Lietuvos demografiniai rūpesčiai
1. Gyventojų skaičiaus stagnacija
Spartus gyventojų skaičiaus didėjimas ar mažėjimas kelia visuomenei nevienodus pavojus. Kokia padėtis šiuo atžvilgiu šiandieninėje Lietuvoje? Ar Lietuvai irgi gresia vad. gyventojų sprogimo pavojus, apie kurį su pagrįstu nerimu daug kalbama, svarstant pasaulio ateities galimybes? Ar gal priešingai Lietuvą reikėtų priskirti prie tokių šalių, kurioms daugiau rūpesčių sudaro akivaizdus darbo rankų mažėjimas?
Mėginant atsakyti tokį klausimą, tenka pabrėžti vieną svarbų faktą. Kai visame pasaulyje bendras gyventojų skaičius nuo šio šimtmečio pradžios maždaug padvigubėjo ir 1970 m. jau siekė 3630 milijonų, tai Lietuvoje per tą patį laiką dabartinėse jos ribose gyventojų skaičius išliko maždaug nepakitęs — apie 3,2 mln.
Kokios priežastys nulėmė, kad gyventojų skaičius per tą patį laiką Lietuvoje nepadvigubėjo, kaip tai atsitiko visame pasaulyje? Atsakymas gali boti labai trumpas. Tai — pirmiausia nepalankių krašto sąlygų, karų ir okupacijų išdava. Daug žmonių Lietuva neteko per pirmąjį pasaulinį karą. Gyvenimui sugrįžus normalion vagon, per nepriklausomojo gyvenimo dvidešimtmetį natūralus gyventojų prieaugis pasiekė arti pusės milijono žmonių. Dabartiniame Lietuvos plote 1940 m. pradžioje gyveno daugiau žmonių, negu jų buvo lygiai po 30 metų per antrąjį visuotinį pokario gyventojų surašymą. Prasidėję nelaisvės metai — pirmoji sovietinė okupacija, vokiečių - sovietų karas, po to sekusi vokiečių okupacija ir vėl nauja sovietų okupacija, ypač pirmieji pokario metai — pareikalavo labai daug žmonių aukų Lietuvoje.
Kažkodėl sovietų oficiali statistika tuos žmonių nuostolius iki šiol mėgina pridengti, nurodydama žymiai mažesnį Lietuvos gyventojų skaičių 1940 m. (neįtraukiant Klaipėdos krašto ir Vilniaus krašto pridėtinių sričių). To fakto negalima kitaip suprasti, kaip aiškų norą nuslėpti žymius Lietuvos gyventojų nuostotolius, kurie susidarė ne vien tik dėl nacių, bet ir dėl sovietinių okupantų žiaurumo. O tie nuostoliai tikrai dideli.
Jei gyventojų skaičiaus raida po 1940 m. nebūtų nutraukta, tai 1959 m. Lietuva jau būtų turėjusi apie 3,8 mln. žmonių. Pirmojo pokarinio gyventojų surašymo duomenimis, faktiškai jų tada buvo tik 2,7 mln. Demografų apskaičiavimais, Lietuva 1940-1959 m. neteko apie 1.275.000 žmonių, t. y. maždaug vieno trečdalio visų gyventojų. Šitie gyventojų nuostoliai dar nebuvo padengti nė 1970 m., kai įvyko antrasis visuotinis gyventojų surašymas, užregistravęs Lietuvoje 3.128.000 gyventojų, arba maždaug 60.000 mažiau, negu jų buvo palyginamoje teritorijoje 1940 m. Prieškarinis Lietuvos gyventojų skaičius buvo galutinai pasiektas tik 1971 m. gale.
Galima sakyti, kad bendro gyventojų skaičiaus atžvilgiu padėtis Lietuvoje nuo 1959 m. rodo normalėjimo požymių, tačiau tuo pačiu laiku pradėjo reikštis kita grėsminga tendencija — smarkus gimimų ir natūralaus prieaugio mažėjimas. Dar pokario metais iki 1961 m. gimimų skaičius Lietuvoje svyravo tarp 21 ir 26, skaičiuojant vienam tūkstančiui gyventojų, o 1972 m. tas lygis nukrito iki 17. Aukščiausia natūralaus prieaugio riba Lietuvoje buvo pasiekta 1960 m. — beveik 15 promilių, kai 1972 m. jau nebesiekė 8. Absoliučiais skaičiais natūralaus prieaugio Lietuvoje 1960 m. buvo 41.000 žmonių, o 1972 — vos apie 25.000.
