Partizanai: Istorija ir dabartis

BĖGOME NUO HIBRIDŲ

Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu

ANTANAS MUSTEIKIS

I

Į Laisvę 51 (88) numery (1971 gegužės mėn.) prof. dr. Antanas Maceina plačiai nagrinėja klausimą, nuo ko mes bėgome: nuo rusų ar nuo komunistų? Autorius baiminasi, kad pastaruoju metu komunizmas pradeda dilti mūsų sąmonėj — užleisdamas vietą rusiškojo imperializmo negandui. Kaip paprastai savo raštuose, Maceina patraukliai įveda skaitytoją į rūpimą problemą, pasiremia gausybe gerų autoritetų ir pagaliau logiškai prieina prie žinomos išvados, kad Lietuvą yra ištikę abu negandai, ir ji turi būti ne tik nerusiška, bet ir nekomunistinė. Savaime aišku, kad šią temą galima išplėsti į daugiatomius veikalus, tad ir mano dvylekis, nenuvertindamas mūsų vyresniojo bičiulio darbo, tikiuosi, jį papildys. (Autorių aš pavadinau vyresniuoju ir sugavau save besišypsant: pravartu būti jaunesniam, tik ir aš — kaip siekianti ir nesiekianti lygybės moteris — seniai jau nustojau savo amžiaus metus skaityti).

V(yresnysis) B (ičiulis) yra filosofas ir literatas; jo stiprybė — kas gilu ir gražu. Jo raštų grožiu aš visada žaviuosi, vadinas, mūsų skoniai sutampa. Bet man dažnai niežti prikibti prie to, kas yra gilu ir esminga. Ir ne tai, kad aš pasigesčiau gelmės ar esmės V B veikaluose. Anaiptol. Tik kad tie dalykai man atrodo kartais tiek atitraukti nuo realybės, tiek pakilę į padangę, kad paskęsta debesyse. Numanau, kad čia kalta mano specialybė. Filosofai žvelgia į apylinkės mišką, taip sakant, iš aukšto kalno ir suvokia bei apsprendžia jį iš bendro medžių vaizdo; socialinių mokslų mėgėjai, priešingai, pėstininkiškai iššniukštinėja tą mišką iš apačios, išskaičiuoja, surūšiuoja ir tik tada jį suvokia bei apsprendžia. Aš esu prisišliejęs prie pastarųjų. Tad jeigu kai kurie mano pastebėjimai skirsis nuo V B paskelbtųjų, tai bus daugiau priėjimo prie studijuojamo dalyko skirtybės, dažniausia nepaneigiančios pirmųjų, o tik metančios šviesą iš kitos kertės.

V B tiksliai pristato skaitytojui dvi sampratas, liečiančias rusiškumo ir komunistiškumo santykius. Tai banditų gaujos teorija ir iškabos teorija. Pagal pirmąją — komunistai esą tik banditų gauja, užpuolusi rusų tautą, plėšianti ir prievartaujanti; komunizmas — tai europietiški nuodai (Marksas nebuvo rusas). Pagal antrąją — visa kaltė atitenka rusų tautai, kuriai komunizmas tik iškaba, priedanga rusiškajam imperializmui vykdyti ir svetimas tautas surusinti. Abiejų teorijų autoriai yra filosofai, nors V B daugiur cituoja ir kitokius mokslininkus. Jis sukritikuoja šiaip — siaurai — suvoktą rusiškumo ir komunistiškumo problemą. Sustodamas ties valdžios ir masių santykiais priešrevoliucinėj Rusijoj, V B klausia, ar carinis režimas (dorinė lepra) “nebuvo ženklas, kad kažkas rusų tautos kūne nėra tvarkoje, jei šie raupsai galėjo prasiveržti ir įsigalėti visuose visuomenės sluoksniuose?” Ir prieina prie išvados, kad Rusijos valdanti klasė (kamarila) apėmė visą kraštą ir kad rusų emigrantų daromas skirtumas tarp režimo ir tautos bus “greičiau tik tuščias posakis, kuriuo norima pridengti rusų tautos atsakingumą tiek už caristinio režimo klaidas, tiek už dabartinio komunistinio režimo iškrypimus priespaudą” (13 p.). Iš kitos pusės, V B atmeta iškabos teoriją, nes “Rusijoje auga jau ketvirta karta visuotinėje komunizmo įtakoje ... Visas dvasinis, socialinis, politinis, meninis gyvenimas Rusijoje yra palenktas komunizmo principam” (16 p.). Man rodos, kad ir aš galiu būti laikomas vienu tų, kurie, V B žodžiais tariant, “ar čia mes nedarome kartais didžiulės klaidos”, kai neseniai periodinėje spaudoje parašiau: pradrėksk sovietinio žmogaus odą, ir atrasi rusą.

