SKAITYTOJŲ ŽODIS

VLIKo vicepirmininko žodis
Dėl VLIKo metinio Seimo aprašymo 
1982 m. gruodžio “Į Laisvę” Nr.

Tik kovo mėn. gale teko pastebėti Juozo Kojelio “kritišką seimo įvertinimą”, kuris liečia ir mane asmeniškai.

Irzlusis "kritikas” pažymi VLIKo valdybos narių tariamąją ideologinę ar politinę priklausomybę, gi prie mano pavardės pažymėjo klaustuką.

Studentaudamas buvau veiklus Lietuvos Vyčiuose. Eidamas Lietuvos Gen. Konsulato Naujorke sekretoriaus pareigas— dalyvavau Columbia Univ. Lietuvos Instituto veikloje ir buvau Dariaus-Girėno skrydžiui remti vietinio komiteto sekretorius. Tapęs advokatu, per eilę metų buvau Lietuvių Amerikiečių Tautinės Sąjungos reikalų vedėjas (pirmininkavo dr. Vladas K. Vencius), uoliai dirbau Lietuvių Legijono veikloje (buvau vyr. štabo adjutantas), Baltic American Society pirm. arba reikalų vedėjas, Lietuvos Dienos Naujorko Pasaulinėje Parodoje vyriausias maršalas, Pabaltijo Valstybių Dienos pirmininkas, tautininkų suorganizuoto Tautos Fondo reik. vedėjas (likvidavome, kai buvo sutarta dėl vieningo BALFo), New York at War liet. divizijos vadovas, ilgametis N.Y. Lietuvių Tarybos reikalų vedėjas, paskiau Liet. Amer. Informacijos Centro direktorius, Amerikos Balso liet. tarnybos (kurį laiką ir latvių) viršininkas, galop VLIKo vicepirm. polit. reikalams.

Dar vidurio-vakarų tautininkams nesugrįžus į ALTą, trijų kitų srovių atstovai nutarė mane pakviesti Informacijos Centro vedėju. Kurį laiką turėjome“patarėjus’” — R. K. Federacijos J. B. Lauč-ką, Sandaros dr. M. Viniką ir soc. demokratų Joną Januškį. Netrukus jų nebereikėjo.

Mano šeimos draugai buvo prof Pakštas, plk. Grinius, kun. Norbertas Pakalnis, socialistas Januškis (kadaise su Aloyzu Valušiu, Izid. Kraunaičiu, Ant. Starkum ir mano broliu Petru 2-jo gusarų eskadrono savanoriu), Juozas Tysliava, frontininkai dr. Pranas Padalis ir dr. Juozas Brazaitis, taipgi Vacys Sidzikauskas, ir daugelis kitų šaunių lietuvybės mylėtojų ir laisvės kovotojų. Atstovui Chas. Kerstenui paprašius, buvau vyriausybės “paskolintas” jo komisijos juriskonsultu.

Buvau Prezidento Smetonos priėmimo komiteto reikalų vedėjas— su prezidentu pažįstamas nuo 1918 m., nuolat su juo susirašinėjęs, paskiau organizavęs p. Tūbelienės pirmą maršrutą Amerikoje, tačiau niekad nebuvau grynai '‘partijos” žmogus. Kaipo Amerikoje gimusiam, niekad nereikėjo po priesaika Lietuvos išsižadėti. “Bendro prunto” laikais dr. Pijus Grigaitis buvo mums priešas, tačiau ALT veikloje jis įgijo visų pasitikėjimą, ir jis pasitikėjo visais mumis bendradarbiais. Mums buvo sunkoka suprasti iš Lietuvos pokaryje atvykusių kai kurių asmenų siaurą šališkumą, partingumą, asmeniškumą.

