VEIKSNIŲ SĄRANGA IR SUSIKLAUSYMAS

BR. BIELIUKAS

Pat pradžioje turiu pastebėti, kad čia nebus liečiamas Lietuvos diplomatinės tarnybos veiksnys, o bus liečiami tik visuomeniniai veiksniai, ir tai anaiptol nevisi. Kalbant apskritai apie Lietuvos vadavimo uždavinius vykdančius visuomeninius veiksnius, negalima pamiršti nė tokių veiksnių, kurių tiesioginė paskirtis nėra su Lietuvos vadavimo uždaviniais susijusi, bet kurie daugiau ar mažiau prisideda sudaryti laisvinimo veiksnių darbui sąlygas. Pvz. lėšų aukotojai laisvinimo fondams. Be aukų, be aukotojų finansinės paramos laisvinimo veiksnių darbas būtų beveik neįmanomas. Negalima pamiršti taip pat įvairių organizacijų ar paskirų lietuvių, ar Lietuvos draugų, kurie, kartais bendradarbiaudami su tuo ar kitu laisvinimo veiksniu, o kartais tik sava iniciatyva sėkmingai ir naudingai ambasadoriauja okup. Lietuvos reikalui svetimųjų aplinkoje savo rašiniais, laiškais, pasikalbėjimais, net savo profesiniais bendravimais. Spaudos, radijo ir kitokios susižinojimo priemonės taip pat nėra siaura prasme laisvinimo veiksnys, bet savo informacija, sumanymais, svarstymais, problemų iškėlimu ir priemonių nurodymu atlieka labai reikšmingą Lietuvos vadavimui vaidmenį. Pagaliau, kas galėtų menkinti ar nuvertinti mūsų tautinės kultūros puoselėtojų, kūrėjų, atlikėjų, mokslininkų vaidmenį Lietuvai? Visa tai čia prisimenu todėl, kad per nesusipratimą nebūčiau įtartas nusistatymu Lietuvos vadavimo uždavinių vykdymą sudėti tik į laisvinimo veiksnių rankas.

Tačiau, kalbant apie laisvinimo veiksnių sąrangą ir susiklausymą, tenka apsiriboti tik tam tikromis laisvinimo organizacijomis, konkrečiai — tik Vliku, Altą ir bendruomene.

Karo metais Vokietijos okupuotoje Lietuvoje politinės grupės turėjo savo slaptą, iš šalies nediktuojamą spaudą, numanė, kad tauta reikalinga vieningos vadovybės, bet per pustrečių metų (1941-1943) nepajėgė dėl tokios vadovybės susitarti. Tik 1943 lapkričio 25 jų atstovam bendrame posėdy pavyko sudaryti vieną bendrą Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą — Vliką. Jo pagrindinis tikslas — “išlaisvinti Lietuvą iš okupacijos ir atstatyti Lietuvos valstybės suvereninių organų svetimos jėgos laikinai sutrukdytą veikimą”. Tuo metu Vilkui tiko žodžiai “išlaisvinti Lietuvą”. Bet dabar, kai Vlikas yra užsieniuose, kukliau ir tiksliau Vliko tikslas aptariamas posakiu: “padėti tautai išsilaisvinti iš okupacijos ir atstatyti Lietuvos valstybės suvereninių organų svetimos jėgos laikinai sutrukdytą veikimą”.

Vliko sąranga per praėjusius tris dešimtmečius kelis kartus buvo daugiau ar mažiau keičiama. Buvo keičiamos Vliką sudarančių kai kurių grupių iškabos. Kai kurios pirminės Vliko sudėties grupės iškrito. Kai kurios naujos grupės į Vliko sudėtį įsijungė. Okupuotoje Lietuvoje ir vėliau atsikūręs Vokietijoje Vlikas iki 1947 neturėjo nei seimo, nei tarybos, nei valdybos. Turėjo tik savo prezidiumą, ar tik vieną pirmininką.

Vlikui susidarius, ir grupių pogrindinė spauda ir visa tauta jį pripažino vyriausia rezistencinės kovos su Lietuvos okupantu vadovybe. Ir 1945 Vokietijoje atsikūręs Vlikas tebeišlaikė vadovaujančiojo veiksnio pripažinimą. Po 1946 susitarimo su diplomatais Vlikas sudarė specialų vykdomąjį organą — Vykdomąją Tarybą. Ryšiam su tremtiniais palaikyti kviesdavo tremtinių atstovų politines konferencijas.

