SUKAKTYS IR JŲ PRASMĖ
1981-ji daugelio sukakčių metai. Vienos jų primena mums džiugius, kitos liūdnus bei tragiškus momentus mūsų tautos istorijos kely. O tas kelias į laisvę, į kultūrą ir net į tikėjimą mūsų tautai buvo ir tebėra sunkus. Ir pavasariško džiaugsmo epizodai negali net priartėti savo skaičiumi prie kovos, kančių, sukilimų bei įvairių nelaimių aritmetinės lygybės.
Bet lietuviai, per šimtmečius būdami apsupti didžiųjų savo kaimynų, turėjo būti netikėtumams pasiruošę, budėti ir kovoti, kad išlaikytų savo valstybę, savo tautinį identitetą, savo tikėjimą ir kultūrą. “Tas laisvės nevertas, kas negina jos”— dar tebeskamba Laisvės varpo garsai laisvųjų dienų prisiminimuose. Lietuvis laisvės troško, ją mylėjo ir ją gynė ne tik amžių glūdumoje, bet ir mūsų laikais. Apie tai kalba nesuklastota mūsų istorija ir dabartinė pogrindžio spauda.
Šiemet sukanka 150 metų nuo 1831 metų sukilimo, kada norėta nusikratyti caristinės Rusijos priespaudos ir atkurti savo nepriklausomą valstybę. Sukilimas buvo apėmęs visą Lietuvą. Jam nepasisekus, dalis sukilėlių buvo priversti pasirinkti tremties dalių, kuri, anot tų laikų istoriko ir sukilimo dalyvio Mochnackio (LE XXIX), nebuvo išvykti iš krašto ieškant geresnio gyvenimo ar uždarbių, “bet savo krašto skundą skleisti pasauly”. Tai priminimas ir mūsų laikų tremtiniams!
Šiemet prisimename ir tragiškiausias šio šimtmečio mūsų tautos 1941 m. birželio 14-15 dienas, kada buvo suimta ir deportuota per 34,000 Lietuvos gyventojų, o pridėjus 1944, 45, 46, 47 ir 48 metų deportacijas, mūsų tautos nuostolis nužudytais ir deportuotais siekė per 350.000, arba 10% visų Lietuvos gyventojų.
Prieš 40 metų įvyko tautos sukilimas, kuris krauju palaistė dar Baisiųjų birželio trėmimų krauju ir ašaromis permirkusią Lietuvą. Tautai buvo perdaug! “Granatų sprogimas man buvo Velykų varpai” — džiaugėsi lietuvis kun. Pr. Masilionis. “Tauta staiga spontaniškai sukilo ir šoko laukan varyti rusų armijas” (LKB Kronika, Nr. 38).
1941 birželio 23 atstatyta Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. Sukilimas, partizanų kovos, Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymas parodė pasauliui, kad Lietuva nebuvo įsijungusi laisvu noru į “broliškų” valstybių tarpą, kaip melagingai skelbė sovietų propaganda. Šis istorinis faktas rengiamasi plačiai paminėti laisvajame pasauly gyvenančių lietuvių.
Prieš 40 metų ir Lietuvių Frontas įsijungė į aktyvią kovą už Lietuvą. Šis rezistencijos darbas tęsiamas toliau Krašte, o laisvąjį pasaulį pasiekę nariai susiorganizavo į Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdį, kuris šiemet švenčia 30 metų sukaktį. LFB sąjūdžio pagrindinis siekis— savo darbu, mokslu ir turtu kovoti dėl Lietuvos laisvės ir valstybės nepriklausomybės.
Šioms ir kitoms sukaktims atžymėti ir šio žurnalo puslapiai bus atviri pozityviems svarstymams. Nors nebus vengiama laikas nuo laiko grįžti į praeitį, bet žurnalo turinys ir mintys koncentruosis į lietuvių tautos rezistencinės dvasios išlaikymą ir jos tolimesnį augimą. Kaip praeity, taip ir naujo redaktoriaus rankose, žurnalas mielai leis pasisakyti ir mūsų jaunosios kartos žmonėms, nors kartais jų galvosena ir nesirikiuoja į jau nusistovėjusių sąvokų, veiklos būdų ar priemonių kategorijų.
Gyvoji lietuvių tremties dalis, kuri perims Lietuvos laisvės kovų ir lietuvybės išlikimo atsakomybę, turi skleisti savo idėjas ir su jomis supažindinti mūsų aktyviąją visuomenę. Naujoji, čia išsimokslinusi lietuvių karta kartais gan skeptiškai žiūri į kai kurias dabartines mūsų veiklos formas. Laikai gi keičiasi, tai ilgai besitęsiančiam kovos keliui gali prireikti ieškoti ir efektingesnių veiklos priemonių. Tokių ženklų jau matome ir dabar mūsų patriotinėje laisvoje spaudoje.
Mūsų periodinė spauda šioje laisvinimo ir tautinio išlikimo kovoje neša didelę atsakomybę.