Į Amerikos Balsą mane vedėju pakvietė Valst. Departamento (Balsas buvo Dep-to padalinys) pareigūnai, su kuriais ligi tol reikėjo kivirčytis, ir po 23 metų iš pareigų išėjau su Nuopelnų medaliu. Ten dirbdamas visiškai negalėjau "politikuoti”, skelbti straipsnius ar veikalus iš anksto negavus vadovybės leidimo. Ir ALT mano atsistatydinimą priėmė su apgailestavimu ir padėka. Į VLIKą mane pakvietė pirmininkas dr. Kazys Bobelis, su kuriuo susipažinau sostinėje, kai jis ten tarnavo JAV karo laivyno ligoninėje gydytoju - karininku. Jis mane pakvietė ne su srovėmis pyktis, bet ruošti teisiniai, istoriniai ir diplomatiškai patenkinamus memorandumus Lietuvos laisvei ir žmogaus teisėms ginti.

Manding, turėtų būti aišku, kad grynai srovinėms organizacijoms niekad nepriklausiau.

VLIKe stengiausi būti naudingas, ir po trijų metų pirmininkas mane pakvietė antrai kadencijai. Anot Kojelio, mano pareigas einąs asmuo turėtų būti visos VLIKo veiklos širdis, bet iš puslapinio pranešimo jo asmeniškos veiklos beveik visai nesimato". Negi rašysi sieksninius straipsnius apie daugelį valandų trukusias derybas beruošiant jungtinius memorandumus su kitataučiais, arba atskirai, panaudojant daugelio metų patirtį?

Anot “įvertintojo", VLIKo, ALTo ir BAL-Fo delegacijų dalyvavimas Madrido konferencijoje “yra Vliko vicepirmininko politiniams reikalams išmislas”. Tai labai nepadorus prasimanytas nedėkingo “įvertintojo” priekaištas. Kai dėl įgyto balso “Baltųjų Rūmų svarstybose”— negi reikia lipti ant stogo ir gaidžio balsu šaukti Maskvos ausims ir aiškintis neva “kritiško įvertinimo" autoriui?

Jam tik “šypsnį sukelia” mano pranešimas, kad pirmininko Bobelio pora kelionių Europon buvo “rimtas indėlis veiklos planavimui”. Bobelis aukojosi pertraukdamas savo profesinį darbą, keliaudamas savo lėšomis, gerai pasiruošęs, aprūpintas Lietuvos laisvės bylai ginti dokumentais, ir palaikė nuolatinį ryšį su mumis VLIKo centre, su diplomatijos šefu ir su ministeriu Geručiu. Tačiau “kritiškam įvertintojui” tatai tėra “asmenybės kultas” ir “sunku suprasti”, kaip ir tai, kad Bobelis yra “Amerikos karininkas”.

Mano pranešimas jam atrodo blogai paruoštas ir “greičiausiai neturėjo ką pranešti”, ir iš viso aš buvau “nepasiruošęs ir nepaprastai silpnai” pasirodžiau. Ar įmanoma su tokiu išminčium vesti pokalbį?

Anot jo, ir aš priekaištavau “PLB-nei, kad nenorinti bendradarbiauti su VLI— KU" ir nurodo tariamą priežastį: PLB ryšininkas buvęs iš posėdžio išvarytas. Tai netiesa. Aš visada sėsėdavau šalia PLB ryšininko ir tada, kai vieton pažadėto pranešimo apie PLB vaiklos sumanymus, jis ėmė skaityti vienos veikėjos pamokslą VLIKo pirmininkui. Nepagrįstai užpultas pirmininkas pasikarščiavo — neabejoju, kad “kritiškas įvertintojas” dar greičiau būtų pasikarščiavęs dėl neteisingų priekaištų.

