VLIKO SEIMAS

Vieno jo atstovo įspūdžiai

Seimas įvyko 1980 m. gruodžio 13-14, Toronte. Į jį 15 organizacijų atsiuntė 44 atstovus. LFB atstovavo J. Ardys, V. Aušrotas ir R. Šliažas. Seime pasakytos kalbos ir laikraščiuose sukeltos kontroversijos daugeliui žinomos: viena pusė viską gyrė, o kita pusė beveik viską peikė. Tai gal laikas blaiviau pažvelgti į seimą ir jo pasėkas.

Prel. J. Balkonas pradėjo seimą malda prašydamas Dievą, kad nugalėtume savo išdidumo ir šališkumo jausmus ir rastume bendrą kalbą viens su kitu. Nors pradžioje VLIKo pirmininkas dr. K. Bobelis išreiškė panašių vilčių, bet jo kalba labai greitai parodė, kad bent jo pusėje nei noro, nei geros valios bendram darbui su Pasaulio Lietuvių Bendruomene nėra.

Savo kalboje dr. Bobelis apibūdino VLIKo tikslus, pranešė apie savo veiklą: keliavo per pasaulį kurdamas VLIKo atstovybes ir įteikdamas memorandumus svetimų kraštų pareigūnams, pranašavo greitą sovietuos žlugimą. Bet po bendrybių ir žygių sąrašo, yla išlindo iš maišo; plačiausiai paliesta tema buvo LB ir šmeižimas žinomų jos veikėjų, kurie neva trukdę VLIKo veiklą. Reiškia, dr. Bobelis panaudojo šio seimo forumą suvesti sąskaitoms su PLB.

Jis ir kiti kalbėtojai bandė įrodyti suktą legalistinę logiką (o advokatų VLIKe juk yra), kad tik VLIKui priklauso politinio darbo monopolis ir, kad visos kitos organizacijos todėl turėtų jam paklusti. VLIKo mandatą remia tuo, kad jis buvo Lietuvoje sukurtas politinių partijų, kurios tada reiškė tautos valią. Jis turi tautos įgaliojimą atstovauti pavergtai tautai ir vadovauti laisvės kovai. Kai kurie VLIKo veikėjai vadovavimą aptarė kaip tarimą, derinimą, skatinimą (L. Grinius), ir tai turėtų būti tokios garbingos organizacijos paskirtis. Tačiau dabartiniai VLIKo vadai supranta “vadovavimą” naujai:    turėdami tautos mandatą, tik jie turi teisę veikti politinėj srity. Pavyzdžiui, dr. Bobelis kalbėjo apie VLIKo moralinę ir teisinę atsakomybę išlyginti tarporganiza-cinius santykius. ALTos pirm. dr. K. Šidlauskas yra pareiškęs, kad LB yra grynai švietimo ir kultūros organizacija, todėl ji neturinti teisės steigti politinių komisijų. Kiti paremia VLIKo teisę diktuoti LBnei tuo, kad VLIKas sukūrė Lietuvių Chartą, iš Chartos iškilo LB, tad VLIKas tėvas, kuriam geras vaikas turi paklusti.

Tais išvedžiojimais bandoma pagrįsti VLIKo šventą teisę kitiems lietuviams padiktuoti, ką jie gali daryti. Ir ar VLIKo pareiškimai kelionių į Lietuvą atžvilgiu neprilygo draudimams, įstatymams? Mes, pripratę prie laisvo pasaulio demokratinės tradicijos, kurioje valdantieji negali valdyti be valdomųjų sutikimo, sunkiai suprantame tokią logiką. Kodėl VLIKas turi grįsti savo autoritetą vien mistišku iš tautos gautu mandatu? (Dr. Bobelis Toronte pabrėžė, kad p. Šakalys atvežęs VLIKui naujus tautos įgaliojimus). Ir iš tikrųjų, arčiau pažvelgę į VLIKo sudėtį, matome, kad kito konkretesnio šaltinio jo monopolistinėms teisėms paremti turbūt nėra. Nors VLIKe 15 partijų, tačiau jų dauguma be gyvybės, tik likučiai, kurie vos sugeba nusiųsti atstovus į VLIKo Seimą. Tokius likučius manipuliuoti savo tikslam moka geriausia dabartinis VLIKo pirmininkas. Ir gyvastingesnės partijos nesugeba pritraukti prieauglio. Matome, kad išeivijoje išlikęs lietuviškas jaunimas savo jėgas nuneša į LBnės veiklą. Jam įsakinėti, ką jis ten gali, ar ko negali daryti, yra gan juokinga.

