Partizanai: Istorija ir dabartis

METINIS VLIKO SEIMAS

Kritiškas seimo įvertinimas

JUOZAS KOJELIS

1982 metų metinis Vliko seimas įvyko lapkričio 6-7 d.d. Los Angeles mieste. Pirmos dienos posėdžiai ir banketas vyko Ambassador viešbutyje, antrą dieną — mišios ir baigiamasis posėdis — Šv. Kazimiero parapijoje. Iš paviršiaus žiūrint ir paviršių aprašinėjant, viskas vyko puikiai: 15 vilkinių grupių turėjo teisę atsiųsti 45 atstovus. Dalyvavo 43, taigi 95.5% turinčių teisę dalyvauti. Techniška organizacija, galima sakyti, pavyzdinga. Vliko valdybos nariai ir Tautos Fondo reprezentantai pranešimus paruošė raštu ir pateikė žodžiu. Reikaluose nenusimanančiam — veikla įspūdinga. Sveikinimų, žodžiu ir raštu, begalės — nuo kilniais žodžiais kalbančių vyskupų ir diplomatų iki begėdišką kalbą pasakiusio reorgų lyderio dr. Vytauto Darbio. Sveikinimo telegramą atsiuntė ir Amerikos prezidentas Ronald Reagan. Atsilankė ir žodį tarė nebeišrinktas į JAV Kongresą kongresmanas Robert K. Dornan. Banketas šaunus, šokiai smagūs, dalyvių, sunešusių po 25 dol., gausu.

Tačiau pasitenkinant tokiu aprašymu, į Vliką būtų pažiūrėta kaip į vaidintojų trupę, bet ne kaip į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, turintį tautos įsipareigojimą rūpintis Lietuvos laisvinimo reikalais. Paviršutinis tarsi Potiomkino kaimo aprašinėjimas, žiūrint iš gatvės pusės, būtų į vyriausiąją politinę vadovybę pretenduojančios institucijos nuvertinimas. Deja, tokiu nuvertinančiu matu į Vliko seimą pažiūrėjo “Dirvos” (nr. 45-46), “Draugo” (nr. 247) ir “Darbininko” (nr. 48) apžvalgininkai.

Dr. Kazys Bobelis, Vliko valdybos pirmininkas, seimo metu porą kartų išsireiškė laukiąs pozityvios kritikos, tačiau jį pastebimai erzino net ir švelniausia kritika ar mandagiausioje formoje iškeltas klausimas. Jo atsakymai buvo grubūs ir nemandagūs. Tuos jo atsakymus audringais plojimais ir kojų trypimu parėmė salėje strategiškai išsidėstę reorgai ir pro-reorgai, centrinę poziciją užėmus iš Čikagos atvykusiam Vytautui Dargiui, gi klausėjus palydėjo prislopinti “šalin kolaborantai” balseliai. Seimo prezidiumo pirmininkas Jurgis Valaitis (soc. dem.) triukšmautojus perspėjo, tačiau pastaba “tikrų patriotų” nepaveikė, nes jautėsi atlieką šventą tėvynei pareigą.

Kas yra pozityvi kritika Bobelio supratimu, sunku pasakyti, nes iki šiol bet kokią kritiką jis laikė negatyvia. Pozityvumo elementais laikydamas teisingų faktų naudojimą, sąžiningą kitų pareikštų minčių pateikimą ir su logikos taisyklėmis neprasilenkiančių išvadų darymą, šio straipsnio autorius “Į Laisvę” žurnalo skaitytojams bandys pateikti pozityvią Vliko seimo kritiką, tikėdamas patenkinti ir dr. Kazio Bobelio lūkesčius.

Seimo organizacija ir dalyviai

1982-jų metų metinį Vliko seimą organizavo Los Angeles Altos skyrius, kurio pirmininku yra Antanas Mažeika. Tačiau pirmasis pavedimas buvo padarytas Albinui Markevičiui, Tautos Fondo tarybos nariui ir fondo įgaliotiniui. Jam pradėjus komplektuoti rengimo komitetą, dėl kažkokių priežasčių įgaliojimai jam buvo atšaukti, ir įgaliotinis seime akių nebeparodė. Vėliau, kaip pranešė spauda, visai iš TF pasitraukė.

Altos sk. valdyba technišką seimo organizavimą pavyzdingai atliko, tačiau kyla teisėtas klausimas, kodėl organizavimas nebuvo pavestas vilkinėms grupėms, o pašalinei organizacijai. Nežinant tikrųjų priežasčių, galima spėti, kad į vakarus nuo Mississipi iš 15 vilkinių grupių teveikiant vieninteliam Lietuvių Fronto Bičiulių sambūriui, Vliko valdyba kito pasirinkimo neturėjo, nes frontininkus laiko Vliko kenkėjais.

Į seimo prezidiumą Bobelis pakvietė Jurgį Valaitį (soc. dem.) — pirm., Joną Jurkūną (laisv. kov. s-ga) — vicepirm., Vaclovą Mažeiką (taut. sąjūdis) — vicepirm. ir vėliau pridėjo Antaną Mažeiką (Altos sk. pirm); sėdėjo ir pats Bobelis. Įdomu pastebėti, kad Jonas Jurkūnas ir Antanas Mažeika yra buvę Liet. Tautinės sąjungos pirmininkai, Vaclovas Mažeika — dabartinis pirmininkas.

