TYLIOJI REZISTENCIJA
JURGIS GLIAUDA
Kai komunistų partijos suvažiavimo delegatai rinkosi į Kremlių posėdžiui, skelbia gauta informacija iš Maskvos, prie įėjimo buvo dalinami lapeliai. Kadangi ant lapelių buvo užrašyta “Ačiū tau, partija!”, tai visi manė, jog tai bus naujas partijos pagarbinimas, panašiai kaip kad visokie paliaupsinimai, telpą “Pravdoje”. Tačiau kaip visi nustebo, paskaitę šią poemą: “Ačiū tau, partija, už viską, ką mums davei ir duodi. . . už visas melagystes, falsifikatus, vadų portretus, slaptus pranešėjus ir šūvius Prahos aikštėje ir už apgaules, kurios dar bus. Ačiū tau, partija, už neviltį ir kančias, už mūsų gėdingą nutildymą, ačiū tau, partija.. .”.
Dalinanti lapelius moteris buvo suimta. Šio įvykio oficialioji sovietų spauda “nepastebėjo”. Bet užsienio korespondentai lapelių dalinimo įvykį smulkiai atpasakojo, kad žinotų laisvasis pasaulis.
Kaip kvalifikuoti tokį reiškinį už geležinės uždangos? Stalino metais su tokiais disidentais, aiškina užsienio spaudos korespondentas, elgtasi trumpai ir drūtai: kulka nutildydavo kukliausią opoziciją. Dabar tokie prasiveržimai jau dažni. Ir jeigu šis tapo pastebėtas ir pasiekė užsienį, tūkstančiai kitų lieka nepastebėti; jie vyksta vietovėse, kur nėra užsienio žmonių, tad lieka nepastebėti ir nesuregistruoti. Tiktai vietos teismuose po visą Sovietiją tokių bylų prokurorai svaidosi prikergiamais teisiamajam terminais: imperializmo pakalikai, smulkiaburžuazinės ideologijos apsėstieji, nacionalistinės emigracijos paveiktieji, klerikalizmo išliekos, obskurantizmo atgyvenos . ..
Šito disidentizmo reiškinio jau nebegali nuneigti sovietinė realybė.
Kaip kvalifikuoti visa tai? Kaip suprasti, kad kelios ar keliolika policinio režimo dekadų, kada buvo ir yra toks brutalus savo piliečių ir pavergtųjų prievartavimas mąstyti, spręsti ir elgtis tiktai režimui pageidaujama linkme, neatnešė norimo efekto, neprivertė žmonių tapti šimtaprocentiniais savo režimo adeptais ir vergais? Kur glūdi tokio reiškinio šaknys? Kuriais ūgiais ir daigais, kad ir labai dar kukliais, toks disidentizmo reiškinys atsiskleidžia stebėtojui iš tolimo, niekinamo ir užginto užsienio?
Tas reiškinys yra pasyvioji, arba tylioji rezistencija. Tai, regis, dvi priešingos sąvokos. Žodis rezistencija reiškia priešinimąsi, svetimos valios ignoravimą ir nepasidavimą svetimos valios diktatui. Tyla, atrodo, nėra kovos priemonė. Bet tai nėra taip. Tyla gali būti rezistencija. Tai yra tyla, kada ginklai tyli, bet mintys veikia. Tai yra tyla, kada žmonėse plinta priešrežiminis anekdotas, kada šnera rotatoriaus lakštai, kur įrašyta kas nors nesutinkančio su režimo diktatu, kada kunigas drąsiai padeda ranką ant vaiko galvutės. (O tai nelegalus religinės propagandos aktas!). Tyloje įvyksta savos nuomonės priešpastatymas režimo prievartai. Ir ši gūdžioji tyla dabar iškalbingesnė už ginklo kalbą.
Po ilgo įkalinimo už geležinės uždangos, žmonės netapo kaliniai! Jie siekia išlikti sau žmonėmis ir rezervuoti sau teisę turėti savas nuomones. Jie kratosi prorežiminio nuomonių standarto. Ši tylioji opozicija ir yra tylioji rezistencija, kurioje slypi palankios prognozės laisvei.