Kita šios logikos, kuri neva suteikia VLIKui politinio darbo monopolį, pusė, yra išvedžiojimai, kurie mėgina nustatyti LBnės darbo sritį. Tai pagal dabartinius VLIKo vadus reikštų jos pašalinimą iš politinės veiklos. Ir čia vėl, kaip su “vadovavimo” žodžiu: naujieji VLIKo vadovai davė naują reikšmę “kultūros” žodžiui. Dar prel. Krupavičius išreiškė LBnės pagrindinį uždavinį — saugoti lietuvybę, ir kitą atsitiktinį tikslą, kuris gali, esant reikalui, tapti ir pirminiu, tai atkovoti Lietuvai laisvę. Vadinas, prel. Krupavičius, kuris geriausia turėjo suprasti VLIKo ir LBnės veikimo sritis, suprato “kultūrinę” veiklą kitaip, negu dabartiniai VLIKo vadai, kurie LBnei priskiria tik auklėjimą, švietimą ir tautinių šokių rengimą. Bet nereikia daug išminties suprasti, jog kultūros sąvoka daug platesnė. Pagal prel. Balkoną: plačiai suprasta kultūra apima ir politiką.

LBnės mandatas tuo atžvilgiu daug aiškesnis negu VLIKo: ji bendra organizacija visiems už Lietuvos ribų gyvenantiems lietuviams ir jos vadovybė remia savo autoritetą mandatu gautu iš jos narių dalyvaujančių demokratiniuose rinkimuose. Sutelkdama pačias geriausias išeivijos intelektualines jėgas ir finansinius išteklius, ji turi moralinę teisę ir pareigą dirbti kultūrinį darbą pačia plačiausia šio žodžio prasme. Trintis tarp LBnės ir VLIKo nekyla dėl savo veiklos ribų nesupratimo — čia kultūra, čia politika — bet dėl dabartinių VLIKo vadų nesusigaudymo demokratinės visuomenės santvarkoje. LB šiems mistiškai pašauktiems VLIKo vadams nepakluso, taigi ji yra priešų pusėje ir turi būti sunaikinta ar nubausta.

Pats klaikiausias pergyvenimas Toronte buvo klausytis dr. Bobelio asmeniškų puolimų ant čia pat sėdinčių ar nedalyvaujančių PLBnės veikėjų. Jie viskam trukdą, jie apverčią visus pirmininko žygius ir pasakymus aukštyn kojom. Ir tada sunkiausia granata: žiūrėkite, dviejų veikėjų dukterys, išvardintos, nuvažiavo į pavergtą Lietuvą švęsti su bolševikais pavergimo sukaktį! Šio pasakymo užtenka įrodyti pirmininko įžūlumui ir melui ir netaktui.

Iš vienos pusės dr. Bobelis skelbia savo norą susitaikyti su LB, bet iš kitos pusės jis padarė viską, kad toks susitaikymas būtų neįmanomas. Jau būdamas ALTos pirmininku, dr. Bobelis bandė prijungti LB prie ALTos ir ją kontroliuoti. Reiškia, jau tada buvo noras, LB apkarpyti. Kai 1978 ALTos ir LBnės komisijos priėmė sutarimą, kad abi organizacijos dirba naudingą darbą Lietuvos laisvinimo byloje, dr. Bobelis atmetė šį sutarimą. Panašią rezoliuciją atmetė Toronto VLIKo seimas.

Įdomi dr. Bobelio galima rolė reorganizuotos “LB” išperėjime. Aš manau, kad LB turi gana tolerancijos ir pripažintų, kad nepatenkintieji LB veikla ir jos žmonėmis, turi teisę į savo organizaciją, tačiau kam savintis egzistuojančios LBnės vardą? Kam klaidinti visuomenę? Jau 1975 m. ALTos pirm. dr. K. Bobelis pristatė nekviestus reorgų atstovus, ir tuo sugriovė veiksnių konferenciją. 1980 m. jis savo valia šaukė veiksnių “konferenciją” New Yorke tartis dėl Madrido. Ši buvo šaukiama be bendro sutarimo su LB sulaužant visas tradicijas. Dr. K. Bobelis sudarė programą ir kviestųjų sąrašą, tarp jų vėl 3 reorgų atstovai. Kai dr. K. Ambrazaitis tokią “konferenciją” dėjo į kabutes, dr. Šidlauskas turėjo sunkumų atsiminti ar jis tik neskaitęs dr. Ambrazaičio straipsnio “Gimtajame Krašte”.