Sekretoriatą sudarė dr. Jonas Stiklorius (Maž. Liet. Rez. sąj.) ir Mykolas Pranevičius (soc. dem.).

Seimo prezidiumas sudarytas, prasilenkiant su Vliko statuto 11 paragrafu, kuriame pasakyta: “Seimas išsirenka sesijos prezidiumą: pirmininką, vicepirmininką ir sekretorių”. Rinkimų nebuvo, ir vietoje trijų prie stalų sėdėjo septyni.

Nuolatos buvo laužomas statuto 22 paragrafas, kuris įsakmiai nurodo, kad “Niekas negali kalbėti seime be pirmininko leidimo”. Vliko pirmininkas jautėsi virš statuto ir kalbėjo be pirmininko leidimo. Seimo pirmininkas kukliai tik pasitraukdavo į šalį.

Iš galimų 45 seimo atstovų dalyvavo 43, taigi, 95.5%. Bet tas geras nuošimtis įgauna kitą reikšmę, žinant, kad iš jų 60.46% buvo vietiniai losangeliečiai ir kad čia formaliai veikia tik vienos Vliką sudarančios organizacijos padalinys. Taigi, Vliką sudaranti politinė diferenciacija Kalifornijos lietuvių visuomenėje atramos neturi. Menką atramą turi ir kitur.

Kiek seimui išleista lietuviškų dolerių ir kiek jų atėjo iš Tautos Fondo iždo, nežinoma, nes seimų išlaidos ir valdybos narių kelionių išlaidos skiriamos į “valstybinių paslapčių” kategoriją ir neskelbiamos. Lietuvių Bendruomenė tokias išlaidas įtraukia į apyskaitinius balansus ir pateikia LB tarybos sesijoms.

Veiklos pranešimai

Metinius veiklos pranešimus padarė Vladas Šoliūnas (krikšč. dem.) — Vliko taryb. pirm., dr. Kazys Bobelis (krikšč. dem.) — valdybos pirm., dr. Domas Krivickas (Liet. ūk. part.) — pirmininko pavad., dr. Kostas R. Jurgėla (?) — vicepirm. polit. reik. ir Vytautas Jokūbaitis (Liet. atg. sąj.) — vicepirm. tarporganizaciniams reikalams; Zigmas Juras kalbėjo Anglijos lietuvių vardu.

Vladas Šoliūnas savo pranešime nurodė, kiek buvę tarybos posėdžių, dalyvių skaičių, net padarė apskaičiavimus nuošimčiais, kalbėjo apie komisijas, bet maža iš viso to nauda. Naudingiau būtų buvę, jei jis būtų painformavęs, kokius klausimus svarstė taryba, kokius padarė nutarimus, kokių idėjų ir sugestijų davė valdybai. Antanas Skirius (Liet. vienybės sąj.) Šoliūno pranešimą įvertino taip: “VLIKo veiklą sudaro Tarybos posėdžiai ir komisijos” (“Liet. Amerikos Vakaruose”, 1982 m. nr. 11).

Kazys Bobelis savo kalboje siekė sudaryti didelio, sėkmingo, beveik valstybinio masto Vliko veikimo įvaizdį, daugiausia kalbėdamas bendrybėmis, nesilaikydamas minties disciplinos, operuodamas apytikriais faktais, klimpdamas į kontradikcijas, o paprašytas paaiškinimo, klausėją pirmiausia užsipuldavo asmeniškai ir vėliau savo aiškinimais nieko neišaiškindavo. Daugiau konkretumo (neaišku, kiek tikslumo) buvo jo pranešime apie kelionę į Australiją.

Vliko veikla, anot pirmininko, reiškėsi dviejose srityse, kurias jis formulavo taip: “Bendras Lietuvos (turbūt Vliko? — JK) politinės veiklos išplėtimas ir koordinavimas ir “Tarptautinis Lietuvos Interesų Atstovavimas”. Kalbėdamas apie pirmąją sritį, pirmininkas užakcentavo, kad “Vliko santykiai su visų kraštų lietuviais ir jų organizacijomis yra tikrai malonūs, geri ir jaučiama artima bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos dvasia”. Jei visur taip yra, kaip JAV-se, tai pirmininko žodžiai labai skiriasi nuo tikrovės.

Tarptautinio    atstovavimo veiklą aptardamas, Bobelis ilgiausiai sustojo prie Europos Parlamente svarstomos Baltijos valstybių reikalų rezoliucijos. Visa tai jis pavaizdavo taip, tarsi ta rezoliucija atsiradusi jei ne jo asmeniška iniciatyva, tai tikrai jo paskata. Pranešimą tuo reikalu pradeda taip:

“1980 metais kelionės į Europą metu buvo vėl užmegsti santykiai su Europos Tautų Parlamentu per jo vicepirmininką Dr. Egon P. Klepsch, Briuselyje . . . Ponui Klepsch buvo įteikta pareiškimas, apibūdinąs Lietuvos padėtį. Tada Dr. Klepsch pažadėjo 1981 metų E.T. parlamento sesijoje kelti Pabaltijo valstybių klausimą . . . 1981 m. sausio 8 d. E.T.P. delegatai: Sir James Scott-Hopkins, The Baroness Ellis, Alan Tyreli, Lord Bethell — anglai ir Kent Kirk ir Poul Moller — danai įnešė rezoliuciją dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos padėties Europos valstybių tarpe”. Toliau pasakoja apie šios rezoliucijos eigą ir daro išvadą, kad “nauja, konkreti Europos T.P. pozicija Pabaltijos reikalu yra didelis laimėjimas . . .”

