvyrį — amžininką bendramokslį, kurio jie neužmirš ir neapleis. Jie suvokė realios ir iš jų pačių tarpo iškilusios aukos ir pasiaukojimo prasmę, jo kainą ir baisią galimybę. Jie tą dieną ir svarbiausių įvykių savaitę žymiai ūgtelėjo, vertindami okupaciją ir okupantą.
Romo Kalantos suliepsnojimo priežastys be jokių abejonių yra politinės, nukreiptos prieš Lietuvos pavergimą ir pavergėją, yra negęstantis protestas prieš laisvės idealų slopinimą ir laukinį tyčiojimąsi iš žmonių ir visos tautos.
Kai dėl Romo Kalantos žuvimo aplinkybių, tai jas gaubia neaiškumai dėl daugybės priežasčių. Atrodo, kad tikrai buvo kažkaip paauglystės metų gimnazistiškai organizuotas ryžtas. Vieni mačiusieji tvirtina, kad į suliepsnojimo vietą Romas atėjo vienas, kiti sako, kad atėjo tryse, ištraukę burtus, kiekvienas turėjo būti kitaip auka ant Tėvynės aukuro. Tie dviese neva neleidę praeiviui degančio Romo gesinti švarku. Vienas jų turėjęs nušokti nuo priešais Teatrą esančio 7-aukščio Kaumo miesto vykdomoko komiteto pastato (buv. Taupomųjų Kasų) stogo, bet nenumatytos aplinkybės sutrukdę.
Mačiusiųjų įtikinamiausias tvirtinimas, kad benziną atsinešė dviese. Ir tuoj, vienas po trumpo politinio prologo, suliepsnojo, skausmo agonijoje bėgiojo po klevo laja pievutėje vis šaukdamas, kaip visi girdėjusieji tvirtina — “Laisvės Lietuvai!” . . “Laisvės Lietuvai! . .Sukniubo ties lajos kraštu. Ugnis Aukos ir Didvyrio nemirtingumo ženklą paliko tų metų pavasario medžių lapijoje ir amžinai — lietuvių tautos protuose ir širdyse. Po kurio laiko ta sugruzdusių lapų sodriai ruda “duobė” žiodėjo kaip vergijos nasrai žalumos pasaulyje, kol “viską matanti akis” privertė šakas išgenėti.
Romas Kalanta mirė tą pačią dieną vidurnaktyje ligoninėje. Prieš mirdamas vis kartojęs — “Aš žūstu už Lietuvos laisvę”. Jo minčių knygutė neilgai buvo praeivių rankose, kurioje buvo įrašyta: “Geriau garbinga mirtis, negu gėdingas gyvenimas! Aš nepatenkintas visuomene, visuomenė nepatenkinta manimi!”. Savo mergaitei Romas įrašė: “Aš kitaip negalėjau! . . .” Ligos istorija iš ligoninės dingo ir pagal mano gyvenimo kartų patyrimą, neabejotinai, kaip ir užrašų knygutė, atsidūrė viską slepiančiose KGB rankose.
Priešingai, negu buvo paskelbta Romą Kalantą laidoti Kleboniškių kapinėse gegužės 18 d. 4 val. po pietų, Romas pagal valdžios nurodymą palaidojamas slaptai 2-3 valandomis anksčiau Romainių kapinėse. Tai įskaudino Kauno jaunimą, įžeidė ir pažemino kauniečius, visą tautą.
Romo tėvas, Sovietų Armijos II Pasaulinio karo veteranas, kovojęs už laimingesnę Lietuvą ir Alijantų bendrą pergalę prieš hitlerizmą — praradęs sūnų, areštuojamas. Komunistų partijos juodašimčiai ir KGB agentai duoda direktyvas sudaryti įprastinę Psichiatrų komisiją paskelbti, kad Romas buvo beprotis, kadangi rimtai abejojo Sovietų rojaus gausybės rago “gėrybėmis”. Sudarytoji komisija, deja, tik iš velionio eilėraščių, piešinių, dienoraščio ir laiškų, neturėdami medicininio ištyrimo duomenų, “nustatė”, kad Romas Kalanta buvęs psichiškai nesveikas. Patekęs į KGB nagus, partinis Romo tėvas patyrė šlykščiausią direktyrinę aukščiausios partinės vadovybės prievartą eiliniam nariui. Jis privalėjo sutikti su neitralizuojančia žuvusio sūnaus politinį nusiteikimą komisijos išvada ir tuo visai šeimai “amžinai” nutilti, užčiaupti bumas. Tai plačiai žinomas maskolijoje komunistų išbandytas susidorojimo su kitaip manančiais metodas. Šių eilučių autorius tokios rūšies prievartą medicinos įstaigose yra patyręs net ne tragiškose situacijose. Taigi, ne tik partija, bet ir KGB kartais kišasi į medicininių įstaigų administratorių išvadas ir turi priemones tokių išvadų prielaidoms parengti, vienokiu ar kitokiu būdu pastatydami prieš įvykusį faktą pasišventusį profesijai eilinį gydytoją.