Galop jam nepatiko mano pareiškimas apie “nonsensus” prezidento proklamacijoje. VLIKo bankieto metu teiravausi pas A. Raulinaitį. Jis sakė, kad nebuvo pasirinkimo: esą arba sutinkate, arba rezoliucijos nebus. Aš jam sakiau, kad negalima sutikti su prasimanymu: proklamacijoje teigiama tarsi “1941 m. birželio 14 d. (tremtinių) namai ir darbai buvo paimti rusų kolonistų”. Faktinai jau buvo prasidėjęs ginkluotas pasipriešinimas, netrukus įvyko sukilimas ir užėjo vokiečiai. Jei sąlygą statė pasamdytos įstaigos rašeiva, arba prezidentūros valdininkas, tai priderėjo tokį prasimanymą atmesti. Mano patirtyje, Valstybės Dep-to ryšininkas 1942 m. New York at War parade mums draudė nešti Lietuvos vėliavą. Aš jam atsakiau, kad Naujorko policija daugumoje yra karo veteranai, ir jie vargiai bepuls kitus uniformuotus karo veteranus, nešančius JAV, Lietuvos ir savo organizacijos vėliavas. Lietuvos vėliavą nešė septynių-su-puse pėdų ūgio vyras— ir Valst. Dep-to ryšininkas garbės tribūnoje turėjo ją pagerbti. Gi šiuo metu samdytojai turėjo nepagrįstą teigimą pataisyti, arba visą proklamaciją atmesti.

Nuo savęs tegaliu pridėti, kad JAV Kongrese sumanymus perša šalies piliečių organizacijos ar paskiri piliečiai. VLIKo vardas pažymi, kas jis yra, o jo pareigūnus parenka Lietuvoje veikusių organizacijų atstovai. VLIKo informacijos tarnyba skelbė ir talkininkavo Laisvės Dienos siūlytojoms, bet savo paties vardu VLIKas tiesiogiai nesiūlė. Kas kita su Europos Seimo rezoliucija: to Seimo nariai patys pasigedo savo kaimynų Baltijos jūros rytinėse pakrantėse, ir Pasaulinė Pabaltijo Santalkavisų trijų išeivijų vardu skatino Europos Bendruomenės narių vyriausybes užtarti Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautas. Čia daktaro Bobelio, įvykių metu ėjusio tos Santalkos pirmininko pareigas, nuopelnas tikrai yra didelis: laimėta dešimties valstybių bendruomenės seimo — pirmą kartą išrinkto tų valstybių balsuotojų — pritarimas Estijos, Latvijos ir Lietuvos laisvės bylai. Pokaryje tai pirmas tarptautinės valstybių bendruomenės nutarimas Pabaltijo laisvės reikalu. Mudu su prof. Domu Krivicku tegalime didtiuotis savo redaguotais raštais padėję dr. Bobeliui tą tarptautinį pasisakymą laimėti.

Dr. Kostas R. Jurgėla

Bethesda,MD

Kojelio pastabos

Dr. Kostas R. Jurgėla rūstauja ant manęs, tik negaliu suprasti dėl ko. Pav., aš jo politinę priklausomybę pažymėjau klaustuku, o jis rūstaudamas pusę savo rašinio skiria įrodymui, kad tai yra tiesa ir kad jokiai politinei srovei nepriklausąs. Ar ne be reikalo gaišintas laikas ir eikvotas popierius. Jis vėl sako, kad “irzlus kritikas” pažymįs tariamą Vliko valdybos narių ideologinę ar politinę priklausomybę, bet gi aš pažymėjau ne tariamą, bettikrą jų politinę priklausomybę. Teisėtai būtų galima suabejoti, kuriam iš mūsų irzlumo epitetas labiau limpa.

Aš paneigiau dr. Jurgėlos tvirtinimą, kad Madrido konferencijoje dalyvavo trys lietuvių delegacijos, ir į tai jis reaguoja taip: “Tai labai nepadorus nedėkingo ‘įvertintojo’ priekaištas”. Tą mano nepadorumą gerb. Vliko vicepirmininkas daug lengviau būtų įrodęs ne pasmerkimo žodžiais, bet pateiktais faktais, kad ir nurodęs delegacijų vadovus ir delegacijų sąstatus. Dabar aš linkęs manyti, kad gerb. Daktaro reakcija nepadori. Tas pats pasakytina ir dėl vadinamų “Vliko įgytų teisių dalyvauti Baltųjų rūmų svarstybose“.

