LIETUVOS SEPTYNIŲ ŠIMTŲ KOVA DĖL LAISVĖS
DR. STEPHEN HORN
Politinių studijų savaitgalio, įvykusio 1971 metų balandžio mėnesio 24 ir 25 dienomis Los Angeles mieste, proga buvo pagerbtas Kalifornijos valstybinės kolegijos (Long Beach) prezidentas dr. Stephen Horn. Jo pagerbimas įvyko iškilmingos vakarienės metu balandžio 24 Los Angeles Hilton viešbutyje. Ta proga dr. Stephen Horn pasakė kalbą. Čia duodame tos kalbos santraukos vertimą. Dr. Stephen Horn politinių mokslų daktaro laipsnį įgijo 1958 metais Stanfordo universitete. Rezoliucijų žygio įkarščio metu jis buvo senatoriaus Thomas H. Kuchel padėjėjas legislatūri-niams reikalams. Jo talka H. Con. Res. 416 rezoliucijos pravedame JAV-bių Kongrese buvo tikrai didelė.
Redakcija
Man šis pagerbimas yra nepaprastai reikšmingas, nes panašiai esate atžymėję praeityje porą pasišventusių visuomenei pareigūnų, su kuriais man yra tekę artimai bendradarbiauti ir kartu dirbti. Tur būt Atstovų rūmai nėra niekad turėję darbštesnio kongresmano, kaip kad buvo neseniai miręs kongresmanas Glenard P. Lipscomb. Jo žinioje man teko dirbti 1959 metais. Po poros metų pradėjau dirbti senatoriaus Thomas H. Kuchel padėjėju legislatūriniams reikalams. Čia ir prasidėjo mano įsijungimas į Baltijos valstybių reikalus. 1961 metų vasario 6 dieną senatorius Thomas H. Kuchel pasakė JAV-bių senate kalbą, pavadindamas ją — “Karžygiškoji Lietuva — jos septynių šimtmečių kova dėl laisvės”. (Ta proga senatorius įnešė pirmąją rezoliuciją Baltijos valstybių bylos reikalu — S. Con. Res. 12. Dr. S. Horn pagerbimo proga užsiminė, kad jis padėjęs senatoriui tą kalbą paruošti. — Red.).
Senatorius Kuchel įnešė S. Con. Res. 12 rezoliuciją 1961 metais, kviesdamas JAV-bių prezidentą iškelti Baltijos kraštų bylos klausimą Jungtinėse Tautose. Mūsų noras buvo sudaryti tokią pasaulio opiniją, kuri priverstų sovietų karines pajėgas ir kolonistus pasitraukti iš Baltijos valstybių, sugrąžinti ištremtuosius į savo kraštus ir pravesti ten laisvus rinkimus.
Valstybės sekretoriaus padėjėjas Fred Dutton pareiškė Valstybės departamento nepritarimą mūsų S. Con. Res. 15 rezoliucijai 1963 metais (Pradinė senatoriaus Kuchel rezoliucija buvo pakartotinai įnešta naujai išrinktame JAV-bių Kon grėsė ir jai duotas kitas nume ris — Red.). Valstybės departamentas bijojo, kad tos rezoliucijos pravedimas nepaverstų Jungtines Tautas vieni kitų įžeidžiančių kalbų forumu (“a forum for investive”). 1963 metų kovo 26 paprašėme Valstybės sekretoriaus Rusk pateikti mums detalų sąrašą visų kalbų su citatomis ir datomis, kuriose JAV-bių pareigūnai Jungtinėse Tautose, kaip kad Valstybės sekretoriaus padėjėjas Dutton buvo išsireiškęs, “buvo nukreipę pasaulio opinijos spaudimą į Sovietų Sąjungą Baltijos kraštų reikalu”. Kai galų gale tas sąrašas mus pasiekė, citatos iš kalbų nebuvo imponuojančios, geriau tariant — nieko nesakančios.
Su pasitenkinimu turiu pareikšti, kad pradinė senatoriaus Thomas H. Kuchel rezoliucija, žinoma, perredaguota (H. Con. Res. 416 — Red.), buvo priimta Atstovų rūmuose ir 1966 metų spalio 22 ir Senate.
