Partizanai: Istorija ir dabartis

JĖGŲ TELKIMAS LAISVINIMO DARBUI

Dr. ANTANAS BUTKUS

Kalbant apie dabartį ir planuojant ateities veiklą, reikia trumpai žvilgterėti į praeitį, kad atpažintumėm tas sąlygas, kurios padarė tą veiklą tokią, kokia ji šiandien yra. Veiklą vertinant iš perspektyvos, tenka atvirai atsakyti porą klausimų. Pirma, ar ji buvo planuota ir jei taip, tai kiek tos suplanuotos veiklos įvykdyta, ir antra, jei nebuvo planuota, tai, ar iš praeities klaidų pasimokę, ją galėtumėm bent keleriems metams taip suplanuoti, kad nuo suplanuotų darbų per toli nenukryptumėm. Ir iš kitos pusės, ar yra būtina šimtaprocentiniai prisilaikyti suplanuotos veiklos programos? Gi paskutinį klausimą, dar kitaip išvertus, tenka paklausti, ar svarbiau “raidė” veiklos plane, ar siekiamas tikslas?

Dr. Antanas Butkus, JAV LB Krašto valdybos pirmininkas (antras iš kairės) su (iš dešinės) Vladu Šakaliu, Romu Giedra ir Simu Kudirka

Noriu pabrėžti, kad šiam pašnekesyje reiškiu tik savo asmeninę nuomonę, o ne JAV LB Krašto valdybos.

Kokiam fone vystėsi mūsų veikla, daugelis iš mūsų žinome, tačiau, kalbant apie veiklos galimybes, gal ne visi vienodai jas vertiname. Todėl leiskite man, jas trumpai apibendrinus, pasakyti, kaip aš į jas žiūriu.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje didžioji mūsų dauguma tikėjomės greito Lietuvos išlaisvinimo. Mūsų pogrindžio patrijotinė spauda ragino iš Lietuvos bėgant net žieminio palto nesiimti. Šiam optimizmui turėjome logišką pagrindą, nes tiksliai įvertinome Sovietų Sąjungos kėslus ir nepaprastai didelę Vakarų valstybių karinę persvarą prieš Sovietus. Mes galvojome, kad tuomet būtų užtekę tik Sąjungininkų ultimatumo, kad rusų kariuomenė tuoj po karo atsitrauktų į prieškarinę Sov. Sąjungos teritoriją. Vietoje to, sovietai pavergė daugelį valstybių, jų tarpe ir Lenkiją, dėl kurios laisvės kilo Antrasis pasaulinis karas.

Mūsų greito Lietuvos išlaisvinimo viltys neišsipildė dar ir dėl to, kad Sov. Sąjunga buvo vakarų valstybių sąjungininkė prieš nacių Vokietiją. Iš kitos pusės, Vakarai su JAV prezidentu Rooseveltu priešakyje visiškai nesuprato tikrųjų Sov. Sąjungos kėslų. Priešingai, prez. Rooseveltas ir kiti JAV politikos vairuotojai tikėjosi, kad gražumu įtikins sovietus įsivesti demorkatinę santvarką ne tik jų užgrobtuose krantuose, bet taip pat ir pačioje Sovietų Sąjungoje.

Iš kitos pusės, JAV gal ir nenorėjo visiško prieškarinio status quo atstatymo Europoje. Ypatingai ji nenorėjo sujungtos Vokietijos, o gal ir Didžiosios Britanijos. Įtakos sferomis sudalinta Europa Amerikos politikierių galvojimu būtų ramesnė, sukalbamesnė ir labai gera ekonominė rinka. Šį motyvą už taiką ir nuolaidas Sovietų Sąjungai ypatingai stipriai populiarino šio krašto kraštutiniosios kairės liberalai, Sovietų Sąjungos agentų pakurstomi. To rezultate daugelis amerikiečių pradėjo galvoti, kad sovietai trokšta taikos, o Amerikos valdžia yra karo kurstytoja, norinti iš to materialiai pasipelnyti.

