VIENAME ASMENYJE

1975 —GRUODIS Nr. 65 (102)

Dažnai stebimės pirmaisiais mūsų kultūrininkais, ypač priešaušrio, “Aušros” ir poaušrio gadynėje— kokiais keleriopais talentais jie yra buvę, kokiose keleriopose gyvenimo srityse reiškęsi. Daktarai, kunigai, agronomai savo specialybe — darbavosi, veikė ir į istorijos puslapius pateko kaip visuomenininkai, redaktoriai, beletristai -rašytojai, poetai. Tas darbų daugialypiškumas suprantamas, nes anais laikais maža išmokslintų ar šiaip daugiau išsilavinusių žmonių tebūta. Žinome, pavyzdžiui, kad Simonas Daukantas savo raštus tyčia pasirašinėjo keliais slapyvardžiais, kad tik sudarytų įspūdį, jog lietuviai turi daug rašytojų. Vėliai keleriopose gyvenimo srityse inteligentijai reikštis ir nebereikėjo, o nepriklausomybės laikais pajustas ne vien darbuotojų, bet ir specialistų alkis. Esi agronomas — keli žemės ūkio kultūrą, esi gydytojas — gydai, esi teisininkas — laukia tavęs teismų sistema ir valstybės aparatas. Švieti tautų, jei esi mokytojas. Tik rašytojo -poeto specialybės, berods, neturėjome, nes tai jau ne specialybės, ne profesijos, bet talento klausimas. Esi kunigas, turi talentą — rašai romanus; esi humanitaras, mokytojas, turi talentų — kuri poeziją, na, gyvendamas iš mokytojo, tarnautojo ar redaktoriaus algelės.

Mokytojas— humanitaras, jei nebuvo kur perdaug užkištas į provincijos užkampį, turėjo progų savo talentais iškilti, akademinių aukštumų pasiekti, o kai kas ir ministerijų laiptais aukščiau palipėti.

Vienas iš tokių mokytojų buvo ir Juozas Ambrazevičius, vėliau Brazaitis, kurio karjeros laiptai neviliojo, bet kuris anksti šalia pedagogikos ėmė reikštis gabiu laikraštininku, redaktoriumi; vėliau literatūros kritiku -nagrinėtojo, vadovėlių ir knygų autoriumi; dar vėliau universiteto dėstytoju.

Tokio “šakotumo” normaliais tautos gyvenimo laikais pakako asmeniui, augančiam talentais į plotį ir į gylį, garsėjančiam kaip literatūros autoritetui. Bet laiko imperatyvas iš jo, ramaus kultūrininko, kaip ir iš kitų jo kolegų, pareikalavo imtis naujų žygių (“XX Amžiaus” įkūrimas, “Į organiškosios valstybės kūrybą” deklaracijos paruošimas ir kt.) ir pastūmėjo jį į publicistiką ir visuomeninį gyvenimą, kur parodė neeilinį talentą, tiek balansavimu, laviruojant situacijos rėmuose, tiek proto įžvalgumu, analizuojant problemas.

Laikams rūstėjant ir veikimo sąlygoms keičiantis, reikėjo keisti veiklos būdai ir metodai. Okupacijų metai iš Juozo Ambrazevičiaus pareikalavo dar vienos aukos— stoti į valstybininko batus ir sunkiausiomis sąlygomis bandyti rasti modus vivendi — išlaikyti Lietuvą mirštamai nesužeistą, norinčių gyventi ir savarankiškai valdytis. Juozo Ambrazevičiaus stoiškas ramumas, jo disciplinuota valia, jo milžiniškas ryžtas padarė tai, kad, nežiūrint baisių vos prav slinkusio fronto sąlygų ir naujo okupanto brutalumo, Lietuvos gyvenimas greitu tempu grįžtų į normalių vagų, gydant tautos organizmui komunistų padarytas žaizdas ir laviruojant tarp kūjo ir priekalo. Vokiečiams privertus Laikinąją Lietuvos vyriausybę savo veikimų sustabdyti, Juozas Ambrazevičius - Brazaitis nepasitraukė iš kovos lauko, bet nuėjo į pogrindį, kaip rezistencijos kovotojas ir vadas, ir iš čia nepasitraukė iki paskutinės savo gyvenimo sekundės, tuo įrodydamas, kad “gyventi dėl tėvynės yra toks pat heroizmas, kaip ir mirti dėl jos” (žodžiai iš Laikinosios vyriausybės atsišaukimo į tautų 1941).

Juozas Ambrazevičius - Brazaitis įrodė, kad viename turtingos dvasios asmenyje, gyvenimui ir tėvynei pareikalavus, turiningai gali reikštis mokytojas ir mokslininkas, žurnalistas ir visuomenininkas, politikas ir valstybininkas, rezistencijos kovotojas ir vadas.

Mielas skaitytojau, dėkodami gausiems bendradarbiams, įteikiame į Tavo rankas šį “Į Laisvę” numerį, kad geriau pažintum Didįjį Lietuvį, kuris gyvas būdamas norėjo būti nežinomas.

“Į LAISVĘ”

redaktoriai ir leidėjai