Tai buvo tylioji rezistencija prieš 1904 metus Lietuvoje, kada žmonės slapta statė kryžius ir remontavo apleistas bažnyčias, nors ir nebuvo leidžiama remontuoti. Ir knygnešių darbas buvo tylioji rezistencija. Šie veiksmai tada atrodė daugeliui beprasmiai, keisti, neturį ateities. Tačiau istorija rodė ir rodo, kad dideli įvykiai gimsta iš mažytės sėklos, dažnai iš nepastebimos užuomazgos. Todėl su tokiu dėmesiu laisvasis užsienis seka tylios rezistencijos ir tylaus disidentizmo reiškinius už geležinės uždangos; o mes, lietuviai, sekame, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje.
Tas laisvės siekio rūgimas, savaime aišku, stipresnis yra satelitinio statuso kraštuose. Sakoma, kad “antisocialistinės jėgos”, niekad nebuvo išsekusios Lenkijoje. Ginkluotos Lodzės ir Pamario srities rezistencijos užuomazga glūdi tylioje rezistencijoje. Kontrsovietinės tendencijos vis dar nesutriuškintos Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. Nuotaikų ventiliacijai visur ten leidžiama šieptis ir paversti satyros objektu paskirus asmenis, neva atsakingus už režimo nesėkmes. Vagystė, apsileidimas, tinginystė, girtuokliavimas — visos ydos sudaro pašaipos objektą ir temas. Lygiai taip yra ir okupuotoj Lietuvoj. Tai vis yra atleidimo ožiai. Bet tai nėra tylioji rezistencija. Tai yra režimo žaibolaidis. Reikia padūkusio darbo sekti, kad suasmenintoje satyroje neprasiveržtų bendrinių motyvų: režimo kritikos ir pašaipos režimui. Režimas gi identifikuojamas su privaloma ideologija. Pašaipos ir kritikos taikiniai neturi teisės paliesti tos šventųjų šventovės, bet privalo priimti ją kaip neginčijamą ir pavienio asmens protu nesuvokiamą vertybę, sovietinės realybės sąlygose nukeltą į ontologinę sferą.
Tačiau didelis slėgimas saulės masėje provokuoja ir didelius saulės lavos fontanus. Tai protuberansai. Ir didelis užgynimas sovietijos režimo užguitam asmeniui jaustis sau žmogumi ir be ginklo rankoje provokuoja rezistenciją, pasipriešinimą ir formuoja būsimą reformų sėklą.
Užsienio korespondentai apskaičiuoja, kad nelegalus knygų perrašymo būdas, “samizdatas”, klesti Rusijoje neįtikinamai didžiulių tiražų forma. Vien tik Solženicyno 600 puslapių romanas “Vėžio korpusas” paplito virš 10,000 egzempliorių. Ir visa ta masė puslapių ir žodžių perrašyta ranka! Tai laisvam užsieniui neįsivaizduojamo masto nuoveikiai. Tačiau tai nėra beprasmiai Sizifo darbai. Tai yra baisus ginklas griauti netoleranciją ir vergavimu pagrįstą režimą. Ir mus pasiekia tokios prognozės kupini faktai iš okupuotos Lietuvos. Proporcingai gal dar reikšmingesni faktai mums prabyla, kai ryškiausios tylios rezistencijos kovos apsupa religinės laisvės išpažinimo siekius. Neseniai spaudoje nuskambėjusi kun. Šeškevičiaus byla, jo atsikirtimai, jį ginančiųjų replikos — visa tai liudija, kad lietuvio siekis išlikti sau žmogumi, su savo humanistinėmis vertybėmis, nėra išduotas; ir taip ilgai išsilaikęs, nebus niekad išduotas režimo prievartai ir fantastinės ideologijos diktatui.
Ši tylioji rezistencija juo galingesnė, nes ji neturi organizuotos, ginkluotos ar politinės rezistencijos centralizacijos. Kiekvienas individas — vis tylios rezistencijos savistovus centras!
Mums, laisvėje tarpstantiems žmonėms, sunku net suprasti, kad Lietuvos laisvės prognozei ten daugiau reiškia kur nors prie progos taikliai papasakotas priešrežiminis anekdotas, kaip kad čia iškilmingo simpoziumo šnektos, kad drąsus kunigas, aiškinąs religinės dogmos ir religinės praktikos temas, yra žymiai reikšmingesnis dalykas už laisvėje pompastiškai paskelbtą gausingo susirinkimo rezoliuciją.
Tylioji rezistencija žengia herojikos ženkle. Kitoj dimensijoje yra laisvųjų užsieniečių veikla. Šie abu reiškiniai plinta ir tarpsta atskirose sferose. Ar yra tarp jų ryšys? Ar užsienio veiklos prožektoriai nuskrodžia okupacijos tamsųjį dangų? Ar tylios rezistencijos žiburėliai kursto užsienio lietuvių atsidavimą kaip nors talkinti tautiečiams už geležinės uždangos?