Iš militarinės pusės žiūrint, tuoj po karo Amerika turėjo atominių ginklų monopolį. Turėdami tokią milžinišką karinę persvarą, Amerikos politikos vairuotojai vis dėlto nenorėjo ar nesugebėjo jos išnaudoti sovietų paskatinimui grįžti į prieškarines teritorijas ir Europoje pravesti laisvą tautinį apsisprendimą tokioje santvarkos sistemoje, kokioje tos tautos norėtų tvarkytis.

Tai buvo Vakarų valstybių (daugiausiai JAV) nedovanotina klaida, padariusi didžiausią skriaudą Lietuvai ir kitoms sovietų pavergtoms tautoms.

Pokarinis Vakarų valstybių vienšališkas nusiginklavimas ir šnipų pagalba sovietų išvogtos atominių ginklų paslaptys, bei skubus ir vienašališkas jų ginklavimasis diametraliai pakeitė karinių pajėgų balansą Sovietų naudai. Šiandien jau ir atsakingi JAV politikos vairuotojai kalba net apie galimą sovietų persvarą atominių ginklų srityje. Klaidingos propagandos dėka, šiandien jau atominė bomba, ar tiksliau sakant, atominio karo baimė labiausiai pasitarnauja sovietiniams tikslams. Su karinės galybės augimu, stipriai auga sovietų politiniai apetitai, grasiną ne tik jų kaimyniniams kraštams, bet dabar jau net ištisiems kontinentams, įskaitant ir Ameriką.

Tiesa, šiuos kėslus ir grąsinimus sukėlusi baimė mažai ką turi bendro su realybe, tačiau ji, komunistų agentų ir jų gal nesąmoningų talkininkų — radikaliųjų liberalų — ir šiaip suvedžiotų menkadūšių pasekėjų pagalba, kelia nerimą plačioje visuomenėje. Ta baimė jau pasiekė tokį laipsnį, kad Vakarų Europos politikiečiai, drebėdami dėl savo politinės karjeros, bijo įsileisti Amerikos atominių ginklų net savo pačių valstybių apsaugai prieš gręsiančią agresiją iš sovietų pusės.

Mūsų praeities pastangos

Lietuvos laisvinimo darbe

Iš virš 40-ties metų perspektyvos, pažiūrėkime į praeitį ir paanalizuokime, ką mes galėjome geriau padaryti, kad Lietuvos reikalai būtų pasukti mums palankesne linkme?

Tuoj po karo, kai amerikiečių akyse Sovietų Sąjunga buvo herojus, nugalėjęs nacius, ir, kai Amerikos prezidentai naiviai tikėjosi gražumu sukontroliuoti sovietų užmačias, o mes “Dievo paukštelių” statuse Europoje ir naujakuriai JAV bei kitur, buvome per silpni finansiniai ir be jokios politinės įtakos, nes nemokėjome anglų kalbos, neturėjome įtakos į didžiąją spaudą, nepažinome asmeniškai kongresmanų ar kitų įtakingų politikierių, neturėjome net balso rinkimuose, nes dar buvome be JAV pilietybės, greičiausiai nieko daugiau laisvinimo reikalais negalėjome padaryti.

Kas liečia įtaką, tai ir šiandien ji palyginti nėra didelė, nors šioje srityje LB-nės padaryta labai didelė pažanga, ypatingai nuo Visuomeninių reikalų tarybos įsteigimo ir viešo užsiangažavimo dirbti politinį darbą. Pavyzdžių daug. Iliustracijai paminėsiu tik porą: Algimanto Gečio Krašto valdybos kadencijos pabaigoje išsirūpinimas iš prez. Carterio teisės skirti naujus Lietuvos atstovus su tuo pačiu diplomatiniu statusu, kaip ir dabartinių Lietuvos atstovų. Taip pat Lietuvos Laisvės Dienos paskelbimas aiškiai rodo, kad mūsų įtaka didėja. Didėja ji ne tik vyriausybėje, bet ir Kongrese, ypatingai prieš prezidentinius rinkimus.

