JONĄ BUITKŲ IŠLYDINT
Dr. Vytauto Majausko žodis prie karsto 1973 rugpiūčio 15 Detroite
Kai kūdikis krikštoliniu verksmu praplėšia gimdyklos tylą, pareikšdamas pasauliui savo egzistenciją, lyg simboliniai paryškindamas nežinomų gyvenimo posūkių ir vingių baimę, jo artimieji džiaugiasi, linksminasi ir net puotauja.
Žmogui mirus, artimieji liūdi ir verkia, o jis, mus palikęs, pagal krikščioniškąją pomirtinio gyvenimo tiesą, triumfuoja ir džiaugiasi amžinybe, nes jo žemės vargai baigti.
Bandydamas giliau suvokti gyvenimo ir mirties prasmę, artinuosi prie bičiulio Jono karsto tarti jam sudiev bendraminčių — LFB vardu, įpindamas į jam skirtas gėles 200 Dainavoj stovyklavusių bičiulių parašus, užvakar reiškusių “stiprėk ir grįžk”, o šiandien — “mūsų mintyse Tu liksi gyvas”. Artinuosi prie jo, kaip rezistento, organizacijos nario ir iš viso žmogaus, kuris kovojo, džiaugės, liūdėjo ir puoselėjo geresnio gyvenimo viltį.
1940 metų okupacija įsuka jį kaip atsargos karininką į LAF. Paskui jis lieka LFB eilėse aktyvus narys. Kelerius metus vadovauja Detroito -Windsoro sambūriui, dažnai sutinkam jį LFB studijų ir poilsio savaitėse komendanto poste. Ne tik LB bičiuliai, bet ir visi Dainavos stovyklautojai, nuo New Yorko iki Los Angeles, pažino jį, mėgo ir vertino jo tylą ir konkretų darbą.
Dievo Pirštas palietė jį kaip tik studijų savaitės metu grįžtantį iš Dainavos. Aplankiau Ann Arbor ligoninėje sekančią dieną po katastrofos, po rimtos vidurių operacijos. Nors ir buvo skausmuose, bet kalbėjo blaiviai ir optimistiškai. Norėdamas nuvertinti savo padėties rimtumą, net juokauti bandė. Prašė, kad draugai jo dar nelankytų; sakė, grįšiąs stovyklos pabaigtuvėm. Ir kokia gyvenimo ironija: kai šeštadienio naktį, nerūpestingi ir įsismaginę, traukėm dainas ir lenciūgėlį, Jonas tikrai sugrįžo pas mus, tik kitoks ir kitokiais keliais, mums nežinomais . . .
Joną galėčiau charakterizuoti vienu sintaksišku sakiniu: jis buvo geras žmogus. Paprastas. Atviras. Tiesus. Nuoširdus. Šiandienines konvulsijas kritiškai vertinąs. Jis mylėjo Dainavą, joje stovyklaujantį lietuvį ar net priklydusį gyvuliuką. Stebint iš tolo, savo žodžiais jis kartais skambėjo perdaug stačiai ir tiesiai. O vis dėlto kiekvienas, pabuvojęs su juo, greit atpažino jo paslėptą nuoširdumą, bičiulystę ir jam įgimtą humorą. Neimponavo jis nei iškalba, nei manierom, nešvytėjo rėkiančiom spalvom: nuoširdus paprastumas ir buvo ta jo dorybė, kuria jis traukė draugus.
Ir tas aukštas, tiesus, tvirtas Jonas nuo Skaudvilės užlūžo pačioj gyvenimo viršūnėj ir savo fizinėj stiprybėj. Staigiai, be ilgų kančių, be klaikios vienumos. Šiandien jis yra amžinas — virš mūsų ir virš visko. Jo žemiškos problemos nebereikšmingos ir išspręstos, jo sąskaitos su Aukščiausiuoju jau suvestos. Dėl to viliamės, kad jis, teisingas žmogus, geras tėvas, taurus lietuvis, šiandien, kai mes liūdim ir verkiam, džiaugiasi Amžina Laime.