Viena yra aišku, kad periferija nėra centras. Išeivija vargu ar bus tautos politinių laisvių ir suverenumo siekių įkūnytoja. Tauta savo krašte, įpratusi ir įnikusi į savo gyvenimo sąlygas, formuodama jas pagal savo instinktyvią orientaciją, vis ieškos ir ieškos platesnio ir gilesnio, kaip Vydūnas sakė, “savo laisvėjimo”.
Savo laisvėjimo siekiant, tiktai tauta savo teritorijoje gali nuvokti, kada suverenumo miražas tampa realizuojama vertybe. Užsienis gali tik šiek tiek visa tai apčiuopti, suprasti ir talkinti. Pagaliau, ir suverenumo realizavimas savo forma gali neatitikti užsienio koncepcijos.
Tokie yra puošnūs (ir užsienio nekontroliuojami) tyliosios rezistencijos apogėjaus žiedai. Prieš 1904 metus Lietuvos lauke slaptai pastatytas kryžius tapo pamatu, ant kurio buvo pastatyta suvereni Lietuvos respublika, vėliau pavadinta Lietuvos valstybe. Todėl ir nelegaliai platinamas sovietinių leidyklų netoleruojamas poeto eilėraštis yra sėkla išdygti naujai, mums dar savo formomis ir ideologine koncepcija nesuvokiamai suvereninei Lietuvos valstybei. Toks lemtingai svarbus ir reikšmingas yra individo galvojimo būdas, nusiteikęs reikštis pro-rezistenciniais aktais. Galvojimo būdas yra veiksmo stimulas. Ne be reikalo užsienio kremlogistai tiek daug dėmesio skiria šio rašinio įvade paminėtam “Ačiū tau, partija” atsišaukimo dalinimo įvykiui.
Ar nebuvo pilna žodžio prasme tylioji rezistencija, kada pirmojoje rusų okupacijoje per priverstiniai masinį “gegužės pirmosios” minėjimą studentų ir moksleivių būriai, varomi pro sovietinės vyriausybės tribūną, į sveikinimus iš tribūnos atsiliepė tyla. Ta, pilna žodžio prasme, tylioji rezistencija vėliau prabilo ginkluotos rezistencijos kalba, kada per sukilimą trumpam bet reikšmingiausiam Lietuvos valstybės istorijos periodui buvo atstatytas nominalus Lietuvos suverenumas. Įsiveržę Lietuvon vokiečiai buvo pastatyti prieš įvykusį faktą: Lietuva egzistuoja kaip valstybė.
Neseniai teko pastebėti, kaip viename be ideologinio ir politinio orientyro leidinyje “Vasario šešioliktosios” gimnazijos auklėtinis, nežinia kokių tamsių jėgų išplautais smegenimis, vadino Lietuvos suverenumo siekius “miražu”. Nelaimingas jaunuolis, kuriam aplinka nepadėjo susirasti istorinę tikrovę atitinkančio orientyro, atrodo, nežino, kad ir miražai turi realias formas, nuo kurių pats miražas tik atsispindi. Už tolimų horizontų slypi tas objektas, kurio miražus regi stebėtojai. Kritikuojant formas, reikia vis dėlto neprarasti tos substancijos, kuri yra gyvybės jėga tautos egzistencijai. Tai ir yra tas vydūniškas “savo laisvėjimas”. Tai yra savo tautos gyvybės realizavimas laisvės sąlygose. Po tolimos kelionės dykuma, išsekę, alkani ir ištroškę keleiviai pagaliau prieina tikrą apylinkę, kurios atvaizdą jie regėjo miraže.