Kokia gi mūsų augančios politinės įtakos praktiška nauda Lietuvos reikalui?

Neskaitant vieno kito šeimos nario, politinio kalinio, ar disidento vergiškų sąlygų palengvinimo, ar net pavienio asmens laisvėn ištrūkimo, problemos neišgelbsti, nes, deja, Lietuvoje visokeriopas asmens laisvių suvaržymas didėja, o rusifikacija žiaurėja. Mes net efektyvios pagalbos rezistentams neturime sąlygų suteikti patys, ar ją efektyviai per kitus suorganizuoti. O ta rezistencija vien tik mūsų Tėvynėje pasilikusių brolių herojiško pasiaukojimo dėka tebėra pasigėrėtinai stipri. Nerimą kelia — kaip ilgai jie tame darbe ištvers?

Susumavus tenka konstatuoti, kad nors gana daug padaryta, būtinai reikia tas pastangas žymiai daugiau suintensyvinti. Kaip? Kur galėtume surasti naujų darbo jėgų?

Iš savanoriškai ir laisvalaikiu dirbančių ir Lietuvių Bendruomenės darbą gerai atliekančių žmonių daugiau darbo net nebegaliu) tikėtis ar reikalauti. Taigi, reikia naujų darbo rankų, žymiai didesnio kapitalo ar naujų darbo metodų. Pasimokykime iš praeities klaidų. Štai pora pavyzdžių:

Mano asmeniniu įsitikinimu LB-nės kūrėjai neišnaudojo progos jos aktyvistų tarpan pritraukti žymiai daugiau jėgų.

Bendruomenės struktūra Vokietijos stovyklų laikais sukurta idealiai, jos valdymosi forma pilnai demokratinė, jos tikslas apjungti visus lietuvius po organizuotos Bendruomenės sparnu labai optimistinis, bet, deja, po 30-ties metų darbo metų toli gražu neįgyvendintas. Šiandien dar didelė dalis lietuvių veikia šalia jos, o kai kurie net organizuotai veikia prieš ją. JAV-se Bendruomenę steigiant, visiškai nebuvo atsižvelgta į esamas sąlygas. Gal manyta, kad čia gyvenantieji lietuviai tuoj pat susižavės LB skelbiamais idealais ir į ją sugužės. Nesuprasta vietinių sąlygų. Nesugebėta drauge ir sutartinai dirbti su ankstyvesniąja išeivija ir jų organizacijomis.

Kita klaida, tai esamomis sąlygomis pervertintas tiesioginis demokratinio susitvarkymo principas, sudarant Tarybą, kuri renkama tiesioginiu principu ir asmeniniu kandidatų pristatymo būdu, iš anksto kandidatui nestatant jokių klausimų, neprašant jo jokių viešų pasižadėjimų dėl jo laikysenos ir jo talkos LB darbams. To pasėkoje kai kurie tarybon išrinkti nariai jokio bendruomeninio darbo tiek praeityje, tiek juos išrinkus, nebedirba. Pasitaikė ir tokių, kurie jokioj Tarybos sesijoje nedalyvavo. Išskyrus kai kuriuos Tarybos prezidiumus, kažkaip nepavyksta Tarybos narių Bendruomenės darban įtraukti, net ir per darbo komisijas. Yra išimčių, bet daugelis Tarybos narių nedalyvauja apylinkių valdybose, net jų susirinkimų nelanko, nerašo bendruomeniniais klausimais spaudoje. Žodžiu, po rinkimų kai kurie Tarybos nariai pranyksta kaip pernykštis sniegas pavasarį. Buvo bandyta apylinkių pirmininkus įtraukti Tarybon, tas siūlymas, deja, per nesusipratimą nepraėjo vienam iš Chicagos apylinkės pirmininkų pašiepiančiai pareiškus, kad “tegu ponai posėdžiauja, o mes dirbsim”. Deja, ir to nėra, nes maži ir atsitiktini darbeliai užima daug laiko ir energijos, be didesnės reikšmės ir rezultatų tiek lietuvybės, tiek Lietuvos laisvinimo reikaluose.

