Partizanai: Istorija ir dabartis

DIDŽIOJI PASIPRIEŠINIMO DRAMA

STASYS ŽYMANTAS

Numiršta rožės ir lelijos,
Vergai, karaliai, pranašai,
Bet kas mirty gyvent nebijo,
Gyvens kovoj, gyvens vergijoj— 
Švieson kaip milžinas išeis.

                   Bern. Brazdžionis

Perimtos tradicijos

Ne vienas išeivijoj nekartą lengva ranka negalvotai priekaištavo Lietuvos kariuomenei už tai, kad 1940 metais ji negynė Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau kaip tik tie, kurie prieš 25 su viršum metų liejo savo kraują Lietuvos kariuomenės negintai Lietuvos nepriklausomybei atstatyti, ne tik mažiausio priekaišto Lietuvos kariuomenei nedarė, bet jos šventės proga ją prisiminė kaip visiems lietuviams brangiąją ir savąją lietuvišką kariuomenę.

1946 m. lapkričio 20 sunkiose Laisvės kovose krauju pasruvusioje Tėvynėje Lietuvos laisvės karių — Laisvės kovotojų Tauro apygardos pogrindžio laikraštis “Laisvės Žvalgas” (nr. 23/41) sukakties proga rašė:

“Š. m. lapkričio 23 d. mes minėsime tradicinę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės šventę. . . Šiomis liūdnomis mūsų tautai dienomis mes su atodūsiu prisimename tą gražią, drausmingą ir kultūringąją savąją kariuomenę, kuri nelaimingų tarptautinių įvykių pasekmėje buvo liūdnai okupantų likviduota . . . Tų liūdnų faktų išdavoje, buvusias mūsų kariuomenės tradicijas šiandien perėmė Lietuvos partizanai — Laisvės kovotojai, kurie neturėdami jokio užnugario, gyvendami miškuose ir laukuose — taigi nepalyginamai sunkesnėse sąlygose — aukoja savo gyvybę, veda nelygią kovą su mūsų tautos priešais. Jie sudaro mūsų pavergtos, bet laukiančios savo išvadavimo tautos avangardą, mūsų tautos vadovaujančią dalį. .

Nepriklausomybės simbolis

Nėra mažiausios abejonės, kad jeigu 1939 ar 1940 metais Lietuvos kariuomenė, iš anksto tam paruošta, būtų gavusi vyriausybės įsakymą ginti Lietuvą nuo sovietinio grobiko, ji tą įsakymą būtų bepriekaištingai atlikusi.

Valstybę sudaro ne vien jos teritorija, gyventojai ir valdžia. Nėra valstybės be jos piliečių tėvynės meilės, be jų patriotizmo, be jų pralieto kraujo savo valstybės nepriklausomybei iškovoti, be jų pasiryžimo ją ginti, už ją aukotis ir dėl jos mirti. Ir valstybės pačios savaime negimsta, tautos savo valstybinį gyvenimą iškovoja ginklu, sumokėdamos už jį aukščiausią savo geriausių sūnų gyvybių kainą. Taip pat valstybės neišnyksta tol, kol jos piliečiai yra pasiryžę tą pačią auką sudėti savo tautos nepriklausomybei ginti.

Ir Lietuvos valstybės nebūtų buvę be lietuvių meilės savam kraštui, be savanorių kūrėjų pralieto kraujo trijuose Lietuvos nepriklausomybių kovų frontuose ir be Karo muziejaus sodelyje pastatyto paminklo žuvusiems už sietuvos laisvę ir Nežinomo Kareivio kapo — to tikrojo ir brangiausio Lietuvos valstybinės nepriklausomybės simbolio, lietuvių ir jų karių Tėvynės meilės ir patriotizmo akivaizdaus įrodymo. Todėl Rytų vandalai okupantai pasiskubino jį sugriauti ir sunaikinti.

Pareigos tęsimas

Kasmet lietuviai slapta pogrindyje okupuotoje Lietuvoje ar laisvai išeivijoje mini dvi tradicines lietuvių tautos šventes: Vasario 16 ir Lapkričio 23. Tai yra tos dvi šventės, kurios viena su kita yra tampriai susijusios ir viena nuo kitos neatskiriamos. Nes be Vasario 16 nebūtų Lapkričio 23 ir, priešingai, be Lapkričio 23 niekad nebūtų įsitvirtinusi Vasario 16.

Lietuvos kariuomenei, kuri savo kraujo auka įtvirtino Vasario 16 paskelbtą Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymą, 1940 m. nestigo kovinio ryžto ir drąsos kovoti ir žūti, ginant Lietuvos nepriklausomybę. Tasai Lietuvos karių ryžtas akivaizdžiai pasireiškė sovietų okupacijos metais pogrindyje, Birželio sukilime, vokiečių okupacijoje, ir ypačiai aštuonerių metų 1944 -52 Išsilaisvinimo kovose. Tas kovas kovodami, kaip pažymėjo minėtas pogrindžio karių laikraštis “Laisvės Žvalgas”, Lietuvos laisvės kovotojai — partizanai tęsė Lietuvos kariuomenės tradicijas ir vykdė jos pareigą Tėvynei. Juk pagaliau Lietuvos laisvės kovotojų gretas pir-moję eilėje užpildė ne kas kitas, kaip įvairių laipsnių Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai: nuo leitenanto iki generolo, nuo puskarininko iki viršilos, nuo aktyvios tarnybos eilinių iki atsarginių kareivių. Visi Lietuvos laisvės kovotojai buvo tos pačios Lietuvos kariuomenės išauginti ir išauklėti, visi gyveno ta pačia patriotine dvasia, kurią per dvidešimtį su viršum metų savo kariams skiepijo Lietuvos kariuomenė, visi buvo pasiryžę kovoti ir žūti už Lietuvos laisvę ir jos valstybinę nepriklausomybę. Lietuvos kariuomenės tradicijas ir jos dvasia buvo taip giliai įsišaknijusios lietuvių tautoje, jog, kai 1944 m. atsirado galimybė ją atkurti, įsteigiant gen. P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę Rinktinę, į ją masiškai stojo lietuvių jaunimas, nors niekad ligi tol Lietuvos kariuomenėje nebuvo tarnavęs.

Tautiniame lietuvių pasipriešinime visų okupacijų metais Lietuvos kariai, buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, pasireiškė ypač ryžtingai, svariai ir reikšmingai. Neįvertinamų nuopelnų Lietuvos laisvės kovai ir tautiniam lietuvių pasipriešinimui turi Lietuvos ministras Berlyne, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris - kūrėjas pulk. K. Škirpa, buvęs generalinio štabo viršininkas ir Lietuvos karo attache Vokietijoje, kuris savo apsisprendimu ir ryžtu atgaivino lietuvių kovinę dvasią, jų viltį ir pasitikėjimą savimi ir kurį birželio sukilėliai paskelbė Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku.

Pirmajai Lietuvos pogrindžio politinei vadovybei, Lietuvos Tarybai, dar pačioje pirmosios sovietų okupacijos pradžioje sumaniai vadovavo buvęs Lietuvos karo aviacijos viršininkas gen. A. Gustaitis, 1941 pradžioje okupantų susektas, suimtas ir sunaikintas. Lietuvos pogrindžio ir tautinio lietuvių pasipriešinimo sąjūdį Nepriklausomos Lietuvos Draugijos vardu, iš kurios išaugo Lietuvių Aktyvistų Frontas, pasireiškęs pergalingu Birželio sukilimu, pirmosios sovietų okupacijos metu Vilniuje kūrė ir jam vadovavo gen. štabo majoras V. Bulvičius. Jo štabe veikė ir su juo drauge dirbo eilė Lietuvos karininkų. Svarbiausias jo pagelbininkas ir dešinioji ranka buvo taip pat Lietuvos kariuomenės karininkas gen. štabo kapitonas K. 1941 birželio mėnesį NKVD juos suėmė ir kartu su jais sunaikino apie 300 kitų lietuvių teritorinio korpo karininkų ir puskarininkių. NKVD Kaune sunaikino aviacijos kapitoną A. Švirplaitį, Berlyno ir Lietuvos LAF ryšininką. Kauno LAF ir Birželio sukilime reikšmingai pasireiškė pulk. J. Vėbra. Birželio sukilime žuvo aviacijos leitenantas J. Dženkaitis. Laisvės kovotojų (vokiečių okup.) vadovybėje buvo kap. S. Jesiunskas, miręs Vokietijoje.

