Kaip Sovietų okupacija veikia lietuvių tautą arba sovietinio lietuvio paveikslas
TĖVYNĖJE
Tokiomis antraštėmis “Ateityje” (1975 Nr. 10 ir 1976 Nr. 1) paskelbta Oklahomos universiteto profesoriaus dr. Vytauto Vardžio paskaita, kurią jis skaitė 1975 ateitininkų jubiliejinėje stovykloje. Apie okupuotos Lietuvos žmonių socialines grupes, šviesuomenės nusiteikimus ir jai okupacinių sąlygų įbrėžtus bruožus prof. dr. V. Vardys pateikia šitokias išvadas:
— Lietuvoje yra įvykę keli svarbūs pasikeitimai, kuriuos čia stengsiuos užregistruoti, iš anksto pasakydamas, kad tai ne apklausinėjimų rezultatai, bet išvados, susidariusios daugiausia iš skaitybos ir komentarų lietuviškoje sovietinėje spaudoje, iš įvairios literatūros apie Lietuvą, kuri mus yra pasiekus per Vakarų spaudą. Bandysiu taip pat diferencijuoti tarp įvairių socialinių ir demografinių grupių (...). Kalbant apie socialines grupes, negalima praeiti pro faktą, kad šiandieninės Lietuvos žmonių išsimokslinimo lygis yra gerokai aukštesnis nei prieš Antrąjį pasaulinį karą ir kad yra ypač išaugusi inteligentijos, t.y. protinį darbą dirbančiųjų grupė. Ją šiandien sudaro dešimtys tūkstančių inžinierių, architektų, gydytojų, biurokratų, mokytojų ir kitokių profesionalų. 1970 m. 24,970 visų Lietuvos dirbančiųjų priklausė tai grupei (...). Tam tikra šios inteligentijos dalis, užimanti aukštesnes administracines vietas ir dabar jau sėdinti partijoje, sudaro, šalia rusiškojo, lietuviškąjį “establishment”. Lietuvos, kaip ir visos sovietuos, žmonės labai jautrūs socialinei klasifikacijai. Plyšys tarp socialinių grupių tenai, sakyčiau, gerokai didesnis nei Vakaruose.
“Establishment” žmonės yra savamoksliai, t.y. savo jėgomis pasiekę aukštos pozicijos; kadangi per partijos ir kitas biurokratijas į aukštumas praeiti reikia “specialių” sugebėjimų, didelė dalis “establishmentą” pasiekiančių yra oportunistinio ir karjeristinio nusistatymo žmonės. Jisai turi privilegijuotą poziciją: savo gyvenamuosius kvartalus arba blokus, savo medicinines klinikas, savo vasarnamius, savo pirkinių kuponus. Ateina žinių, kad kai kurie partijos administratoriai net dalį savo algos gauna tokiais kuponais. Šitoji grupė ar save ja laiką teikia daug reikšmės lietuviškoms formoms; juos, sakoma, atpažinsi viešumoje iš to, kad pasipuošę siaurais tautiniais kaklaraiščiais. Bet šiaip jų lietuviškoji dvasia skiriasi nuo kaimietiškosios ir nuo darbininkiškosios. Politinėje srity šie žmonės laiko Lietuvos situaciją galutinai išspręstą. Jinai turi išlikti sąjungoje su Rusija. Lietuva esanti dėl ūkinių motyvų neatskiriamai surišta su Rusijos erdve, kas politinę nepriklausomybę padarą neįmanomą. Istorija parodžiusi, kad iš Rusijos orbitos ir pabėgti nepasiseka. Kultūrinėje srity, nors ieško vakarietiškos technologijos ir turi jai pirkti pinigų, viešai ar slaptai Šie žmonės lenkiasi Rytams, Maskvai, ir priima jos sprendimus, nors su jais ir nesutiktų. Su tikėjimu-religija jie, žinoma, nieko bendra neturi, nors vienas ar kitas užmerks akis, jei šeimoje gyvenanti močiutė vaiką pamokys religinių tiesų ar net apkrikštys. Paprastesnieji net bus tolerantiški: palydės mirusio tėvo kūną, jei ne į pačią bažnyčią, tai bent iki jos durų ir palauks gatvėje; automobilyje palauks, kol krikšto tėvai nuneš ką tik gimusį vaikutį pakrikštyti. Bausmės tačiau už tokią toleranciją yra labai didelės, o nenoras atsisakyti gardaus valgio šaukšto dar didesnis. Šie žmonės vargu tiki komunistine ideologija, bet jie tiki jėga. Jie lenkiasi tam, kas galingesnis. Jie lenkiasi principui, kad “to tiesa, kuris stipresnis”.