Nuo 1964 Vlikas veikia kaip seimas, kaip taryba ir kaip valdyba. Valdyba yra vykdomasis organas. Taryba sudaro valdybą, prižiūri jos veikimą, priima sąmatą, planuoja konkrečius laisvinimo uždavinius. Vliko seimas išklauso valdybos ir tarybos pranešimus, vertina Lietuvos išlaisvinimo galimybes, sprendžia Vliko sudėties papildymą naujomis organizacijomis. Vliką sudaro ne asmenys, o organizacijos. Vlikas yra organizacijų atstovų santalka, dalyvaujančioms grupėms skiriant j jį savo atstovus. Lietuvoje kiekviena grupė turėjo Vlike po vieną atstovą. Dabar kiekviena grupė turi po vieną atstovą taryboje ir po tris atstovus Vliko seime.

Esminis pakeitimas Vliko sąrangoje buvo padarytas grupių susitarimu 1964.V.22 vadinamu apsijungimo protokolu, kai, po beveik metus trukusių pasitarimų, į Vliko sudėtį grįžo buvę pasitraukę frontininkai, laisvės kovotojai ir tautininkai, taip pat iš Vliko išstumtoji profrontiškoji Darbo federacijos grupė Krikščionių darbininkų sąjungos vardu ir naujai atėjo rezistencinės santarvės organizacija. Tuose pasitarimuose toliausia viena nuo kitos skyrėsi pažiūros dėl Vliko koncepcijos. Pagal vieną pažiūrą Vlikas yra tautos atstovybė, laikui atėjus sudaro Lietuvos vyriausybę, priima Lietuvos laikinąją konstituciją, leidžia laikinuosius įstatymus, panašiai kaip 1918-1919 Valstybės Taryba. O pagal šiai, sakysime, Vliko suvalstybinimo sampratai priešingą pažiūrą Vlikas yra tik visuomeninis komitetas specialiem Lietuvai vaduoti uždaviniam laisvajame pasaulyje. 1964.V.22 susitarimų protokole šių dviejų pažiūrų suderinimo kompromisas taip suredaguotas: “Lietuvos laisvinimo kovos vieninga vadovybė laisvajame pasaulyje yra apsijungęs Vlikas”. Žodžiai “laisvajame pasaulyje” patenkino abi pažiūras, nes tik netiesiog pasako Vliko atsisakymą vaizduoti Lietuvos seimą ir vyriausybę. Atrodo, kad šiuo metu Vlike nebėra grupės, kuri palaikytų Vliko pretenziją į valstybės valdžią po Lietuvos išsivadavimo, kai tauta jau nebebus svetimos jėgos trukdoma laisvai reikšti savo suvereninę valią.

Antras Vliko sąrangai svarbus to 1964 susitarimo punktas buvo priėmimas dėmesiui “PLB valdybos 1964.IV.24 posėdžio nutarimo, kad su apsijungusiu Vliku PLB valdyba numato bendradarbiauti per prie Vliko akredituotą savo ryšininką, neatmesdama ir kitokių bendradarbiavimo formų, galinčių kilti iš laiko reikalavimų”. Ar Vlikas ir PLB valdyba šiandieną tuos laiko reikalavimus jaučia ir teisingai interpretuoja? Pasaulio Lietuvių jaunimo III kongreso pasisakymai ir PLJ Sąjungos aktualiųjų veiklos uždavinių nusakymas, atrodo, byloja labai aiškiu laiko balsu ir Vilkui ir PLB valdybai, kad metas pagalvoti apie tuodviejų organizacijų kitokias bendradarbiavimo formas.

Tik laisva tauta gali rinkimų keliu pasirinkti savo valdžios vykdytojus. Tik laisva išeivija gali rinkimų keliu išsirinkti savo vadovybę. Praktiškai, deja, ideologinių ir grupinių priešybių plėšoma išeivija kartais yra nepajėgi net savo bendriem lietuvybės reikalam sudaryti vieningą organizaciją laisvais rinkimais. Tokiu atveju nebėra kitos išeities, kaip tenkintis didžiųjų ideologinių organizacijų susitarimu sudarytu koaliciniu organu.