Vokiečių okupacijos metais pogrindyje atkurtai Šaulių Sąjungai, kuri leido slaptą laikraštį “Lietuvos Laisvės Trimitą”, vadovavo gen. S. Zaskevižius, jo pavaduotojas — pulk. leit. M. Naujokas. Pogrindžio Lietuvos Laisvės Armijai, slaptai karinei organizacijai, susikūrusiai vokiečių okupacijos pradžioje, į kurią jungėsi beveik visi, ypač jaunesnieji Lietuvos karininkai, vadovavo karo mokyklos auklėtinis, bet jos nebaigęs, Vilniaus universiteto studentas K. Veverskis, o jam kovose su sovietais žuvus — kavalerijos leit. A. Eidimtas. Vietinę Rinktinę, kaip Lietuvos kariuomenės užuomazgą, organizavo ir jai vadovavo gen. P. Plechavičius. Vokiečiams rinktinę likvidavus, jis buvo kalintas Selaspilio stovykloje. Jo rinktinės štabo viršininku buvo pulk. O.    Urbonas, Stutthofo koncentracijos stovyklos nacių kalinys.

Reikia taip pat atminti, kad vokiečių okupacijos metais vieną pačią sunkiausią ir nedėkingiausią naštą ant savo pečių nešė pirmasis generalinis tarėjas, ne civilis visuomenininkas ar politikas, bet vos iš bolševikų kalėjimo išėjęs buvęs Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas gen. P.    Kubiliūnas. Po karo Vakarų Vokietijoje jis NKVD buvo pagrobtas ir Maskvos kalėjime nukankintas. Jo reikšmė ir vaidmuo tautiniame lietuvių pasipriešinime iki šiol dar nėra tinkamai įvertinti. Netenka taip pat pamiršti kitų Stutthofo koncentracijos stovykloje kalintų karių: vidaus reikalų generalinio tarėjo pavaduotojo pulk. J. Narako ir toje stovykloje nukankinto administracinės kontrolės tarėjo maj. S. Puodžiaus.

Pakartotinės sovietinės okupacijos grėsmei artėjant, mažojo VLIKo pakviestas visoms pogrindžio lietuvių ginkluotoms pajėgoms vadovauti sutiko gen. M. Pečiulionis, kuris vėliau partizanų tarpe garsėjo gen. “Senelio” vardu.

Neišsemiamas sąrašas

Lietuvos laisvės kovose okupacijų metais aktyviai dalyvavusių Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų sąrašą galima būtų pratęsti be galo. Tas sąrašas toli gražu nesiriboja pirmąja sovietų okupacija, Birželio sukilimu ar vokiečių okupacijos metais. Jis dar labiau ilgėja į jį savanoriškai įsirašiusiais jei ne tūkstančiais, tai šimtais Lietuvos kariuomenės karininkų ir karių, kurie antros sovietų okupacijos metais žuvo Lietuvos Išsilaisvinimo kovose.

Patys okupantai mini antros sovietinės okupacijos pradžioje kovose su okupantais žuvusio pulk. L. Butkevičiaus pavardę. “Gen Vėtros” vardu Lietuvos pogrindyje iš Stutthofo koncentracijos stovyklos grįžęs, aktyviai prieš okupantus veikė laisvės kovose kovojo ir žuvo kap. J. Noreika. Lietuvos laisvės kovotojų Dainavos apygardą organizavo ir jai vadovavo gen. štabo pulk. leitenantas J. Vitkus - “Kazimieraitis”. 1946 m. pogrindžio vadovų suvažiavime išrinktas visos Lietuvos laisvės kovotojų -partizanų vadu, jis žuvo laisvės kovose Dzūkijoj, dar nespėjęs pradėti savo pareigų. Ankstyva didvyrio mirtim taip pat žuvo Tauro apygardos laisvės kovotojų vadas “Mykolas - Jonas” — maj. D., kuris buvo numatytas pulk. “Kazimieraičio” pavaduotoju.

Ilgainiui patys okupantai paskelbė visą eilę Lietuvos Laisvės kovose žuvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, kurių dalį sumini Vladas Ramojus savo knygelėse “Kritusieji už laisvę”. Tai maj. Svilas, kap. P. Gaižutis, Dainavos apygardos laisvės kovotojų vadas kap. D. Jėčys -“Ąžuolis”, Kęstučio apygardos vadas aviacijos leit. Kasperavičius, Žemaičių apygardos (vėliau Lietuvos Vakarų “Jūros” srities) laisvės kovotojų vadas kap. Milaševičius, Lietuvos Šiaurės Rytų — “Kalnų” srities vadas leit. Kimštas - “Žalgiris”, Žebenkšties rinktinės vadas kap. Čeponis, kap. J. Ūselis, kap. Tin-džiulis, kap. Juozaitis, leit. Vareikis, leit. S. Girdžiūnas, leit. Janonis, leit. V. Jazokas, leit. A. Svyklis, leit. J. Aukštikalnis, leit. Šilas, leit. J. Markulis, leit. M. Vičkačka. Beveik visi jie žuvo kovose prieš okupantus labai anksti: 1945 - 1947. 1951 iš Vakarų Lietuvon nuvykęs didvyrio mirtimi žuvo leit. J. Būtėnas, Lietuvos kariuomenės ir Vietinės rinktinės karininkas.

Tos kelios pavardės tėra tik labai mažos nuotrupos ilgo ir nesibaigiančio sąrašo Lietuvos Laisvės kovose antros sovietų okupacijos metais žuvusių Lietuvos kariuomenės karininkų.

Tame sąraše ypatinga vieta pri-, klauso kap. J. Žemaičiui - “Gen. Vytautui”, kuris 1948 - 49 iškilo visos Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio — LLKS vadu ir jo pavaduotojui, 1951 m. jo pareigas perėmusiam Dainavos apygardos (vėliau Pietų Lietuvos Nemuno srities) laisvės kovotojų vadui ats. leit. A. Ramanauskui - “Gen. Vanagui”.

Tad 1918 - 20 metų Lietuvos Nepriklausomybės kovų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kariuomenės garbingos tradicijos ir jos istorija toli gražu nepasibaigė su liūdnu Lietuvos kariuomenės likvidavimu 1940. Lietuvos kariuomenės tradicijos buvo tęsiamos 1944 - 52 Lietuvos Išsilaisvinimo kovose, į kurias Lietuvos kariuomenės karininkai jungėsi niekieno neįsakyti, tik ištikimai vykdydami savo karininko duotą priesaiką. Tose Lietuvos Laisvės kovose kovojo ir žuvo beveik visas Lietuvos kariuomenės karininkijos žiedas.

Kovai sukilusi Lietuva

Kažin ar tikslu 1944 - 52 Lietuvos Išsilaisvinimo ar Lietuvos Laisvės kovas vadinti partizanų kovomis, kaip ir pačius tose kovose kovojusius ir jose žuvusius Lietuvos laisvės karius — partizanais. Tokiu būdu be reikalo sumenkinama tikroji tų kovų reikšmė ir jų prasmė. Tiesa, pačioje pradžioje kovotojai vadino save partizanais, bet jie patys greit pasirinko žymiai tikslingesnį ir teisingesnį aktyvaus Lietuvos laisvės kovotojo vardą.

Partizaninis veikimas, terminas pasiskolintas iš bolševikinio pilietinio karo, reiškia atskirų tarpusavy nesujungtų kovinių grupių veikimą, kurios nesudaro vieno organizuoto vieneto — kariuomenės. 1944 - 52 Lietuvoje vykęs ginkluotas pasipriešinimas nebuvo atskirų partizaninių grupių kova prieš okupantus, bet pilna to žodžio prasme spontaniškai kilęs visos Lietuvos Išlaisvinimo karas Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atstatyti. Tos Lietuvos Laisvės kovos buvo nedaloma tąsa 1918 - 20 Lietuvos Nepriklausomybės kovų.

1944 - 45 ginkluotam pasipriešinimui sukilusi visa Lietuva faktinai atsidūrė tikrame karo stovyje su šimteriopai stipresniu priešu: sovietine Rusija. Išskyrus didesnius miestus ar miestelius, Lietuvos laisvės kovotojų kariaunos dominavo visame krašte. Ginkluotų ir aktyviai veikiančių Lietuvos laisvės karių skaičius siekė 25 - 30,000 ir jis lengvai galėjo būti padidintas iki 100,000.

Kovai su lietuviais sovietiniai okupantai buvo priversti sutraukti Lietuvon stambias saugumo karines pajėgas. Netrukus laisvės kovos suliepsnojo visam krašte. Atsitiktiniam Lietuvon patekusiam pašaliečiui to meto Lietuva darė tikro karo lauko įspūdį.

Krito kovoj kaip medžių lapai lapkrity

Niekas negali tikrai patikrinti ir tiksliai nustatyti, kada, kokiose kautynėse ir kiek žuvo lietuvių laisvės kovotojų ir kiek buvo nukauta priešo karių. Kas gi kautynių įkarštyje, besitraukdamas ir besislėpdamas nuo priešo, galėjo tiksliai suskaičiuoti užmuštų enkavedistų skaičių?