Tą patį reikalą dr. D. Krivickas Amerikos Balso korespondentui aiškina kiek kitaip:

“Šios rezoliucijos iniciatoriai buvo keturi britų atstovai Europos Parlamente ir du danų atstovai. EP susidaro iš 434 rinktų atstovų . . . Taigi, iniciatyva, kas ypatingai įdomu, atėjo iš jų pačių. Dabar, kas iniciatyvą sužadino, iki šiol mes neturime tikrų davinių. Pirmą patyrimą apie tos rezoliucijos pasiūlymą mes gavome per dr. Gerutį. . . Gerutis pranešė per dr. Bačkį man visą tą dalyką. Aš perdaviau Vilkui, ir tada tuoj pat buvo susirišta su Venckumi”.

Bobelis raštu pateiktame pranešime nei dr. Geručio, nei kitų nemini. Mini save ir Vliko įgaliotinį Prancūzijoje A. Venckų. (Pastaba: Bobelio citatos paimtos iš raštu pateikto pranešimo, netaisant kalbos, Krivicko — iš magnetafono juostos — JK).

Didelės veiklos įvaizdį Bobelis kuria ir kitais nekonkretizuotais pareiškimais, k.t.

“Su J.A.V., Australija, Argentina, Vatikanu, dalinai Anglija, Vokietija santykiai yra tiesioginiai. Kitur veikiame per diplomatinius atstovus ar vietines lietuvių organizacijas, ar Vliko atstovus”.

Ar ne didybės manija prasimuša tokiame pareiškime? Juk Amerikos prezidentas normaliai santykius su kitomis valstybėmis palaiko per diplomatines atstovybes. Su Kremliumi turi dar tiesioginę “hotline”. Kaip Vliko “tiesioginiai” santykiai reiškiasi? Su kuriais kraštais santykiai palaikomi per diplomatinius atstovus? Vienoje vietoje sako, kad santykiai su Australijos vyriausybe esą tiesioginiai, kitoje — kalbėdamas apie savo kelionę į Australiją — teigia, kad susitikimai įvykę “su pagalba” ar “dėka”

Australijos lietuvių. Viskas sumaišyta.

Kitas Bobelių pareiškimas: “Pereitą savaitę Madrido konferencijos reikalu aš turėjau du pasikalbėjimus su valstybinio departamento pareigūnais”. Su kokiais pareigūnais? Kokias jie eina pareigas “valstybiniame departamente”? Ar yra ir privatus departamentas, su kuriuo Vlikas santykiauja?

“Vliko valdyba yra padariusi porą pareiškimų dėl siuntinėjimo Amerikos Balso lietuvių kalba programų ir yra gavusi teigiamus atsakymus”, Bobelis džiugino savo pranešime losangeliečius, tačiau nepaaiškino, kur tie pareiškimai buvo nukreipti, kokia forma (žodžiu ar raštu), ko buvo prašyta ir kuriais klausimais gauti teigiami atsakymai.

Tokių tuščiažodžiavimų ir ne-atsakomingų pareiškimų Bobelio kalboje buvo daug. Jų visų išvardyti neįmanoma.

Dr. Krivicko ir kitų pranešimai

Dr. Domo Krivicko pranešimas painformavo apie Europos Parlamentą. Vliko veiklos nelietė. Krivickas seime kalbėjo apgalvotai, be pasigyrimų, su atsakomybės už savo žodžius jausmu. Tik, deja, neišsipildė daugelio viltys, kad įėjęs į Vliko valdybą Krivickas pristabdys Bobelio neatsakomingumą. Atrodo, kad jis ta linkme pastangų nedaro.

Vytautas Jokūbaitis pranešė apie savo nuvykimus į įvairius susirinkimus bei minėjimus ir pasakytus sveikinimus. Tačiau tokia veikla rodo labai siaurą “vicepirmininko tarporganizaciniams reikalams” pareigų supratimą. Jei 1981 metų metiniame Vliko seime jis buvo dar “nežinomasis”, tai šiame seime išryškėjo kaip nekritiškas Bobelio neatsakomingos veiklos rėmėjas. Jokūbaičio pranešime įterptas sakinys “Pagarba VLIKO pirmininkui dr. K. Bobeliui” rodo jo linkimą į asmenybės kultą.