Dar gerokai prieš Vliko susidarymą okupuotoje Lietuvoje, Amerikos lietuvių ideologinių organizacijų delegacijos Washing-tone 1940.X.15 susitarė sudaryti koalicinę Lietuvai Gelbėti Tarybą, vėliau, 1941, pavadintą Amerikos Lietuvių Taryba. Kito kelio tuo metu Amerikos lietuvių vieningam politiniam organui sudaryti nebuvo. Amerikos lietuvių bendruomenė tada savo demokratiškai rinktų organų neturėjo. Bendriem visų Amerikos lietuvių tautiniam lietuvybės uždaviniam vykdyti bendruomenės organizacijos nebuvo. Visas išeivijos gyvenimas, neišskiriant nė visiem lietuviam bendros lietuvybės, buvo įspraustas į atskiras ideologinių srovių organizacijas. Išeivijos lietuvių bendruomenė buvo suskaldyta į atskiras, dažnai tarpusavy kovojančias, ideologines bendruomenes. Mūsų tautos ir Amerikos lietuvių laimei koalicinė Amerikos Lietuvių Taryba pasirodė gaji, patvari ir sėkminga. Kaip Vliką visa tauta pripažino vyriausia Lietuvos laisvinimo vadovybe okupuotoje Lietuvoje, taip Altą visa lietuvių išeivija pripažino Amerikos lietuvių politine vadovybe.

Kaip kad Vliko sudėtis su laiku keitėsi, taip ir Altos sudėtį laikas keitė. Atėjo kai kurios naujos organizacijos į Altos sudėtį. Atėjo kai kurios tokios, kurios jau buvo Altoj atstovautos kaip federaciniai priklausiniai. Ir Altos, kaip kad Vliko, tikslas — atstatyti Lietuvos valstybės suvereninių organų sovietinio okupanto sutrukdytą veikimą. Tik Altos veiklos teritorija yra Jungtinės Valstybės, kai Vlikas yra, kaip sakoma, globalinis. Ir kaip Vlikas taptų nebereikalingas, lietuvių tautai atgavus laisvę ir sąlygas savo politinę vadovybę išsirinkti visuotiniuose rinkimuose, taip jau yra atsitikę su Altą, kai Vliko iniciatyva susidarė pasaulinė lietuvių bendruomenės organizacija ir Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės

Kelias į lietuviškų politiką ateityje eis per lietuviškų kultūrą. Kai normaliomis sąlygomis nepriklausomoj valstybėj kultūra yra tikslas, o politika tik priemonė, nes ji sudaro sąlygas kultūrai tarpti, tai mūsų sąlygomis yra atvirkščiai— tikslas yra politika (kova dėl tėvynės laisvės atgavimo), o-priemonė yra kultūra, kultūrinis veikimas.

L Dambriūnas

organizacija, kurios vadovybės rinkimuose gali dalyvauti visi pilnateisiai Amerikos Lietuviai. Šios naujos padėties akivaizdoje Altą sudarančios organizacijos jau nebeatstovauja visų Amerikos lietuvių, nes visiem Amerikos lietuviam jau atstovauja visų lietuvių demokratiškai renkami bendruomenės organai. Altą dabar jau tegali atstovauti ją sudarančiom organizacijom. Savaime suprantama, kad, susidarius visus Amerikos lietuvius apimančiai organizacijai, kurios vadovybė sudaroma demokratinių rinkimų keliu, Altos sluoksniuose natūraliai kilo susirūpinimas dėl savo visuomeninės padėties ir perspektyvos. Jei net tarp tėvų ir vaikų įtampa neišvengiama, juo labiau ji neišvengiama tuo atveju, kai didelį vaidmenį atlikusį visuomeninį organizmą ateina pavaduoti naujas tobulesnis visuomeninis organizmas. Nors formaliai popieryje galima ir Altai ir bendruomenės organizacijai nustatyti atskiras veiklos sritis, bet išeivijos gyvenime visos veiklos sritys — kultūrinė, politinė, karitatyvinė, moralinė ir t.t. — yra neatskiriamai tarpusavyje susipynusios.