Tačiau neginčytina, kad plataus masto kautynės tuo metu vyko visame krašte ir kad žuvusių rusų skaičius žymiai viršijo tose kovose kritusių lietuvių laisvės kovotojų skaičių.

Deja, priešo pajėgos buvo dešimteriopai ir šimteriopai didesnės, ir lietuviai laisvės kovotojai tose Laisvės kovose krito tarsi medžių lapai rudens lapkrity.

Apytikriais duomenimis, paties pogrindžio apskaičiavimu, jau 1946 m. birželio mėn., taigi maždaug po dviejų metų nuo Laisvės kovų pradžios, iš pradinio 25 — 30,000 Lietuvos laisvės kovotojų skaičiaus žuvo apie 8,000. 1947 m. gruodžio mėn. kartu su “Daumantu” užsienį pasiekęs BDPS prezidiumo specialus įgaliotinis ir Tauro apygardos laisvės kovotojas “Mažytis - Audronis”, 1949 pavasarį grįžęs Lietuvon pranešė, jog išlikusių gyvų senų laisvės kovotojų Tauro apygardoje teradęs vos 10%. Pogrindžio apskaičiavimu 1950 m. laisvės kovotojų visoje Lietuvoje belikę apie 5,000, dar po vienerių - dviejų metų jų skaičius jau tesiekė vos 500 - 700.

Todėl kai kieno aiškinimai apie tariamą Lietuvos laisvės karių demobilizavimąsi, paaiškėjus jų kovų beviltiškai padėčiai, tėra pasakos vaikams. Pasitraukti iš aktyvios kovos ir legalizuotis buvo įmanoma 1944 - 46, bet ne 1950 - 52. Lietuvos laisvės kariai “demobilizavosi” žūdami beviltiškose kovose.

Neužgijusios žaizdos

Tokios plačios apimties ginkluotas lietuvių pasipriešinimas ir jų didvyriškos laisvės kovos okupantams buvo labai nemalonus, o vakariečių atžvilgiu itin nepatogus faktas. Todėl ilgus metus jie mėgino jį nutylėti, nelabai žinodami, kaip tokį atkaklų ir ginkluotą lietuvių priešinimąsi okupacijai bent kiek įtikinamiau ir priimtiniau paaiškinti. Pagaliau jie susigalvojo lietuvių Laisvės kovas aiškinti kaip klasių kovą ir jau nebemėgino slėpti nepaslepiamo dalyko — tų Laisvės kovų plačios apimties ir jų tautoje paliktų gilių tragiškų pėdsakų ir neužgijančių žaizdų.

Tragiškų ir nepamirštamų lietuvių Laisvės kovų atgarsiai vis labiau prasimuša net sovietinėje lietuvių literatūroje.

“.. . Daug randų kūne ir sieloje paliko klasių kova”, rašo Leonas Kiauleikis romane “Ger-vazijus toks, kokį jį pažinojo Laura”, kurio ištraukos praėjusiais metais buvo spausdintos “Pergalės” žurnale. “Štai kodėl prieš kiekvieną oro atmainą ar paskirdus prisiminimų srautui ima perštėti, mausti iš paviršiaus užgijusios žaizdos, primindamos tų dienų kartėlį, nemigą ir abejones”.

Kovą su Lietuvos laisvės kovotojais vedė reguliarūs NKVD kariniai daliniai. Jiems talkinti okupantai mėgino iš vietos gyventojų, daugiausia padugnių, organizuoti vadinamus stribus kaip savo rūšies pagelbinius milicijos būrius. Minėtame romane įdomiai vaizduojama tų stribų kova su lietuviais laisvės kovotojais:

‘‘Didvyriais nebuvom, į mūšį nesiverždavom, nes nežinodavai, koks sugrįši iš kautynių, ir iš viso ar sugrįši. . . Atvirai šnekant, mes nemokėjome ir šaudyti. Išsilaikstydavo begalės švino, kol jis pasiekdavo tikslo. Mes buvom niekam netikę šauliai, nes neturėjom jokio paruošimo ir iš karto pradėjom šaudyti į gyvus taikinius. Aš niekad neužmiršiu savo debiuto, kada mes kovėmės su kapitono Kupsto gauja. Mūsų būryje buvo tiktai vienas kadrinis karininkas Martinkus, o dauguma kovotojų tebuvo neapšaudyti žaliukai. Priešo pusėje— septyni buržuazinės armijos karininkai, keturi parašiutais numesti diversantai ir apie tuziną smogikų, turinčių skerdikų stažą ..

Lietuviai laisvės kovotojai tokiam priešui jautė tik panieką. Minėtame romane aprašoma, kaip vienas lietuvis laisvės kovotojas, jau mirtinai sužeistas, prieš amžinai užmerkdamas akis, dar rado savyje jėgų jj nukovusiam stribui parodyti “trijų pirštų kombinaciją”.

Stribai lietuviams patriotams nebuvo jokie priešai. Tikrieji lietuvių priešai buvo okupantų iš Rusijos atgaventos patyrusios, gerai ginkluotos ir beatodairiniai kovai paruoštos enkavedistų divizijos.

Todėl, nors nuo lietuvio rankos nekartą žūdavo lietuvis, Lietuvos Išlaisvinimo kovas neteisinga aiškinti pilietiniu karu, kaip tai mėgina daryti poetas J. Aistis savo įvade Nepriklausomybės Talkos išleistam “Laisvės kovų dainų” įvade.

Žiaurūs patys sau

Tautinis ginkluotas lietuvių pasipriešinimas okupantams nebuvo nei lietuvių klasių kova, nei jų pilietinis karas, bet tikras lietuvių Išsilaisvinimo karas prieš rusus okupantus.

Žinoma, tose Laisvės kovose žuvo daug nekaltų ir nieko dėtų lietuvių, patekusių tarp dviejų ugnių.

Neseniai “Krikščionis gyvenime” serijoje išleistoje Mato Raišupio knygoje “Dabarties kankiniai”, kurioje aprašomas Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje sovietų okupacijoje, minimas vienas “Dainavos” apygardos laisvės kovotojų vado leit. A. Ramanausko “Vanago” 1949 metais kai kuriems kunigams duotas įspėjimas: “Esame patyrę, jog Tamsta bažnyčioje iš sakyklos raginai žmones stoti į kolchozus. Įspėjame Tamstą tokius bolševikų mitingų pamėgdžiojimus bažnyčioje ir kitur nutraukti. Priešingu atveju su Tamsta bus pasielgta kaip su tautos išdaviku”.

“Dabarties kankinių” autorius pastebi, kad šis įspėjimas rodo, “kokiose sunkiose aplinkybėse tada teko dirbti ypač Lietuvos provincijos kunigams: jei jie padėjo kovojantiems lietuviams, juos persekiojo valdžia; jei, neatlaikydami valdžios agentų spaudimo bei šantažavimo, iš sakyklos ištardavo palankesnį žodį valdžios adresu, juos įspėdavo rezistencijos vyrai” (68, 69 psl.).

Tačiau tokioje padėtyje buvo ne vien Lietuvos provincijos kunigai, bet beveik visi Lietuvos gyventojai, ypač ūkininkai, nekalbant jau apie sovietinius pareigūnus, partijos komitetų sekretorius, komjaunuolius ar vadinamus liaudies gynėjus — stribus.

Mažosios lietuvių tarybinės enciklopedijos kiekviename puslapyje prie to ar kito sovietinio pareigūno ar komjaunuolio biografijos galima užtikti prierašą: “buržuazinių nacionalistų nužudytas”. Sovietinė okupacinė valdžia Lietuvoje įsitvirtino per lavonus: “tarybinių aktyvistų” ir “buržuazinių nacionalistų”.

Lietuvių Laisvės karas prieš rusus 1944 - 52 pasižymėjo žiaurumais iš abiejų pusių. Tačiau kiekviena kova yra žiauri, o ypač žiauri yra laisvės kova, kurios, kaip pastebėjo įžymus Prancūzijos laisvės kovotojas generolas De Gaulle, niekas nekovoja baltom pirštinėm apsimovęs. Tačiau pirminė ir didžiausia atsakomybė dėl Lietuvos Laisvės kovų krenta visų pirma patiems sovietiniams okupantams rusams. Jie pirmieji griebėsi tų žiaurumų ne vien prieš pačius lietuvius kovotojus, bet prieš niekuo nenusikaltusius gyventojus, nes nepaisant dešimteriopai stipresnių ir nepalyginamai geriau ginkluotų enkavedistinių karinių pajėgų, jie kitaip nepajėgė įveikti lietuvių kovotojų. Lietuviai laisvės kovotojai neturėjo kitos išeities, kaip į žiaurumą žiaurumu atsakyti, nes jiems nebuvo kito pasirinkimo, kaip laimėti ar žūti, o laimėti nebuvo vilties. Jie iš esmės teturėjo vieną kelią, vieną galimybę, vieną išeitį: kautis ir kovoti iki mirties, ir galimai brangiau parduoti savo gyvybę.