Mano giliu įsitikinimu, padaryta klaida steigiant Pasaulio Jaunimo Sąjungą PLB Seime Wa-shingtone. Ji suorganizuota, kaip ir pati Lietuvių Bendruomenės Taryba, asmeniniu pagrindu. Ligšiolinė S-gos veikla, kaip praktika parodė, remiasi tik nedidele grupe jaunuolių, kurių didelė dalis pagal amžių yra gerokai prinokę ir jau galėtų, o gal net ir turėtų dirbti pačioje Lietuvių Bendruomenėje, įnešant į jos veiklą šviežio kraujo, energijos ir paveiksmingesnių planų, finansiniai ir kitaip remaint ne tik jaunimo kongresų rengimą, bet taip pat ir kitus LB darbus.

Jaunimo S-gos darbams finansuoti ir jų kongresus surengti LB sutelkia palyginti labai dideles pinigų sumas, tikėdamasi, kad Jaunimo Sąjunga sugebės į nuolatinę veiklą įjungti daug jaunuolių. Deja, to iki šiol nėra.

Tik kongreso metu lyg sužiba jų veikla, bet ir čia jaunimo masių nesutraukia, o finansinę pagalbą suorganizuoja ir telkia daugumoje tik pensininko amžiaus žmonės. Jaunųjų profesionalų talkos kaip ir nesimato, net ir tų, kurie pirmuosiuose kongresuose patys dalyvavo ir buvo vyresniųjų gausiai finansuojami.

Kad Jaunimo Sąjungos veikloje nėra daugiau jaunuolių, ir kad ta veikla pasireiškia tik prieš pat ir tik kongreso metu, kalti ir mes, vyresnieji, ypatingai tie, kurie norėjo Jaunimo S-gos veiklai iš šono diriguoti. Reikėjo tą S-gą organizuoti jaunimo organizacijų atstovų pagrindu: skautų, ateitininkų, neolituanų ir, jei yra, kitų. Su tų organizacijų vadovų pritarimu ir pagalba galėjome išsiauginu stipresnį organizacinį lietuvių jaunimo bendravimą ir bendradardarbiavimą, kuris žymiai sustiprintų lietuvybės išlaikymą, o tuo pačiu prisiaugintų didelį būrį darbininkų laisvinimo darbams paremti, o neužilgo jau ir tiems darbams vadovauti. Jei prie širdies ranką pridėję sutiktume, kad tai buvo klaida ir jei tą klaidą tiek Jaunimo S-gos vadovai, tiek vyresnieji viešai pripažintumėm, dar nebūtų per vėlu tą atitaisyti palengva, pasikviečiant jaunimo organizacijų vadovus ir tų organizacijų narius bendram darbui lietuvybės ir Lietuvos išlaisvinimo darbų bare.

Kaip jau minėjau, Amerikon atvykę tinkamai nesupratom šio krašto gyvenimo sąlygų ir čionykščių lietuvių organizacinės veiklos būdų. Nemėginome su jomis bendrai dirbti. Tuo atstūmėme ankstyvąją lietuvių kartą, nes nesugebėjome, o gal ir nenorėjome, tinkamai įvertinti jų darbų rezultatus.