Dr. Kostas R. Jurgėla metinį pranešimą sutraukė į vieną puslapį. Vicepirmininkas politiniams reikalams turėtų būti visos Vliko veiklos šerdis, bet iš puslapinio pranešimo jo asmeniškos veiklos beveik visai nesimato. Trečdalį savo pranešimo skiria Madrido konferencijai, nors apie tai buvo kalbėta 1981 metų Vliko seime. Ir šiame pasikartojančiame pranešime jis daro štai kokius teigimus: “(Madrido konferencijoje) ypatingai patraukliai pasireiškė VLIKo delegacijos narys Vladas Šakalys . . . Labai gyvai pasireiškė Amerikos Lietuvių Tarybos delegacija . . . Gražiai pasireiškė ir BALFo delegacija”. Bet juk trijų lietuvių delegacijų dalyvavimas Madrido konferencijoje yra Vliko vicepirmininko politiniams reikalams išmislas. Turbūt išmislas yra ir jo teigimas, kad Vlikas “įgijo balsą Baltųjų Rūmų svarstybose”. Jei ne išmislas, Jurgėla visuomenei turėtų paaiškinti, kaip dažnai tos svarstybos vyksta, kokie klausimai svarstomi ir kas jose dalyvauja. Štai dar šps-nį sukeliąs Jurgėlos pareiškimas: “VLIKo pirmininko dr. K. Bobelio pora kelionių į Europoą pro Romą ir Madridą buvo rimtas indėlis veiklos planavimui”. Sunku suprasti, ką Jurgėla tokiu teigimu norėjo pasakyti. Ar ir čia neprasimuša asmenybės kultas, tarsi Bobelio kelionė “pro Romą ir Madridą” maždaug prilygtų Hanibalo perėjimui su drambliais per Alpes? Tą įtarimą patvirtina ir jo nepagrįstas Bobelio pakėlimas į “Amerikos karininkus”.

Ne tik savo pranešimą Jurgėla blogai paruošė (greičiausiai neturėjo ką pranešti), bet ir diskusijose “tarptautinės politikos klausimais” buvo nepasiruošęs ir nepateisinamai silpnai pasirodė.

Tautos Fondo apyskaitinius pranešimus padarė LF tarybos pirm. Aleksandras Vakselis (raštu) ir valdybos pirm. Juozas Giedraitis (raštu ir žodžiu). Pateikta ir TF finansinė apyskaita. Pranešimai paruošti rūpestingai. Tačiau pozityvi kritika norėtų kelti porą klausimų:

1.    Vakselio pranešime pasakyta, kad “T. F. nesileidžia į nekilnojamo nuosavybės investavimus”, tačiau čia pat Z. Juras pastebėjo, kad TF turi 500 akcijų Lietuvių bendrovėje Anglijoje. Būtų įdomu žinoti, ar TF turi ir daugiau tokių investavimų ir kodėl Tarybos pirmininkas daro tikrovę neatitinkančius teigimus.

2.    TF finansinėje apyskaitoje

nurodyta, kad per š.m. pirmuosius 10 mėnesių Vliko “tiesioginei veiklai” išleista 38,000 dol., “ELTOS biuletenių reikalams” 24,700.50 dol., radijo programoms “Soviet Genocide” leidimui ir LKB Kronikai — mažesnės sumos. Vliko pirmininkas savo pranešime į tiesioginę Vliko veiklą įtraukė ELTOs leidimą, radijo programas, “Soviet Genocide” išleidimą, memorandumus ir keliones. Klausimas būtų, kas iš tikro yra “tiesioginė veikla”, kuriai išleista 38,000 dolerių?

Šioje vietoje su pagarba reikia prisiminti idealistą patriotą A. Firavičių, kuris ir šiais metais Vilkui įteikė Kanadoje surinktus 50,000 dolerių. Jo patriotizmą, deja, temdo nekritiškas įsitikėjimas Vliko neklaidingumu, įtikėjimas Lietuvių Bendruomenės negatyvumu ir priėmimas aksiomos, kad aukojimas Lietuvių Fondui esanti aukščiausia patriotinė dorybė.

Diskusijos

Diskusijose dėl Vliko veiklos Bobelis laikėsi principo, kurį kartą išsakė lotynišku posakiu “Noli tangere circulos meos”, kas lietuviškai reikštų — nekišk nosies į mano reikalus. Todėl kokių nors prasmingų diskusijų būti negalėjo, tačiau lietuvių visuomenė su jų eiga turėtų susipažinti.

Bronius Bieliukas (Liet. rez. sant.), reaguodamas į reorgų vado dr. V. Dargio kalbą: “Kadangi Jokūbaitis rūpinasi Vliko ir organizacijų reikalais, gerais, žinoma, reikalais, tai mano klausimas jam būtų toks: ar toks (reorgų) kvietimas padeda Vlike taiką išlaikyti, ar jis sukelia per didelį nuomonių skirtumą ir kai kurių labai didelį nepasitenkinimą? Ar tas naudinga (Vliko ir) PLB-nės bei JAV LB-nės santykiams?

Bobelio atsakymas: “Aš manau, kad p. Bieliukui daug kartų buvo paaiškinta ir pasakyta, kad Vilkas bendradarbiauja su visom lietuviškom organizacijom ir institucijom, ir kiekviena organizacija — bendruomenė ar nebendruomenė, skautai, šauliai buvo pakviesti į šį seimą. Jeigu vienos organizacijos atstovas atvyko ir pareiškė, kad jis nori pasveikinti, su malonumu jam ta teisė buvo leista. Buvo pakviesti p. Izbickas, p. Kutkus, p. Kamantas. Ponas Izbickas atsiuntė sveikinimą, buvo perskaitytas (nebuvo perskaitytas —JK), p. Kutkus atsiuntė sveikinimą, buvo perskaitytas (nebuvo perskaitytas — JK), p. Kamantas neatsakė . . . Bieliukas tą klausimą kelia visą laiką”.

