Partizanai: Istorija ir dabartis

ATEITIES LIETUVOS EKONOMIJA

DR. FELIKSAS PALUBINSKAS

Anksčiau ir dabar

Peržvelgus žinių šaltinius matosi, kad per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų buvo padaryta didelė ekonominė pažanga. Taip pat ir per paskutinius trisdešimt su viršum metų Lietuva nestovėjo vietoj, — įvyko daug ir neatšaukiamų pakeitimų Lietuvos ekonomijoj ir visoj jos socio-ekonominėj sąrangoj.

Dalinai šių pasikeitimų vaizdą galime susidaryti iš to, kaip pasikeitė Lietuvos gyventojų ekonominiai užsiėmimai tarp 1939 ir 1966 metų:

Pasikeitus Lietuvos gyventojų ekonominiams užsiėmimams, pasikeitė ir pajamų šaltiniai taip, kad 1965-1967 laikotarpyje pusė pajamų atėjo iš industrijos ir statybos, trečdalis iš žemės ir miškų ūkio, šeštadalis iš transporto, komunikacijos, prekybos ir kitų veiklos sričių.³

Dabartinės ekonominės veiklos sritys

Žemės ūkis. Beveik visas dirbamos ir ganyklų žemės plotas priklauso kolchozams ir sovchozams. Iš aukščiau minėtų skaičių matome, kad ūkio darbininkų uždarbis yra nedidelis — net ir po ūkio darbininkų uždarbio reformų. Užtat ūkio darbininkai keliasi į miestus visomis išgalėmis, tuo dar labiau keisdami Lietuvos gyventojų veidą gyvenvietės ir užsiėmimų atžvilgiu.

Šiuo metu yra dedamos pastangos pakelti žemės ūkio našumą, labiau supramoninant Lietuvos ūkius. Tuo tikslu pradedami tarpūkiniai suvienijimai taip, kad sujungiami 4-7 ūkiai į 8-16,000 hektarų vienetus.⁴

Tikimasi, kad šie didieji vienetai padės atsiekti didesnę specializaciją, pavyzdžiui, įsteigiant didelio masto galvijų ūkius, paukštynus, ir t.t. Kalbama apie 1,000 galvijų ir 5,000 kiaulių kompleksus.⁵ Esą jau statomi 10,000 ir net 54,000 kiaulių auginimo kompleksai.⁶

Pramonė. Dabartinė Lietuvos pramonė, kurios nemaža dalis savo pradus randa nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje, apima daugelį sričių. Čia suminėsime keletą jos šakų: industrinių mašinų gamyba (metalo apdirbimo staklės, metalo tekinimo įrankiai, elektriniai šveisavimo įrankiai, elektros motorai, kompresoriai), chemijos pramonė (trąšos, siera, muilas, automobilių padangų atnaujinimas), ūkio mašinų gamyba, medžio industrija (statybos medžiagos, popieris), statybos medžiagų gamyba (cementas, plytos, stogo dengimo medžiagos), namų įrengimų pramonė (plastikinės plytelės, šildymo katilai, vonios), namų apyvokos reikmenų gamyba (skalbimo mašinos), lengvoji pramonė (dviračiai, radio, T.V., juostelių grojikai, elektriniai grindų valytuvai, tekstilė, grindų patiesalai, apranga, avalynė), maisto pramonė (mėsa ir išdirbiniai, pienas ir išdirbiniai, žuvis, cukrus, saldainiai).

Atrodo, kad šiuo metu svarbiausios ir stipriausios pramonės sritys Lietuvoj yra industrinių mašinų gamyba, elektrinių motorų, elektrinių šveisavimo įrankių, grąžtų ir elektroninių matavimo instrumentų gamyba. Tačiau bendrai paėmus, Lietuvos pramonės silpnybė yra smulkūs jos vienetai.

O kas toliau?

Be didelių politinių pasikeitimų Lietuvos socio-ekonominė padėtis daug nepasikeis. Jeigu gi tie politiniai pasikeitimai įvyktų, — kokios galimybės Lietuvos ekonomijos ir socio-ekonomijos srityse?

Žemės ūkis. Nors žemės ūkis ir turi labai svarbią rolę Lietuvos valstybės ekonomijoj, tačiau iš žemės ūkio Lietuva turtinga nėra ir nebus, nes jos žemė nėra labai naši, o klimatas ūkininkavimui, taip pat, nėra ypatingai palankus. Apie Lietuvos žemės ūkio padėtį galime spręsti iš kaimyninių laisvųjų valstybių žemės ūkio padėties: visoj šiaurinėj ir centrinėj Europoj žemės ūkis yra aukštos savikainos ir palyginti žemo atlyginimo sritis. Mažesnieji Europos ūkininkai parduoda žemę ir eina dirbti į pramonę. Pavyzdžiui, Austrijoj per paskutinį dešimtmetį apie 27% ūkininkų nustojo ūkininkauti. O antai Bavarijoj jau reikia bent 25 melžiamų karvių, kad ūkininkas galėtų pakenčiamai verstis pieno pramonėje.