Prieš keletą metų Vincas Rastenis gana smulkmeniškai yra nagrinėjęs dvi konkuruojančias bendruomenės organizacijos sampratas. Pagal vieną jų — bendruomenė yra visi vieno ar kito krašto lietuviai, bendruomenės organų sudaryme demokratinių rinkimų keliu gali dalyvauti taip pat visi pilnateisiai vieno ar kito krašto lietuviai, todėl bendruomenės organizacija yra visuotinė, apimanti visus lietuvius. Pagal kitą bendruomenės organizacijos sampratą bendruomenės organizacijai gali priklausyti visi lietuviai, bet faktiškai bendruomenės organizacija domisi tik bendruomenės veiklusis branduolys, kuris nėra visuotinis. Skirtumas tarp tų bendruomenės organizacijos sampratų yra tas, kad pagal pirmąją sampratą bendruomenės organizacija savaime apims visus lietuvius, tiek tuos, kurie ja domisi ir jos pageidauja, tiek tuos, kurie jos nepripažįsta, ar net, anot prel. Krupavičiaus, jai yra žalingi, o pagal antrąją sampratą bendruomenės organizacija turėtų apimti tik tuos lietuvius, kurie parodo bent minimumą iniciatyvos, būtent, sutinka būt bendruomenės narių sąrašuose. Abidvi sampratos sutaria, kad bendruomenės organizacija yra atvira visiem lietuviam, tik pirmąją galima vadinti apsprendžiamąja, antrąją — apsisprendžiamąja.

Lietuvių bendruomenės organizacijos idėja kilo Vlike. Vilkas 1949. VI. 14 paskelbė Lietuvių Chartą ir Laikinuosius PLB santvarkos nuostatus. Anot PLB garbės pirmininko Barzduko, “Bendruomenei idėjinius ir teisinius pagrindus padėjo Vlikas”. Dar daugiau. Vliko Vykdomosios Tarybos Lietuvybės Išlaikymo

Tarnybos valdytojas prel. M. Krupavičius ant tų idėjinių ir teisinių pagrindų labai atsidėjęs uoliai statė bendruomenės demokratinę organizaciją. Šiandien bendruomenės organizacija veikia visur, kur gyvenama lietuvių.

Atskiruose kraštuose lietuvių bendruomenės organizacija veikia savarankiškai pagal vietos sąlygas. Tačiau visų kraštų bendruomenės vadovaujantieji organai yra renkami demokratiniu keliu.

Savo ruožtu atskirų kraštų bendruomenėm bendrą kepurę ar bendrą viršūnę sudaro Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organai: pasaulio lietuvių bendruomenės seimas, pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba, pasaulio lietuvių bendruomenės garbės teismas. PLB seimą sudaro kraštų bendruomenių demokratiškai rinkti atstovai. PLB seimas taria tik “visus tuos reikalus, kurie nepriklauso atskirų kraštų bendruomenėm”. PLB seimas išrenka PLB valdybą. Tad pasaulinė lietuvių bendruomenės sąranga yra konfederacinė ir demokratinė.

Amerikos lietuvių bendruomenės organizacijos pradžia — 1951 metai. Kai visuose kituose lietuvių išeivijos gyvenamuose kraštuose bendruomenės organizacijos sudarymas pačių lietuvių opozicijos nesusilaukė, Jungtinėse Valstybėse įvyko priešingai. Lietuvių bendruomenės organizacijai opozicija iki šiol nėra nurimusi. Čia todėl ir iškyla veiksnių susiklausymo gyvas reikalas.

Ar yra ir, jeigu yra, kokios tokio susiklausymo galimybės? Susiklausymas praktiškai reiškia susikalbėjimą, susitarimą, sugyvenimą. 1974 spalio 26-27 dienomis White Plains, N.Y. vyko vadinama Lietuvos laisvinimo darbo konferencija, dalyvaujant Amerikos lietuvių bendruomenės valdybos, Amerikos Lietuvių Tarybos, Kanados LB valdybos, Lietuvos diplomatinės tarnybos, Lietuvos Laisvės komiteto, PLB valdybos ir Vliko valdybos atstovam. Nors konferencijos pradžioje buvo justi tam tikra įtampa ir pasigirdo nedarnos pareiškimų, bet pasitarimų eigoje susidarė visai darbinga nuotaika ir susipratimo dvasia. Laimėjo susiklausymas. Deja, neilgam. Kai po kelių mėnesių, 1975 balandžio 12, Chicagoje Vlikas sukvietė veiksnius nepaprastos konferencijos ryšium su Europos saugumo-bendradarbiavimo konferencijos artėjančiomis išvadomis, White Plains konferencijos susiklausymo dvasia jau buvo išgaravusi. Kaip tą susiklausymo dvasią susigrąžinti? Kaip surasti teisingą kelią į veiksnių susiklausymą?