P. Algis Raulinaitis (LFB) dėl valdybos narių apyskaitinių pranešimų padarė eilę pastabų:

a.    Dr. Jurgėlos buvo iškelta, kad Madrido konferencijoje dalyvavo ir Vlikas, ir Altą, ir B alfas. Bet buvo nepastebėtas vienas asmuo, kuris labai daug padarė konferencijoje — tai buvo LB-nės vicepirmininkas Rimas Česonis.

b.    “Kitas dalykas, tai tokia kontradikcija, kuri rodo, kad Vliko valdyba gal kartais nepakankamai pasitaria. Dr. Jurgėla kalbėjo apie Baltų Laisvės lygos rezoliuciją ir minėjo, kad joje yra visokių nonsensų, Dr. Bobelis savo pranešimo 6 puslapyje sako: rėmėme ir prisidėjome dėl Pabaltijo dienos paskelbimo rezoliucijos priėmimo kongrese. Kodėl Vliko valdyba ir jos pinnininkas tuos visus nonsensus remia?”

c.    “Kita kontradikcija: Vlikas remia Europos Parlamento rezoliuciją, kuri iškeltų Baltijos valstybių klausimą JT dekolonizacijos komisijoje. Bet vėliau tame pačiame pranešime dr. Bobelis sako, kad Jungtinės Tautos yra Sovietų Sąjungos įtakoje, ir dėl ėjimo į Jungtines Tautas Vliko valdyba esanti rezervuota. Čia irgi kažkoks nesusiderinimas”.

d.    Visi kalbėtojai (Šoliūnas, Bobelis, Jurgėla, Jokūbaitis, Firavičius) priekaištavo PLB-nei, kad nenorinti bendradarbiauti su Vilku. Bet yra priežastis: iš Vliko posėdžio buvo išvaryžas PLB ryšininkas ir išvadintas gyvulio vardu. Taip pat Toronto seime 1980 ir šiais metais Australijoje Bobelis skelbė, kad LB-nės vadovų dukterys vykusios į Lietuvą “Tėviškės” draugijos kviečiamos ir šventusios ten Lietuvos okupacijos šventę. Paliestos mergaitės tuos kaltinimus spaudoje paneigė. “Toks nuolatinis puldinėjimas ir bendradarbiavimo siekimas yra nesuderinami. Šitas skaudus įvykis turi būti likviduotas ne žodžiais ir kvietimu bendradarbiauti”.

e. Kadangi prezidiumo pirmininkas dėkojo visiems sveikinusiems, tai LF bičiuliai atsisako dėkoti “reorganizuotai bendruomenei”. Prisideda prie padėkos visiems kitiems.

Bobelio atsakymas: “Kaip paprastai kiekviename seime, taip ir šiame esu daug girdėjęs tokių pasiūlymų ir pasakymų iš p. Raulinaičio. Ir ko daugiau mes galime iš jo tikėtis. Jis apie ką kita negali kalbėti. Apie tai kalba jau keturi metai ir visą laiką kartoja tą patį. Ir visą laiką kalba iškraipytais faktais”. Tačiau Bobelis, teisindamas “iškraipytus faktus”, su faktais visai nesiskaitė. Štai jo į Raulinaičio padarytas pastabas paaiškinimai:

a.    “Taip, bendruomenės žmogus buvo amerikiečių delegacijoje, bet kas liečia lietuvių, latvių ir estų efektingą veikimą, tai visur atsisakė dalyvauti . . . Pono Česonio dalyvavimo mes nejautėme”.

Faktas: visa kas konkrečiai Baltijos valstybių reikalu laimėta Madride; tai vien Česonio dėka.

b.    “Taip, mes rėmėme originalų rezoliucijos projektą, įneštą kongresmapo Hyde. Pati paskutinioji priimtoji frazė tos rezoliucijos yra skirtinga nuo originaliosios, ir niekas nežinojo apie tą kelių punktų pakeitimą, kuris paskutinę dieną buvo priimtas”.

Deja, šiuo aiškinimu Bobelis ne tik patvirtina Raulinaičio teigimą, kad valdybos nariai nepakankamai pasitaria savo tarpe, bet taip pat parodo, kad Vliko valdybos pirmininkas nepasitaria ir pats su savimi.

Faktai: a. Pirmoje sakinio dalyje sako, kad buvusi pakeista “paskutinioji priimtoji frazė”, o antroje — jau “keli paskutiniai punktai”; b. Jugrėla “nonsensus” rado prezidento proklamacijoje, Bobelis, gindamas Jurgėlą, gi kalba apie rezoliuciją; c. Bobelis savo raštu pateiktame pranešime kalba apie priimtosios rezoliucijos rėmimą, o savo paaiškinime to užsigina.

c. “Jeigu jie (Europos parlamentarai) nori nešti tarp kitų institucijų taip pat ir į Europos dekolonizacijos komisiją (turbūt Jungtinių Tautų dekolonizacijos pakomisę? — JK), tai yra jų pareiga ir, reiškia, jų privilegija . . . Mes negalime pasakyti, kur jie neštų. Mes duodame jiems patarimus, jeigu eina kitu keliu ir jei tas padės Lietuvai, tai mes remiame. Ta pati rezoliucija bus įnešta taip pat ir į Madrido konferenciją . . .”