Toronto seime dr. Bobelis išaiškino mums faktą, kad yra dvi LBnės, kurios bylinėjasi teismuose, eikvoja pinigus, ir kad jis mėginąs viską, šias dvi bendruomenes sutaikyti. Nors, kiek žinau, dr. Bobelis ginasi, kad jis nieko bendro neturėjęs su reorgų atsiradimu, tačiau jis kiša juos, kur tik gali, ir mėgina juos “legalizuoti” mūsų visuomenėje. Taigi, anaiptol, jis negali užimti taikintojo vaidmens, nes tam reikalingas nešališkumas.

Apie Madrido konferenciją pirm. pranešė, kad dalyvavęs, dalinęs memorandumus ir t.t. Kadangi VLIKas atsisakė bendro politinio darbo su LB, tai Madridą galime vertinti kaip grynai dabartinių VLIKo vadų nuopelną. Pagal L. Grinių, ruoša Mad-ridui prasidėjo jau 1979 m. pradžioje. Pasirodo, kad kelių respublikonų kongresmanų pagalba buvo bandyta padaryti dr. Bobelį JAV delegacijos nariu. Bet vietoj jo buvo paskirtas LBnės veikėjas Rimas Česonis. Kai visuomenė džiaugėsi šiuo lietuvių laimėjimu, iš “Naujienų” pasipylė šmeižtų ir skundų banga prieš Česonį. Žinome, kieno organas “Naujienos”!

O kaip ruošėsi VLIKas Madridui? Jis panaikino veiksnių sudarytą žmogaus teisių komisiją ir savo vardu paskyrė dr. K. Krivicką tvarkyti dokumentacijos. Tik keletą dienų prieš pačią konferenciją buvo kreiptasi į Katalikų religinę šelpą dėl lietuvių kalinių sąrašo. Kai latviai atkreipė pasaulio dėmesį savo demonstracijomis, skaičiais (150), spaudos konferencijomis, lietuvių būta 8. Be Česonio turbūt Lietuva būtų likusi nepastebėta. Nors dr. Bobelis išvardino savo žygius Madride, bet atrodo, nebuvo pats pilnai patenkintas, nes kaltino LB, kad ji eikvojo pinigus pramogom ir nerėmė kelionės į Madridą. Bet prisiminkime New Yorko “konferenciją” ir žinosime, kam priskirti nuopelnus.

Ryšium su mergaitėm, kurios važiavo prieš VLIKo draudimą į Lietuvą, iškyla vėl visas santykių su tėvyne reikalas. VLIKas remia savo teisę tokiems draudimams keliauti White Plains konferencija. J. Gaila tai vadina nesusipratimu. Ir keista, juk Stalino laikais skundėmės, kad jokių kontaktų su Lietuva nėra, tai juk dabar turėtume pasinaudoti kiekviena proga aplankyti Lietuvą, sutelkti žinių ir džiaugtis kiekviena jauna lietuvaite, kuri, užaugus išeivijoje, išliko lietuviška ir myli savo tėvų kraštą taip labai, kad užuot vasarojus Bahamose ar Floridoje, ji važiuoja į Lietuvą. Čia turbūt VLIKo pirm. reagavo aštriausiai su asmenišku užpuolimu ant mergaičių ir tėvų. To išpuolio lygis suprantamas iš šios “Draugo” pastabos: “Štai santaikos ieškantys žodžiai iš žmogaus, kuris yra visada pasiruošęs dėti visas pastangas susitaikyti!”

VLIKas teigia, kad jis atstovauja pavergtai tautai. Turime autentišką pavergtos tautos balsą, būtent LKB Kroniką, kurioje apgailestaujama, kad 1980 m. susilpnėjo kontaktai su išeivija ir būdai pasikeisti informacijomis. Spręskime patys, kur tikras tautos balsas.

Kas liečia plačius akiračius, toleranciją kitų mintims, santūrumą žodžiuose, VLIKo pirmininkui prilygsta jo vice pirmininkas informacijos ir spaudos reikalams dr. J. Balys. Seime buvo skaitytas jo pranešimas, kuriame jis gynė savo brošiūrą.

Keista, kad spaudos ir informacijos vedėjas turi bėdų su spauda, ne su sovietų, bet su mūsų išeivių, ką galime spręsti iš šio dr. Balio pasakymo:    “Malonu matyti

Draugo puslapiuose pozityvų pasisakymą apie VLIKą, ko dažnai pasigendame šiame dienraštyje”. Atrodo, kad jis nevienas, kuris turi sunkumų su spauda. V. Staugaitis, aprašydamas “Naujienose” krikščionių-demokratų konferenciją, skundžiasi: “Viena, taip vadinamoji katalikų spauda jau seniai laisvai, necenzūruotai krikščionių demokratų minčiai ir idėjai yra uždara.” Va! Gal čia reikėtų dr. Baliui ir p. Staugaičiui daryti, kaip su reorgais: įsteigti reorganizuotus Draugus, Darbininkus, ir Tėviškės Žiburius!