Savo “laisvėjimo” pojūtis ir yra miraže — tylios rezistencijos akte. Jeigu mūsų mokslininkai su tokiu pakilimu, su tokiu nebūtų savo jėgų įtempimu, su tokiu atsidavimu okupacijos sąlygose kuria lituanistines vertybes — tai yra prasmingos ir pakilios tylios tautinės rezistencijos aktas. Lituanistiniai mokslai okupuotoj Lietuvoje pasiekė aukštą lygį. Tai nėra okupacijos palankumo išdava. Tai nėra okupacijos paskata. Anaiptol, tai yra auka, atsidavimas, siekis ir kartais netgi rizika, kaip mes matome ir iš profesoriaus Jono Kazlausko misterijos. Juk tai yra instinktyvi tautinė pastanga užkirsti kelią pseudomoksliniam brovimuisi į tautos gyvybės sferą, į vis pinamą ir mezgiamą slavų ir lietuvių labai artimos giminystės pseudo-įrodymus. Todėl iš visų lietuvių mokslo pastangų okupuotoje Lietuvoje ši mokslo sritis, lituanistikos disciplina, kaip jau matome, pasidaro kovos lauku, kuriame buvo ir bus tikrų aukų. Tylioje rezistencijoje neišvengiamos ir tylios mirtys. Tylioji rezistencija skambi savo pasyvumu ir puošni savo kasdieniška proza.
Režimas kovoja su tylios rezistencijos tendencijomis. Režimo smerkimuose slypi režimo desperacija, ir desperacija dėl to, kad tylioji rezistencija rodo gaivalingą augimą. Sovietijoje penkias, o okupuotoje Lietuvoje dvi dekadas tylioji rezistencija nebuvo išnaikinta. Ji neišnaikinama. Žmonės, net konclagerių sąlygose, nori ir siekia “laisvėjimo” ir laisvės. Kur bus policinė valstybė, besikėsinanti paglemžti žmogaus mintį ir sąžinę, ten bet kuriomis sąlygomis išliks tylioji žmonių rezistencija. Ji atremta laisvės miražu, bet nieko nėra pavojingesnio diktatūrai už laisvės miražą, kurį ilgesingai stebi užguiti pavaldiniai.
Užsienis stovi atokiau nuo to gaivaus tautos judėjimo. Lietuviškas užsienis, kovodamas už savo tautinį išlikimą, priverstas kreipti jėgas į savo daržų tręšimą. Čia jis sudeda ir dideles aukas ir rodo didelių pastangų. Savo įnašu užsienis negali reikšmingiau papildyti tylios rezistencijos klestėjimo Lietuvos teritorijoje. Užsienis tiktai gali kurstyti. Izoliuotas nuo tautos gyvenimo ir nuo jos kovos už savo tautinį ir valstybinį išlikimą, argi užsienis lieka tiktai stebėtojo ir post factum interpretatoriaus rolėje?
Tenka galvoti, kad politinės pro-suvereninės formacijos provokuoja tautą drąsintis. Tad kai kurie literatūriniai veikalai, prasiveržę pro geležinę uždangą, skatina tyliąją rezistenciją pasitikėti savo jėgom.
Formaliai už geležinės uždangos kalinami lietuviai, laisvėdami savo gyvenamo proceso tėkmėje, apsprendžia ir tyliosios rezistencijos prigimtį, pobūdį ir jos metodus. Visa tai gana trapu mums suvokti, visiškai neįmanoma mums sekti, ir būtų visai beprotiška mums pretenduoti į bet kurias ta linkme direktyvas.
Ginkluotarezistencija neatnešė šaliai išsilaisvinimo, nes kovai trūko ginkluotos jėgos. Tylios rezistencijos sėkmei nereikia brutalios jėgos talkos. Reikia masinio galvojimo būdo, reikia masinio nusiteikimo. Ne pats faktas, kad kunigas dėsto religines tiesas, yra svarbu, bet masinis galvojimas, jog taip reikia. Ne tai reikšminga, kad lietuviškojo “samizdato” slaptoji plunksna perrašinėja kūrinio puslapius, bet kad žmonės jaučia reikalą tai daryti ir kad yra skaitytojų. Laisvės ilgesį reiškia ne tiek tylios rezistencijos anekdotą pasakojąs narsuolis, bet tokio anekdoto klausytojai .. .
Juk ir prieš 1904 metus ne toks jau reikšmingas faktas buvo kryžiaus pastatymas kur nors jaukioje pamiškėje, bet žmonių nusiteikimas.
Todėl tylioji rezistencija yra galinga tautos pajėga, anot vydūniškojo posakio, nuolat “laisvėti” ir “laisvėjime” savitai bręsti ir savo kelius atrasti.
Didžiulėje istorijos tėkmėje tautos laisvėjimo kelius lems tyliosios rezistencijos ištakos.
Tylioji rezistencija neišvengiamos ir tylios mirtys.
Nieko nėra pavojingesnio diktatūrai už laisvės miražą, kurį ilgesingai stebi užguiti pavaldiniai.
