PRELATAS JONAS BALKŪNAS BENDRUOMENĖS KLAUSIMAIS
Šalia prel. Mykolo Krupavičiaus kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos kūrėjo prelatas Jonas Balkūnas stovi kaip Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos kūrėjas. Tuometinio Maspetho lietuvių parapijos klebono visuomeninė pozicija, visuomeninis vaidmuo Amerikos lietuvių gyvenime, jo lietuviškųjų darbų apimtis bei svoris buvo tarsi iškili uola lietuviškuose vandenyse, į kurią anuomet atsitrenkdamos ištikšdavo visos Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos priešininkų intencijos bei pastangos. Šiandien, kai Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos priešininkų pasiraustinės pastangos bando ją sprogdinti iš vidaus, kiršinti Amerikos lietuvių vieningą susiklausymą ir kenkti Amerikos lietuvių organizuotam pastangom savo lietuvybei stiprinti bei išlaikyti, šio didžiojo Amerikos lietuvio pasisakymas vertas ypatingo mūsų dėmesio. Red.
— Prelate, Jūs esate buvęs ta ašis, aplink kurią Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos sudarymas savo metu pradėjo suktis. Kaip dabar vertinate jau iš perspektyvos tas savo ir savo tuometinių bendradarbių dideles pastangas lietuvių bendruomenės organizacijai sudaryti? Ar Jūsų dėtos į lietuvių bendruomenės organizaciją viltys pasiteisino?
— Mano viltys į Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizaciją, arba, kaip mes įprastai sakome, į Lietuvių Bendruomenę — labai pasiteisino. Bendruomenės organų sudarymo pradžioje parapijos jau buvo pradėjusios silpnėti, kai kurios net ir užsidarinėti. Mūsų lietuviškosios organizacijos taip pat silpnėjo ir nyko. Tatai vertė mus ieškoti išeities Amerikos Lietuvai gelbėti. Tą išeitį mes radome Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijoje. Į nykstančių mūsų senųjų organizacijų vietą pačiu laiku Vliko tuometinis pirmininkas prel. Krupavičius mums pateikė visus šio krašto lietuvius apimančią, tik lietuvybei skirtą bendruomenės organizaciją, kuri sykiu būtų ir jungtis po visą pasaulį pasklidusiems lietuviams. 1949, pirmą kartą lankydamasis Jungtinėse Valstybėse, prel. Krupavičius bendruomenės organizacijos sudarymo klausimą kėlė čionykščiams lietuviams kunigams. Jo raginami lietuviai kunigai tatai rimtai ėmė svarstyti Kunigų Vienybės susirinkimuose. Nauju paskatinimu Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijai buvo atvažiavusieji dypukai. Jie įvairiose kolonijose pradėjo steigti tremtinių draugijas. Tatai grėsė mūsų išeivijos skilimu į dvi stovyklas — senųjų ir naujųjų lietuvių.
Tai būtų didelė mūsų išeivijos nelaimė. Tik vieningomis visų išeivijos lietuvių pastangomis išeivijos tautinė gyvybė gali kuo ilgiau išsilaikyti prieš amerikonėjimo srovę. Sulydinti į vieną bendrą Amerikos lietuvių kūną senuosius ir naujuosius lietuvius ateivius galėjo tik abejiem bendra ir visus Amerikos lietuvius apimanti bendruomenės organizacija. Šios tad organizacijos sudarymo tikslui 1951 lapkričio 18 New Yorke Statler viešbučio didžiojoj salėj buvo sukviestas plataus masto lietuvių susirinkimas. Jis iškilmingai priėmė LOKo paruoštą Jungtinių Valstybių Lietuvių Bendruomenės Aktą, kuriame skaitome:
— Jungtinių Amerikos Valstybių lietuviai, džiaugdamiesi žmogišku ir laisvu gyvenimu šiame krašte ir, kaip lietuviai ir lietuvių kilmės amerikiečiai, norėdami,
(a) aktyviai dalyvauti Jungtinių Amerikos Valstybių gyvenime ir įsijungti į jų kovą prieš internacionalinį komunizmą;
(b) veikliai prie to gyvenimo prisidėti savo kultūrinėmis ir tautinėmis savybėmis bei lietuviškaisiais papročiais;
(c) bičiuliškai palaikyti giminingumo simpatijas su lietuviais už Jungtinių Amerikos Valstybių ribų; ir
(d) pareigingai remti Lietuvos laisvinimo kovą ir lietuvių Tautos gelbėjimo pastangas —
nuoširdžiai išreiškia savo tautinį solidarumą Jungtinių Amerikos Valstybių Lietuvių Bendruomenėje.