Vliko seime Lietuvių Fronto Bičiulių atstovas P. Algis Raulinaitis Vliko valdybos nariams padarė pastabas dėl neišlygintų PLB - VLIK santykių ir dėl dr. Jurgėlos ir dr. Bobelio nesuderintų pareiškimų Baltų laisvės dienos klausimu (žiūr. “Į Laisvę” nr. 86-123, pusi. 55). “Baltic Bulletin” 1983 sausio/vasario numeryje Jurgėla pavadina Raulinaitį “Veteran combatant for the freedom of Estonia, Latvio and Lithuania”. Aš pritariu p. Jurgėlai, kad Algis Raulinaitis yra prityręs kovotojas dėl Lietuvos laisvės ir manau, kad tas jo prityrimas kaip tik vertė jį tas pastabas padaryti. Bet kodėl už Raulinaičio pastabas pykti ant manęs?

Į mano pareikštą nuomonę, kad p. Jurgėlos pranešimas Vliko seime buvęs silpnas, jis reaguoja vienu sakiniu: “Ar įmanoma su tokiu išminčiumi vesti pokalbį?” Išeitų, kad tas pranešimas buvo labai geras. Pilnai suprantama, kad kiekvienas savo darbą gerai vertina ir kad kritika autorių užgauna. Aš sakiau tik savo nuomonę, nepateikiau pilno pranešimo teksto ir galbūt “Į Laisvę” skaitytojus suklaidinau. Todėl maloniai prašau Redaktorių, jei būtų vietos, paskelbti pilną Vliko vicepirmininko politiniams reikalams pranešimo tekstą Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto metiniam seimui. Tegu kiekvienas susidaro savo nuomonę.

Vliko seimo pranešimus ir diskusijas esu įrašęs į magnetofono juostas ir už pateiktas citatas imu pilną atsakomybę.

Juozas Kojelis

Santa Monica, CA

Žurnalo redakcija skelbia tik pavardėmis ar inicialais pasirašytus skaitytojų pasisakymus.

“Į Laisvę” Nr. 86, Skaitytojų žody, psl. 2, po “Žodelio kritikams” spaustuvėje “iškrito”Juozo Kojelio pavardė. Redakcija atsiprašo savo mielą bendradarbį.

Netoleruotina

Bičiulio Kojelio Vliko seimo apžvalga iškelta labai liūdną Vliko vadovybės visuomeninio subrendimo stovį. Dar galima suprasti Vliko valdybos narių - pensininkų atskaitinių pranešimų Vliko seimui “potemkininkišką” pobūdį. Jie turi iš tuščio pilstyti į kiaurą. Juos galima net užjausti. Tačiau arogancija ir chamizmas, apskritai mūsų tautos charakteriui svetimos savybės, yra absoliučiai netoleruotini skirtingų nusistatymų grupių vieningam darbui sutartos organizacijos vadovybėje. Negi Vliko dabartinė sprendžiamoji dauguma nesupranta, kad tai ne tik nuodija Vliko grupių bendradarbiavimo aplinką ir grupių atstovų tarpusavio santykius, bet aidų aidais pasiekia ir svetimųjų aplinką ir ten menkina Vliko orumą.

Vytautas Vaitiekūnas

So. Orange, N.J.

