RAISON D’ÊTRE

VEDAMIEJI

Laiko dantys niekad neatšimpa. Jie sugraužia ne tik granitą, bet ir už granitą tvirtesnius žmonių įsitikinimus, pažadus ir priesaikas. Nekalbant jau apie profesionalus persimetėlius, kurie “idėjom kaip silkėm laisvai turgavoja”, destis kaip klostosi jų oportunistiniai poreikiai, laikas ir sąlygos paliečia ir nuosaikius charakterius. Vienus stipriau, kitus mažiau.

Būtų nenormalu, jei laikas praeitų pro šalį, nepalikęs ženklų žmonėse ir daiktuose, bet dar nenormaliau, kai jis tampa žmogaus idealų, priesaikų ir gyvenimo prasmės kapu.

Lietuvių Fronto Bičiuliai, iš Lietuvos į naujas sąlygas išnešę ir įtvirtinę Lietuvių Fronto idealus, pasirodė atsparūs laiko griaunančiai jėgai. Tą atsparumą lėmė ištikimybė pagrindiniam sąjūdžio įsipareigojimui kovot dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir išlaikytas solidarumas su aktyviąja rezistencija ir jos aukomis praeityje bei gyvosios lietuvių tautos aspiracijomis dabartyje.

LFB sąjūdyje aptinkami du sparnai: konservatyvesnis ir liberališkesnis. Ir tai natūralu. Tačiau sąjūdį formavusių ir jam vadovavusių stiprių asmenybių poveikyje tie sparnai tvirtai išsilaikė arti centrinių pozicijų. Tik vieną antrą lengvesnę plunksnelę iš sparnų galų nusinešė ekstremistiniai vėjai. Bet dėl to sąjūdis nuostolių nepatyrė.

Lietuvių Fronto Bičiuliai, jei kaip sąjūdis nenori gėdingai sunykti, privalo kategoriškai atmesti gundymus pasitraukti į kažkokias “naujas” pozicijas ir sekantį šimtmečio ketvirtį ar ilgiau jose laikytis. Tas siūlymas remiamas tokiais argumentais: (a) kova dėl laisvės perilgai užtrukusi ir pasaulis su aneksine Lietuvos padėtimi de facto susigyvenęs, (b) didžiosios galybės pasaulio status quo ilgiem laikam yra užšaldę, ir Lietuvai atgauti laisvę pramatomoj ateityje prošvaisčių nematyti ir (c) ligšiolinė išeivijos vedama kova dėl Lietuvos laisvės konkrečių rezultatų nedavusi.

Šiuos argumentus 1968 LFB studijų savaitėje Dainavoje įtikinančiai yra sugriovęs bič. Vytautas Vaitiekūnas. Jis kalbėjo:

“Nors realių galimybių Lietuvos valstybinei nepriklausomybei artimoj ateity atstatyti tuo tarpu nesimato, bet, antra vertus, istorijoj veikia ne tik žmogus, bet ir Dievas ir velnias .. . Kad turime skaitytis su netikėtumais, liudija ir didieji istorijos įvykiai . . . Kokias konkrečias galimybes Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atstatyti galėjo matyti Basanavičius, Kudirka, Maironis? Net ir 1917 Vilniaus Konferencija? . . LFB su širdgėla užjaučia visus rezistencinio nuovargio disidentus. Savo rezistentiškumą Lietuvos okupantui LFB rėmė, remia ir rems ne kovos dėl Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo trukme, o lietuvių tautos gyvybiniu interesu. Ne rezistencinės kovos pozityvaus - akivaizdaus rezultato šiandieninis netikrumas lemia tos kovos prasmę, o principas, kad valstybinė nepriklausomybė yra tautinei gyvybei sąlyga”.

Tos valstybinės nepriklausomybės atstatymas, anot Vyt. Vaitiekūno, esąs ‘‘pirminis ir pagrindinis LFB tikslas, LFB raisons d’e'tre”. Praradę šį tikslą, frontininkai prarastų ir egzistavimo prasmę. Gi siūlymo priėmimas pasitraukti ir kasti naujus apkasus išsivystytų į situaciją, kokią 1944 matėme Lietuvos žemėje: traukdamiesi iš Rytų vokiečiai prikasė gausybę apkasų, tik niekas jų nebegynė. Bekasdami naujus apkasus, ir mes galime pasidaryti savo raison d’ėtre duobkasiai.