Šiemet tad sukanka 25 metai nuo šio akto priėmimo ir paskelbimo. Tas aktas — tai lyg Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos gimimo liudijimas. Per praėjusius 25 metus bendruomenės organizacija augo ir stiprėjo. Šiuo metu berods apima 68 apylinkes ir 10 apygardų. Šių metų balandžio 24-25 dienomis rinksime jau VlII-ją iš eilės Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės tarybą. Organizacija, ištesėjusi 25 metus ir turinti tokį platų tinklą, rodo savo pajėgumą ir sykiu liudija turimą visuomenės pasitikėjimą. Nors Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacija savo spaudos organo neturi, bet jį atstoja čia leidžiamas Pasaulio lietuvis, pasiekiantis viso laisvojo pasaulio lietuvių kolonijas. Todėl iš 25 metų perspektyvos vertindamas Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos pradininkų, anuomet susispietusių į vadinamą Loką (Laikinąjį Organizacinį Komitetą), anuometines pastangas ir viltis, aš tegaliu džiaugtis, kad mūsų anuomet sėtoji sėkla lig šiol taip sėkmingai ir Amerikos Lietuvai taip vaisingai yra pasitarnavusi.
— Kaip apskritai, Prelate, vertinate Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos ligšiolinę veiklą ir indėlį Amerikos lietuvybei?
— Labai teigiamai vertinu. Kaip kiekvieno didelio darbo pradžia visada yra sunki, susiduria su įvairiomis kliūtimis, neišvengia paklaidų, taip ir lietuvių bendruomenės organų veikla negalėjo būti išimtis. Ir jai teko susidurti su savųjų abejingumu ir su bendruomenės organizacijos priešininkų priekabingumu. Dar ir po 25 m. po JAV LB akto paskelbimo tenka įtikinėti Amerikos lietuvius bendruomenės organizacijos reikalingumu ir nauda.
Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos atrama ir programa yra Lietuvių Charta, kuri sykiu yra atrama ir programa ir pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijai, kurios dalimi esame ir mes, Amerikos lietuviai. Mūsų tautinių savybių, tautinės dvasios, mūsų lietuviškumo gyvo išlaikymas, gaivinimas ir stiprinimas yra lietuvių bendruomenės organų svarbiausias tikslas. Kad tam tikslui sėkmingai tarnautų, bendruomenės organams rūpi, kad lietuvių šeimose būtų kalbama lietuvių kalba, kad jaunoji lietuvių karta sudarinėtų lietuviškas šeimas, kad lietuvių jauniausioji karta bent šeštadieniais lankytų lietuvišką mokyklą, kad lietuvių tautinės kultūros apraiškos susilauktų mūsų paramos ir supratimo, kad mūsų tautinė spauda turėtų skaitytojų, o mūsų draugijos pavyzdingai gyvuotų. Bendruomenės organams taip pat rūpi puoselėti lietuviškus papročius, lietuviškas dainas, šokius, tautinį meną. Tam organizuojamos dainų ir šokių šventės, meno parodos, jaunimo stovyklos, diskusijų seminarai ir t.t. Bepigu tų tautų išeiviams, kurių užnugaryje yra nepriklausoma tautinė valstybė. Valstybė yra tobuliausia tautinės bendruomenės organizacija ir sykiu savo tautinės išeivijos globėja. Todėl ir Lietuvos valstybės iš okupacijos išlaisvinimas rūpi ne tik pačiai mūsų tautai Lietuvoje, bet ir mums visiems, esantiems išeivijoje. Tai nedaloma kiekvieno lietuvio, kur jis begyventų, pareiga bei teisė. Mano giliu įsitikinimu Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organai čia suminėtus uždavinius labai sumaniai ir, palyginti, sėkmingai atlieka.