Paskutiniųjų trijų dešimtmečių laikotarpyje Sovietų Sąjunga begėdiškai suklastojo tautų apsisprendimo teisę. Neatsižvelgiant į Sovietų Sąjungos pagrobimą ir Baltijos valstybių okupaciją, Jungtinės Amerikos Valstybės tebepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovus Washingtone.
Žymusis britų valstybininkas Winston Churchill rašė 1942 metų sausio 8 užsienių reikalų ministeriui Anthony Eden, kad “Baltijos valstybių perleidimas Sovietų Sąjungai būtų prieš visus principus, dėl kurių mes kovojam bei vedam šį karą ir kartu diskredituotų mūsų garbę”. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga išvystė didelę diplomatinę akciją užtikrinti savo krašto sienas, nelaukiant karo pabaigos.
Nepraėjus pilnai dviem mėnesiam po minėto iškalbaus pareiškimo, Winston Churchill kapituliavo. Jis 1942 metų kovo 7 rašė prezidentui Franklin Rooseveltui: .. Didėją karo
sunkumai veda mane prie minties, kad Atlanto charta nebūtų interpretuojama ta prasme, kad Sovietų Sąjunga turėtų pakeisti savo sienas, kurios buvo prasidedant karui tarp Vokietijos ir Rusijos. Taip sovietai interpretavo ir priėmė tą chartą. .. Manau, kad jūs duosite mums pilną laisvę pasirašyti sutartį, kurios Stalinas trokšta kaip galima greičiau”.
Prezidentas Franklin Roosevelt tam priešinosi, nors tas pasipriešinimas nebuvo pakankamai stiprus. Valstybės sekretorius Hull ir karinių pajėgų štabas liko pilnai priešingi britų ministerio pirmininko Churchill minėtam žingsniui. Kompromisas — ypač, kai liečiamos kitų žmonių teisės — buvo jau jaučiamas. Prezidentas Roosevelt tada pasiūlė sovietams, kad lietuviai, latviai ir estai, kurie nenorėtų likti padidintoje Rusijos imperijoje, turėtu turėti teisę palikti savo kraštus ir turėtų būti jiems taip pat kompensuojama už jų turimą nuosavybę. Sovietai tam pasipriešino.
1942 metų balandžio 11 prezidentas Roosevelt užsiminė apie karinę intervenciją Vakarų Europoje — antrąjį frontą. Jis manė, kad tai sumažintų sovietų spaudimą Didžiajai Britanijai sutikti su Baltijos kraštų įjungimu į Sovietų Sąjungą.
Britai ir sovietai pasįrašė 1942 metų gegužės 26 sutartį, neminėdami joje pokarinių sienų klausimo. Laikinas laimėjimas — popierinė pergalė — buvo atsiektas.
Po dešimties mėnesių, 1943 metų kovo mėnesį, nebesant jokios galimybės nacių invazijai į Angliją, britų užsienių reikalų ministeris Anthony Eden tarėsi su prezidentu Roosevelt Washingtone apie sovietų pokarinius siekius. Buvo aišku, kad rusai reikalausią Baltijos valstybių absorbavimo. Prezidentas Roosevelt tikėjo, kad ten turėtų būti pravestas tinkamas plebiscitas, prieš leidžiant sovietams absorbuoti tuos kraštus. Bet jis bijojosi, kad Jungtinės Amerikos Valstybės turėsiančios su sovietų įsigalėjimu sutikti.
Tautų apsisprendimo teisė istoriškai reiškė, kad kiekvienos tautos žmonės turi teisę pasirinkti savo krašto valdymosi formą. Tai sutinka su Rousseau mintimi, kad valdymosi formos parinkimas priklauso tautai (žmonėms), o ne valdovui. Ar tai būtų amerikiečių, prancūzų ar kitų tautų revoliucija, pagrindinis tautų apsisprendimo tikslas yra laimėti laisvę ir nepriklausomybę.
Visi trokštame visuotinio bei pilno tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo visame pasaulyje. Jei tik laisvės liepsna neužgesinama ir viltis neužslopinama, visų tautų apsisprendimo teisės diena ateis.
