IDĖJOS SPAUDOJE
Moralinės maišaties temomis
Prof. dr. kn. Antanas Paškus “Ateityje” (1977/5 nr.), įtaigiai svarstydamas moralinės maišaties reiškinius šių dienų pasaulyje, be kita ko rašo:
— Atrodo, kad beveik visos reformos ir viešos programos šiame krašte (Jungtinėse Valstybėse) siekia visų pirma pakeisti žmogaus gyvenamą aplinką: pastatyti pvz. daugiau ir geresnių mokyklų, įsigyti daugiau mokymo priemonių, daugiau ir moderniškesnių sporto aikščių, panaikinti skurdžių rajonus, kelti atlyginimus ir pašalpas, išplėsti žmonių teises ir t.t. Kažkodėl gi šios girtinos pastangos laukiamų rezultatų neatneša. Jos yra nevaisingos, nes remiasi klaidinga prielaida, gėrio ir blogio šaltiniu laikydamos aplinką, ne patį individą. Tuo tarpu krikščionybė moko ir kai kurios psichologinės - filosofinės sistemos (pvz. Jungo) patvirtina, kad žmogus savyje nešiojasi du pradus: Dievą ir velnią, šventąjį ir žudiką, dvasią ir medžiagą. Užtat, kol auklėjimo - mokymo institucijos ir kitos visuomeninės programos nepripažins tų dviejų pradų žmogaus širdyje, tol jos pasiliks bevaisės. Kol auklėjimo sistemoje viešpataus dvasinių vertybių ir idealo baimė, kol visa atsakomybė bus kraunama aplinkai, ne individui, tol vakarų žmogų gaubs nuobodulys, dvasinė tuštuma ir nuolatos beišsiveržiąs smurtas. Keistoka, kad panaši kryptis pradėjo reikštis ir krikščionių aktyvistų tarpe. Tiek rūpintasi pvz. katalikų tarpe apeigų pakeitimu, dvasiškių vedybomis, apsaugos priemonėmis vedusiųjų santykiuose, moterų kunigyste, mažumų ekonomine gerove, civilinėmis teisėmis ir t.t. Regis, lyg krikščionys būtų negirdėję Kristaus įspėjimo Iskarijotui: “vargšų jūs visada turite savo tarpe, o mane ne visuomet turėsite” (Jono 12,8). Regis, lyg nežinotume, jog jokios sistemos, net nė krikščioniškos, žmogaus neišgelbės. Tik Kristus jį išgelbės. Rodos, lyg nebūtume patyrę, kad tikėjimas laikosi žmogaus širdyje. Todėl, jos nereformavus, visos kitos reformos paliks bergždžios.
— Vienašališką mintijimą seka ir vienašališkas žmonių formavimas ir informavimas. Vakarų spauda maitina jaunąją generaciją Auschwitzu, Hiroshima, Alžyru, My Lai, Kentu, Vietnamu, bet retai, labai retai teužsi-mena Rusijos, Kinijos, Šiaurės Vietnamo, Kambodijos archipelagus. Reikalaujama juodųjų savivaldos Afrikoje, bet nekalbama apie Pabaltijo tautų teisę pasirinkti sau valdžios formą. Demokratijos ir moralės vardu spaudžiami baltieji diktatoriai, bet taikos ir sugyvenimo ženklu pataikaujama raudoniesiems despotams. Ogi vakarietiškieji biznieriai savuoju pragmatizmu pralenkia ir vakariečių spaudą ir vakarietiškas valdžias. Bendradarbiavimo skraiste prisidengę, jie yra pasirengę viskam, net krematoriumų statybai, jei tik kuri raudonoji valdžia pasiūlytų gerą uždarbį. Nenuostabu, kad vienašališkos informacijos paveikti ir politinės dvigubo masto etikos įtaigoti, net ir krikščionys palieka abejingi prispaustiems savo broliams rytuose. Norisi galvoti, kad net ir Vatikano diplomatija pasidavė tai pačiai tylos ligai. Kažin ar istorija tokio elgesio nepasmerks, drauge pasmerkdama ir visą vakarų krikščionijos laikyseną.