Taip pat ir iš J.A.V. patirties matome, kad ūkininko patenkinamam pragyvenimui reikia vis didėjančio ploto pasėlinės žemės (1950 — 80 akrų, 1960 — 180 akrų, 1970 — 400 akrų).

Todėl manau, kad iš čia paduotų duomenų išvada yra aiški: mažaūkininkavimas Lietuvon nebegrįš, nes ekonominiai savęs nepateisins. Tad Lietuvos pasėliniai ūkiai bus sėkmingi tik būdami dideli ir industriniu pagrindu tvarkomi. Gi plotu mažesnieji ūkiai galės išsilaikyti tik specializuodamiesi aukštos vertės koncentruotoj gamyboj.

Taigi nepramatau, kad ateities Lietuvoj dabartiniai didžiuliai ūkiai būtų draskomi. Taip pat, ateityje žemės ūkyje sau darbo vietą ras drastiškai mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius.

Maisto pramonė. Kai kurios maisto pramonės sritys turi gerų galimybių ne tik savo tautos aprūpinime, bet ir eksporte. Tačiau šiai pramonei plėtimosi galimybės yra ribotos dėl apdirbamųjų žemės ūkio žaliavų ribotumo.

Medžio pramonė. Miškų ūkis ir medžio pramonė yra tampriai surišti. Lietuvos miškai yra išeikvoti ir šiuo metu tik 5% miškų yra subrendę medžiai. Kadangi Lietuvos klimate mediena sparčiai neauga, — medžio pramonė neturi daug galimybių plėstis, nors paklausa ir smarkiai didės.

Žvejyba. Baltijos žuvies ištekliai yra išeikvoti. Galimybė plėsti žvejybą yra tik tolimiausiuose vandenyse, gėluosiuose vandenyse bei prūduose. Tačiau ir ši sritis ateityje bus vis labiau ir labiau ribota, kai pajūrio valstybės plės teises į didesnius savo pakraščių plotus.

Tad matome, kad ateity Lietuvos ekonominė pažanga daugumoj turės priklausyti nuo kitų pramonių, negu nuo ūkio ir ūkio pramonės.

Pramonė. Bendrai paėmus pramonės pagrindas yra atremtas į darbo jėgą: specialistus, žaliavą ir energiją. Lietuvos žaliavos ir energijos šaltiniai yra labai riboti. Todėl Lietuvai yra ypatingas reikalas mestis į pramonę, kur žaliavos ir energija nesudarytų didelę užbaigto daikto dalį. Tad Lietuvai geriausiai tiktų pramonės sritys, paremtos proto vartojimu ir aukštais techniniais sugebėjimais.

Tarp tokių sričių verta būtų paminėti elektroninių smegenų mašinas, elektroninius matavimo instrumentus, automatizacijos instrumentus, skaičiavimo mašinas, precizijos mechanizmus, techninių tyrimų bei konsultacijos patarnavimus. Daugumoj šių sričių Lietuvos pramonė jau turi pradžią ir kai kuriose net pasisekimą bei svarbą. Todėl ateities Lietuvai pramonės srityje nereikės pradėti iš pradžių.

Naujos sąlygos socio-ekonominei organizacijai

Dauginant savo skaičių ir sukuriant vis aukštesnę technologiją, žmogaus pajėgumas savo asmeniško likimo valdyme menkėja, nes vis labiau priklauso nuo valstybinės ir pasaulinės visuomenės sąrangos bei kooperacijos.

Vakarų pasaulyje pastebimas greitas plitimas nuojautos, kad šis pasaulis yra mažas ir jo ištekliai riboti; taip pat, kad šis pasaulis priklauso visiems, ir kad ne tik mes, bet ir ateinančios kartos turi teisę juo naudotis. Todėl ir pažiūra į privačią nuosavybę keičiasi: pastebimas vis didesnis nusisukimas nuo absoliučiai privačios nuosavybės pripažinimo.

Vakarų pasaulio kryptis yra į vis plačiau apimančią socialinę globą: socialinį draudimą, valstybinį gydymą, nemokamą švietimą ir t.t. Tačiau kai kur aukštas ekonominio saugumo užtikrinimas sukėlė jau ir naujų problemų: pavyzdžiui, Danijoj ir Švedijoj pradeda reikštis nuobodulis socializmo nuolat didėjančiam lyginimo efektui ir kyla noras turėt daugiau galimybių spręst savo asmenišką likimą.

Kokia gi gali būti ateities Lietuvos socio-ekonominė sąranga?

Krašto gerovės dalininkai turi būti visi: darbininkai, savininkai, valdytojai ir vartotojai. Bet kaip paskirstyti tas žemės gėrybes, kurios yra tokios ribotos? Kaip įdiegti visiems ekonomijos dalyviams tinkamą motyvaciją stengtis dirbti? Ir kaip apsaugoti visuomenę nuo gryno gobšumo?

Ateities Lietuvos ekonominių gėrybių paskirstyme turėtų vyrauti du principai: turto lyginimas ir darbo motyvavimas.

