KARTU SU JUOZU BAČIŪNU
LB ORGANIZACIJOS ISTORIJAI
STASYS BARZDUKAS
Pirmoji mano pažintis su Juozu J. Bačiūnų (jis pats rašėsi Bachunas) buvo laikraštinė: laikraščiuose rasdavau, kad jis yra Amerikos lietuvių tautininkų veikėjas ir net lyderis, paskaitydavau jo retkarčiais pasirodančius straipsnius, pranešimus apie jo veiklą, keliones, išleidžiamas knygas ir kt. Taip pat girdėdavau, kad jis Tabor Farmos vasarvietės savininkas, taigi turtingas žmogus, bet save laiko “ūkininku”. Iš pradžių su juo susitikti progų neturėjau. Į artimesnę pažintį suėjom tik Lietuvių Bendruomenės kely. Ir tai Bačiūno iniciatyva.
1955-58 aš jau pirmininkavau JAV LB krašto valdybai. Kasmet pateikdavau LB tarybos sesijose apyskaitinius valdybos veiklos pranešimus. Po vieno tokio pranešimo Chicagoj įvykusioj LB tarybos sesijoj opozicinis “Naujienų” dienraštis atsiliepė savo būdu: man priskyrė ir tai, ko savo pranešime nebuvau minėjęs. Įžiūrėjau tendenciją ir parašiau paaiškinimą. Jis buvo įdėtas, bet “Naujienos” dabar rado jau naujų priekabių. Dėjosi, ko niekada nelaukiau ir nesitikėjau: juo daugiau aiškinaus, juo gausėjo priekabių bei priekaištų. Prie tiesos neartėjom nė per plauką.
Ne ji rūpėjo mano oponentui — jam visų pirma rūpėjo “perti man kailį”. Na, ir pėrė. Tik štai vieną vakarą man skambina iš Tabor Farmos Bačiūnas. Pasisakęs kas esąs, taip bačiūniškai šiltai jis man ir sako: liaukis, girdi, brolau, ginčijęsis, nes esą gaila ir tavo laiko, ir tavo nervų. Iš tų šiaudų nebūsią grūdų. Tai jau jis žinąs iš patyrimo. Jei rūpėtų tiesa, ją būtų galima greitai rasti. Bet šiuo atveju mano oponentui rūpinti ne ji — jam kliūvanti LB organizacija. O kadangi aš jai dirbąs, tai kliūvą už tai ir man. Šitaip Bačiūnas įtikino mane tą besiplečiančią polemiką nutraukti, nes ji naudos neduosianti, o mano paties darbą trukdysianti. Tada pajutau, kad Bačiūnas linki man gero, ir jo paklausiau. Šį pirmą pakalbinimą bei patarimą ir vėliau nuolat prisimindavau. Tai sulaikydavo mane nuo nevaisingų pokalbių su oponentais, nerodančiais geros valios, siekiančiais maskuojamų savo tikslų. Bačiūnas buvo kitoks: jam visų pirma rūpėjo atvirumas, nuoširdumas, abipusė pagarba. To jis ir kitam linkėjo.
1958 abu kandidatavom į JAV LB II tarybą, abu buvom išrinkti. Telefoninis pasikalbėjimas virto susitikimu: dabar jau susisėdom už to paties Bendruomenės darbų stalo. Ir susivok, kad gudrus, lietuviško mūsų gyvenimo vingiuose! Kai organizuotai tautinei mūsų Bendruomenei priešiški kai kurie naujųjų laikų ateiviai, augusieji bei brendusieji nepriklausomoj Lietuvoj, čia į jos darbininkų eiles stoja senosios ateivijos lietuvis, į Ameriką atvežtas vos dvejų metų vaikas, užaugęs ir subrendęs svetur. Bačiūnas pasirodo gerai suvokiąs Bendruomenės esmę bei paskirtį, orientuojąsis jos tiksluose bei uždaviniuose. Ne be reikalo jau 1953 jis JAV Lietuvių Bendruomenę apdovanojo 12 puslapių leidinėliu, kur buvo įdėtas Laikinojo Organizacinio Komiteto (Loko) pirm. prel. Jono Balkūno atsišaukimas “Lietuviai, į bendrą darbą!”, JAV LB steigimo aktas, Laikinieji JAV LB įstatai, Instrukcija JAV LB apylinkėms organizuoti, Pranešimas tautinio solidarumo įnašų reikalu, Loko sudėtis, organizaciniai nurodymai ir kt. Šalia Balkūno ir Bačiūno Bendruomenės darbininkų eilėse taip pat turėjom ir daugiau senųjų ateivių — prel. Igną Albavičių, dr. Steponą Biežį, W. M. Chase-Vladą Čekanauską, dr. M. J. Colney -Motiejų Aukštikalnį, prelatą Pranciškų Jurą, red. Kazį S. Karpių, inž. Pijų J. Žiūrį ir kt. Tai buvo tie, su kuriais rasta bendra kalba.