*
“Ateities” pasaulinį žvilgį tarsi iliustruodama mūsų išeivijos tikrove, “Sėja” (1977/1 nr.) susirūpinusi konstatuoja, kaip Chicagos “geri katalikai grumiasi su katalikais, kunigai su kunigais, gydytojai su gydytojais”, kaip “vieni kitus smerkia ir niekina” ir kaip tas viskas vyskta “ne dėl lietuvybės išlaikymo okupuotoje Lietuvoje ir išeivijoje, ne dėl lietuvių tautos laisvės”, o tik “dėl antraeilių, pripuolamų nedidelės reikšmės mažų dalykų”. Paminėjusi tos tarpusavio nedermės keletą konkrečių dingsčių, “Sėja” pripažįsta, kad “jos visos ne esminės, daugiau atsitiktinės, techniškos ir jas lengva išaiškinti, išspręsti, pašalinti be didelių audrų kaltinimų ir lietuvių išeivijos skaldymo”. Tam konkrečios priemonės pagal “Sėją” būtų “žmonių kultūra bei tolerancija” ir “blogos valios ir silpnos psichinės nuotaikos” ugdytojų džentelmeniškas iš atsakingų postų nuėmimas.
Abi “Sėjos” priemonės vertos dėmesio. Nors pagal kažkurio finansų žinovo teoriją, kai apyvartoje yra bloga ir gera valiuta, blogoji visada užgožia gerąją. Taikant tą teoriją mūsų išeivijos visuomeninio gyvenimo apyvartai, galima prileisti, kad visuomeninis chamizmas gali užgožti visuomeninę kultūrą.
Dar sunkiau iš visuomeninės apyvartos išimti blogą valią. Pvz., nepaisant net Vliko viešo perspėjimo nepasiduoti sovietinės propagandos provokacijom ir saugotis, kad “net visai netyčiomis netaptume sovietų piktų kėslų talkininkais”, vis dėlto atsakingas veikėjas savo, pasak “Tėviškės Žiburių”, “nevieningam vienminčiui” suniekinti ir diskredituoti griebiasi sovietinės propagandos klastočių. Gerai, jei tokis blogavalis veikėjas yra džentelmeniškai iš atsakingų pareigų paleidžiamas. Bet ar visais atvejais tatai įmanoma? Ar kartais blogos valios reiškimasis tik nėra palaikomas bei akstinamas tokių veiksnių, kurie nuo mūsų išeivijos nepriklausomi? Be to, kaipgi “paleisti” tokius “nepaleidžiamus” partijų veikėjus, kurie grupiniais ar blokiniais sumetimais, užuot blogavalį sovietinių provokacijų talkininką “paleidę”, “džentelmeniškai” stengiasi sudaryti aplinką, kad neapsikentęs nukentėjusis “pasileistų”! . .
Žodžiu, visuotinės moralinės maišaties ir žmogaus dvasinės krizės apsčiai apraiškų jau turime ir mūsų išeivijos visuomeniniame gyvenime. Jos šaukte šaukiasi raujamos su šaknimis. Klausimas tik, ar sugebėsime ir pajėgsime lig laiku?
Keistos idėjos
Šiaip nuosaikus “Sėjos” žurnalas 1976 m. Nr. 1/132 paskelbė pseudonimo rašinį “Apie mūsų laikų kronikas”. Tai savotiškas balsas dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos padėties visos tautinės rezistencijos kontekste ir dėl tariamos tendencijos LKBK “vaidmenį, paskirtį ir reikšmę išeivijai aiškinti pernelyg kraštu-tiniškai”.
Svarstydamas LKBK padėtį visos tautinės rezistencijos kontekste, rašinys kažkuriais sumetimais nori skaitytoją įtikinti:
(1) Sovietizacija okupuotoje Lietuvoje pirmiau vykusi administracijos, politikos, ūkio srityje, vėliau kultūros bei religijos srityje. Bet faktiškai su okupacijos pirmomis dienomis sovietizacija apėmė visas Lietuvos gyvenimo sritis simultaniškai. Pvz. jau birželio 25 buvo proklamuotas sovietinis atskyrimas bažnyčios nuo valstybės; birželio 28 nutrauktas tikybos mokymas mokyklose, pašalinti kapelionai iš kariuomenės, kalėjimų, ligoninių; birželio 30 nutrauktas konkordatas.