— Šis valdančiosios grupės ciniškumas yra persidavęs, taip atrodo, į kitus visuomenės sluoksnius. Matydamas begalinį skirtumą tarp skelbiamo idealo ir vykdomos realybės, ir visą laiką turėdamas nepripažįstamomis priemonėmis tenkinti oficialiai pripažįstamus poreikius, šiandienos lietuvis turėjo išugdyti geroką dozę cinizmo, kuris didėja inteligentijoje ir gerai išauga “establishmente”. Inteligentija taipgi dalinasi kai kuriom pažiūrom su valdančiąja klase. Jeigu tačiau lietuviškoje valdančioje klasėje nėra žinomų plyšių, nėra žinomų lietuviškųjų Sacharovų, lietuviškoji inteligentija savo tarpe skiriasi politinėmis ir pasaulėžiūrinėmis nuomonėmis ir, žinoma, toli gražu nereprezentuoja komunistinio ideologinio monopolito. Su tam tikra rizika bandysiu to inteligento pažiūras, bent jų perimetrą, charakterizuoti.
— Ūkinėje santvarkoje inteligentija pažįsta visus sovietinės sistemos trūkumus, tačiau kolektyvinės, valstybinės nuosavybės sistema atrodo esanti visuotinai priimta. Taip pat visuotinai priimti yra valstybinės atsakomybės už sveikatą ir švietimą principai. Politinėje srity lietuvis inteligentas labai norėtų, kad Vakarai pasiūlytų politinę alternatyvą. Vyresnieji, žiną gyvenimą iš praktikos, dažnai atrodo įtikinti, kad nuo Rusijos negalima bus pabėgti; su tuo reikią susitaikyti ir todėl bandyti gelbėti lietuvišką dvasią, kultūrą, tradicijas, nes valstybingumo išgelbėti nebesą įmanoma. Jaunesniem, jau sovietų sistemoje augusiem, šis reikalas nėra tiek aiškus. Jie tiki savo talentu ir pajėgumu ir juos “savas”, “nepriklausomas” sprendimų darymas vilioja. Gyvenimo pamokyti vyresnieji taipgi skiriasi ir taktikos klausimais. Jiems, pavyzdžiui, atrodė, kad Kalantos susideginimas ir viešas išpuolis prieš valdžią Kaune nebuvo protingas; jis atnešiąs tik didesnę kolonizaciją rusais bei pražudysiąs Lietuvai jos jaunimą. Jaunesnieji džiaugėsi šia demonstracija. Vyresnieji yra nusivylę Vakarais. Jaunesniųjų tikėjimas vakarietiška alternatyva dar nepalaužtas (...)
— Lietuvos inteligentas arba jų dauguma komunistinę ideologiją ir dalyvavimą joje yra nurašę nuo savo gyvenimo knygos; sistemos reikalavimai jiem yra ritualas; sistemos tikslams jis sąmoningai nenori tarnauti, bet manosi neturįs pasirinkimo, todėl ir nesipriešina. Negalėdamas savų sutapatinti su sistemos tikslais, jisai siekia privačių tikslų. Asmeninė laimė, pasitenkinimas, gerbūvis pasidaro pagrindiniu siekiu. (Ar ne tas pat ir Vakaruose? Red.) Komunistinė ideologija aukštesniųjų nepajėgia inspiruoti. Jinai praktikuojama, kaip tuščiavidurė liturgija. Bet kartu daug pagundos kyla užmiršti tuos dalykus, kurie tai ideologijai ir liturgijai trukdo, nes tada nukenčia geras gyvenimas. Tarp užmirštamų dalykų jau atsiranda ir savų, lietuviškų ar išvis kūrybinių interesų gynimas, jei per sunkus. Vietoj jų gynimo dažnai lieka tik pasispardymas. Šis įnikimas į privačių interesų tenkinimą ir atsisakymas aukštesniųjų bendruomenės tikslų sudaro patį didžiausią lietuviškumui Lietuvoje pavojų, nežiūrint ir labai geros statistinę tautinę formą liečiančios padėties.