— Kurioje Amerikos lietuvių tautinio gyvenimo srityje Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacija Jūsų, Prelate, nuomone lig šiol yra vaisingiausiai pasidarbavusi?
— Lietuvių kalba yra tautinė garbė ir bendruomenės remiamos mokyklos šią kilnią pareigą vykdo. Jungtinių Valstybių lietuviai šiandien turime 35 lituanistines mokyklas, 14 vaikų darželių, 12 aukštesniųjų mokyklų ir devyniose mokyklose specialias klases lietuvių kalbos nemokantiems vaikams. Bendruomenės švietimo taryba rūpinasi vadovėliais ir 285 mokytojai supažindina jaunimą su Lietuvos istorija, moko lietuviškai rašyti. Lietuviškam švietimui bendruomenės švietimo taryba per metus išleidžia apie 25,000.00 dol. Tai labai vaisingas bendruomenės įnašas išeivijos lietuvybei. Tai padeda šeimai auklėti jaunimą lietuviškoje dvasioje. O šeima yra tautinės sąmonės išlaikymo pagrindinis židinys. Daug tikimės iš ateitininkų, iš skautų ir kitų jaunimo organizacijų. Bendruomenės organai kiek pajėgdami paremia jaunimo stovyklavimą ir kitokius sąskrydžius. Bendruomenės veikėjų iniciatyva pradėtos organizuoti masinės dainų šventės, masinės tautinių šokių šventės. 1964 New Yorke vykstant pasaulinei parodai, bendruomenės organų iniciatyva per lietuviams skirtą dieną buvo suorganizuota didinga tautinių šokių šventė, kurią stebėjo ir lietuvių tautos vardą minėjo dešimtys ar gal net šimtai tūkstančių tos parodos lankytojų. Gražiai ir įspūdingai buvo pademonstruota mūsų lietuviška kultūra. Ogi per tautinę kultūrą atsidaro kelias į tarptautinį pripažinimą. Tas pats pasakytina apie tautinių šokių ir dainų šventes, vykusias Chicagoje.
— Ypatingai reikšmingu bendruomenės pasidarbavimu ne tik Amerikos Jungtinių Valstybių lietuviams, bet viso pasaulio lietuvių tautiškumui tenka laikyti jaunimo kongresų organizavimą. Jų tau tris turėjome. Ir jų vaidmuo išeivijos lietuvybei nepaprastai didelis, nes jis ne tik sumezga tautinio solidarumo ryšius tarp įvairių kraštų lietuviškojo jaunimo, bet ir ruošia jaunąją pakaitą lietuviškajai veiklai tęsti po mūsų. Tai didelė išeivijos paguoda ir viltis. Aš bijau ir pagalvoti, kur šiandien mūsų išeivija būtų atsidūrusi, jeigu neturėtume bendruomenės organizacijos atskiruose kraštuose. Kas palaikytų tautinį solidarumą ir tarpusavyje rištų lietuvius už Lietuvos sienų?
— Pagaliau negalime išleisti iš akių ir tokių specialiems uždaviniams bendruomenės institucijų, kaip kultūros taryba, lietuvių archyvai, Pasaulio lietuvis. Nepaskutinėj vietoj ir bendruomenės talka spaudai, ją platinant ir remiant. Didelio pagyrimo vertos bendruomenės organų pastangos sudaryti lietuviams mokslininkams galimybes, susitikti, pasitarti, pasidalinti savo patyrimais ir žiniomis, tarpusavyje pabendrauti kaip lietuviams su lietuviais. Senųjų mūsų ateivių daugumas išsimokslinusių vaikų tik dėl to ir nutrūko ryšius su lietuvių visuomene, kad niekas nesirūpino jų tautinį ryšį gaivinti ir palaikyti.