Tokiu būdu gyventojų pertekliaus pavojus Lietuvai negresia. Priešingai, susirūpinimą kelia gimimų ir natūralaus prieaugio mažėjimas. Demografų nuomonę, tai neišvengiamas pramonėjančio ir miestėjančio krašto reiškinys. Todėl, kai visame pa-saulyje, ypač neišsivysčiusiuose ir neturtinguose kraštuose, šiuo metu svarbu sulaikyti perdaug spartų gyventojų skaičiaus augimą, tai Lietuvoje iškyla reikalas jį skatinti.
2. Gimimų skaičiaus mažėjimas
Staiga mažėjantis gyventojų prieaugis tuo pačiu reiškia mažėjantį darbo rankų skaičių ir gali neigiamai paliesti tolesnį ūkinės gerovės ir visuomeninio saugumo augimą. Dar didesnis pavojus kyla iš to, kad gimimų mažėjimas paliečia pačias tuatinės gyvybės versmes ir sudaro pavojų tautos išsilaikymui. Nors demografinė padėtis Lietuvoje dar žymiai geresnė, negu Latvijoje ar Estijoje, tačiau ir ją jau galima laikyti aliarmuojančia. Stebint vykstančią šeimų dydžio kaitą, yra pagrindo manyti, kad ir Lietuva artėja prie kritiškos būklės.
Normaliai natūraliam gyventojų prieaugiui užtikrinti reikia, kad kiekviena šeima išaugintų bent tris vaikus. Lietuvoje visi ženklai rodo priešingai. Mažų šeimų skaičius nuolat didėja. Kaime, kur visuomet daugiau didelių šeimų, smarkiai padidėjo dviejų žmonių šeimos. Tai neišvengiama kaimo gyventojų senėjimo išdava. Miestuose, kur gyvena daugiau jaunų šeimų, vyrauja trijų asmenų šeimos. 1970 pradžioje Lietuvoje buvo apie 800.000 šeimų. Daugiau kaip 1/5 jų buvo bevaikės, apie 1/3 sudarė šeimos, auginančios tik vieną vaiką.
Pažvelgus į visuomeninių grupių sudėtį, matyti, kad mažesnės kaip trijų žmonių šeimos darbininkų tarpe sudaro 57%, kolūkiečių tarpe — 61%, o tarnautojų tarpe — net 64%.
Palyginus su kitomis respublikomis, Lietuvos šeimose vaikų skaičius yra vienas mažiausių. Tik Latvijoje ir Estijoje šeimos turi dar mažiau vaikų. Daugiau negu 1/3 Lietuvos šeimų augina tik vieną vaiką, o vie-navaikių šeimų Latvijoje ir Estijoje — dar daugiau: virš 40%.
Ką tai reiškia tautai, latviai ir estai yra jau skaudžiai pajutę. Todėl sveikintinas Lietuvos demografų susirūpinimas jos gyventojų kaitos reiškiniais. Svarstoma ir ieškoma įvairių priemonių, kaip sulaikyti staigų gimimų mažėjimą. Sunku pasakyti, ar bus surastos kokios stebuklingos priemonės. Tačiau pats laikas įsisąmoninti, kad tolesnis vaikų skaičiaus mažėjimas Lietuvos šeimose tokia sparta, kaip kad pastebėta per pastarąjį dešimtmetį, iškeltų ir mūsų tautai tokį patį pavojų, kurį jau mato mūsų kaimynai — atsidurti savo krašte mažumos padėtyje. Kai didesnę krašto gyventojų prieaugio dalį sudarys ateiviai iš kitų SSSR sričių, bus per vėlu raidos kryptį pakreipti. Šiandien ją pakreipti dar ne vėlu, bet to nepadarys vienavaikė lietuviška šeima.
Dr.J. V.