Ar negalėtume sutikti, kad dažnos teorijos turi dalį tiesos, tik vienos paaiškina daugiau atvejų, kitos — mažiau. Mano nuomone, abi kraštutinės teorijos atstovauja mažai daliai žmonių, kai jų daugumas yra kažkur kitur. Paprastai sakant, žmogus yra daug komplikuotesnis tvarinys nei dalinės teorijos jį suvokia. Norėdami pažinti, kas yra vadinamas sovietinis žmogus vadinamojoj Sovietų Sąjungoj, turėtume ištyrinėti statistiškai reikšmingą skaičių tų žmonių, ir tada nustatytume, kiek jie yra rusiški (lietuviški, ukrainietiški, gruziniški ir t.t.) ir kiek komunistiški. Samprotauti iš kraštutinių polių ar istorinių palyginimų yra patrauklu, tačiau išvados pakimba ore, nes stokojame tikrumo. Sakysime. tiesa, kad iš trijų carinio režimo stulpų — autokratijos, nacionalizmo ir pravoslavijos — komunistinėj Rusijoj išliko tik du pirmieji, o trečiasis buvo iškeistas i marksizmą, bet tikrovėje šiek tiek pakito ir du pirmieji. Ir aplamai nėra tiek svarbu, ar rusų tauta (ir valdžia, ir valdantieji) yra kalta (“kažkas rusų tautos kūne nėra tvarkoje”), kad ten įsigalėjo komunizmas. Taip pat mūsų problemai — kokių atsparos gairių turime laikytis? — nėra esminga, ar komunistinis imperializmas yra tiesiogi rusų imperializmo tąsa. Niekada dvi istorinės situacijos iš kokio šimtmečio nuotolio nėra tapačios, tad jų palyginimai yra rizikingi. Šia prasme istorija nenuspėja ateities ir ji nieko nemoko. Tik čia aš nenorėčiau būti nesuprastas ir palytėti galvą istorikų kartuvėse. Savaime aišku, istoriniai duomenys atskleidžia, tarp kitko, artimą praeiti, be kurios dabartis nebūtų aiški, istorinių herojų pavyzdžiai mus patraukia; istoriniai tautos pergyvenimai pagelbsti tautinę sąmonę sudaryti, stiprina ar silpnina dabarties tautą ir kt. Bet —    ieškant tinkamiausių atsparos būdų — yra daug svarbiau pažinti tikrąją dabartį ir atspėti jos linkmes, aplenkiant abejotiną istorinį determinizmą.

Kad visa tauta privalo atsakyti už dalies tautos (valdžios) niekšybę, klaidas ar apsileidimą, galima — ir reikia —    sutikti. Pavyzdžiu čia minėtinas pokarinės Vokietijos įsipareigojimas bent iš dalies atlyginti skriaudas koncentracijos stovyklų aukoms bei jų artimiesiems. Bet reikia abejoti, ar masės yra kaltos už valdžios sauvalę. Hitlerio Vokietijos atvejis čia yra labai charakteringas. Nei liberalūs, nei konservatyvūs Weimaro respublikos sluoksniai nepastojo kelio Hitleriui į valdžią. Bet ar kiekvienas vokietis žinojo, kokiomis priemonėmis Hitleris sieks savo tautai laimingo tūkstantmečio, ir ar visi jį rėmė? Dar painesnis klausimas kyla rusų tautai. O taip, V B yra teisus, kai pastebi rusų emigrantų pastangas nubaltinti rusų kaltes caro ir dabarties diktatūros laikais. Ir aš galiu pacituoti, kaip P. A. Sorokinas, buvęs Kerenskio (konstitucinės valdžios) sekretorius, JAV tapęs garsiu sociologu, antrojo pasaulinio karo metu piestu stojo ginti Rusiją, komunistinę motinėlę. Bet ar didžioji rusų tautos dalis būtų rėmus Leniną, Trockį, Staliną ir visą bolševikų eilę, jei būtų žinojus, ką iš tikrųjų reiškia komunizmas?