Tokios politikos išdava — jų organizacijos, k.a. Lietuvos Vyčiai vengia su LB-ne drauge dirbti. Tai yra nepaprastai didelė žala laisvinimo darbui naujų jėgų telkimui, nes jų organizacijos eilėse labai gražus būrys lietuvių. Tą aiškiai rodo Vyčių organizuojama Lietuvių diena Pennsylvanijoje, sutraukianti apie 20,000 dalyvių. Reikėtų dėti visas pastangas užmegzti su Vyčiais ir kitomis ankstyvesniųjų ateivių organizacijomis nuoširdų dialogą ir organizuoti bendrus darbus.

Pirmoji šios LB-nės Tarybos sesija St. Petersburge įpareigojo Krašto valdybą organizuoti lietuviškai nebekalbančių lietuvių susigrąžinimą į bendrą darbą. KV iš savo pusės kreipėsi į dr. K. Ambrozaičio vadovaujamą Tarybos prezidiumą, kad pastarasis šią akciją pradėtų, pats sudarydamas iš Tarybos narių specialų komitetą. Tarybos nariai gyvena pasisklaidę po visas LB-nės apylinkes. Jie turi didesnį autoritetą ir greičiausiai daugiau laiko tą akciją stipriai suorganizuoti ir gerai pravesti. KV ir kiti Bendruomenės padaliniai jiems mielai talkina.

Mes iš savo pusės Clevelandešion sekcijon įsijungsime tuoj po PL Dienų, nes tuomet pradėsime darbą — VII tautinių šokių šventės surengimui. Ta šokių šventė, kaip žinome, įvyks prie Cleve-lando esančiam moderniam ir labai erdviam Koliziejuje, talpinančiam 18,000 žiūrovų. Ton šventėn mes tikimės sutraukti bent 5-6,000 senosios kartos lietuvių. Per tokio pobūdžio parengimus palengva Vyčius ir kitus mažai ar visai jau nebekalbančius lietuvius galėtumėm laisvinimo darban prisitraukti. Tai labai didelis ir sunkus, tačiau įveikiamas darbas.

Kalbant apie dipukiškos kilmės lietuvius ir aptariant kiekvieną grupę atskirai, pirma norėčiau susitarti dėl terminų. Įsimylėjome jaunimo vardą. Jo gretosna įrikiuojame visokio amžiaus žmones. Juo toliau, juo vyresnius žmones dar vis “jaunimu” vadiname. “Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi” — sako lietuviškas priežodis. Nepagadintumėm ir mes, jei “jaunimo” sąvokoje pabrėžtumėm tik jaunystę, energiją, entuziazmą, idealizmą, grožį ir dar ką, tačiau jame nesuprastumėm, kad vyresnio amžiaus žmonės, kai vadiname juos jaunimu, implikuojame, kad jų vienų savarankiškam gyvenimui be vyresniųjų lietuvių priežiūros negalime paleisti, kad jie dar nėra pilnai atsakomingi veiksmuose ir pareigose. Kai 25-30-ties m. amžiaus universitetą baigusį, gana gerai uždirbantį jauną žmogų laikome ne tik ne visai savarankiškai galvojančiu ir veikloje nenusimanančiu ir nesubrendusiu individu, kai už jį stengiamės atlikti jo įsipareigojimus, kai kartais net bandome iš pensininko dalies dar net finansiniai paremti, kad jis į Jaunimo kongresą, ar kitur nuvykti galėtų, tuomet žalą darome ne tik sau, bet ir to amžiaus asmeniui.

Skubiai turime pagerinti senuosius veiklos būdus, ar surasti naujų, kaip to amžiaus jaunus žmones įtraukti į lietuvišką veiklą, kaip iš jų išsiauginti sumanius politinio darbo veikėjus. Pabrėžiu, kad tą turime skubiai padaryti, nes mano gana optimistiniu apskaičiavimu turime ne daugiau kaip 10 metų tai įvykdyti. Dar mažiau laiko beliko Lietuvos Vyčių ir lietuviškai jau mažai, ar visai nebekalbančių lietuvių įjungimui į bendrą Lietuvos laisvinimo darbą.