Faktas: Europos Parlamentui pasiūlytoji ir politinėje komisijoje jau priimtoji rezoliucija yra specialiai nukreipta į Jungtines Tautas, o ne “tarp kitų institucijų”. Tuo reikalu prof. D. Krivickas, Bobelio pavaduotojas Vilke, sako taip: pasiūlytoje rezoliucijoje “konstatuota faktas, kad 1940 m. Lietuva buvo sovietų okupuota ir kad jie tai padarė pasiremdami Ribbentropo - Molotovo paktu. Taigi, čia konstatuotas pamatas. Išvados iš to padarytos tokios, kad Europos valstybių užsienio reikalų ministrai, kurie renkasi Europos politinio bendradarbiavimo veiklos rėmuose, susitartų dėl pozityvinės akcijos Jungtinėse Tautose ryšium su tuo pareiškimu 45 pabaltiečių. Ir antra, siūlo, kad Pabaltijo valstybių klausimą perduoti Jungtinių Tautų dekolonizacijos sub-komisijai”.

d. “Dėl PLB santykių — tai čia yra, reiškia, tokia nudilusi plokštelė, kad aš nerandu reikalo atsakyti, bet yra faktas, kad p. Kamanto ir p. Gečio dukterys važiavo į Lietuvą p. Petronio kviečiamos . . . Australijoje apie jas aš visiškai nekalbėjau. Kas buvo parašyta (“Tėviškės Žiburiuose”), — tai yra visiška neteisybė”. Tą faktą paminėjęs tik atsakydamas į klausimą.

Raulinaitis:“Ačiū p. Bobeliui už pastebėjimą, kad aš seimuose kalbu. Aš manau, kad tai yra seimo atstovo pareiga. Ir aš manau, kad aš taip elgsiuos ir toliau. Paskui, p. Bobelis pasakė, kad nerandąs reikalą atsakyti ir tada puolasi į visą tiradą, cituodamas “Gimtąjį kraštą”. Atsakymą Bobeliui Raulinaitis baigė retoriniu klausimu: “Kuo daugiau tikėti — ar “Gimtuoju kraštu”, ar tų asmenų pareiškimais, paskelbtais “Darbininke” ir “Drauge”?

Apsivogimas dienos šviesoje

J. Kojelis padarė pastabą, kad atsakomingieji Vliko pareigūnai savo pareiškimus turėtų suderinti. Kaip pavyzdį nurodė Vliko pirmininko pareiškimą, kad Tautos Fondas remiąs tik Vliko veiklą, o Tautos Fondo valdybos pirmininkas “Tėviškąs Žiburiuose” teigė, kad fondas remiąs ir kitų dirbamus Lietuvos laisvinimo darbus. Į tai Bobelis atsakė: “Nė vienas klausimas p. Kojeliui nė viename seime nėra suprantamas ir aiškus” ir taip aiškino, kad nieko nebuvo galima suprasti.

Faktas: Tautos Fondo 4 paragrafe pasakyta: “Uždavinius vykdydamas Tautos Fondas remia organizacijų ir asmenų veiklą, atitinkančią TF uždavinius”. Taigi, ne vien Vliko.

Dar didesnį faktų pažeidimą Bobelis pademonstravo savo replikose Jonui Matulaičiui, Baltų Laisvės lygos veikėjui. Matulaitis padarė pastabas, kad Vlikas priešinosi Baltų Laisvės lygos organizavimui, nerėmė Baltų laisvės dienos rezoliucijos, nepritarė lygos ruošiamoms demonstracijoms prie vokiečių ir prancūzų konsulatų. “Už demonstracijas mums dėkoja pats prezidentas Reagan asmeniškai pasirašytu laišku”.

Bobelis:“Man būtų įdomu ir malonu pamatyti laišką, kurį prez. Reagan parašė, kur jis užgiria jūsų demonstracijas prie prancūzų konsulato. Tikrai bus malonu pamatyti”.

Matulaitis atneša ir paduoda laišką.

Bobelis:“Čia jūs man davėte laišką, bet čia nėra nė vieno žodžio parašyta, kad jis jus remia ir džiaugiasi jūsų demonstracija prie prancūzų ambasados ... Nu tai nereikia iškraipyti faktų”.

Faktas:1982 spalio 6 d. laiške prezidentas rašo: “I am pleased to learn of the strong support shown by the Baltic American Freedom League for our stand on the Soviet gas pipeline. Through its visible expression of support in Chicago, Boston, Seattle and Los Angeles, the League jas demonstrated its commitment to an American policy . . . (Džiaugiuosi išgirdęs apie Amerikos Baltų Laisvės Lygos paramą mūsų užimtai pozicijai sovietų dujotiekio reikalu. Viešu paramos pareiškimu Čikagoje, Bostone, Seattle ir Los Angeles miestuose jūs pa-demonstravoje įsipareigojantį pritarimą šiai Amerikos politikai . . .”). Demonstracijos vyko išvardytuose miestuose, ir jas prezidentas pavadina “visible expression of support”. Nė vienam bent jau vidutiniškai mokančiam anglų kalbą žmogui negali kilti mažiausio abejojimo, kad prezidentas čia kalba apie demonstracijas. Bobeliui tai reiškia “faktų iškraipymą”.

Į Matulaičio pastabą, kad veiksniai nerėmę Baltų laisvės dienos rezoliucijos, Bobelis, kalbėdamas Vliko vardu, atsakė:

‘Eltos biuletenyje vasario ir kovo mėnesį yra Vliko pareiškimas, kad mes kongresmano Hyde iš Burban (turbūt iš Bensenville, IL? — JK)jo įneštą Freedom Day rezoliuciją remiame, o apie Baltų lygą nebuvo nė žodžio girdėti, kad būtų ką prisidėjusi prie tos rezoliucijos. Baltic League užšoko ant taip vadinamo “bandwagon” po to kai kongresmanas Hyde įnešė tą rezoliuciją. Ir visi mes rėmėme ir džiaugėmės”.