Lietuvos laisvės kovotojai buvo žiaurūs ne vien priešui ir jo talkininkams — tikriesiems ar tik įtartiesiems. Jie buvo žiaurūs visų pirma patys sau. Jie niekada gyvi priešui nepasiduodavo, bet granata susisprogdindavo: ne vien kad išvengtų nepakeliamų bestiališkų priešo kankinimų, bet ir kad niekas negalėtų atpažinti turgaus aikštėje išmesto jo lavono, ypač jo artimieji: tėvas, motina ar sesuo. Nes atpažinę, galėjo nesulaikoma ašara budriai enkavedisto akiai išsiduoti, o tada juos laukė toks pats žiaurus likimas kaip jiems brangaus artimo, žuvusio išniekinto Lietuvos laisvės kovotojo.

Atsakomybė už pralietą kraują

Pratę pagal savo kreivą bolševikinę dialektiką ir logiką iš kiekvienos jiems nepatogios padėties suktis, apversdami ją aukštyn kojom, sovietiniai okupantai, gerai nujausdami gilią lietuvių širdgėlą dėl beviltiškose kovose laisvės kovotojų liejamą kraują, mėgino kaltę už tai suversti užsienio lietuviams. Esą, ginkluotą lietuvių pasipriešinimą okupacijai neatsakingai sukurstę į Vakarus pabėgę “buržuaziniai nacionalistai ir hitlerininkai”, kurie tam tikslui panaudoji visų pirma Amerikos Balso transliacijas Lietuvai.

Tačiau Amerikos Balso lietuvių skyrius savo programas lietuvių kalba pradėjo tik 1951.II.16, taigi 6-7 metais po to, kai Lietuvoje plačiai suliepsnojo laisvės kovos. O patys užsienio lietuvių laisvinimo veiksniai ne tik jokio pasipriešinimo Lietuvoje nekurstė ir nesukurstė, bet organizuota rezistencija ir santykiais su ja iki 1948 netikėjo ir patys ryšių su ja neturėjo.

Dėl visuotinio ginkluoto pasipriešinimo okupacijai ir laisvės kovotojų pralieto kraujo atsakomybė visų pirma krenta patiems sovietiniams okupantams. Jie grąžino Lietuvon lietuvių nekenčiamą ir jiems prievarta primestą sovietinį režimą ir baisų beatodairinį stalinistinį enkavedistinį terorą. Jie pradėjo jėga mobilizuoti lietuvius sovietų kariuomenėn. Atsisakę stoti į nacių mėgintą sudaryti lietuvių SS legioną, lietuviai neturėjo jokio noro stoti sovietų kariuomenėn. Vengdami sovietinės mobilizacijos, o enkavedistų gaudomi jie ieškojo prieglobsčio miške.

Tiesa, daug lėmė beveik bendras visų įsitikinimas, kad vokiečių - sovietų karui pasibaigus turi neišvengiamai kilti Vakarų — sovietų konfliktas arba kad Vakarų valstybės, vykdydamo Atlanto Chartos įsipareigojimus, vienu ar kitu būdu privers sovietus pasitraukti iš Lietuvos.

Pagaliau buvo trečioji ir gal pati svarbiausia priežastis, kuri pastūmėjo lietuvius ginkluoton kovon dėl savo krašto laisvės. Tai gaivališkas, nenumalšinamas lietuvių troškimas ir siekimas laisvės ir savos valstybinės nepriklausomybės, be kurios jie bendrai neįsivaizdavo savo tolesnio gyvenimo. 1940 Lietuvos nepriklausomybės negynus, dabar vyravo tvirtas pasiryžimas tą nenepriklausomybę atstatyti ginklu. Tai buvo tarytum koks paslėptas pasąmoninis troškimas krauju išpirkti praeity padarytą klaidą. Sena, garbinga ir kovinga lietuvių tauta negalėjo be kovos savo laisvės atsižadėti. Nekovoję 1940, lietuviai stojo kovon 1944.

Neišgirstas įspėjimas

Lietuvos politiniame pogrindyje buvo žmonių, kurie pramatė, kad sovietinė okupacija galinti užtrukti ilgus metus ir todėl kova su ja turi būti žymiai apdairesnė ir atsargesnė. Tokį nusistatymą dar vokiečių okupacijos metais reiškė buvęs Lietuvos ministras Maskvoje dr. L. Natkevičius, kuris pakartotinai įspėjo, jog sovietiniai okupantai dar grįš Lietuvon ir ragino tam iš anksto pasiruošti. Stasys Šalkauskis, miręs Šiauliuose 1941.XII.4, lyg įžvelgdamas skaudžią Lietuvos ateitį, prieš mirdamas sakė, jog vienintelė realiausia pagalba mūsų tautai yra turėti kuo mažiausiai nuostolio ir išlikti gyvai .

Tuo tarpu vienas įtakingiausias pogrindžio laikraštis vokiečių okupacijos metais, “Nepriklausoma Lietuva”, skelbė, jog bolševikams grįžus, lietuviai kovos iš paskutiniųjų. Tai nebuvo joks atsakymas ir joks rimtas politinis sprendimas.

Lietuvos pogrindininkų, daugiausia Vilniaus universitete susispietusių pasyvaus pasipriešinimo sąjūdžio veikėjų — prof. A. Žvirono, prof. T. Petkevičiaus, buv. Ekonomijos mokslų prodekano A. F. Jurskio ir kt. įspėjamasis balsas, deja, buvo balsas tyruose. Nors jie turėjo ryšius su ginkluoto pasipriešinimo kovotojais, bet neįstengė jų paveikti, nes partizanai bendrai mažai tepasitikėjo legalioje padėtyje miestuose likusiais pogrindžio veikėjais. Antra vertus, nebuvo su kuo šį pagrindinį ir esminį Lietuvos laisvės kovos klausimą spręsti ir dėl jos tvirtai sutarti, nes 1944 - 45 dar nebuvo vienos visą ginkluotą pasipriešinimą apjungiančios vadovybės. Ginkluota lietuvių laisvės kova prieš okupantus kilo spontaniškai, nesulaikomai ir jos organizavimasis vyko lėtai. Tauro apygarda Suvalkijoj buvo įkurta tik po metų nuo sovietų įsiveržimo Lietuvon: 1945.VII.25. Po to buvo įsteigta Jungtinė Kęstučio apygarda Žemaitijoje, o pačių Tauro ir Dainavos apygardų sujungimas į vieną karinę Pietų Lietuvos sritį įvyko tik 1946.1.23, t. y. beveik dviem metam praėjus nuo antros sovietų okupacijos pradžios.

Iš antros pusės, reikalingą susipratimą ir sutarimą pasiekti dėl laisvės kovos taktikos sunkino ta aplinkybė, kad tiek minėtieji atsakingieji pasyvaus pasipriešinimo vadovai, tiek ginkluoto pasipriešinimo kariniai vadai beveik tuo pat metu 1946 buvo okupantų susekti ir sunaikinti arba žuvo laisvės kovose.

Tokia padėtis buvo žinoma užsienyje jau 1945 m. pabaigoje. Tačiau ji nesukėlė jokio emigracinių politinių veiksnių susijaudinimo ir būtinai reikalingo susirūpinimo.

Vakarų pasaulio sąžinė budo per lėtai

Tiesiant ir tvirtinant rezistencinius ryšius su kraštu 1944 -47, vienas svarbiausių uždavinių karui pasibaigus buvo tiksliai išsiaiškinti ir teisingai painformuoti Lietuvos pogrindį ir aktyviuosius laisvės kovotojus apie tarptautinę padėtį ir numatomą jos raidą.

1946 tuo metu, kada VLIKo Vykdomosios Tarybos pirmininkas V. Sidzikauskas teigė, jog įvykiai rieda į lemiamą fazę, iš autoritetingų Londono sluoksnių buvo gautas Lietuvos pogrindžiui skirtas atsakymas, jog ne tik ateinančių dviejų metų bėgyje negali būti kalbos apie bet kokį Vakarų - Rytų konfliktą, bet kad per tą laiką iš viso netenka laukti Vakarų viešosios opinijo pasikeitimo sovietams nepalankia linkme. Pranešus tai 1946 pavasarį Lietuvon besiruošiančiam vykti pogrindininkui, buv. Stutthofo koncentracijos stovyklos kaliniui leit. V. Staneikai, jis atšovė: “Tai tu pats vyk ir pabandyk tai pasakyti Lietuvos partizanams“.

