ĮŽANGINIAI
VEIKLA IR PINIGAI
Nuolat padejuojama, kad didesnei veiklai išvystyti stokojama pinigo. Tuo nusiskundžia ir kultūrinio, ir politinio, ir visuomeninio sektoriaus darbininkai. Iš tikro, pinigo trūksta. Pinigo trūksta, iš vienos pusės, kad dalis mūsų visuomenės pasidarė lietuviškiems reikalams nebejautri, iš antros— kad iš dosliosios visuomenės perdaug prašoma.
Tiesa, be dolerio didesnės veiklos išvystyti ir reikšmingesnių planų realizuoti negalima. Pinigo reikia ne tik ginklams kalti ir pramonei kurti, bet taip pat apaštalų ir misionierių uždaviniams vykdyti. Tad savaime aišku, kad pinigo reikia ir lietuviškai kultūrai ugdyti, ir lietuvybei puoselėti, ir laisvės kovai vesti. Sąmoningas lietuvis dalį savo asmeniško uždarbio dolerių, svarų, markių ar lirų forma nukreipia į visuomeniškus kanalus. Kiek, kur ir kaip duoti, kiekvienam nurodo tautinio atsakomingumo jausmas. Mūsų sąlygose įstatymai, įsakymai ir potvarkiai negalioja. Kas praranda atsakomingumo jausmą, praranda ir tautišką gėdą, ir pinigu tenkina vien tik savo asmeniškus -egoistinius poreikius.
Atsakomingumo jausmas tačiau turi saistyti ne tik aukos davėją, bet ir aukos prašytoją. Verkšlenimas, graudus apeliavimas, lietuviškais jausmai spekuliavimas kai kada yra taip pat falšyvas, kaip ir nuo aukos davimo išsisukinėjimas. Dar sunkiau pateisinamas smerkimas aukotojo, kuris aukoja ne prašančiojo, bet kitam fondui. Reiktų džiaugtis kiekvienu, kuris aukoja bet kokiam pozityviam lietuviškam reikalui. Spaudos skiltys turėtų būti skirtos ne aukojančius smerkti, bet neaukojančių lietuviškas sąžines žadinti.
Svarstant veiklos ir pinigų klausimą, reikėtų prisiminti kitą tiesą: doleris yra galingas, bet ne visagalis.Doleris padeda daug ką atsiekti, bet doleris nepajėgia ko nors sukurti. Tad teisinti lietuviškos veiklos negalavimus vien dolerių stoka yra ne kas kita, kaip dolerio galybės pervertinimas. Ne dolerių reikia laiko termitų išėstiems kai kurių centrinių organizacijų struktūriniams pamatams suremontuoti, racionaliems laisvės kovos planams sukurti ar tautinės kultūros uždaviniams suformuluoti. Tai atlikti gali tik gera valia, lietuviškas sąmoningumas, darbo entuziazmas, išmintis ir kūrybiškumas. To pritrūkus, nors dolerių dar ir būtų, bet išgaišta lietuviško medžio gyvybę palaikančios šaknys. Be šaknų medis ne tik nudžiūsta, bet ir išvirsta.
Kai kurios lietuviškai veiklai pretenduojančios vadovauti organizacijos tas šaknis praranda arba jau yra praradusios. Didelį rūpestį šiuo metu sąmoningam lietuviui turėtų kelti Amerikos Lietuvių Tarybos visokeriopas išsisėmimas.
VEIKSNIŲ IR POLITINIŲ VIENETŲ SUNYKIMO PRIEŽASTYS
Mūsų veiksniai ir kiti gyvieji politiniai vienetai (ar politinio pobūdžio sambūriai) turi labai aiškius savo tikslus. Tų vienetų nariai ar tuos vienetus sudarančios organizacijos išrenka ar kitu būdu suformuoja savo vadovybes ir uždeda ant jų pečių ilgesniam ar trumpesniam laikui visą veiklos ir darbų atsakomybę.
Kai kurių veiksnių ar vienetų vadovybės beveik nieko nedaro, o tik “maitina” lietuvių visuomenę atsišaukimais, šūkiais ar pareiškimais. Iki nuobodumo linksniuote linksniuojama:
“Mes vadovaujame JAV-bių lietuvių politinei veiklai”— “mes atstovaujame kenčiančiai Lietuvai laisvajame pasaulyje” — “mums priklauso visas laisvojo pasaulio lietuvių politinis darbas” — “mes budime Lietuvos laisvės sargyboje Washingtone” — “mes turime geriausius ryšius su JAV-bių valdžios pareigūnais” — ir t. t. ir t. t.
Galuojantiems lietuviams tie ar panašūs šūkiai ar pareiškimai nieko nereiškia. Šio ar panašaus pobūdžio “gražbylystė” nė viena sekunde nepriartina kenčiančiai Lietuvai laisvės ryto. Geros valios ir Lietuvos rytojumi besisieloją lietuviai laukia iš veiksnių ir kitų politinių vienetų vadovybių konkrečių darbų. Priešingu atveju tos vadovybės apgaudinėja ir save ir visus geros valios lietuvius.
Vadovybės nėra vertos vadintis vadovybėmis, jei jos tepajėgia tik sulaukti kongresus, suvažiavimus ar konferencijas. Tam tikrų politinių vienetų vadovybės nebepajėgia net ir to bepadaryti. Vadovybės turi būti, kaip amerikiečiai sako, “smegenų trestas” (brain trust). Iš jų turi išplaukti naujos mintys, nauji sumanymai, naujų darbų ir žygių projektai ir t. t. ir t. t. Jei pačios vadovybės nepajėgios, tuo atveju turi susirasti tinkamų patarėjų ir to darbo specialistų. Ne pašalinės jėgos sunaikina organizacijas, bet jos paprastai sunyksta pačios, kai patenka į nepajėgių vadovybių rankas.