Faktai: Baltų laisvės dienos rezoliucija buvo originali Amerikos Baltų Laisvės lygos idėja. Rezoliucijos tekstą paruošė Hannaford firma. Kad ji būtų pateikta JAV Kongresui, lyga kreipėsi į kongresmaną Henry J. Hyde (R-IL), su kuriuo demonstracijų už prof. Vytautą Skuodį Čikagoje metu Hannaford tarnautoja Leslie Dutton buvo suėjusi į artimą pažintį, ir į senatorių Jesse Helms (R-SC). Jiedu abu pateikė identiškus tekstus: kongresmanas Hyde — H.J. Res. 386 sausio 27 d. ir sen. Helms — S.J. Res. 172 kiek vėliau Truputį pakeistą tekstą pateikė ir sen. Donald Riegle (D-MI). Bobelio kalba apie lygos užšokimą ant jau “riedančio vežimo” yra bandymas įvykdyti vagystę dienos šviesoje, visiems matant. Tos rezoliucijos atsiradimo ir pravedimo istorija yra taip gerai dokumentuota, kad tokiais, Jurgėlos žodžiais kalbant, nonsensais galėtų patikėti tik reorginio mentaliteto žmonės, kurie Bobeliui šiame rašinyje cituojamus pareiškimus darant kėlė ovacijas.

Pagaliau Eltos biuletenis apie Baltų laisvės dienos rezoliuciją paskelbė 1982 m. balandžio mėnesio numeryje. Pranešimas labiau klaidinantis negu informuojantis. Nejaučiama nei rėmimo, nei džiaugsmo. Čia rašoma: “Sausio 27 d. Kongresmanas Henry J. Hyde (Illinois) Atstovų Rūmuose paskelbė bendrą rezoliuciją (H.J. Res. 386), kurioje siūloma kasmet birželio 14 minėti Baltų Laisvės Dieną. . .. Rezoliucija perduota Senato ir Atstovų Rūmų Užsienio Reikalų Komitetams”. Nekalbant apie lietuvių kalbos klaidas, šiame pranešime, išskyrus datą, kongresmano pavardę ir rezoliucijos numerį, viskas yra klaidinga: a. Rezoliucija nebuvo Atstovų rūmuose paskelbta, bet Atstovų rūmams pateikta; b. Hyde rezoliucija nebuvo “bendra”, nes iš vis “bendrų” rezoliucijų nėra; c. Atstovų rūmų rezoliucija negali būti perduota Senato komisijai; d. Senate tą pačią rezoliuciją Senato numeriu (S.J. Res. 172) pateikė senatorius Jesse Helms, ir ji buvo perduota ne užsienio reikalų, bet teisių komisijai; e. Rezoliucija nesiekia Baltų laisvės dieną minėti, o Kongreso nutarimu prašo ir įstatymiškai įgalioja prezidentą tuo reikalu išleisti proklamaciją.

Asmuo, kuris pateikė šią misinformaciją, girdėjo varpus skambant, tik nežinojo kurioje bažnyčioje. Liūdniausia, kad žmonės, kurie tokia informacija kitus klaidina, save laiko visažinančiais, beveik neklaidingais, o kiek kitaip galvojančius skuba apkaltinti “faktų iškraipymu”, “nonsensų skelbimu”, “nudilusių plokštelių grojimu”, “nepajėgumu suprasti” ir t.t.

Prezidento telegrama ir seimo rezoliucijos

Seimą telegrama pasveikino prez. Ronald Reagan. Labai naudinga, kad prezidentas į Vliko seimą atkreipė dėmesį ir jį pasveikino. Tačiau vaikiška rodyti begalinį džiaugsmą, mažiausiai, nerimta. Telegrama seimo metu buvo skaityta tris kartus. Stebindamas publiką, pirmą kartą skaitė pats pirmininkas beveik su tam tikra apeiga. Buvo pradėta skaityti ir ketvirtą kartą, kad išgirstų kongresmanas Doman. Bet šis, pasakęs neparuoštą kalbą, kaip vėjas išsinešdino iš salės, tad ketvirtas skaitymas buvo nutrauktas.

Kalbant apie rezoliucijas, reikia pastebėti, kad jų tarpe nėra tokių, kurios būtų išplaukusios iš Vliko vadovybės pateiktų ir seimo atstovų apsvarstytų pasiūlymų ar iškeltų idėjų. Jos vargingai sudurstytos ir atsirado vien todėl, kad seimas turi kokias nors rezoliucijas paskelbti. Viena jų, liečianti Altos ir Lietuvių Bendruomenės Los Angeles mieste bendradarbiavimą, seime nebuvo net paminėta. Rezoliucijoje sakoma, kad “Los Angeles mieste . . .

Amerikos Lietuvių Tarybos skyrius ir JAV Lietuvių Bendruomenės skyrius savo veiklą derina . .Seimas norėtų, kad toks bendradarbiavimas vyktų ir kitur. Kas tokią rezoliuciją pateikė, kas ją suredagavo ir, ypač įdomu, kas ją priėmė? Argi iš keliolikos rezoliucijų komisijos narių neatsirado nė vieno, kuris žinotų, kad Los Angeles mieste veikia dvi Lietuvių Bendruomenės apylinkės ir Vakarų apygardos valdyba ir kad jokio Lietuvių Bendruomenės skyriaus nėra. Jei neatsirado žinančio apie Los Angeles, tai galėjo atsirasti toks, kuris žinotų, kad niekur Lietuvių Bendruomenės skyrių nėra.