Lietuvos Diplomatijos Šefas min. S. Lozoraitis savo išsamioje promemorijoje Lietuvos pogrindžiui 1947.IV.15 nurodė, jog svarstant įvairias galimybes Lietuvai išsilaisvinti, vienintelė praktiška galimybė pašalinti sovietų okupaciją iš Lietuvos tuo metu buvo Vakarų karas su sovietais. Tačiau min. S. Lozoraitis įsakmiai pabrėžė, kad nepaisant Vakaruose augančio įtempimo dėl sovietų teritorinės ir politinės ekspansijos, Vakarų valstybės šiuo tarpu nėra pasiruošusios tokiam karui nei materialiai, nei moraliai, ypač karui už patekusių į sovietų sferą valstybių laisvę.

“Iš to seka, kad Lietuvoje reikia taupyti jėgas, vengiant aukų ginkluotoj kovoj . . . Būdamas užsienyje, aš negaliu spręsti, kiek mūsų partizanų veikla apsaugoja gyventojus nuo okupacinės valdžios smurto ir ar ji būtina masių tautinei sąmonei palaikyti. Bet kiek tai liečia ginkluotos kovos įtaką į šių dienų tarptautinės politikos raidą, tai aš jaučiuosi galįs tvirtinti, jog mūsų geriausių vyrų mirtis įvykių plėtojimosi nepaskubino, o jos politinis efektas, įtaka į Lietuvos laisvės propagandų bus skaudžiai neproporcionalus pasiaukojimui ir tautos nuostoliui...”

1948 m. pradžioje užsienį pasiekęs BDPS prezidiumo specialus įgaliotinis “Mažytis - Audronis” pasakojo, kaip Lietuvos laisvės kovotojai drebančiomis rankomis laikydami skaitė jų atstovų iš užsienio atgabentą brangų dokumentą, kuris tačiau neteikė jiems vilčių į greitą išsivadavimą, bet kėlė nusivylimą per lėtai bundančia Vakarų pasaulio sąžine, nes tai reiškė, jog Lietuvos laisvei atgauti dar teks ilgai lieti kraują. O tuo jie nenorėjo tikėti.

Tragiškas pažiūrų išsiskyrimas

1946 m. gegužės - birželio mėn. Lietuvoje įvyko laisvės kovotojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo aktyvaus ir pasyvaus pogrindžio ir iš Vakarų atvykę užsienio rezistencijos atstovai. Tame suvažiavime buvo nutarta visas buvusias ir veikiančias aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo organizacijas sujungti į vieną Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdį (BDPS), sudaryti politinę Lietuvos pogrindžio vadovybę, įtraukiant į ją pagrindinių politinių grupių atstovus, ir sukurti vieną bendrą Lietuvos laisvės kovotojų ginkluotųjų pajėgų štabą.

Vyriausiu visų laisvės kovotojų ginkluotųjų pajėgų vadu buvo išrinktas suvažiavime dalyvavęs Dainavos apygardos vadas pulk. leit. J. Vitkus - “Kazimieraitis”, o jo pavaduotoju Tauro apygardos vadas maj. D. - “Mykolas-Jonas”.

Deja, pulk. “Kazimieraitis” žuvo Dzūkijoje, Žaliamišky, nespėjęs pradėti naujų pareigų. Taip pat netrukus laisvės kovose krito Tauro apygardos vadas “Mykolas - Jonas”. Lietuvos laisvės kovotojų ginkluotųjų pajėgų vadovavimą perėmė naujas Tauro apygardos vadas Baltūsis - “Pulk. Žvejys”.

Dėl nepaprastai sunkių Lietuvos pogrindžio veikimo sąlygų sudaryta tautinio lietuvių pasipriešinimo politinė vadovybė neįsitvirtino ir jos pareigas vykdė BDPS prezidiumas.

BDPS vadovybė pakartotinai kėlė ir svarstė klausimą, kuriuo keliu toliau eiti: ligšiolinės aktyvios ir agresyvios ginkluotos kovos prieš okupantus ar ieškoti naujų, atsargesnių ir apdairesnių kelių. Turėdamas galvoje, kad artimu laiku netenka laukti tarptautinio konflikto ir kad Lietuvos okupacija gali užtrukti ilgesnį laiką, BDPS prezidiumas 1947.III. 17 direktyviniame biuletenyje aiškino, jog “Rezistencijos pasirinktas kelias turi būti tas kelias, kuriuo žengdami lietuviai galėtų nenustoti vilties išlaikyti Tėvynės laisvės ilgesį, išsaugoti save, savo artimuosius nuo beprasmių kančių ir vargų, apart tų, kurie ir taip yra užgulę. Ir kad tas kelias įgalintų išsilaikyti ir išlikti galimai ilgiau ir mažiau aukų pareikalautų mūsų kova”...

Tačiau aktyvūs Lietuvos laisvės kovotojai - partizanai aklai tikėjo greit įvyksiančiu Vakarų -sovietų karu, kuris turės atnešti Lietuvai išlaisvinimą. 1947.III.20 numeryje Jungtinės Kęstučio apygardos pogrindžio laikraštis “Laisvės Varpas” rašė: “Didingai, nebesulaikomai aušta gausiomis aukomis aplaistytas laisvės rytas, nešdamas neapsakomų džiaugsmą” . . .

1947.X.15 numeryje tas pats pogrindžio laikraštis įsakmiai tikino, jog tik “bolševikų agentai ir silpnabūdžiai, pasigaudami bolševikinės viešosios propagandos, ima sau ir kitiems įkalbinėti, kad įvykiai, tai yra ginkluotas konfliktas negreit ateis. Šitokia skleidžiama nuomonė yra iš pagrindų klaidinga”.

Skilimas— įvykęs faktas

Tikėdami greitu ir jų įsitikinimu neišvengiamu ginkluotu Vakarų — Rytų konfliktu, laisvės kovotojai suaktyvino ginkluotą kovą prieš  okupantus.

1947 pradžioje jie perkėlė BDPS prezidiumą į mišką. Jam praktiškai vadovavo Tauro apygardos vadas Baltūsis - “Pulk. Žvejys”. Tačiau vos metams praėjus, 1948 m. vasario mėnesį jis žuvo laisvės kovose ties Pilviškiais. Tose kovose skaudžiai nukentėjusi Tauro apygarda pasijuto nebepajėgi toliau vadovauti Lietuvos ginkluotam pasipriešinimui. Jos kovotojams pasiūlius, Lietuvos laisvės kovotojų ginkluotųjų pajėgų vadovavimą perėmė Lietuvos Vakarų “Jūros” srities vadas Lietuvos kariuomenės kapitonas J. Žemaitis - “Vytautas”, griežtas aktyvios ir agresyvios ginkluotos kovos prieš okupantus šalininkas.

“Pulk. Žvejui” žuvus, BDPS prezidiumas suiro, bet po kurio laiko persitvarkęs vėl atgaivino savo veikimą. Naujas BDPS prezidiumas buvo nusistatęs siekti atsargesnės ir apdairesnės pasipriešinimo taktikos. Tačiau jo pastangos 1949 pradžioje šiuo lemiamu klausimu išsiaiškinti su Pietų srities vadu ats. leit. A. Ramanausku “Vanagų” ir laisvės kovotojų ginkluotųjų pajėgų vyriausiu vadu kap. J. Žemaičiu -“Vytautu” ir juos įtikinti buvo nesėkmingos. Grėsė rimtas aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo sąjūdžio skilimas.

1949 m. vasario 1 d. vienam Žemaitijos miške bunkeriuose į-vyko kap. J. Žemaičio sukviestas aštuonių aktyviųjų laisvės kovotojų vadovų pasitarimas, kuriame dalyvavo pats vyriausias BDPS ginkluotųjų pajėgų vadas kap. J. Žemaitis, Pietų Lietuvos srities vadas A. Ramanauskas -“Vanagas”, Vakarų Lietuvos “Jūros” srities štabo viršininkas Gužas - “Kardas”, Prisikėlimo apygardos vadas Grigonis - “Užpa-lis”, tos apygardos štabo viršininkas Lesys - “Naktis”, Tauro apygardos vadas “Faustas” ir kt.

Pasitarimas užtruko 10 dienų. Pasitarimų metu buvo nutarta: kap. J. Žemaičio manymu pasenusį BDPS pavadinimą pakeisti LKKS: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, sudaryti LLKS tarybą ir vyriausią vykdomąjį organą LLKS prezidiumą;- LLKS tarybos pirmininku ir Lietuvos pogrindžio ginkluotųjų pajėgų viršininku išrinkti kap. J. Žemaitį - “Vytautą”. Pasitarimams pasibaigusį

1949.II.16 LLKS paskelbė atitinkamą deklaraciją tautai. Lietuvos tautinio pasipriešinimo sąjūdžio skilimas tapo įvykęs faktas.