Kalbėdamas apie kai kuriuos netikslius ėjimus LB-nėje, sąmoningai išleidau dalį atsiskyrėlių, kurie jau kuris metas veikia prieš mus organizuotai. Tai taip vadinama “Reorganizuota bendruomenė”, kuri pasisavino tikrosios LB vardą. Ne tik sauja buvusių bendruomenininkų su būriu jiems priklausančių įsisteigė ir įregistravo valdžios įstaigose mūsų bendruomenės vardu tą pačią organizaciją, tik prikergdami jai “R” raidę.

Tos organizacijos mūsų vardo pasisavinimas atsidūrė amerikiečių teisme ir bylos vedimui jau išleista apie $30,000. Byla dar nebaigta, nes “reorganizuotieji” ją visokiais procedūriniais manevrais vilkina. Iki šiol jie pralošė bylą, pralošė apeliaciją, ir toji byla sugrąžinta pirmajai teismo instancijai, kuri padarė pirmą mums palankų sprendimą.

Aš ir Krašto valdyba apgailestaujame, kad paveldėjom šią bylą, nes esame įsitikinę, jog žmonių organizacijose laisvanorišką santykiavimą teismo keliu neišspręsime. Jeigu ji vienaip ar kitaip bus teisme išspręsta, nuo lietuviško darbo atstumsime daug geros valios, tačiau šališkos propagandos paveiktų žmonių.

Dabartinė KV per trečius asmenis deda pastangų, kad “Reorganizuotoji bendruomenė’ geruoju R-LBnės vardą atsiimtų. Tuomet mes nutrauksime teismo eigą. Iš tikrųjų mes nieko kito teisme ir neprašome, o tik nesisavinti tikrosios LB-nės vardo.

Neoficialiai mums sakoma, kad jie vardą atsiimtų, tik kad mes iš savo pusės padarytume atatinkamą žestą. Paklausti, kokio žesto jie pageidautų, konkretaus pasiūlymo dar negavome. Neatsakingi asmenys skleidė gandus, kad būk tai LB organizuoja lietuvių jaunimo ekskursijas į okupuotą Lietuvą, kaip žinome, yra melagystė. Priešingai, LB-nė laikosi Veiksnių sutarimo dėl santykiavimo su Lietuva. Dabartinė Krašto valdyba tą nusistatymą pakartojimo tarpveiksninių santykių deklaracijoje, kuri paskelbta spaudoje.

Su širdgėla ir apgailestavimu turiu pasakyti, kad “Reorganizuota LB”, atsiradusi su kai kurių Alto ir VLIKo žmonių parama, rausiasi po Lietuvių Bendruomenės pamatais, norėdama ją priversti kapituliuoti, čia noriu papareikšti, kad jei “R LB” neteisėtai pasisavinto vardo neatsiims be teismo, mes būsim priversti bylą tęsti. Mes teismo nenorime, tačiau esame ankstyvesnių LB-nės nutarimų įpareigoti tai daryti. Ir — pažadu — darysime.

Paveiksmingesnių laisvinimo

darbo metodų paieškojimas

Kaip žinome, čia atvykę pokariniai emigrantai jau rado daugelį senųjų lietuvių organizacijų ir Amerikos Lietuvių Tarybą specialiai susiorganizavusią vykdyti Lietuvos laisvinimo darbą. LB-nės steigimo organizatoriams ilgokai nepavyko su ALTU susitarti, kokiais pagrindais LB Amerikoje turėtų būti įkurta. ALTAS spaudė, kad LB tebūtų tik švietimo ir kultūros darbams organizacija, kaip ir kitos tokio pat pobūdžio organizacijos, gi ALTAS pasiliktų sau išimtiną teisę vadovauti politiniam darbui. LB steigėjai, vykdydami VLKo Lietuvių Chartą, norėjo pilnateisės LB, kokia ji kad šiandien yra, motyvuodami, kad Lietuvių Charta įpareigoja kiekvieną lietuvį dirbti lietuvybės išlaikymo ir

Lietuvos išlaisvinimo darbą.