Polonistinė proverža

Algimanto Gečio audringas laiškas gruodžio “Į Laisvę” laidoje sąryšyje su Br. Zumerio straipsniu apie lietuvių - lenkų santykius istorijos raidoje kelia didelio nusistebėjimo. Paryškinimas žinomų faktų apie lenkų visais laikais plačiai vykdomą konspiracinę politiką ir klastą lietuvių tautos laisvės siekiuose tiek sunervino A. Gečį, kad jis, praradęs savitvardą, straipsnio autoriaus mintis apšaukia “ekstremistiniu patrijotizmu”, “patrijotizmu persunkta demagogija’', “stilius tinkąs Naujienoms” ir kitokiais keiksmažodžiais.

Skaitai ir stebiesi, kaip šitoks polonistinis priepuolis galėjo ištikti plačiai žinomą visuomeninį veikėją. Nei nebandydamas paneigti iškeltų faktų AG siūlo rodyti žmoniškumo geros valios lenkams. Bet kur gi yra tie “geros valios lenkai?" Pirmojo pasaulinio karo baigmėje jie užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių, jį visiškai nualindami. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jie karinių žudynių g rusinimais išreikalavo atstatymą santykių su plėšikaujančia Lenkija. Nežiūrint šitokių epochinių skriaudų, karo metu nusiaubtiems lenkams ir belaisviams nepriklausoma Lietuva parodė didelį perteklių neužpelnytai geros valios ir žmoniškumo, nepatirto jų pas jokį kitą kaimyną. Deja, vos karui artėjant prie pabaigos, lenkai atsilygino už tai partizaniniais žudymais lietuvių Vilniaus krašte. Neišsilaisvinę dar patys, jau reikalavo Anglijos ir Amerikos pritarti užgrobimui visos Mažosios Lietuvos su Karaliaučiumi ir net Klaipėda. Šio žurnalo puslapiai nesutalpintų lenkų kėslų aprašymų, nukreiptų prieš lietuvių tautos valstybinio atsistatymo pastangas.

Lyg ieškodamas pateisinimo savo išpuoliui, AG atkreipia dėmesį, kad “iš pagrindinių laisvinimo veiksnių vienintelė LB-nė yra dėjusi konkrečias pastangas klausimą dėl lietuviškų mišių Seinų katedroje išspręsti”. Labai gerai, kad LB ir AG tai darė. Gaila tik, kad iš visų tų konkrečių pastangų konkrečios naudos turi tik lenkai: Seinuose lietuviškų mišių lietuviai negavo, bet Kaune lenkiškas mišias lenkai gavo. Lenkiškas popiežius sakosi kasdien meldžiąsis už Lietuvą, bet Bažnyčios istorijai paliko žymenį, kad didžių kančių ir pasiaukojimų už tikėjimą istoriniame tarpsnyje protestantiška Latvija, bet ne katalikiška Lietuva buvo pagerbta pirmojo kardinolo paskyrimu. AG bando misijonieriauti moralizuodamas, jog “atlaidumas nėra silpnybės išraiška, o dorybė, gydanti žaizdas . . .” Deja, žaizdos negali gyti, nes lenkai jas nuolat atnaujina. Jeigu Gečiui dar vis trūksta įtikinančių pavyzdžių, tai gal jis patogiai žvilgterėtų į tą patį puslapį, kuriame tilpo jo emocingas laiškas. Ten pat Stasys Gydanis cituoja New Yorko lenkų dienraščio Nowy Dziennik vyr. redaktoriaus straipsnį, kuriame jis priekaištauja Pilsudskiui už vien tik pagrobimą Vilniaus be privertimo visos Lietuvos sueiti į politinę uniją su Lenkija. Esą “toks reikalų patvarkymas nebuvo naudingas Lenkijai”. Šitokios mintys nuogai atidengia šio meto lenkų viešosios nuomonės formuotojų kryptį.

Argi A. Gečiui dar vis neaiškūs jos kelrodtiai?