Didžioji pasipriešinimo drama

LLKS nusistatymu Lietuvos bolševizacijos sustabdymą galėjo nulemti tik atvira ginkluota kova. Tautinio pasipriešinimo faktoriais LLKS manymu galėjo būti tik tie asmenys ar grupės, kurie buvo pasiruošę visiškai prisidėti prie aktyvios kovos, kitaip sakant, pereiti į nelegalią padėtį, t. y. į mišką^ir bunkerius.

BDPS prezidiumas, priešingai, buvo įsitikinęs, kad okupantams įsigalėjus krašte ir stabilizavus padėtį, tęsimas agresyvios ginkluotos kovos taktikos gali privesti tiktai prie galutinio partizanų sunaikinimo. Kaip BDPS prezidiumo specialus įgaliotinis, “Kęstutis” savo pranešime 1950. X1.2 užsienio atstovus įspėjo, kad tik pakeitus pasipriešinimo taktiką galima tikėtis išsaugoti partizanus kaip organizuotą pajėgą lemiamų kovų fazei Lietuvos suverenumui atstatyti. “Priešingu atveju, kaip praeity, žus partizanai, o nuo okupantų — mūsų miestų ir kaimų gyventojai. Jei anksčiau mums buvo brangus kiekvienas lietuvis, tai šimtus ir tūkstančius kartų yra brangesnis dabartiniu metu’.

To paties nusistatymo laikėsi tuometinė Lietuvos R. K. Bažnyčios vadovybė ir vad. dviejų pulkininkų, J. ir M., rezistencinė grupė.

Sis BDPS nusistatymas atitiko pažiūras Lietuvos diplomatijos Šefo min. S. Lozoraičio, Lietuvos ministro Londone B. K. Balučio ir visos silės žinomų buvusių pogrindininkų, susibūrusių įkurtoj Lietuvių Rezistencinėj Santarvėj.

Buvęs Lietuvos respublikos prezidentas dr. K. Grinius 1950.II.16 atsišaukime į Lietuvą taip pat įsakmiai įspėjo: "Visomis galimomis priemonėmis gelbėkite vieni kitiems pergyventi sunkiuosius laikus . . . Vengte vengkite neprasmingų aukų! Rūpinkitės juo daugiau lietuvių išsaugoti fiziniai ir moraliai. . .” (Žiūr. "Sėja”, 1972-3).

Deja, tai nebuvo vieningas visos lietuvių politinės išeivijos vadovaujančių sluoksnių iš anksto išsamiai apsvarstytas, sutartas ir kraštui perduotas nusistatymas. VLIKas kitaip manęs ir tą savo nusistatymą, kaip teigė Vyr. Tarybos narys T. Šidiškis, pakeitė tik 1952.

1950 su VLIK-o žinia ir pritarimu grįžęs Lietuvon “Daumantas” LLKS Pietų Lietuvos srities 1951.VII.7 biuletenyje informavo vadovaujančius laisvės kovotojus, jog “VLIK-as pilnai priėmęs ir aprobavęs pasipriešinimo liniją, akcentuojančią aktyvią rezistenciją”. Deja, kaip 1952 m. balandžio mėn. pranešime pažymėjo BDPS prezidiumo pirmininkas, Daumantui grįžus, sustiprinta neatsargi ir iššaukianti Tauro apygardos kovotojų veikla ‘‘privedė prie aktyvios rezistencijos grupės sunaikinimo. Jau daugiau kaip metai apie Tauro apygardą nieko negirdėti”.

"Daumanto” žuvimas ir mirtis buvo didvyriška, bet pagrįsta klaidingom prielaidom, todėl taip ypatingai skaudi ir tragiška. Tačiau jo kova ir likimas atspindėjo visą ginkluoto lietuvių pasipriešinimo didžiąją dramą.

Ar tiktai Pilėnų kelias?

1927 Respubliko prezidentas suteikė Lietuvos kariuomenės gusarų pulkui Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos vardą. Pulkui įteiktoje vėliavoje aplink kunigaikščio Jonušo Radvilos atvaizdą buvo įrašyti šie žodžiai: "Nugalėsim ar mirsim”.

Pratęsdami Lietuvos kariuomenės tradicijas, Lietuvos lais-_vės kovotojai — partizanai gyveno ir vadovavosi tuo pačiu šūkiu: nugalėti ar mirti. O jei nugalėti nebuvo vilties, jie geriau rinkosi mirtį, negu gyvenimą sovietinėje okupacijojs.

‘‘Ne. Lietuvis nenusilenks jėgai",rašė jau minėtas LLKS Pietų Lietuvos srities biuletenis 1951.VII.7, ragindamas “suaktyvinti kovą prieš Lietuvių Tautos smaugikus ir jų padlaižius”. “Lietuvis mylėjo laisvę visada. Jis geriau susidegindavo ant laužo, negu eidavo vergijon. Pabusk lietuvi. Nusikratyk pataikavimo ir baimės jausmo. Brėkšta laisvės rytas. Tamsūs ir galingi audros debesys kaupiasi Vakaruose. Trenks jie perkūnais ir žaibais, nušluos nuo šventos Lietuvos žemės visus atėjūnus ir ištaškys visus Lietuvos išdavikus ir padlaižius. Bet tu, lietuvi, neprivalai laukti šios išganingos audros, susidėjęs rankas. Tu privalai su ginklu rankoje įsijungti į šventąją kovą prieš bolševizmą”.

“Pavergtiesiems negali būti dviejų kelių”,pažymėjo Pietų Lietuvos srities pogrindžio laikraštis “Partizanas” 1951.VII.20, nr. 6. “Jiems amžiais tebūdavo vienintelis kelias į laisvę, tasai garbingas kelias, kuriame atsistoję, kaip Leonidas su 300 kovotojų Termopolų tarpukelyje,: savo kūnais užvertė persams kelių į Spartą, kuriuo ėjo viso pasaulio milijonai laisvės kovotojų prieš pavergėją, tai mūsų Gražinos ir pagaliau Pilėnų kunigaikščio Margirio kelias, tai mūsų visos tautos ir jos laisvės kovotojų — partizanų kelias”.

Kovodami ir žūdami už Lietuvos laisvę, Lietuvos laisvės kovotojai pasiekė mirštančiųjų garbės. Tačiau ar jų pavyzdžiu turėjo pasekti visa lietuvių tauta, kaip to reikalavo partizanai, ir žūdama susilaukti Pilėnų likimo? Ar tikrai tik tokį vienintelį kelią ir pasirinkimą teturėjo lietuvių tauta? Garbingai žūti prieš nelygų priešą ir išnykti? Ar ji turėjo pasekti Stasio Šalkauskio patarimu: turėti kuo mažiausiai nuostolio ir išlikti gyva?

“Mirštantysis gali greitai pasiekti garbės”,aiškino lenkams po karo kardinolas Wyszyński. “Tačiau gyventi dirbant sunkius darbus, ilgus metus kenčiant ir tyliai aukojantis, yra didesnis heroizmas ir tokio heroizmo mums šiandien reikia”.

Toks heroizmas buvo reikalingas Lietuvoje anais sunkiais atviros ginkluotos kovos metais, tokio heroizmo lietuviams reikės dar ilgus metus sovietinei okupacijai užsitęsus

Valstybė pogrindyje

1949.II.16 paskelbęs tautai savo deklaraciją, LLKS savo sąranga buvo tikra Lietuvos pogrindžio valstybė priešo okupuotame krašte, su savo prezidentu ir valdžia, savo karo vadais, savo kariuomene, teismais ir savo spauda. Atsisakydamas pripažinti sovietų okupacinę valdžią, jos įstatymus ir potvarkius laikydamas neteisėtais ir todėl niekiniais ir neprivalomais, LLKS draudė gyventojams juos vykdyti ir reikalavo paklusti savo išleistiems potvarkiams.

Ypač įdomi ir patraukti buvo LLKS karinė sąranga. Visa Lietuva buvo padalinta į tris karines sritis: Pietų Lietuvos: “Nemuno”, Šiaurės Rytų Lietuvos: “Kalnų” ir Vakarų Lietuvos: “Jūros”. Kiekviena sritis turėjo savo vadą, štabus ir atskiroms sritims tvarkyti numatytus štabų skyrius.