— Nemažai daliai Lietuvos inteligentijos būdingas ir dar vienas sovietinių sąlygų pagimdytas bruožas, tai yra tam tikras galvojimo, mintijimo būdas, kurį bendrąja prasme Czeslaw Milosz yra pavadinęs “the captive mind”, “pavergtuoju mintijimu”. Kuo jis pasireiškia?
Pirma, mintijimo uniformizmu, panašumu. Retai, tur būt, teko sutikti sovietuose augusį žmogų, kuris pastebimai skirtingai reagavo į moralės ar pan. klausimus. Antra, lietuvis inteligentas vis labiau atrodo susigyveno su iš aukščiau reikalaujamais standartais, nors tai ir reiškia kasdieninį melavimą, — su mintimi, kad valstybės pilietis yra tik valstybės įrankis, turįs tik tiek teisių, kiek valstybė jam leidžia. Trečia ir visų svarbiausia, Lietuvos žmogus savo mintijimą ir kalbą yra sąmoningai apribojęs. Sovietinės Lietuvos inteligentas ras daug kalbos apie įvairiausius dalykus, tik ne apie savo krašto politiką, partiją ir t.t. Išimtys, tur būt, tik patvirtina bendrą normą. Dar daugiau, jo mintijimas yra kompartamentalizuotas, vedamas tik tam tikrais kambariais, neinant į kitus buto kambarius ir, taip sakant, neieškant buto visumos. Jisai įpratęs, kad žinojimas ir kalbėjimas apie kitus, pav gali įvelti jį į problemas su valdžios organais.
Jono Jurašo prierašas
Atrodo, kad vienas iš opiausių išeivijos lietuvių svarstomų klausimų be nebus tik okupuotos Lietuvos žmogaus, arba, kaip dr. Vytautas Vardys sako, “sovietinio lietuvio” paveikslas. Tuo klausimu Amerikos lietuvių spaudoje galima rasti rimtų studijų įvairiais atžvilgiais: psichologiniu, ūkiniu, kultūriniu, religiniu, moraliniu. “Ateities” žurnalas paskelbė prof. dr. Vytauto Vardžio įtaigią studiją. Apskritai jo išvados apie šiandieniniam Lietuvos lietuviui gresiančius pavojus, apie sovietinių sąlygų pagimdytą tam tikrą galvojimą būdą, apie susigyvenimą su kasdieniniu melavimu, su mintimi, kad pilietis yra tik valstybės klusnus įrankis, apie komunistinės ideologijos tuščiaviduriškumą yra vertos labai rimto susidomėjimo. Ir mano pastabėlės teturi tikslą tokį susidomėjimą paskatinti.
Man pačiam pirmiausia smigo akin “Ateityje” antraštė “Sovietinio lietuvio paveikslas”. Norėčiau tokią antraštę apgailestauti, nes Lietuvoje daug kam ji gels kaip įžeidimas, kaip neužtarnautas tikro lietuvio pravardžiavimas sovietiniu. Vakarietiška orientacija ir antisovietiniais nusiteikimais persisunkusiam pavergtajam lietuviui tikrai keistai gali atrodyti laisvųjų lietuvių tapomas “sovietinio lietuvio” paveikslas. Gali atrodyti kaip negližavimas jo dažnai desperatiškų pastangų nepaskęsti sovietinės sistemos liūne, o byloti, kad ir abejingam laisvajam pasauliui apie savo lietuvišką, ne sovietinę egzistenciją.
Norėčiau prileisti, kad tai ne paties autoriaus pokštavimas. Bet tam tikrą sąmyšį okupuotos Lietuvos šviesuomenėje gali sukelti jau tikrai paties prof. dr. Vardžio tvirtinimas, kad, nors “ūkinėje santvarkoje inteligentija pažįsta sovietinės sistemos trūkumus, tačiau kolektyvinės, valstybinės nuosavybės sistema atrodo esanti visuotinai priimta”.