(2) LKBK tėra viena iš daugelio kronikų ir būtent tokių, kurias surašė, laisvajame pasaulyje atsidūrę, buvę Sibiro tremtiniai (Armonienė, Tautvaišienė, Juciūtė) arba laisvųjų lietuvių atitinkami studijiniai leidiniai. Be abejojimo, vertingi visi minėti leidiniai, tačiau juos tapatinti su okup. Lietuvos sąlygomis leidžiama LKBK reikia savotiškos intencijos. LKBK gali būti gretinama su kitais okup. Lietuvos pogrindžio leidiniais. Tik ir jų atžvilgiu BKBK yra lainingesnė, nes pasiekia laisvąjį pasaulį.
(3) “Teisingai perspektyvai įgauti” dėl LKBK vaidmens, rašinys primena savo laiku tremtinių bei išeivijos abejojimus dėl kai kurių delegatūrų pastangų krašto rezistencijos vardu likviduoti Vliką, tik kažkodėl tuos abejojimus taria buvus ne dėl tų delegatūrų, o dėl pačios rezistencijos krašte, nors krašto rezistencijos realumu niekas neabejojo. Abejojimai buvo kilę tik iš to, kad krašto rezistencija buvo pasikėsinta panaudoti grupiniam siekimam. Ir tie abejojimai pasitvirtino. LKBK padėtis tikrai yra kitokia, nes jos niekas nesiekia pajungti savo grupiniam siekimam.
Svarstydamas tendenciją LKBK vaidmenį “aiškinti pernelyg kraštutiniškai”, rašinys operuoja tik vieninteliu “Tėviškės Žiburių” teiginiu: “kai bus iškovota religinė laisvė, grįš ir tautinė, ir valstybinė”. Šiam “Tėviškės Žiburių” teiginiui priešpriešiais rašinys teigia tezę: “po to, kai lietuvių tauta vėl išsikovos valstybinę, tautinę ir kultūrinę - dvasinę laisvę, ypač jei įsistiprintų liberali demokratija, tai ir religinei laisvei pražysti bematant atsiras sąlygos”.
Faktiškai abu teiginiai yra reliatyvūs. Ir valstybinė nepriklausomybė dar savaime negarantuoja religinės ar ir kitokios laisvės, o religinės laisvės iškovojimas okupuotai Lietuvai dar savaime negarantuoja politinės laisvės. Abiem atvejais dar reikalingos ir kai kurios kitos sąlygos. Tačiau “Tėviškės Žiburių” teiginys pačios rezistencijos atžvilgiu (“laimėjimas viename bare veda į bendrą laimėjimą”) yra teisingas, cementuoja krašto rezistencijos nedalomą, kai “Sėjos” rašinys krašto rezistencijos vieningumą nuvertina, tarsi, baimindamasis, kad, va, ko gero, toj vieningoj rezistencijoj “klerikalam” gali tekti pernelyg reikšmingas vaidmuo. Žinoma, pasitaiko ir tokių “antikle-rikalų”, kurie patenkinti ir laimingi, kad sovietinis okupantas sunaikinsiąs Lietuvoj “klerikalizmą”. Vėlgi pasitaiko ir tokių lietuvių, kuriem, jei Lietuva vėl būtų smetoninė, tokios Lietuvos visai nereikia. Va, čia pernelyg dideli kraštutinumai. Jie sprogdina rezistencijos vieningumą ir kenkia pačiam Lietuvos laisvės siekimui.
Besvarstydamas kronikas, rašinys užkliūva ir už PLB valdybos ryšium su Lietuvos katalikų bažnytinės provincijos įsteigimo 50 metų sukaktim 1976 metų paskelbimo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Metais. “Sėjos” rašinys tatai laiko neturėjimu pusiausvyros ir nukreipimu žiburio “tik į vieną taką per tamsų mišką”. Bet, jei tinkama proga skelbiami Donelaičio, ar Maironio, ar kieno kito metai, kodėl negali būt skelbiami ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Metai? Bažnytinės provincijos įsteigimas, be to, nėra tik pačių katalikų, o bendrai valstybinis reikalas. Antai, Lenkijos dabartinė komunistinė valdžia kaip rūpinasi, kad po karo Lenkijai priskirtos Vokietijos žemės būtų priskirtos ir Lenkijos bažnytinei provincijai. Tikrai ji tai daro ne “klerikaliniais” sumetimais. Ir Lietuvos katalikų bažnytinės provincijos įsteigimo sukaktis neatsiejama ir nuo Lietuvos valstybingumo.
Tik stoka pusiausvyros ir žiburio nukreipimas “tik į vieną taką per tamsų mišką” gali padiktuoti tokį rašinį.