Žinia, Rusija yra vienintelis minėtinas kraštas, kur komunizmo vardu revoliucija pavyko iš vidaus; žmonės troško pakeisti carinį režimą. Bet niekur kitur pasauly komunizmas nelaimėjo be subversijos, svetimos kariuomenės įsiveržimo, aneksijos ir pn. (Vienintelį galimą išimties atvejį dabarty sudaro Čilės marksistinė valdžia). Gi kartą kraštui patekus į komunistų rankas, iš vidaus persireformuoti ligi šio laiko dar niekam nepavyko. Daug kas abejoja, ar Čekoslovakijos komunistų liberalėjimas, ryškiau prasiveržęs prieš keletą metų ir brutaliai “vyresniojo brolio” užgniaužtas, iš tikro reiškė pereinamą laikotarpį į laisvę be priespaudos. Totalinė partija, — tegu sau ir po atlydžio ženklu, — negali išvengti prievartos ir skriaudų, tuo pačiu negali nenumatyti galimo tautos keršto, partijai praradus valdžią. To ji negali leisti. O eilinis pilietis — masių atstovas — mažai ką reiškia tokioje sistemoje. Jam — kaip D. Poškos mužikėliui — Dievas per aukštai, caras per toli. Tad kalbėti apie visos tautos kaltę ne visuomet vaisinga.

III

Tiesa, kaip pastebi V B, Rusijoje auga jau ketvirta karta visuotinėje komunizmo įtakoje. Norėčiau patikslinti, kad tik dvi kartos per pusšimtį porevoliucinių metų spėjo suaugti. O kiek laiko truko, kiek kartų praėjo pro socializacijos procesą (ugdymas, ugdymasis), kol rusų tauta įgavo savo tapatybę? Atsakysime: ji formavosi mažiausia keliolika kartų ilgiau nei “sovietinė tauta”. Kadangi žmogus, sekant Mykolaičio - Putino vaizdžių posakiu, nėra chameleonas, reikia abajoti, ar jis iš tikro pasikeičia (savo vaikaičiuose) per dvi ar keturias kartas.

JAV-ėse daugelio tautų ateiviai asimiliuojasi (nutausta ir prisiima naują tautinę tapatybę) per tris kartas, bet tai vyksta daugiau ar mažiau laisvės bei savarankiškumo principu. Kur yra prievarta, ten atsiranda daugiau atsparos, ir akultūracijos procesas gali pailgėti ligi dešimties ar nesuskaitomų kartų. Žinia, čia ir kiti veiksniai yra minėtini, pvz., ateivių fizinis ar kultūrinis panašumas ar artimumas naujojo krašto žmonių tipui, ateivių atsineštinės kultūros suvokiamas pranašumo laipsnis. Šitai paaiškina žydų, ispanų, prancūzų, vokiečių, lietuvių, kiniečių ir kt. mažumų tapatybės išlaikymą svetimose aplinkose. Ir jei rusiškasis nacionalizmas dažnai esti gana subtiliai skiepijamas anapus geležinės uždangos, tai komunistinė ideologija yra brukte arba teroru brukama, vadinas, iššaukianti daugiau atsparos.

Kadangi sovietinė sistema bijo tiesos, tai suprantama, kad ji nepakęs neutralaus tyrinėtojo, kurs norėtų pasverti, kiek “sovietinis žmogus” yra rusiškas ir kiek komunistiškas. Argumentų su ryškiais duomenimis, kad daugumo sovietinių piliečių komunizmas nėra “tikras komunizmas”, užtiksime daugybę. Jau vien vadinami rinkimai (pagal vieną kandidatų sąrašą) rodo, kad “sovietinė tauta” nepatikima. Jei Sovietų Sąjunga turėtų šansų, tai propagandos meisteriai nepražiopsotų reikšmingų progų — tikrais rinkimais įrodyti pasauliui, kad ta tauta laisvai remia komunistinę valdžią . ..