Šis nereikalingas ginčas užsitęsė beveik 30 metų, nes tik pastaraisiais pora metų bent viešai ALTAS nebedraudžia LB dirbti politinio darbo. Priešingai, jau kai kuriais atvejais dirbame drauge, kaip Lietuvos Pasiuntinybės Washingtone atremontavimas ir dabartiniu metu sudarytas bendras veiksnių komitetas, kuris telks visuomenės lėšas tariamu nacių kolaboravimu neteisėtai apkaltintiems lietuviams ginti. Pirmasis to k-to posėdis jau buvo Čikagoje. Tikiu ir trokštu, kad tas komitetas kuo skubiau pradėtų darbą, nes tariamų nacių kolaborantų vardu Sovietų Sąjunga nori sunaikinti gerą lietuvių vardą Vakarų pasaulyje, tuo eliminuojant mus iš efektingo Lietuvos laisvės gynimo darbo.

Tiesiog nesuprantama ir neįtikėtina, kaip atsirado toji OSI įstaiga, kuri JAV valdžios lėšomis ir jos autoritetu tiesiog terorizuoja nekaltus žmones, spausdama juos prisipažinti ir prisiimti kaltę, kurios jie nėra padarę. Tam tikslui toji įstaiga priima rusų suklastotus dokumentus už tikrą pinigą. Dažnai net Amerikos pinigais vyksta į okupuotą Lietuvą tų tariamų dokumentų susimedžioti. Būtų labai gerai, kad lietuvių spauda skelbtų, kad OSI pašaukti lietuviai savanoriškai visai nekalbėtų su tos įstaigos advokatais be teismo pareikalavimo (supynos).

Toji OSI įstaiga grąsinimais ir kitokiais keliais susirinko virš 100 lietuvių pavardžių ir tą medžioklę tebetęsia. Mums reikia skubios akcijos šiam klausimui likviduoti. Tikiu, kad tas naujai formuojamas visuomeninis komitetas imsis greito darbo šalia pinigų sutelkimo, sutelkti ir dokumentinę medžiagą OSI nelegalių žygių dokumentavimui ir įrodymui. Tikiu taip pat, kad mūsų visuomenė jautriai reaguos į komiteto prašymą talkos. Netenka aiškinti, kad, jei mums pavyktų su kitais veiksniais susitarti bendram darbui sutelktumėm daugiau lėšų, ypatingai išvengtumėm darbų dublikavimo. Šalia to, sutelktumėm bendrą specialistų -darbuotojų būrį ir jų būtų žymiai daugiau. Turėtumėm didesnį autoritetą ir prielankumą savo visuomenės tarpe. Ji daugiau lėšų sutelktų. Kalbėdami efektingiau visų lietuvių vardu būtume pa-veiksmingesni ir tarp kitataučių. Pagaliau Kongreso nariai su mūsų prašymais labiau skaitytųsi.

Turbūt neapsiriksiu pasakęs, kad tarpveiksminė trintis yra didelė rakštis lietuviškame gyvenime, labai apsunkinanti visas mūsų veiklos sritis. Tą jaučiame privačiame gyvenime, organizacijose ir ypatingai veiksniuose. To priežastys daugumoje asmeninės. Kadangi to pašalinti per daugelį metų nenorėjome ar nesugebėjome, susiraizgė ji į Gordijaus mazgą, kurio perkirsti vis neišdrįstame, o jis smaugia mūsų veiklą, kaip voras muselę tinkle.