Šį klausimą bent iš dalies yra atsakęs Vliko valdybos vicepirmininkas Jurgis Valaitis savo 1974.XII.7 pranešime Vliko seimui, pareikšdamas, kad “Lietuvos laisvinimo darbo organizacijos sąrangos sėkmingai mes neišspręsime, kol nebus surastas patenkinamas sprendimas išlyginti JAV L. Bendruomenės ir Altos santykiam. Nesusipratimų priežastys yra pačiose organizacijose. Jas išaiškinti ir pašalinti yra pačių organizacijų uždavinys ir pareiga”. Dėmesio vertas Valaičio ta pačia proga pareiškimas, kad “atrodo, kad šią problemą išspręsti lengviausiai sektųsi bendros laisvinimo darbo organizacijos sąrangos plotmėje”. Ir tikrai, atrodo, kad pagrindinė jungtinėse Valstybėse esančių mūsiškių veiksnių nesusiklausymo priežastis yra jų susidubliavimas. Kaip rasti tinkamas būdas tokiam susidubliavimui panaikinti, kad nė vienas veiksnys nebūtų sunaikintas?

Tur būt visi sutiksime, kad Amerikos lietuviai jau taip stipriai susigyvenę su demokratine teise išsirinkti savo bendruomenės vadovybę, kad jiems tą teisę nusavinti jau neįmanoma. Su ta padėtimi tenka ir Altai sutikti. Antra vertus, negalima negližuoti ar neigti ir Altos turimo didelio, ypač praeities darbų, kapitalo, visuomeninio užnugario ir gražių tradicijų bei intelektualinių jėgų. Šiam vertingam Altos kapitalui ir toliau sėkmingai tarnauti Lietuvos vadavimo uždaviniam, atrodo, vienintelis tinkamas būdas būtų tam tikromis sąlygomis įsirėminti bendruomenės organizacijos rėmuose, kad ir vietoj dabartinės LB Visuomeninių Reikalų Tarybos. Pasibaigtų veiksnių susidubliavimas. Kovos ietys būt galima grąžinti Amerikos indėnam.

Kas darytina Altos nuotaikom bei nusistatymam bendruomenės atžvilgiu sušvelninti? Neatrodo, kad tokio sušvelnėjimo, juo labiau abišalio suartėjimo būtų galima pasiekti betarpiškais Altos su LB išsikalbėjimais. Tikslingiau gal būtų arbitražas. Paruošiamuoju tokiu arbitru galėtų būti ir mūsų spauda, nuoširdžiai ir akademiškai svarstydama Altos — LB santykių įtampą ir jai pašalinti galimybes. Kartu atitinkami žmonės turėtų kalbėtis su Altos vadovybės žmonėmis, su Altą sudarančių organizacijų įtakingais veikėjais. Tokios akcijos pirmasis uždavinys turėtų būti įtikinti Altos vadovybės ir Altą sudarančių organizacijų įtakinguosius veikėjus, kad Amerikos lietuvių visuomeninės sąrangos jau nebegalima grąžinti į priešbendruomeninius laikus, nes ir ideologinis klimatas jau visai kitoks ir ideologinių organizacijų padėtis ir visuomeninis svoris visai kitokie. Periferijoje Altos-LB santykiai nekartą remiasi personaline unija, atseit, tais pačiais darbuotojais. Tikslinga būtų siekti, kad tokia personalinė unija pasiektų ir abiejų organizacijų viršūnę. Nuo personalinės unijos jau trumpas kelias ir į realinę uniją LB rėmuose.

Gal būt, kad Altos-LB susiklausymui pasiekti yra ir kitų, net gal geresnių kaip čia siūlomasis kelių. Vis dėlto tur būt vienas dalykas visiem vienaip atrodo: kol Amerikos lietuviai turės du savarankiškus veiksnius, juodviejų tarpusavio įtampa bus neišvengiama ir Amerikos lietuviam žalinga.