Nors anekdotai — kaip ir priežodžiai — žinojimo neišsemia, vis dėlto vieną pavyzdinę istorijėlę pateiksiu. Kažkurioj Rytų Europos komunistinėj valstybėj, pasakojama, esąs vienui vienas tikras komunistas, ir visi sovietiniai piliečiai jo bijo ir šoka pagal jo muziką. Paklausite:    kas jis, bet niekas jo pavardės nežinos. Kadangi kiekvienas pažįstamas ar nepažįstamas pilietis gali juo būti, tai viešumoje nieko daugiau nelieka, tik pačiam rodyti tinkamą (komunistinį) veidą... Tada, iš šalies žvelgiant, išeitų, jog ten visi žmonės yra tikri komunistai. Betgi konkrečioj realybėj gali nebūti nė vieno. Aš, žinoma, sutinku, kad kiekvienoj tokioj valstybėj gali būti — ypač tuose keliuose (apie 5 proc.) nuošimčiuose partijos narių — maža dalis tikrų komunistų, kurie šventai tiki į Markso paskelbtą doktriną ir į Maskvos (ar į Pekino) politinių astrologų ištarmes ar pranašystes. Labiau apsišvietę ar smegeningesni iš jų tarpo gali matyti, kad ta sistema neveda žmonių į žemės rojų. Ir vis dėlto jie gali išlikti savos rūšies idealistais — žinodami, jog dabartis bloga, bet pasitikėdami, kad ateitis bus gera. Jie tars, kad didžiai komunizmo idėjai įgyvendinti reikia laiko ir aukų, ir nurodys, kad pačiai krikščionybei reikėjo trijų šimtmečių, kol ji įsigalėjo. . .

Didžioji partijos narių dalis nebus jokie filosofai, gilūs mąstytojai ar intelektualai. Pats marksizmas, taip sakant, nepasitiki filosofija, o ypatingai pabrėžia praktiką. Komunistai visų pirma yra marksizmo vykdytojai, tuo būdu kopią karjeros laiptais aukštyn ir stropiau vaidiną savo labiau ar mažiau mėgiamą vaidmenį nei likusios masės. Nepamirština, kad ir mes aplamai nesame filosofai. Kai prieš keliolika metų Aiduose pasirodė straipsnių serija apie ir šiais laikais dar nepasenusį egzistencializmą, vienas visuomenės veikėjas priekaištavo, kad tokie straipsniai neaktualūs, tik vietą užima, nes jų niekas neskaito. Beje, jis turėjo ir mokslo daktaro laipsnį... Aš nemanau, kad tai buvo vienintelis išimtinis atvejis. Antra vertus, jis buvo aiškios pasaulėžiūros žmogus, kur, žinoma, atitinkama filosofija turėjo savo vietą. Ir už geležinės uždangos teorija gali eiti savo keliu, o gyvenimas — vėl savo. Pagaliau ir pati teorija leidžia daug progų esamoms negerovėms padengti:    “proletariato diktatūra” esanti laikinė, kol valstybės galia “suvys”; gal lig to laiko pakeltinas ir valstybinis sistemos kapitalizmas bei prievarta, priešpastatytini Vakarų privačios kapitalistinės sistemos išnaudojimui.

Be abejonės, partiečių tarpe yra ir tokių valdžionių, kurie suvokia, kad jie priklauso banditų gaujai. Tokių sąžinė nebūtinai turi būti vien skaidriosios buteliu nuraminama. Matant daug blogio įvairiausiose visuomenės santvarkose, praradus tikėjimą tiesa, komunistinė sistema gali nebūti suvokiama kaip išskirtinai bloga, tad tarnauk valdžiai — ir naudosies aukštesnės kokybės loviu. Štai kodėl tūlas idealistas, tikįs komunizmo skelbiamais lygybės principais, bet nerodydamas materialinio suinteresuotumo savo naudai, turės maža šansų patekti į partiją tikru nariu. O masės? Masės, kurios vengia tapti partijos nariais, kurios velka sunkųjį sistemos jungą, tuo labiau nėra savanoriškos komunistinių principų puoselėtojos.

Bet tai, anaiptol, nereiškia, kad jos neprisiima ar nėra priverstos prisiimti, šalia neigiamų, kai kurių komunistinės santvarkos savybių kaip gerų dalykų. Sakysime, liaudies ansamblių puoselėjimas. Sakysime, saviveikla — meno bei kultūros pasireiškimai šalia normalaus darbo gali atrodyti kaip aukštesnė gyvenimo forma nei daugiur Vakaruose kultivuojamas individualizmas (pvz., dažnam šeimos nariui paskiras automobilis, paskiras televizorius ir pn.). Arba neaprėžtos privačios nuosavybės varžymas ar prekybos draudimas. Arba sportinių atsiekimų pakėlimas į valstybinių vertybių rangą... Tokie dalykai gali padėti toleruoti komunizmą.