Tokiu būdu Komunistų partijos ir KGB vadovybė valdžios ir medicinos įstaigų vardu siautėjo, Romui Kalantai žuvus, be takto, gėdos ir žiaurumo ribų. Tai lietuvių tautos išniekinimas skausmo valandą, nesilaikant jokių teisės ir etikos normų. Todėl netenka stebėtis dėl įvykusių Kaune neramumų per pirmą savaitę, žuvus Romui Kalantai ir dėl to kas vyko Lietuvoje ir emigracijoje — po metų, po dešimties metų, nes tai savitai skaudus amžinasis Tautos Aukuras. Romo žuvimo ir laidotuvių savaitės Kauno įvykiai, kaip minėjome, aprašyti Vyt. Alanto knygoje (1976). Galima papildyti, kad ne vien guminėmis lazdomis, bet ir guma aptrauktu storu elektros kabeliu tramdytojai mušė žmones ir trupino jiems raktikaulius. KBD smogikai kabelį kapojo gabalais čia pat, Ožeškienės gatvėje!
Švęsdami Romo Kalantos aukos dešimtmetį, negalime neatžymėti skausmo, kuris gaubė lietuvių tautą tėvynėje ir pasaulyje, kai Lietuvoje suliepsnojo kiti Gyvieji Deglai. Vienas iš labiausiai sietinu su Romo auka ir reikšmingiausiu Lietuvos Šaulių Sąjungai, lietuvių politinėms organizacijoms išeivijoje yra Sovietų Armijos kareivio Antano Kalinausko susideginimas 1976 m. rugp. 10 d. Latvijoje vadų ir kareivių akivaizdoje. Antanas, pagal pogrindžio ir išeivių spaudą (Aušra, 1978, 12; Elta, 1979); Laisvojo Lietuva, 1982, 7) apeliavo okupantams: žiūrėkite, kaip dega lietuvis patrijotas! Už Lietuvą, už Laisvę, už Dievą! Aš jums netarnausiu! Antanas Kalinauskas mirė baisiose kančiose sekančią dieną. Okupantas ir šitą auką matyt paskelbė psichiniu ligoniu, bet tikrumoje ne mūsų aukos, o XX-to amžiaus vandalai, okupavę Lietuvą, Latviją ir Estiją, yra bepročiai, nusikaltėliai ir sulauks tarptautinio teismo. Jie sulaužė dvišalius ir tarptautinius su tomis valstybėmis susitarimus ir karine jėga okupavo jas. Okupantas pagal 1939 m. Hagos tarptautinės konvencijos 52 straipsnį neturėjo teisės nei Romo Kalantos tėvo, nei manęs, dabar kalbančio žuvusių vardu, nei šimtų tūkstančių pabaltiečių mobilizuoti į Sovietų Armiją ir priversti mirti už jų grobikiškus interesus. Lygiai taip pat sovietai neturi teisės versti tarnauti savo agresyviausios pasaulyje armijos gretose Antano Kalinausko ir jo bendraamčių Pabaltijo tautų generacijos! Nėra abejonės, kad Antanas Kalinauskas bus pats garbingiausias karys iš visų žuvusiųjų pabaltiečių Čekoslovakijoje, Sirijos ir Egipto uostuose Izraelio oro antpuolių metu, ir gėdingiausiame sovietams Afganistano kare.