Gal būt dar ir šiandien Vakarų šviesuomenės sluoksniuose yra madinga diskutuoti kolektyvinės sistemos pranašumus. Tačiau okupuotoje Lietuvoje, kiek man žinoma, inteligentija, ypač jaunesnioji karta, neragavusi kapitalistinės sistemos ūkinių nepatogumų, vis dar tebetiki, kad tik laisvo asmens laisva iniciatyva yra ūkinės pažangos ir tautos gerovės kilimo pagrindinis variklis. O kolektyvinės sovietinės sistemos nepataisoma yda yra laikomas asmens laisvos iniciatyvos užslopinimas. Asmens laisvos iniciatyvos pasireiškimas laikomas pražūtingas sovietinei sistemai. Todėl sovietinėje kolektyvinėje sistemoje architektas negali projektuoti namų, kurie džiugintų gyventojus; inžinieriui nevalia pritaikyti savo išradimų; menininkui užginta kurti pagal savo širdies ir sąžinės diktavimą; net kolchozui neleista rūpintis derlium pagal klimato sąlygas. Viskas turi vykti pagal Maskvoje sėdinčių biurokratų iš viršaus užkartą planą, kurio vykdytojai verčiami apgaudinėti, meluoti, vogti, sukčiauti. Tokiomis kolektyvinės sistemos sąlygomis, nors ir kaip atsidėjusi partija skatina “kūribinę iniciatyvą”, “socialistinį lenktyniavimą”, “racionalizatorių judėjimą”, “komunistinio darbo pirmūnų” varžybas, nors kiekvienoj įmonėj kabo garbės lenta, skiriamos premijos ir naudojamos įvairios kitos materialinio skatinimo priemonės, — visa ta būgnų ir litaurų sovietinė muzika vis tiek nepajėgia išjudinti suniveliuotų “komunizmo statytojų” inertiškos masės.
O bet kuri iniciatyva, net iš pačių kompartijos sluoksnių išėjusi, suteikti asmens iniciatyvai bent kiek laisvės yra be atodairos pasmaugiama. Geriausias tam pavyzdys — Kosygino žinomasis “ekonominių svertų” planas. Jis teikė tam tikrų vilčių ūkio vietiniams vadovams. Buvo tikėtasi, kad vietiniai ūkio vadovai galėsią parodyti savo iniciatyvą bei kūrybinį sumanumą. Tačiau tasai Kosygino planas net nė pradiniam išbandymui nebuvo leistas ir be pėdsako atsidūrė Maskvos biurokratų giliausiame stalčiuje. Tame plane sovietinės kolektyvinės sistemos technokratai įžvelgė baisų sistemos sprogalą.
Antra vertus, užtenka susitikti ir pasikalbėti su įvairių visuomenės sluoksnių žmonėmis, kad susidarytų aiškus vaizdas jiems visiems bendros svajonės, bendro troškimo — laisvės, laisvos iniciatyvos.
Savo kūrybiniam polėkiui bei energijai laisvai išreikšti sovietinėje kolektyvinėje sistemoje žmogus griebiasi visokiausių kreivų, aplinkinių kelių-kelelių. Ir kai tuo būdu pasiseka sukurti tikrų vertybių, tai iš to dar neina palanki išvada pačiai sovietinei kolektyvinei sistemai. Palankios išvados nusipelno veikiau tik pavergtojo lietuvio charakteris, kuris verste verčia lietuvį būti pranašesnį už rusą-okupantą. Tokia tautinė ambicija skatina lietuvišką darbštumą, sumanumą, išradingumą, ištvermę ir jų visų praktišką išdavą, palyginti su kitomis sovietinėmis respublikomis, okupuotos Lietuvos geresnius kelius, geresnius namus, geresnį maitinimąsi, apsirengimą, medicinos aptarnavimą, bendrą gyvenimo lygį, mokslo pažangą ir netgi gamtos priežiūrą. Bet visa tai neteigia, kad “kolektyvinės, valstybinės nuosavybės sistema” būtų visuotinai priimta.