Kur blogio šaknys?

Būtų nerealu laukti, kad dabartinė Vliko vadovybė gera valia į iškeltus negalavimus pažiūrėtų ir paieškotų kelių juos pašalinti. Beveik tikra, kad ši pozityvi kritika bus apšaukta “VLIKo niekinimu”, “VLIKui pagiežos reiškimu”, “kolaborantų svaičiojimais”, “mažos grupelės fanatikų balsu” ir t.t. Tačiau sąžiningas esamos būklės vertinimas ir rūpestis dėl Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ateities reikalauja tas negales kelti viešumon, net jei tai būtų tik tyruose šaukiančiojo balsas.

Dr. Domas Krivickas, Vliko valdybos pirmininko pavaduotojas, švelniai išsireikšdamas, Vliko negeroves mato personalinėje sudėtyje: “Vienu metu jo (Vliko) veikla buvo žymesnė ta prasme, kad tuo laiku Vlike dalyvavo Lietuvos politikoje pasireiškę ir turintys vardą asmenys. Šiandieną dėl amžiaus didelė dauguma jų iškeliavo amžinybėn, ir šiandien jau bėra mažai tų žmonių, kurie nuo pat pradžios dalyvauja Vliko veikloje. Tas bruožas sudaro tam tikrą sunkumą, todėl kad įsijungę nauji žmonės kartais neturi, kaip pasakyti, neturi tos pačios pirminės dvasios, kuri buvo Lietuvoje — taip vieningai pasipriešinti esamai okupacijai. . . Tai ėjo daugiausia iš to, kad jie jautė gyvą ryšį su tauta, gi dabar tas ryšys per daugel metų nuo mūsų yra nutolęs, ir todėl laiks nuo laiko atsiranda tam tikrų sunkumų”.

Lietuvių Fronto bičiuliai nurodo į struktūrinį Vliko sunykimą: iš 15 Vliką sudarančių narių-organizacijų 7 visai nebeveikia: Lietuvos Ūkininkų s-ga, Lietuvos Ūkiningų partija, Lietuvių Rezistencinė santarvė, Lietuvos Darbo federacija, Lietuvių Vienybės sąjūdis, Lietuvių Krikščionių Darbininkų s-ga, Lietuvos Laisvės Kovotojų s-ga. Iš likusių 8-nių kai kurių gyvybė labai trapi. Pav. social-demokratų atstovai šiame seime nebeatstovavo Lietuvos Socialdemokratų partijai, o Lietuvos Socialdemokratų partijos delegatūrai užsienyje. Į tokią pat “atstovybę užsienyje” pasikeitė ir Lietuvos Ūkininkų partija. Kas, pav., yra skaitęs kur nors apie Lietuvių Tautinio Sąjūdžio veiklą? Iš tikro, šis sąjūdis turi realią atramą lietuvių visuomenėje, tačiau formaliai yra fikcija. Gi gyvosios rezistencijos vadovietėje turi telktis gyvųjų organizacijų atstovai, vyrai ir moterys, vedami idealistinio patriotizmo ir aukos dvasios. Kaip gali neveikiančių organizacijų “atstovai” kalbėti tautos vardu, kai neneša atsakomybės ne tik prieš tautą, bet ir prieš jokią grupę. Jie lengvai tampa manipuliacijų objektais, ir to išdavoje Vlike, Krivicko žodžiais kalbant, “atsiranda tam tikrų sunkumų”.

Labai įdomu, kad tokių išvadų pagaliau priėjo ir didysis Vliko ramstis — valstiečiai liaudininkai. Vienas jų 1982 m. suvažiavimo nutarimas taip skamba:

“Suvažiavimas konstatuoja, kad didelis politinių junginių skaičius VLIKe klaidingai vaizduoja mūsų tautos politinį pasiskirstymą, yra labai sunkiai suprantamas priaugančiai kartai ir tuo pačiu kenkia (mano pabraukta — JK) tautos laisvinimo talkai”. Tačiau negalima tikėti, kad valstiečiai liaudininkai iš tokio blaivaus padėties įvertinimo padarytų reikiamas išvadas. Jų vadovybė, parafrazuojant garsųjį Ovidijaus posakį “video proboque meliora, deteriora sequor”, nors ir mato tikrąją būklę, tačiau bėga tautos laisvinimo talkai kenkiančiu taku.

Jei Bobelis ir Jurgėla su tokiais pranešimais pasirodytų JAV Lietuvių Bendruomenės sesijoje, tai jų vadovavimo dienos būtų suskaitytos. Visuomenės rinkti LB tarybos nariai iš atsakomingų pareigūnų reikalauja pilnos, detalizuotos ataskaitos. Vliko seimas, dabartinei vadovybei užtikrinus fikcijų daugumos paramą, pasitenkino ataskaitiniais plepalais. Samdytiems ar šiaip specialiai suorganizuotiems plojėjams pažymėti amerikiečiai turi žodį “claque”, Toks “claque” veikė ir šiame seime. Tai rodo vadovybės nepasitikėjimą savimi. Dabartinėse aplinkybėse prošvaisčių Vlikui atsigauti nematyti.