Seime buvo laukta Vlado Šakalio.

Nepasirodė. Pagal pirmininką, dėl tam tikrų įvažiuoti į Kanadą sunkumų. Jis, pagal pirmininką, atvežė VLIKui naujus tautos įgaliojimus. Buvo įtarimas, kad VLIKas slėpęs Šakalį nuo spaudos tikėdamasis priėmimo jam pas prezidentą. Kritikai teigia, kad tuo buvo prarasta vertingų progų jį ir Lietuvos bylą plačiau išgarsinti spaudoje.

Bendri įspūdžiai apie seimą tokie: Nors paskaitininkai turėjo kalbėti įvairiomis temomis, paskaitų turinys dažnai kartojosi. Pradėta nuo Adomo ir Ievos, kol galų gale prieina prie svarstomo reikalo. Geriausia koordinacijos pradžia būtų nuo savo pačių paskaitininkų koordinavimo.

Susitaikymui su LB nėra vilčių. VLIKo pirmininkas galvodamas, kad turi savo mistišką mandatą, iš LB-nės laukia tik visiško pasidavimo. Mažumos seime pasiūlyta rezoliucija, kad seimas laiko LBnės politinį darbą pozityviu, buvo atmestas. Taigi politinė vadovybė dabar rankose žmonių, kurie be nuovokos kaip viešai elgtis ir kalbėti. Skaudžiai trūksta tų gabių jaunų veikėjų, kurie susibūrė LBėje. Kai VLIKas akligatvy, tuo labiau reikia remti LBnės darbus, nes niekas kitas jų neatlieka. Džiugu, kad LB gyva: Dirvoje, kovo 26 d., paskelbtas Rimo Česonio laiškas, kad atsirado galimybė paskirti naujus žmones į mūsų Diplomatinę Tarnybą ir tuo užtikrinti jos tęstinumą. Nuopelnus už šį laimėjimą Česonis priskiria LBnės veikėjams, ypač Algimantui Gečiui.

Šalia nesiorientavimo demokratinėje santvarkoje, susitaikymą su LBne kliudo, kaip buvo paminėta spaudoje, pirmininko “tam tikros charakterio žymės”. Iš nuotykio su

Gurecku žinome, kad jis smarkus. Pasiklausius jo kalbos, žodyno, aiškėja, kag jis mėgsta galią, nori kontroliuoti kitus. Tokie žmonės mato visur varžybas, priešus ir nesugeba kitais pasitikėti ir su jais atvirai, nuoširdžiai bendradarbiauti. Kontrolei įsigyti ir jai išlaikyti, jie naudoja visokias priemones, ir logiką ir nelogiką, ir žodžius ir prievartą. Tokio būdo vadai turi savo vietą, bet jie netinka vadovauti, kur uždavinys komplikuotas, rezultatai tolimi ir nežinomi, kur reikia pasitikėti kitais.

Paskutinis žodis apie inž. E. Bartkų, kuris buvo posėdžių pirmininkas. Nežinau, kokios jo savybės iškėlė jį į tas pareigas, bet parlamentarinės tvarkos taisyklių jis nežino. Taip jis nežinojo, kad susirinkimui pabalsavus nutraukti diskusijas, sekantis punktas turėtų būti balsavimas už ar prieš diskutuotą reikalą. Pagal Bartkų, balsavimai nutraukti diskusijas, reiškė ir diskutuoto reikalo nubalsavimą. Ha! Buvo šiurpu klausytis, kaip Lietuvių tautos atstovams išeivijoje pirmininkaujantis darkė lietuvių kalbą naudodamas jovalą, sudarytą iš lietuviškų ir angliškų žodžių.

Nors pradėjau straipsnį su viltimi, kad išeis blaivesnis, nešališkas, bet atrodo, kad išėjo kritiškas. Žinau, kaip jautriai VLIKo vadai reaguoja į kritiką, bet užtikrinu, kad nesu agentas, noriu laisvos, demokratinės Lietuvos. Jeigu kritika būtų skaudi, priminsiu dr. J. Balio suteiktą paguodą kritikuojamiems VLIKo vadams Toronte: žiūrėkite į savo kritiką kaip į “advocatus diaboli” kanonizacijos byloje. Ir vėl tas mistiškas elementas!

Rimvydas Šliažas