Rusiškojo komunizmo teriojama lietuvių tauta šiandien yra nepalyginamai grėsmingesnėje padėtyje už lenkų. Apie tai kalba viso pasaulio žinių tarnybos. Šitokioje padėtyje A. Gečio menamiems “geros valios lenkams” pritiktų užjausti tautą, per šimtmečius santykiavusą su jais bendros unijos ryšiuose. Bet kur tau, užjautimo lenkuose nesimato nei iš tolo. Priešingai, lietuvių statytoje Seinų katedroje lenkų dvasiškiai neleidžia lietuviams tikintiesiems nei prasižioti lietuvių kalba jų pačių religinėse apeigose. Šitokios grubios tikrovės su lenkais akivaizdoje, AG išėjo propaguoti maldos apaštalavimą už Lenkiją mūsų tautinėje bendruomenėje. Tai unikalus tautinės savigarbos nesuvokimo pavyzdys ir stoka įsijautimo visuomeninės veiklos rimtyje.

Palaikyti ryšius su lenkais dera. Santykių sprendimo su lenkais reikia ieškoti ne klūpčiojimais ir maldomis, bet atstovavimu mūsų tautos interesų jų pilnoje prozaikoje.

Algis Regis

Chicago, IL

Iniciatyvos palaima

Noriu padėkoti “Į Laisvę” žurnalui už redakcinį straipsnį “Iniciatyvos palaima". Tokie kondensuotiir daug pasaką įžanginiai mūsų spaudoje, kaip sakoma, reti paukščiai. Šis įžanginis paliečia privačios iniciatyvos dėka gimusios Baltų Laisvės Lygos veiklą. Ir paliečia iš esmės. Iki šiol nepastebėjau, kad Lygos kritikai drįstų eiti į rimtas diskusijas. Vis kaišioja tai šį, tai tą, vis gąsdina publiką: “tai frontininkų darbas” (Naujienos, Akiračiai); “Lietuvos laisvinimo darbas perduodamas svetimiesiems (Vlikas, Altas); “paslaptis už pinigus Hannaford firma parduos komunistams” (Rimkūnas ir Domkus “Tėviškės Žiburiuose”); Hannaford firma dirba komunistinei Kinijai” (Antanas Skirtus); “firma ima didelius pinigus” (Vilniaus radijas, ir tą pačią mintį reiškia buv. Vliko vicepirmininkas Jonas Daugėla savo laiške “Į Laisvę” 85 nr-je). Vliko seimo metu lapkričio mėnesį Vliko valdybos pirmininkas dr. Kazys Bobelis, atsakydamas į mano vieną paklausimą, teigė, kad Baltų Laisvės Lyga neprisidėjusi prie Baltų laisvės dienos pravedimo. Tai tokie “rimti” kritikų argumentai.

Mane ilgai vargino klausimas, kas Lietuvos laisvinimo klausimais “Naujienas” ir “Akiračius” subloškia į vieną frontą. Savo įžanginiu jūs atsakėte: “Naujienos” nepripažįsta Vitkui - Altui nesubordinuotos iniciatyvos, “Akiračiai” laisvinimo darbų nevertina”.

Taip pat galiu patikslinti, kad nei vienas iš aukščiau priekaištaujančiųjų nė vienu doleriu neparėmė Baltų laisvės dienos pravedimo išlaidų.

Jonas Matulaitis
Los Angeles, CA.

“Nebuvau kviestas”

Grįžtant prie A. P. Bagdono str. “Pirmasis dvidešimtmetis” (Į Laisvę, 1982 m. gruodis, Nr. 86-123), prašau patikslinti: 1. Lietuvių Fondo nariai sukūrė ne LF narių federalinį kredito kooperatyvą, o Lietuvių Fondo Federalinę Kredito Uniją, 2. Tarybos paskirta “komisija” atsirado tik po to, kai kooperatyvas atsistojo “ant kojų” ir niekados nėra turėjęs nė vieno posėdžio ir 3. Aš tame komitete niekada nedalyvavau ir niekada nebuvau kviestas, todėl prašau mano pavardę išimti.

Pov. Žumbakis,

Chicago, IL.