— Trumpai tariant, Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacija vaisingiausiai pasidarbavo kongresais, dainų ir tautinių šokių bei kitais masiniais sąskrydžiais ir lituanistiniu švietimu. Dar daugiau. Jungtinėse Valstybėse yra ir pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybės būstinė. Kad ir netiesiogiai ant Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės pečių gula ir PLB naštos didžioji dalis. Kažin kaip būtų pasisekęs lietuvių jaunimo III kongresas Pietų Amerikoj be Jungtinių Valstybių lietuvių paramos. Visų kraštų lietuviai žiūri į Jungtinių Valstybių lietuvius ir laukia mūsų iniciatyvos ir paramos. Manau, kad mūsų Lietuvių Fondas su laiku turės tapti pasaulio lietuvių bendruomenės pagrindine finansine atrama. Tik paskubinkime padidinti jį iki dviejų - trijų milijonų dolerių.
— Kas reiktų daryti, kad bendruomenės organizacija ir Altas viena antrai pozityviai talkintų Lietuvos vadavimo darbuose, užuot tarpusavyje varžęsi ir pykę si?
— “Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga”, — sako Lietuvių Charta. Ji taip pat primena, kad “darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę”. Todėl kas galėtų šią pareigą paneigti arba uždrausti ją vykdyti bendruomenės organams! Altas šią pareigą vykdė prieš bendruomenės suorganizavimą. Bet atriboti nuo šios pareigos bendruomenės organus būtų ir netikslinga ir neteisinga. Tiek minėtame 1951.XI.18 JAV LB Akte (p. “d”), tiek 1952.III.6. LOKo priimtų JAV LB laikinųjų įstatų bendruosiuos nuostatuos (1 str. p. “e”) numatyta “remti Lietuvos laisvinimo kovą ir lietuvių tautos gelbėjimo pastangas”. Ta pati mintis pakartota ir naujausių įstatų 3 str. p. “c”. Bendruomenės įstatai yra konstitucija visiems Jungtinių Valstybių lietuviams. Tai viena. Antra, bendruomenės organizacija šiandien yra plačiau išsišakojusi nekaip Altas. Kokiu pagrindu Altas galėtų drausti LB apylinkėms “remti Lietuvos laisvinimo kovą ir lietuvių tautos gelbėjimo pastangas”? Aišku, kad negali. Čia nėr klausimo dėl Alto ir bendruomenės organų teisės ar pareigos. Čia yra tik praktiško darbų pasidalinimo klausimas. Tik šiuo pagrindu tikslinga yra ieškoti Alto ir LB organų bendradarbiavimui formulės. Nesu linkęs Alto įterpti į LB organizaciją, nė LB organizacijos įterpti į Altą.
Per daug skirtingos prigimties organizmai. Mano supratimu, Alto — LB santykių įtampos pagrinde yra pinigas — kam visuomenė turi laisvinimo aukas atiduoti — Altui ar bendruomenei. Šio klausimo niekaip neišspręsime abi organizacijas patenkinamai tol, kol nepasiryšime vykdyti neseniai iškelto vieno bendro laisvinimo lėšų fondo suorganizavimo. Esu įsitikinęs, kad tokiam bendram Lietuvos laisvinimo fondui mūsų išeivija būtų daug dosnesnė nekaip dabar tąsoma tarp kelių fondų. Žinoma, visi trys veiksniai — Altas, bendruomenė ir Vlikas — tada be varžybų ir piktumo bendrai sutartų veiktinus darbus ir tiems darbams reikalingas lėšas. Visų trijų veiksnių bendra talka patį laisvinimo darbą darytų vaisingesnį ir, tarp kita ko, pigesnį. Tad “caveant consules ...”
— Kas reikėtų daryti, Prelate, kad esamos lietuvių parapijos lietuvių bendruomenės organizacijos veikimui taptų atrama, o savo ruožtu bendruomenės organai kad taptų atrama lietuvių parapijai?