Per turto lyginimo principą turi būti sudarytos sąlygos visiems valstybės gyventojams atsiekti bent minimalinį gerbūvį. Šiam principui įvykdyti turėtų būti sudaryti socialinio aprūpinimo fondai, pakelt neturtingųjų piliečių uždarbį ir ekonominį saugumą iki minimalinio lygio ir padėt jų nariams išeit iš šio lygio (pavyzdžiui, per mokslinimą).

Darbo skatinimo principas sudarytų galimybes uždirbti daugiau ir atsiekti didesnį turtą tiems, kurie labiau stengiasi ir patarnauja bendram visuomenės gerbūviui.

Ateities Lietuva savo socio-ekonominėj sąrangoj turės išspręsti keletą svarbių klausimų: privačios ir valdiškos nuosavybės santykį, ekonominės organizacijos klausimą žemės ūkyje ir pramonės srityse, bei valstybinį ekonomijos planavimo klausimą.

Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomumą ir laisvę ir yra didelis ekonominio darbo skatinimo veiksnys. Todėl ir ateities Lietuvoj turėtų būti sudarytos sąlygos žmonėms įsigyti privačios nuosavybės.

Žinoma, kai kuriose ekonominės veiklos srityse neįmanoma apsieiti be valstybės nuosavybės. Viešoji transportacija dažnai yra viena iš šių sričių. Bet ir čia galima parodyti daugiau sumanumo, negu paprastai valstybės industrijoje yra matoma. Tokio sumanumo pavyzdžiu tebūnie Helsinky viešojo susisiekimo sistema.

Helsinki miestas turį tankią viešojo susisiekimo sistemą, kuri veikia septynias dienas savaitėj. Tačiau šeštadienį ir sekmadienį mieste keleivių yra maža. Mieste, taip pat, yra privačių autobusų bendrovių, užsiimančių turizmu, kuris pagrindiniai vyksta šeštadieniais ir sekmadieniais. Helsinki miestas patyrė, kad, samdydamas privačių bendrovių autobusus kursuoti miesto linijomis šiokiadieniais, didelio judėjimo valandomis, gali atsiekti nemažų santaupų, nes nereikia pirkti autobusų, kurie šiokiadieniais kursuotų tik didžiojo judėjimo valandomis, o savaitgaliais būtų visai nenaudojami. Patenkinti yra ir privačiųjų autobusų savininkai, nes jų autobusai turi darbo septynias dienas savaitėje.

Didesnių darbo įmonių valdymo forma turėtų būti pagrindiniai bendrovinė. Net ir valstybės nuosavybėj esančių įmonių valdymas turėtų būti bendrovinis ir griežtai atskirtas nuo bendrosios valstybės biurokratijos. Bendrovių tvarkyme turėtų dalyvauti ne tik jų savininkų atstovai, bet taip pat darbininkų bei visuomenės atstovai. Priedui, darbininkai dar turėtų turėti teisių ne tik į uždarbį iš bendrovės, bet ir progą įsigyti joje nuosavybės (šėrų).

Patirtis rodo, kad darbo bendruomenių kooperatyvuose atsiranda didelių problemų jų vadovavime. Dažnai jų vadovybėn išrenkami labiau populiarūs, negu techniškai sugebą įmonei vadovauti žmonės. Todėl ši įmonių valdymo forma ir nėra siūloma ateities Lietuvai.

Ateities Lietuva turėtų vykdyti ir valstybės ekonomijos planavimą. Šis planavimas turėtų tikslo derinti vidaus ekonomines sritis, ekonominį vystymąsi su tautos socialiniais reikalavimais, o taip pat ir vidinę valstybės ekonomiją su pasaulio rinkų situacija. Tokio planavimo pavyzdžiu galėtų būti Prancūzija, kurios valdžia paruošia valstybės ekonomijos penkmečio planą, paremtą esančiais ir pramatomais Prancūzijos ekonomijos dalyvių reikalavimais, bei pramatoma pasaulio rinkų situacija. Plano įvykdymas nėra priverstinas nei atskiroms ekonomijos sritims, nei atskiroms bendrovėms, o yra tik kelrodis, kuriuo gali pasinaudoti.

Taigi, mano nuomone, ateities Lietuva turėtų skirtis nuo dabartiniosios ne tiek ekonomijos techninės struktūros srityje, kiek socio-ekonominėje srityje, jos santykyje su žmogumi: ekonominių vienetų nuosavybėj, jų valdyme, jų rolėje valstybės gyvenime.

IŠNAŠOS

1.    Anicetas Simutis, The Economic Reconstruction of Lithuania After 1918,

N.Y.: Columbia University Press, 1942, p. 14.

2.   Vytautas Vaitiekūnas, Ed., A Survey of Developments in Captive Lithuania in 1965-1968, N.Y.: Committee for a Free Lithuania.

3.    Vaitiekūnas, p. 66.

4.    “Pradėtas Kolchozų Sujungimas”, Draugas, Gegužės 2, 1974, p. 1.

5.    Gediminas Galva, “Lietuvos Žemės Ūkis”, Draugas, Vasario 12, 1974, p. 3.

6.   “Pradėtas Kolchozų Sujungimas”, Op. Cit.