Taip pat abu, Bačiūnas ir aš, buvom išrinkti 1958 New Yorke įvykusio PLB I seimo atstovais. Aš patekau vicepirmininku į jo prezidiumą, o Bačiūnas atsivežė referatą, kuriuo norėjo seimui pateikti kai kuriuos, pasak jo, “apgalvotus pasiūlymus”. Bet šis Bačiūno referatas nebuvo įtrauktas į seimo darbotvarkę. Savo uždaviniu laikiau jam rasti darbotvarkėj vietą. Pavyko, ir Bačiūnas savo referatą paskaitė. Pačioj pradžioj pasisakė, kodėl jis esąs bendruomenininkas:
Kai Kaune buvo sukurta Draugija Užsienio Lietuviams Remti, mes čia daugelis džiaugėmės ir patys rėmėme jos darbus. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės idėja ir atskirų kraštų Lietuvių Bendruomenių uždaviniai, jei aš teisingai vaizduojuosi, yra tos pačios paskirties. Rėmęs tuos uždavinius prieš dvejetą, trejetą dešimtmečių, aš buvau vienas iš tų vadinamų “senųjų Amerikos lietuvių”, kurie ir į Lietuvių Bendruomenės sutvirtinimo idėją visuomet žiūrėjau teigiamai ir kiek išgalėdamas jai talkininkavau. Kai pastaruosiuose rinkimuose dalyvavusieji aktyvieji tos idėjos rėmėjai Amerikos lietuviai išrinko mane į Amerikos Lietuvių Bendruomenės Tarybą, nepasijutau tose pareigose visiškas naujokas, o greičiau, man parodyto pasitikėjimo sustiprintas, buvau paskatintas skirti dar daugiau dėmesio uždaviniams ir darbams, kurie daugiau sutiprintų lietuvybę Amerikoje ir jau tiesiogiai patarnautų Lietuvos laisvės atgavimo pastangoms.
Bačiūnui buvo aišku, kad visų pirma turim remtis savo pačių jėgomis. Šiam tikslui reikia turėti išeiviją tautiškai sąmoningą: Tarptautinė padėtis tebėra tokia, kad Lietuvos laisvės bylai spręsti vis dar reikės laukimo ir kūrybingos kantrybės. Laukimas gal dar turės būti ilgas, o kantrybė būtinai kūrybiškai aktyvi ir kone antžmogiška. Tą gali tesėti tik dvasiškai kultūriškai išbrendusi ir vis auganti lietuvių išeivija, kurią gali papildyti tik tautinės kultūros ir kūrybos atmosferoje išauginama jaunoji karta. Jeigu jaunoji karta negaus lietuviškos mokyklos, nemokės tėvų kalbos, nežinos Lietuvos istorijos, nepažins savo tautos, neturės pasiskaityti geros lietuviškos literatūros, nematys savo teatro, negirdės savos muzikos, dainų, kitokio meno manifestacijų, — tai nebeišaugs nei naujų lietuvių rašytojų, nei menininkų, nei — prašau patikėti mano patyrimu stebint per 50 metų Amerikos lietuvių gyvenimą — politikų, kurie atkakliai gintų Lietuvos laisvės bylą.
Niekas nežinom, kiek jau esam surinkę ir išleidę pinigų Lietuvos laisvės bylai. Tačiau sumos yra nemažos. Bačiūnui, kaip “ūkininkui”, atrodė, kad pinigai ne visada tikslingai naudoti, jis tada New Yorke sakė:
Aš esu įsitikinęs, kad mažiausia pusė tų išlaidų, skirtų vadinamos “politikos” reikalams, nebuvo būtinos ir nedavė atitinkamos naudos. Jei jos būtų buvusios planingai sunaudotos, pavyzdžiui, lietuviškų mokyklų vadovėliams parengti ir išleisti, vienam kitam geros kokybės garsiniam propagandiniam filmui Lietuvos reikalais paruošti, kelioms tikrai rimtoms ir vakarietiško standarto reikalavimus atitinkančioms knygoms didžiosiomis kalbomis paruošti ir išleisti apie Lietuvos istoriją, nepriklausomą Lietuvą, jos kultūrą, politinius reikalus ir išsilaisvinimo kovą, — nauda būtų buvusi didesnė, pastovesnė, nedingstanti su ta diena, nuolat reikalinga ir būtina.
Bačiūnas jau tada matė, “kad lietuvybei išlaikyti ir Lietuvos laisvės bylai patarnauti yra lygiai svarbios visos priemonės” — politinės, kultūrinės, ekonominės. Tad jas būtina ne tik derinti, bet ir sutartinai remti. Visų renkamos ir dedamos aukos turi tarnauti “ne tik kokiam vienam uždaviniui, bet visų pagrindinių sričių uždaviniams įgyvendinti”. Todėl jas ir reikia “pagal tam tikrą sutartą nuošimtį” skirstyti “tiems uždaviniams ir toms institucijoms, kurioms jų reikia būtinam ir praktiškai naudingam darbui atlikti”. Deja:
Gyvename metus po metų, slenkame sena ir gal kai kam patogia vaga, bet išvadų vis nepadarome. Manau, kad laikas jas padaryti visu platumu ir drąsumu, nes kitaip merdėsime toje pačioje vietoje.