Iš kitos pusės, mūsų išrinkimo ir naujos Krašto valdybos sudadarymo proga, pavome daug sveikinimų ir linkėjimų atstatyti tarp-veiksminį bendradarbiavimą ir išlyginti santykius. Savo ir savo valdybos vardu noriu pareikšti, kad to santykių išlyginimo ir bendrai sutartų projektų vykdymo mes norime, deja, čia žodinio linkėjimo neužtenka. Mes visados būsime pasiruošę sėsti prie bendro stalo, tik čia viešai prašome VLIKO ir ALTO valdybas neremti ir pasitarimuosna nekviesti “R-LB” atstovų ir prašyti jų vadų, kad skubiai atsisakytų iš LB-nės neteisėtai pasisavinto vardo.

Per savo atstovus suinteresuotiems asmenims esu pasakęs, o dabar noriu viešai pakartoti, kad, vardą atšaukus, visiems yra atviras kelias į LB-nę. Tai garantuoja mūsų statutas ir tą jų sugrįžimo kelią mes stengsimės visaip palengvinti.

Pabaigai noriu pabrėžti, kad Lietuvių Bendruomenė per prieš 10 metų įsteigtą Visuomeninių reikalų tarybą daug pasidarbavo laisvinimo darbe. Šalia to, tenka pridurti, kad per eilę metų besitęsiantys tarpveiksminiai nesutarimai daug pakenkė sukonsoliduoti visų lietuvių laisvinimo resursus ir pajėgas. Tas ypatingai kenkia jaunesnių darbo rankų pritraukimui.

Žengdami į naują LB veiklos trisdešimtmetį, turėtume nuodugniai peržiūrėti LB nueitą kelią, kritiškai įvertinti nuveiktus darbus ir surasti tikrąsias priežastis dėl padarytų klaidų.

Jei LB Taryba pritars, sukomplektuosime studijinę ekspertų komisiją ir pavėsime jai paruošti JAV lietuvių kultūrinio, švietimo, socialinio ir visuomeninio gyvenimo analizę, kurios svarstymus bei sugestijas, gerai patys Taryboje išstudijavę, bandysime įgyvendinti.

Kas liečia Lietuvos laisvinimo pastangas, tai su liūdesiu tenka konstatuoti, kad jos dar neatnešė nekantriai laukiamų vaisių. Laimėta tik trupiniai. Žinoma, dėkingi esame ir už juos JAV vyriausybei, ypatingai už de jure laisvos Lietuvos valstybės palaikymą ir už Pasiuntinybės personalo atnaujinimo galimybes.

Tačiau šalia deklaracijos paskelbimo ir jos kas 16-tąja Vasario pakartojimo, laukiame iš JAV vyriausybės daugiau. Mano supratimu, mes turėtume iš vyriausybės sulaukti konkrečių žygių ir darbų, kad ji bent išreikalautų lietuviams ir kitiems sovietų pavergtiesiems atgauti bent dalį ekonominės ir politinės laisvės. Tą minimumą prez. Reagano vyriausybė turėtų mūsų tautoms iš sovietų išreikalauti, atsidėkojant yž tai, kad jo kandidatūrą į prezidentus 1980 metais stipriai ir lemiamai rėmė balsuotojai, kilę iš Sovietų okupuotų kraštų. Tie žmonės, įskaitant ir lietuvius, ir atnešė prezidentiniam kandidatui Reaganui laimėjimą. Už šią didžiulę pagalbą prezidentas Reaganas turėtų bent naujoje ir labai stiprioje deklaracijoje pasisakyti prieš žmogaus teisių laužymus, prieš terorą, prieš rusifikaciją ir prieš disidentų kalinimą.

Tą mintį prezidentui turėtumėm įsakmiai ir vaizdžių dokumentaciniu raštu pateikti ne tik lietuvių ar pabaltiečių, bet visų sovietų pavergtų Europos tautų vardu.

Lietuvių Fronto Bičiulių poilsio - studijų 1983 m. savaitė įvyks Dainavoje. Prasidės liepos 31 d. ir baigsis rugpiūčio 7d.

LFB CENTRO VALDYBA

Mielas Skaitytojau,

Pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį prašau siųsti iki 1983.9.1.