Sovietologai senokai pastebėjo didžiuosius komunizmo kūliu per galvą persivertimus. Lenino naujoji ekonominė politika, Stalino valymų serijos, Stalino - Hitlerio paktas ir daugelis kitų prieštaravimų vis buvo grūdamas į marksistinio Prokrusto lovą. Marksas, Engelsas, Leninas ir Stalinas, svajodami apie visiškai naują visuomenės santvąrką, tinkančią “sovietiniam žmogui”, vienu ar kitu atveju tikėjosi atsikratyti tradicinių šeimos ar tautybės varžtų. Yra žinoma klasinė jų teorija, kad visų šalių proletariatas sukursiąs naują tautą, priešingą buržuazinėms tautoms. Yra daug popierio sunaudota — beaiškinant, kaip kursis nauja tos tautos -valstybės kalba: pirma susidarys tarpinės, zoninės kalbos, o paskui — visai nauja sovietinė kalba.. . Beje, tikrovė buvo kitokia. Pats Stalinas jau 1950 m. staiga ėmė kalbėti apie ypatingą rusų kalbą, kuri istorijos būvyje nugalėjus kitas kalbas. . . Taigi, “vyresnysis brolis” jau turi ir palydovę — “vyresniąją kalbą”. Apie ją ponia Puzynienė, prancūzų pilietė, savo įspūdžiuose iš pokario okupuotos Lietuvos rašo kaip apie “švenčiausių švenčiausią” valdžios akyse.. . Senokai komunistai jau nusigręžė ir nuo palaidos šeimos skatinimo. Tokie lūžiai negali sutvirtinti komunistinio tikėjimo sovietinių įnamių tarpe.

IV

Bet jeigu “sovietinis žmogus” nėra tikras komunistas, tai kas jis yra?

Turinio atžvilgiu tas žmogus pirmiausia bus marksistas, tikįs, taip sakant, į medžiagos pirmumą, klasių kovą, kolektyvinį darbo paskirstymą bei partijos neklystatumą ir pn. O kokioj formoj, kokiais kultūros pavidalais (culture patterns) bus tas turinys išreikštas? Atsakymas yra tik vienas: pačių vykdytojų kultūros forma. Ir krikščionybė, visuotinė religija, pradėjo plisti laiko ir erdvės sąlygotais kultūros pavidalais, t. y. jos Kūrėjo ir apaštalų tautine (kiltine) forma, vėliau prisiėmė kitas formas, sulotynėjo, išsiskaidė į Rytų ir Vakarų apeigas, o dabar, kaip sakoma, ėmė “šiandienė-ti”. Žinoma, turinio ir formos santykiavimas yra komplikuotesnis ir tampresnis dalykas nei čia pateikiamas. Bet tai kiekvienu atveju sugestionuoja, jog ir komunizmas neprasidėjo tuščiais kultūros pavidalais, grynoje dirvoje, kurią galėtume pavadinti tobula rasa. Įprasti rusų veiklos būdai buvo čia pat, taip sakant — “po ranka”, ir jais teko vadovautis. Priekaištas, kad vargiai kuris sovietinis diktatorius buvo grynai “rusiško kraujo”, nėra esmingas, nes kiekvienas centrinės valdžios partijos sekretorius reiškėsi daugiau ar mažiau rusiška kalba, papročiais bei aplamai forma. (Kultūra nėra paveldima per genus.)

Šiai minčiai paryškinti pateiksiu vieną pergyvenimą iš pirmosios sovietinės okupacijos. Atsimenu, kai Pasvalio gimnazijos salėje rusų kariuomenės majoras politrukas plačiai aiškino, kad sovietinei Rusijai nebūtina laimėti karą prieš Suomiją, ir užbaigė kalbą skatinimu jungtis į komunistinę moralę. Jos pavyzdžiu jis laikė Rusijos komjaunuolių praktikuojamą būdą nukrypėliams sudrausminti. Nusižengęs jaunuolis pastatomas ar pasodinamas jo bendraamžių vidury ir yra bombarduojamas priekaištingais draugų klausimais ar smerkimais. Tik vėliau senyvas gimnazijos direktorius Grytė man paaiškino, kad tai ne komunistinis, ne sovietinis, o tradicinis rusiškas būdas vagiliams kankinti, kurį jis ne kartą užtikęs caristinėj Rusijoj.