Man lemta, aš privalau kalbėti už 1944 - 1945 metais Sovietų mobilizuotus žuvusius ir gyvuosius Pabaltijo tautų Vokietijos frontų karius, už A. Kalinausko žuvusiųjų ir gyvųjų karių generaciją. Mes, neutralios valstybės kariai jėga ir apgaule buvome priversti ir kovojome už naujai iškilusius, 1941 m. rugpjūčio 14 d. paskelbtus ir 1942 m. sausio 1 d. Sovietų Sąjungos pasirašytus, deja, šiandien daugelio primirštus, Atlanto Chartos principus vardan bendros Alijantų pergalės prieš vokiškąjį nacizmą. Mes kovojome už sovietų paminto tautų suvereniteto pilnutinį atkūrimą, kaip nusako tarptautinė teisė, Jungtinių Tautų Charta ir Ju ig-tinių Tautų nuostatai. Mes atmetame visus sovietų agresyvius karus ir konfliktus, tarptautinį terorizmą ir šantažą, nežiūrint, kokiomis maskavimo formomis ir apgaule jie besidangstytų.
Tai reikšminga žinoti visoms lietuvių politinėms organizacijoms, Lietuvos šauliams, nepriklausomybės kovų dalyviams, 1941 m. birželio sukilimo dalyviams. Kalbėta partizaninio karo dalyvių vardu, kurių mūsų tarpe beveik nėra. Mūsų visų testamentas privalo būti bendras, nepriklausomai nuo to, kurioje barikados pusėje mes atsidūrėme, įstrigome visi kaip aukos tėvynės nelaimių metais. Tada pritarusios ir pasirašiusios Atlanto Chartą dvidešimt penkios valstybės, įskaitant ir Sovietų Sąjungą, paskelbė, kad “jos nesieks teritorinio ar kitokio padidėjimo ir nepritars jokiam teritoriniam pakeitimui, jeigu jis yra nesuderintas su suinteresuotų tautų laisvai pareikšta valia. Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkamą. Suvereninės teisės ir laisvas valdymasis tautų, kurios buvo jėga pajungtos, turi būti atstatytos . . . Busimoji taika turi patikrinti kiekvienai tautai saugų gyvenimą jos sienose, taip pat ir visų šalių žmonėms egzistenciją be baimės ir trukdymų . .
Dabar pribrendo laikas iškelti Pabaltijo tautų prievartinį karinį įnašą, neteisėtai mobilizuotų pabaltiečių kareivių sudėtas didžiules aukas dėl bendros Alijantų pergalės prieš hitlerinę Vokietiją, nes tų tautų žymi generacijos dalis vardan Atlanto Chartos kovojo už laimingesnę tėvynę ir šiandien, praėjus beveik 40 metų nuo karo pabaigos, vis dar jos neturi. Pabaltijo tautų valstybinio suvereniteto byla yra daugiaplanė ir dabar palanki tarptautinės teisės atžvilgiu. Pabaltiečių karinis įnašas už Alijantų 1945 metų pergalę, lygiai kaip ir 1941 metų sukilimas prieš sovietiškąjį okupantą No. 1, taip pat 1944-1952 metų Partizaninis karas sudaro kovų už laisvę vieningą grandinę. Kuršo karinė 1945 m. operacija yra pats kraupiausias Sovietų įvykdyto pabaltiečių karinio genocido pavyzdys. Šalia to, 1945 m. birželio 14 d. Sovietai iš Vokietiją okupuojančios Armijos atšaukė visus pasklidusius Pabaltijo tautų kareivius ir, remdamiesi melagingo grįžimo į Tėvynę šūkiu, nukreipė juos į Japonijos frontą. Dėl karo su Japonija pabaigos Sovietai šių Pabaltijo tautų kareivių Tolimųjų Rytų fronte sunaikinti nespėjo. Vienok tai papildomai paliudija pavergtų mažų tautų karinio genocido mąstą. Neatsitiktinė yra ir karių atšaukimo birželio 14 diena. Tai Pabaltijo valstybių okupavimo ir šio regiono tautų naikinimo nusikaltimų penkmečio diena!
Mūsų visų aukos kaltina Sovietų Sąjungą už įgytą naudą iš Antrojo Pasaulinio karo Pabaltyje, kurios ji ne tik čia neatsisakė, bet ir išžudė, sudarė sąlygas žūti, ištrėmė arba išprovokavo palikti tėvynę beveik vieną trečdalį gyventojų, o jų vietą užpildė kolonistais. Gėdos juodos dėmės ir įtampos pasaulyje Sovietai nepašalins, nesumažins nei trupučio, kol garbingai nedekolonizuos savo socialkolonijinės imperijos!