Sritys buvo padalintos į apygardas, nuo keturių iki dviejų kiekvienoje srityje. “Nemuno” sritį sudarė dvi apygardos — Tauro ir Dainavos. “Kalnų” srity, Aukštaitijoj, kurį laiką veikė net keturios apygardos: Vyčio, Vytauto, Didžiosios kovos ir Algimanto; pastaroji po 1949 įvykusios nelaimės, kurios metu buvo sunaikinti jos pačios ir visų jos rinktinių štabai, daugiau kaip atskira apygarda nebeatsigavo. “Jūros” srityje buvo trys apygardos: Jungtinė Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių. Kiekvienoje apygardoje veikė rinktinės, rinktines sudarė kovotojų būriai. Tauro apygarda garsėjo Geležinio Vilko ir Birutės rinktinėmis. “Kalnų” srities Vytauto apygardoje veikė Liūto, Tigro ir Lokio rinktinės; Vyčio apygardoje — Briedžio, Krištaponio ir Algimanto rinktinės; “Jūros” srity Kęstučio apygardą sudarė Klaipėdos, Žebenkščio, Aukuro ir Vaidoto rinktinės; Prisikėlimo apygardą — Lietuvos Žaliosios rinktinė, kunigaikščio Žvalgaičio ir Šiaulių apsk. skirta atskira laisvės kovotojų Šiaulių rinktinė.

Kiekviena LLKS karinė sritis ar net atskiros jų apygardos turėjo savo pogrindžio spaudą. Ypač gerai buvo suorganizuotas propagandinės spaudos paruošimas ir platinimas Žemaitijoje, “Jūros” srityje, kur dar 1951 m. buvo reguliariai leidžiami du laikraščiai: “Laisvės Varpas” ir “Prisikėlimo Ugnis”. Tur būt “Daumanto” pastangomis ir nuopelnu maždaug tuo pat metu Pietų Lietuvos srity buvo leidžiamas laikraštis “Partizanas”.

Suprantama, nuolatinių nepaliaunamų kovų įkarštyje buvo sunku išlaikyti LLKS sąrangą pastovia, nekintama. Priešas sunaikindavo apygardas, jų štabus, rinktines, bet kuriam laikui praėjus jos vėl iš naujo buvo atkuriamos, kartais kitais naujais pavadinimais. Todėl labai sunku tiksliai nustatyti visus LLKS karinius junginius, jų veikimo ribas, o ypač kas, kada ir kokiam LLKS kariniam vienetui vadovavo ar kuriam junginy veikė, juo labiau, kad laisvės kovotojai kiekvienas dangstėsi slapyvardžiais, kuriuos karts nuo karto keisdavo, kad pasunkintų priešui jų iššifravimą.

Mirtinas priešo smūgis

Ne visos LLKS apygardos naudojo tą pačią kovos taktiką. Naujas Aukštaitijos “Kalnų” srities vadas “Siaubas”, buvęs mokytojas, nepaisant jo grėsmingo slapyvardžio, laikėsi apdairesnės ir išmintingesnės kovos taktikos ir į savo kovotojų veikimą, kurių jo vadovaujamoje srityje 1951 dar buvo apie 200, vengė įvelti vietos gyventojus. Todėl jo srityje buvo mažiau priešo represijų ir vietos gyventojų persekiojimų.

Kitos apygardos naudojo agresyvesnę taktiką, dėl to ten labiau nukentėdavo vietos gyventojai ir tų apygardų apylinkėse buvo vykdomi platesni gyventojų išvežimai. Dainavos apygarda, ypač po jos patirtų didelių nuostolių 1950, kada žuvo visas jos Stabas su vadu “Diemedžiu”,

1951    mėgino persitvarkyti, keisti veikimo taktikų, kreipdama didesni dėmesį į konspiraciją ir gyvosios jėgos išsaugojimą.

Tačiau, laikui bėgant, negaunant jokios materialinės ar ginkluotos paramos iš užsienio, laisvės kovotojų skaičius neišvengiamai mažėjo, o kartu silpnėjo jų kova. Kur anksčiau jie veikė ištisomis rinktinėmis, dabar tepajėgė veikti mažais būriais po 5 -7 žmones. Dėl nepaliaunamo prieSo persekiojimo ir jo saugumo sekimo, laisvės kovotojų vadovybės ir jų dalinių tarpusavio ryšiai silpnėjo ir buvo nepastovūs. Bet vis dėlto dar 1951, sprendžiant iš gautų pranešimų, Lietuvos ginkluotas pasipriešinimas, nors jau labai apsilpęs, dar tebebuvo gyvas. Bet neturėdamas jokios paramos iš užsienio ir netekdamas atramos savam krašte, žiauriai ir be jokios atodairos priešo persekiojamas, jis neturėjo ateities ir anksčiau ar vėliau buvo pasmerktas žūti. Kaip organizuotas pasipriešinimas jis išsilaikė daugiau ar mažiau iki 1952    pabaigos, kada paskutiniais Stalino valdymo metais ypač sužvėrėjęs sovietinio saugumo teroras Lietuvoje sudavė sunkų smūgį visam organizuotam tautiniam lietuvių pasipriešinimui.

Užsienyje gautas 1953.1.27 pranešimas iš krašto šiuo atžvilgiu skambėjo itin skaudžiai: “Lietuvos rezistencijų palietė tragiški Įvykiai. BDPS organizacija visiškai sunaikinta . . . Tokio pat tragiško likimo susilaukė ir aktyvaus pasipriešinimo grupės veikusios Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos rajonuose”.

Kas iš tikrųjų tuo metu įvyko Lietuvoje, tiksliai nežinoma, bet atrodo, kad sovietų saugumui pavyko vienu metu susekti, susemti ir sunaikinti beveik visą tiek pasyvaus, tiek aktyvaus pasipriešinimo vadovybę. Pats pasipriešinimas dar nebuvo galutinai palaužtas, bet nei organizaciniu, nei veikimo atžvilgiu nuo šio smūgio jau nebeatsigavo.

Tragiškas vado likimas

Ypatingai liūdnas, skaudus, tragiškas ir žiaurus likimas ištiko Lietuvos laisvės kovotojų ginkluotųjų pajėgų vadą, LLKS sumanytoją ir steigėją, Lietuvos pogrindžio valstybės prezidentą kap. J. Žemaitį - “gen. Vytautą”.

Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kapitonas, baigęs Paryžiaus karo akademiją, sovietų okupacijos metais lietuvių teritorinio korpo 617 pulko mokyklos viršininkas, vokiečių - sovietų karui kilus, nepaklausė bolševikų įsakymo trauktis Rusijon ir liko Lietuvoje. 1944 stojo į gen. P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę Rinktinę ir buvo paskirtas 310 bataliono vadu. Antrai sovietų okupacijai užėjus, liko Lietuvoje, Žemaitijoj, ir 1945 m. kovo mėn. įsijungė į LLA, vėliau vadovavo laisvės kovotojų Žebenkšties rinktinei. 1947 m. balandžio mėn. Kęstučio apygardos vadui aviacijos leit. Kasperavičiui su visu apygardos Stabu žuvus Balakų miške, kap. J. Žemaitis 1947.V.20 buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu, o 1948 m. liepos mėn. visos Vakarų Lietuvos “Jūros” srities laisvės kovotojų vadu.

Beveik tuo pat laiku, 1948 m. pavasarį, žuvus Tauro apygardos vadui Baltūsiui - “plk. Žvejui”, tos apygardos kovotojams prašant, kap. J. Žemaitis perėmė vadovauti visoms Lietuvos laisvės kovotojų ginkluotoms pajėgoms ir 1949 įsteigė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, kuriam vadovavo iki 1951. Tais metais susirgęs, kitomis žiniomis paralyžuotas, perdavė savo pareigas Pietų Lietuvos “Nemuno” srities vadui leit. A. Ramanauskui -“Vanagui”, o pats iki 1953 slapstėsi Kęstučio apygardos, Vaidoto rinktinės, Mindaugo būrio vado Juozo Palubecko - “Simo” bunkeryje, Jurbarko rajone Šimkaičių miške.

Po žeme įrengto bunkerio dydis: du metrai pločio, trys metrai ilgio ir apie 180 cm. aukščio. Bunkery gyveno keturi žmonės. Jiems miegoti įrengti keturi guoliai, vienas šalia kito. Ant sienos automatas, po pagalve revolveris, po guoliais Lietuvos laisvės kovų archyvai ir dokumentai. Anga į bunkerį uždengiama dangčiu su specialiai ant jo pasodinta nedidele tankia eglute. Virš bunkerio taip pat eglutės. Bunkerio šviesa: elektros lemputė, kuriai energiją teikė dvi radijo baterijos.

Maisto atsargos keturiom - penkiom parom: 2 kg, lašinių, apie 1 kg. sviesto, 4 kg. duonos ir 8 - 10 kg. bulvių, Geriamą vandenį semdavo iš bunkery įrengto šulinio. Maistą gamindavosi ant primuso.