Atsitiktinumas, kad rusai pirmieji “davė toną” komunizmui, komunizmą daro artimesnį rusams nei, pvz., pabaltiečiams, nors ypač režimo pradžioje žydų ir latvių mažumų įtaka (proporcingai gyventojų skaičiui) buvo ryškesnė nei pačių rusų. Antra vertus, turi tiesos ir tie, kurie skelbia, jog atitiko kirvis kotą. Suvokiant rusų charakterį, besiblaškantį tarp kraštutinybių, galima tvirtinti, jog komunizmo sėkla krito į gerą dirvą. Sibiro tremtis pažįstama visokiai Rusijai. Tik aš abejoju, ar kuriam sovietinės Lietuvos tremtiniui Sibire buvo leista turėti savo tarnaitę, kaip kažkada tenai tas pats Leninas turėjo...

Kontraversinis šūkis “socialistinis turinys tautine forma” yra parankus rusiškai tautybei, bet ne kitom po sovietų Rusijos jungu. Jei tas šūkis būtų taikomas pagal raidę ar dvasią, tai įvairios tautybės “pataisomojo darbo” stovyklose už Uralo būtų turėję mokyklas savo kalba; tai priekaištai “lokaliniam šovinizmui” nesiribotų vien nerusiškose vietovėse. Man rodos, kad Vt. Vaitiekūnas, kitas V B, yra taiklus, kai pastarųjų metų okupuotos Lietuvos apžvalgose pastebi, jog dabarty garsusis šūkis gali reikšti štai ką: “socialistinis turinys rusiška forma”. Praktiniame gyvenime, kaip žinome, rusai viešpatauja: jiems pirmenybė gaunant butus, darbus, net medalius ir kt. Pretekstas, kad rusai ištikimesni režimui, gali būti tikras, bet gali būti ir netikras. Tai ne atsitiktinumas, o greičiau politika. Pagal tai lietuvis, baigęs mokslus, bus prievarta paskirtas “darbo stažą” atlikti svetimoje respublikoje ir privalės vartoti “socialistinį turinį tautine forma”, kuri, savaime aišku, bus rusiška. Ir čia visai nesvarbu, ar esmėje jis bus ištikimas komunizmo principams. Rusai komunistai, niekad nesijausdami posūnių rolėj, gali pabrėžti rusiškųjų pavidalų svarbą ir nesąmoningai . .. Sovietinis rusas, nors ir nemėgdamas komunizmo, gali būti ir yra išdidus, kad jo kraštas yra didelis, galingas, besiplečiąs . . . Vargiai tokį pat jausmą turės lietuvis komunistas.

Mano pateikti faktai ir samprotavimai veda prie išvados, kad komunizmas ir rusiškumas yra artimai susiję, kad sovietinis žmogus yra vienakūnis komunisto - ruso hibridas, kad sovietinio žmogaus modelis ypač nerusiškose teritorijose bus daugiau ar mažiau pažeistas ...

V

Klausimas, kas yra didesnė blogybė — komunizmas ar rusiškumas, neutraliai atsakyti nėra lengva. Klausiančiojo pasaulėžiūra čia gali nulemti. Krikščionys ir humanistai turėtų piestu šiauštis prieš komunistinį žmogaus nudvasinimą ir nužmoginimą. Juos užtiksime pirmosiose kovos eilėse. Radikalieji bei kairieji liberalai, dažnai tikį, kad kuo kairesnė, tuo valdžia geresnė, daugiau bijos kiekvieno tautinio imperializmo, kuris pasaulėžiūrų skalėj išsidrieks jų dešinėje.