Bačiūnas referato pabaigoj taip pat pagrasino: jei pasirodysią neįmanoma “kalbamo sutarimo pasiekti”, tai “Bendruomenei neliks kitos išeities, kaip tik visomis jėgomis pradėti vystyti ir šią lėšų telkimo akciją”. Mūsų dienomis ji gavo aukotojo laisvo apsisprendimo būdą.
PLB I seime 1958 New Yorke JAV LB atstovai nesidomėjo PLB valdybos sudarymu Jungt. Am. Valstybėse. Ne vienas tada dar abejojo: PLB dar esąs netikras reikalas, galį nieko iš jos nebūti, esą dar palauksim bei pažiūrėsim ir t.t. Kai seime dalyvavusį Leonardą Šimutį dr. P. Kisielius, aš ir kiti pakalbinom kandidatuoti į PLB valdybą, “žadėdami” paties pirmininko vietą, jis nesileido nė į kalbas. Nesirado nė kitų, norinčių kandidatuoti. Kitokie buvo Kanados LB atstovai: jie paruošė PLB konstitucijos projektą, tikėjo PLB ateitimi, buvo organizuoti bei vieningi, tad PLB I valdyba ir buvo iš Kanados LB atstovų išrinkta (jai iš pradžių pirmininkavo Jonas Matulionis, 1961-63 dr. Juozas Sungaila). Kai 1963 buvo šaukiamas PLB II seimas Toronte, JAV LB atstovai ir dabar nesidomėjo PLB naujos valdybos sudarymu. Ir aš 1963 rudenį vykau į Torontą, nusiteikęs PLB valdybą ir toliau palikti Kanadoj, juo labiau, kad kanadiškiai prieš tai nesišiaušė. “Tevaldo!”
Bet PLB seimo posėdžių salėj Valdas Adamkus man įteikia Bačiūno laišką. Bačiūnas rašo: jei aš kandidatuojąs į PLB naują valdybą, tai taip pat kandidatuosiąs ir jis, o išrinkimo atveju duosiąs kasmet po penkis tūkstančius dolerių valdybos veiklai. Tokia staigmena ir tokia naujiena! Siūlymas gundantis: Bačiūnas — senosios išeivijos žmogus, aš — naujosios, taigi viliojantis derinys. O priedo — dar ir dvidešimt penki tūkstančiai dolerių, tokie pinigai nesimėto. Net su nieku nepasitaręs, sutinku. Taip pat rūpinuos ir išrinkimu. Kandidatuojame keturi atstovai iš Clevelando — Stasys Barzdukas, Vytautas Kamantas, Alfonsas Mikulskis bei dr. Algirdas Nasvytis ir Juozas Bačiūnas iš Tabor Farmos. Visi penki esame išrenkami. Bet kartu pasigirsta ir priekaištai: Barzdukas “parsidavė”; “Susidėjo su masonu”; “Išdavė Kanadą”; ir t.t. Tačiau žingsnis žengtas, nepakeisi. Mikulskis siūlo pareigomis pasiskirstyti dar Toronte, į pirmininkus — mane. Siūlymui nepritariu: pareigomis pasiskirstysime grįžę namo, pailsėję, pagalvoję. Pirmojo posėdžio naujai išrinkta valdyba susirinko 1963 rugsėjo 16, pirmininku buvo išrinktas Bačiūnas, vykd. vicepirm. Barzdukas, visuomeninių reik. vicepirm. Nasvytis, švietimo reik. vicepirm. Mikulskis, organizacinių ir jaunimo reik. vicepirm. Kamantas. Du nariai kooptuoti — sekr. Milda Lenkauskienė, ižd. Julius Staniškis. Kultūros tarybos pirmininku pakviestas dr. Jonas Puzinas, reikalų vedėju Edvardas Karnėnas. Bačiūnas, jau kaip PLB pirmininkas, pasiūlė leisti “Pasaulio lietuvį”, kurio uždavinys — “pradėkime nuo susipažinimo ir supažindinimo”. Pastebėjo, kad darbas nebūsiąs lengvas:
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimai ir jų išrinktos vadovybės palyginti tėra labai jauni organai. Dar neturime daugiau tradicijų nei patyrimo. Lietuviai, priešingai žydams, dar nėra pripratę galvoti, kad mums visiems, po pasaulį išsiblaškiusiems, reikia jaustis vieningiems, turėti vienijančias vadovybes, būti drausmingiems ir jausti pagarbą, visada duoti paramą savo išsirinktosioms vadovybėms (PL, 1963 lapkritis).
(Pabaiga kitame numeryje)