Sutemus ir pavakarieniavus, nakties metu niekas nemiegojo, nes atidarydavo angos dangtį bunkeriui išvėdinti. Pradėjus aušti, apie 3 val., naktį pavalgydavo ir uždarę angą eidavo gulti. Dienos metu papietaudavo ir paskui vėl guldavo . . ,

Dvejus metus tame bunkeryje išsislapstęs, ligonis, kap. J. Žemaitis niekur iš miško nebuvo išėjęs ir jokių ryšių su vietos gyventojais nepalaikęs.

1953 m. gegužės mėn. “Simas” išėjo į vieną sutitikimą, iš kurio daugiau nebegrįžo. Netrukus po to buvo suimtas kap. J. Žemaitis. Kodėl jis nepasitraukė į kitą specialiai paruoštą bunkerį, “Simui” negrįžus ilgiau negu vieną parą, kaip judviejų buvo sutarta, nežinia. Pasitikėjo, jog priešo saugumo suimtas “Simas” atlaikys visus NKVD kankinimus ir jo neišduos.

Kas nutiko kap. J. Žemaitį sovietų saugumui jį susekus ir gyvą suėmus, galima lengvai įsivaizduoti. Jo tardymo parodymai, enkavedistinių redaktorių atitinkamai perredaguoti, 1968 buvo paskelbti LTSR Mokslų akademijos archyvinių dokumentų serijos “Kruvinos žudikų pėdos” X rinkiny.

Nesuprantama ir nepaaiškinama

Savo parodymuose kap. J. Žemaitis be kita ko nurodė, jog vienintelė materialinė pagalba, kokios jis susilaukė iš užsienio, tebuvo VLIKo per “Daumantą” jam persiųsta simbolinė parama: vienas tūkstantis dolerių... Ir iš tų jis tegavo 500, nes kitus penkis šimtus dolerių gabenęs partizanas buvo pakely nušautas.

Aštuoneri metai sunkaus, atkaklaus, didvyriško ir neįtikinamai platais lietuvių ginkluoto pa- * sipriešinimo okupantams! 25 -30,000 atšiauriose kovose su okupanto pajėgomis žuvusių lietuvių laisvės kovotojų, neskaitant dešimtis tūkstančių išvežtų ir Sibiro taigose dingusių juos rėmusių gyventojų! Ir visa materialinė parama, kurios aktyvūs laisvės kovotojai susilaukė iš užsienio ir laisvųjų lietuvių per beveik visą dešimtmetį trukusias mūsų taip garsintas kruvinas ir atšiaurias kovas tebuvo vienui vienas simbolinis tūkstantis dolerių.

Sunku suprasti ir paaiškinti šį ilgus metus trukusių tragiškų lietuvių laisvės kovų begaliniai liūdną faktą, tokį skaudų ir nesuderinamą su politinės lietuvių išeivijos veiklos paskirtimi laisvajame pasaulyje ir jos nuolat skelbtais ir tebeskelbiamais garsinančiais šūkiais ir siekiais. Juk pats svarbiausias ir pagrindinis laisvųjų lietuvių uždavinys buvo ir tebėra mėginti visomis įmanomomis priemonėmis teikti visą galimą paramą kovojančiam kraštui ir rasti kelių ir būdų tą paramą jam perduoti.

Kas žino, jei nuo pat pradžios 1945, o gal ir dar anksčiau, politinės lietuvių išeivijos kovinė vadovybė visą reikiamą dėmesį ir rūpestį būtų vieningai nukreipusi visų pirma į kovojantį kraštą, ryšius ir santykius su juo, gal, kap. J. Žemaičiui 1951 susirgus, būtų buvę įmanoma sutvarkyti jo slaptą išvyką užsienin.

Niekas į tai atsakyti tikrai negali. Tačiau keista ir sunkiai paaiškinama, kad kovojantieji lietuviai sunkiose kovose įrodę tokį nepaprastą sumanumą, ryžtą ir pasiaukojimą, per visus tuos ilgus metus nesugebėjo nustatyti pastovų slaptą Lietuvos pogrindžio radijo ryšį su užsieniu. 1944 turėtas ryšys su Vakarais per Stockholmą buvo gestapo nutrauktas. Jis buvo iš naujo nustatytas tik po penkerių metų: 1949 metais. Pasyvaus pogrindžio radijo ryšys su Vakarais kurį laiką veikė pastoviai, bet aktyvus ginkluotas pasipriešinimo sąjūdis tokio ryšio niekad neturėjo, o “Daumanto” mėgintas nustatyti 1950, vos užmegztas, nutrūko ir nutilo.

N. E. Sūduvis savo knygoje teigia, kad lietuviai laisvės kovą kovojo vienų vieni. Tačiau vienu metu vakariečių jiems buvo žadėta neribota materialinė ir techninė parama. Trūko tik pačių lietuvių vienybės, tarpusavio pasitikėjimo, ir nuoširdaus bendradarbiavimo, sutarimo ir teisingo svarbiausio jų uždavinio supratimo, plano ir ryžto jį vykdyti. Deja, jie patys arba atsisakydavo savo tarpe nuoširdžiai tartis ir sutarti, arba jau sutarę tų sutarimų nevykdydavo ar juos laužydavo. Ten, kur reikėjo susipratimo, pasitikėjimo ir susiderinimo, vyko varžymasis ir vienų kitiems kliudymas pačiuose svarbiausiuose ir esminiuose koviniuose lietuvių uždaviniuose . . .

O laikas nelaukė, progos buvo praleidžiamos ir jos nepasikartojo.

Ką kraujas sulipdė . . .

Lietuva maža tauta, vos trys milijonai, atsistojus prieš 200 milijonų moderniškai ginkluotą beatodairų okupantą, atsisakė jam paklusti ir ištisus aštuonerius metus sunkiai ir vargingai ginklu priešinosi. Tik laikas, istorija ir ateitis tinkamai ir prideramai įvertins visą tą didingą ir drauge tragišką aštuonerių metų Lietuvos laisvės kovotojų sunkiai kovotą Išlaisvinimo karą; nustatys ir išaiškins jo priežastis, jo sėkmes ir nesėkmes, jo laimėjimus ir pralaimėjimus, o, svarbiausia, iškels ir išryškins tų begaliniai skaudžių kovų ir jose sudėtų lietuvių aukų gilią prasmę.

Lietuvių tautą laukią dar labai dideli bandymai ir nepaprastai sunki išsilaikymo kova. Ji pareikalaus iš lietuvių tautos didelio įtempimo, politinės išminties, dvasinės stiprybės ir jėgos. Ir kas žino, ar lietuvių Tėvynėje nūdien taip stipriai pasireiškusios tautinės stiprybės svarbiausias šaltinis ir galutinio laimėjimo laidas neglūdi laisvės kovotojų Išsilaisvinimo kovose sudėtose skaudžiose aukose. Neveltui Justino Marcinkevičiaus draminėje poemoje karalius Mindaugas savo broliui Daugsprundui kalbėjo:

“Aš Lietuvą lipdau po gabalėlį”,o į Daugsprungo pastabą “Krauju lipdai” - atsakė: “Ką jau sulipdo kraujas, To nei ugnis neperskirs, nei vanduo . .

Nūsienė lietuvių Tėvynėje tautinė stiprybė sulipdyta Išlaisvinimo kovose kritusių lietuvių laisvės kovotojų pralietu krauju ir jų begaline savo Tėvynės meile, kurią dar 1947 vienas nežinomas laisvės kovotojas išreiškė savo skausmingame skunde laisvėje gyvenantiems broliams ir seserims:

“Mes mylime Tėvynę Lietuvą ... Mes tikimės, kad mūsų lavonais patręšta Lietuvos žemė bus trąšesnė ateities vienybei ir Tėvų Žemės meilei. Mes dantimis įsikandę laikomės Tėvų Žemės, kol okupantas buože sudaužo mums galvas. Užmerkiame akis su pilna burna Šventos Žemės, kad kiti labiau ją pamiltų. Ir mylime Ją, prieš visą pasaulį didžiuojamės”.

Redakcijos pastaba

Straipsnio autorius Lietuvos Laisvės kovas linkęs vertinti BDPS (Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio) siūlytos taktikos šviesoje. Kad ir nereiškiant abejojimų prof. S. Žymanto pateiktais faktais, tačiau ypač jaunesniems skaitytojams tenka priminti, kad BDPS istorinis vaidmuo turi daug kontroversiško elemento. To sąjūdžio genezei, kūrėjams ir vaidmeniui pilniau pažinti rekomenduojama paskaityti N. E. Sūduvio knygą “Vienų vieni” (229-241 p.p.) ir Juozo Daumanto “Partizanus” (478 - 483 p.p.).