Jei aš teisingai suprantu kai kuriuos straipsnius mūsų spaudoje, tai jie sugestionuoja: mylėkime rusą, bet ne komunistą. Rusas ten yra laikomas žmogum, o komunistas — ne. Man rodos, kad krikščionis privalėtų mylėti kiekvieną žmogų. Tik ką reiškia rusas ir komunistas? Jei rusas reiškia asmenį, kurs visos žmonijos idėjas išreiškia sava kalba, savu būdu ir t. t., tai kas gi turėtų jo nekęsti? Tą patį galima pasakyti apie asmenį, kurs vertina kolektyvines komunizmo idėjas tuo būdu, kurį galime suvokti iš Kristaus apaštalų, jėzuitų valdose Pietų Amerikoj, Izraelio kibucuose ar krikščionių vienuolynuose. Bet jei rusas yra Muravjovo ar Hitlerio tipo šovinistas, prievarta užkariąs savo idėjas bei imperializmą kitoms tautoms, aš nepirščiau jam meilės. Ir jei komunistas yra sovietinis, brutaliai vykdąs tai, kas jam įsakoma iš aukščiau, aš lygia dalia nepirščiau jam meilės. Beje, teorijoj labai gražiai skamba posakis: mylėkime žmogų, nekęskime jo klaidų. Praktikoje šie dalykai yra vargiai išskiriami.

Nustatant atsparos gaires, du konkretūs klausimai krinta pirmon galvon:    1. Kuri kovos priemonė gali būti našesnė okupuotame krašte — atskirai ar bendrai spiriantis prieš abi blogybes? 2. Kuris negandas yra ryškiau suvokiamas Vakaruose, tad labiau panaudotinas atsparoje?

Nors teoretiškai komunizmas ir rusiškumas yra priešybės. nes pirmasis remiasi tarptautiniu, tiksliau, anttautiniu idealu, o antrasis — tautiniu, konkrečioj situacijoj, kaip matėme, jie vargiai išskiriami. Kova prieš vieną, suprantama, palies ir antrą. Ar komunizmą silpninant — neturėtų ir rusiškumas silpnėti? Bent daugeliu atvejų. Ar rusiškumą slopinant — neturėtų ir komunizmas apslopt? Bent dažnu atveju. Tai, atrodo, gerai suvokia komunizmo vykdytojai. Krikščionybė yra marksizmo priešas, bet lietuviškoji krikščionybė (Romos katalikų bažnyčia) yra daug didesnis priešas nei pravoslavija; lengva pastebėti dvejopą komunistų politiką šių dviejų bažnyčių atžvilgiu. Komunistai yra rėmę pravoslavų bažnyčią Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, kaip liudija buvęs konsulas J. Budrys; jie yra siuntę pravoslavų misijas į Lietuvą antrosios okupacijos metais; net ir dabar Kauno soboras, sako, labiausiai žiba... O katalikų kunigai normaliai yra laikomi Vatikano šnipais.

Krikščionybė — daugumos religija Lietuvoje — yra didysis tautiškumo sąjungininkas prieš rusiškumą. Lietuvybė — daugumos tautybė Lietuvoje — yra didžioji lietuviškos krikščionybės atrama. Herojiniame partizanų kovų laikotarpy šių dviejų pradų sąsaja buvo žūstančiųjų krauju užantspauduota. Kaip liudija J. Lukša - Daumantas, bunkery apsupti laisvės kovotojai prieš mirtį giedodavo tautos himną ir giesmę Marija, Marija. Tad ir pasyvioji atspara okupuotame krašte turėtų būti labiausiai veiksminga, kai lietuvybė bus susieta su sava krikščionybe, priešpastatyta sovietinio hibrido vertybėms. Bet tai nereiškia, kad nereikia kovoti prieš komunistiškumą ar rusiškumą paskirai.

Beje, kai prieš keliolika metų religinės žinios iš tėvynės tikinčiuosius guodė (esą, visi katalikai tebekrikštija vaikus ir tebesituokia bažnyčioje), tai dabar pastebimas didesnis supasaulėjimas, suprantama, ypatingai jaunimo tarpe. Ir tai, reikia manyti, yra ne tik religinio persekiojimo išdava, bet ir vidinio sąmyšio pasėka, kai į mus ūžtelėjo didžiųjų vertybių perkratymo banga antrosios Vatikano konsilijos metu. Faktas, kad komunistinės sistemos imtiniai vengia viešai susieti save su religija, dar nereiškia, kad jie religiją atmeta. Gi lietuvybei laikytis pagelbsti jau vien tai, kad sava kalba nėra uždrausta.