— Jau nuo LOKo veikimo laikų klausimas, kaip lietuvių parapijas įjungti į bendruomenės organizaciją, yra iškilęs. Tada buvo pabijota per didelės katalikų įtakos bendruomenės organizacijai. Kaip LOKo pirmininkas pajutau tokią baimę esant ir veiksniuose. Antra vertus, tam stabdis buvo ne tik veiksnių susirūpinimas, bet ir lietuvių parapijų vadovų — klebonų rezervuotumas tokios negirdėtos naujovės atžvilgiu. Klausimas teko atidėti vėlesniems laikams. Šiuo metu jis yra labai opus. Ne tik parapijos mažėja, bet ir bendruomenės apylinkės, nes lietuviai, tur būt nusižiūrėję į amerikiečius, darosi vis mažiau sėslūs. Čia bendras pavojus bendruomenei ir parapijai. Faktas, kad bendruomenės apylinkės pirmiausia susiorganizavo prie parapijų. Kur veikė stiprios lietuvių parapijos, ten iškart susiorganizavo ir bendruomenės stiprios apylinkės. Tad išvada aiški, stipri parapija yra bendruomenės apylinkei gyvybinis reikalas. Savo ruožtu, nors bendruomenės organizacijos teisioginis tikslas yra telkti Jungtinių Valstybių lietuvius savo tautiniam savitumui išlaikyti, lietuvių kultūrai ugdyti bei reprezentuoti, bendruomenės stipri apylinkė yra ir parapijai stipri atrama. Kas daryt, kad bendruomenė parapijai būtų atrama ir vice versa? Duosiu seną patarimą: kiekvienas vienos ar kitos konfesijos lietuvis būtinai tampa savo religinės bendruomenės - parapijos nariu. Savo keliu, kiekvienas parapijos narys sykiu yra aktyvus bendruomenininkas. Tik religinės ir tautinės bendruomenės nuolatinė simbiozė gali sulaikyti juodviejų abiejų nykimą. Tokiai simbiozei nėra būtinas net klebono aktyvus dalyvavimas. Žinoma, toks dalyvavimas gali būti labai naudingas. Tikiu, kad jokiu atveju klebonas tokiai bendruomenės “invazijai” į parapiją nebus priešingas. Nors parapija tvarkosi vyskupijos nuostatais, o bendruomenė savo nuostatais, bet, kiek esu susipažinęs su vienais ir kitais, toks parapijos ir bendruomenės susiderinimas yra galimas ir nė vieniems nuostatams neprieštarauja. Būčiau tikrai labai patenkintas, jeigu mano pirmykštė mintis apie lietuvių parapijos ir lietuvių bendruomenės glaudų sugyvenimą ir tarpusavę paramą taptų kūnu.
— Kokius linkėjimus, Prelate, turėtumėt bendruomenės organizacijos ateičiai?
— Lietuvių bendruomenei, jos organizacijai ir kiekvienam lietuviui linkiu būti vertiem savo protėvių ir palikti pagarbos vertą prisiminimą savo palikuonims; linkiu, kad mūsų tautinis solidarumas taptų gyvenimiška tikrove, ne tik teorine tautine dorybe ir kad mes jį ugdytume savo kasdieniniais santykiais, ne tik gražiais žodžiais; linkiu, kad mes vienos tautos vaikais jaustumės ne tik iškilmingomis dienomis, bet ir tais atvejais, kai brolis lietuvis mus įžeidžia, apkalba, niekina, traukia į svetimųjų teismą; ir ypatingai linkiu, kad kiekvienas lietuvis tautinio susipratimo ir lietuvių vienybės ženklan atkyviai dalyvautų savosios bendruomenės gyvenime, stiprintų bendruomenės organizacijos demokratinę santvarką ir, gink Dieve, nesigriebtų kokio pasiraustinio jos griovimo.
— Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!
Kaip kosminių jėgų atsipalaidavimas prasideda nuo atomo, taip socialiniai sukrėtimai pirminį akstinų gauna iš atskirų visuomenės narių nuodėmių artimui ir institucijų nusikaltimų visuomenei. Todėl ir krikščioniškųjų principų taikymas tarptautiniam ir tautiniam gyvenimui privalo prasidėti nuo atskiro asmens, nuo smulkiausio visuomeninio junginio, nuo papraščiausios institucijos. Galutiniame rezultate tų revoliucinių reikalavimų padiktuotos etinės pastangos turės priartinti politiką prie moralės ir tuo būdu užtvenkti įsisiūbavusį pasaulinio chaoso srautą.
Jonas Būtėnas