Kova prieš rusiškąjį komunizmą Vakaruose turėtų paisyti publikos skonio. Konservatyvūs ir religingieji viešosios nuomonės atstovai bei formuotojai (švietime, politikoj, spaudoj ir kt.) turėtų gauti daugiau informacijos bei dokumentacijos apie religijos persekiojimą už geležinės uždangos. Liberalesnieji sluoksniai gali būti labiau paveikti to fakto, kad anapus bet kokia laisvė yra varžoma, kad “valstybė” (komunistų partija) kišasi į bažnyčios reikalus ir prievartauja piliečių sąžinę. Kairesnieji liberalai ir radikalai visai nesirūpins religijos laisve, bet pasipiktins rusiškuoju šovinizmu bei imperializmu. Tad jų domesys turi būti pakreiptas į modernišką kolonializmą, kurį Maskva praktikuoja.

“Dešinės” ir “kairės” sąvokos, sąlygotos ar tebesąlygojamos nacionalsocialistų ir komunistų, subėga į vieną daugiau ar mažiau demokratinę, tik jokiu būdu ne totalinę -diktatūrinę upę laisvųjų lietuvių tarpe. Amerikiečiuose šios sąvokos painiau ir prieštaringiau reiškiamos. Radikalūs ir kraštutinesni liberalų sluoksniai — kovodami už pilietines teises — dažnai pražiūri totalinio komunizmo grėsmę. Jiems “kairėje nėra priešų”, tad prieš komunizmą jie efektingai negali kovoti. Čia krikščionybės atspara nepamainoma.

Rusiškojo šovinizmo negandas, beje, eiliniam piliečiui JAV yra sunkiai perteikiamas ir suvirškinamas. Šios didvals-tybės piliečiai dažnai iš aukšto žiūri į kiekvieną mažą tautą (kuri, girdi, triukšmauja, karą kelia . . .) ir nepaslepia nuostabos: kodėl mažosios valstybės nepaseka JAV-ėmis ir nesijungia tarpusavy. Tai jie nebus ryškiai nusistatę prieš kitą didvalstybę, kuri primeta savo kalbą bei kultūrą mažesnėm. Tačiau mūsų knygnešių kovos iš carinės Rusijos laikų turi daug žiauresnių atitikmenų dabartinėj sovietinėj Rusijoj, o šitai gali ir eilinį Vakarų pilietį paveikti.

VI

Tikiuosi, kad — analizuodamas dabartį — aš neprasilenkia su tiesa. Bandžiau remtis charakteringais daugumos komunistų ar nekomunistų duomenimis ir nepaverčiau išimties teisykle. Kalbėti apie ateitį? Ne, nesu pranašas. Tik norėčiau paspekuliuoti: kas sudarys didesnį pavojų okupuotame krašte — komunizmas ar rusiškumas?

Kad komunizmas praktikoje neneša žmonėms laimės (gal išskiriant tuos, kurie turi “politinę galvą” ir tai mėgsta), kad kažkas yra didžioje netvarkoje su marksizmo teorija ar jos praktika sovietijoj, tenka sutikti. O kad pramonės, švietimo ir kitokia pažanga pasiekta sovietijoj, tai ne tiek komunizmo, kiek bendras daugelio ekonominių, technologinių bei politinių sistemų bruožas visam pasauly. Pažangą reikėtų matuoti, tarp kitko, ir kaina, ir milijonais žmonių gyvybių, kuriomis ji pasiekta. Tikrumoje kitos sistemos pralenkia komunistinę. Tai žino ir masės, ir vadai už geležinės uždangos. Bet tiltai į praeitį yra sudeginti. Tad “sovietinis žmogus” noromis nenoromis vaidins savo leisgyvę rolę toliau, kuri įtaigos ir žalos būsimas kartas. Atvangos atveju rusiškasis komunizmas griebsis to, kas yra labiau pastovu, o tai ir bus nacionalizmas bei šovinizmas. Pastarasis rusų kilmės žmonėse neturės jokių kliuvinių. Kaip komunizmo surogatas — ateity jis turėtų sustiprėti, bet ne susilpnėti. Tai, anaiptol, nereiškia, kad rusiškasis imperializmas yra didesnis priešas nei komunizmas. Sunku yra pralenkti komunistinio beatodairiškumo rekordą. Abudu negandai niveliuoja lietuvį imtinį okupuotame krašte: lietuviai yra nutautinami ir nukrikščioninami. Būsimoji laisvė mažų mažiausia privalo implikuoti, kaip teisingai mūsų garbus V B pabrėžia, kad Lietuva turi būti lietuviška ir krikščioniška.