VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJĄ
TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS
Svarbi informacija
1969 meti} vasarą politiškais tikslais sovietu organizuotų ekskursijų iš Amerikos į pavergtą Lietuvą nebuvo. Sovietų strategija koncentruojasi ateinančių metų vasarai. Sovietų ambasados “antrasis sekretorius” Ed. Juškys patikimuosius okupanto pasiūlyto bendradarbiavimo talkininkus jau painformavo, kad ruoštųsi 1970 metų vasarą organizuoti gausias Amerikos lietuvių jaunimo ekskursijas į Lietuvą, kur vyksiančios įvairios tautinių šokių ir dainų šventės, tautodailės parodos, sporto ir įvairūs kitokie įvykiai. Ekskursijos būsiančios organizuojamos ir iš kitų laisvojo pasaulio kraštų. Daugelis galės važiuoti rusiškais pinigais.
Sovietų agentai, šią vasarą iš Amerikos lankęsi pavergtoje Lietuvoje, irgi gavo atitinkamas instrukcijas.
Visos tos iškilmės būsiančios organizuojamos Lenino 100-jo gimtadienio sukakčiai paminėti. Nereikia abejoti, kad ta proga bus išnaudota ir Lietuvos okupacijai legalizuoti. Sekančiais metais sukanka 30 metų nuo pirmosios rusų okupacijos 1940 metais.
Reikia laukti, kad prieš pavasarį pražys mūsų folklorinių patriotų džiaugsmas, kad bendradarbiavimo su kraštu sąlygos lengvėjančios ir prasidės smerkimas tų, kurie sovietų klasta nenorės patikėti. Reikia taip pat laukti, kad užsienio lietuvių rezistencinei kovai vadovaują veiksniai reikiamai pasiruoš šią sovietų akciją sutikti, nors “Vienybė”, “Vilnis” ir “Laisvė” vėl postringaus, kad išeivijos bendravimui su kraštu kliūtis statanti ne Maskva, bet "vaduotojiški keikūnai”.
Stalino garbintojai atgyja
Senieji Stalino garbintojai irgi gavo įsakymą įsijungti į “kultūrinio bendradarbiavimo” ofenzyvą. Čikagoje įsteigta “Lietuvos draugų” grupė, kurios tikslus steigiamaje susirinkime dėstė "draugas” S. Jokubka. Grupės planuose esą numatyta “palaikyti ryšius su tais naujaisiais ateiviais, kurie nėra nusistatę prieš tarybų Lietuvą, brangina lietuvybę ir neišsižadėjo senosios savo gimtinės”. Grupės pirmininku išrinktas Vytautas Judzentavičius. Apie tuos ryšininkus tarp senųjų Stalino garbintojų ir naujųjų bendradarbiautojų “Vienybėje” rašė V. Kazakevičius, “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto” faktiškas vadovas:
“Mes laimingi, kad mus globojo ir į namus buvo pakvietę tokie nuoširdūs, protingi bičiuliai, kaip Stasys Jokubka ir Minė bei Vytautas Judzentavičius, mus pasitiko ir mumis rūpinosi iki išskrendant narsus kovotojas dėl pažangos “Vilnies” faktiškasis redaktorius Vincas Andriulis, kad vėl susitikome su simpatišku žemaičiu “Vilnies” ats. redaktorium Leonu Joniku ...”
Taip visus lietuvių tautos žudiko Stalino garbintojus ir talkininkus okupanto tarnai Lietuvoje jungia į "dorų ir šviesių” lietuvių eiles ir jiems paveda politinę lietuvių išeiviją mokyti patriotizmo. Atsiranda i šią mokyklą ir kandidatų.
“Šviesios ir doros asmenybės”
“Doro ir savo kraštą mylinčio išeivio” tema Maskvos ištikimų tarnų lūpose pasigirdo iš visų pusių. Lyg magiškai lazdelei pamojavus. Tam pačiam Kazakevičiui Jonas Mekas — tai “šviesi ir dora asmenybė”, nes jis nesutaria “su amerikonišku, kapitalistiniu gyvenimo būdu (kaip ir su siaura nacionalistine kai kurių išeivijos veikėjų pasaulėžvalga)”. Ne-
reguliariai išeinąs “Nemuno kraštas”, kuris Europoje atlieka tą pačią misiją, kaip Amerikoje “Vienybė”, dar didesniu entuziazmu kalba apie “tyras širdis” ir “skaisčius jausmus”:
“Mums rūpi tik mūsų vidiniai lietuviški reikalai, tik mūsų užsienio lietuviai, santykiai su Nemuno kraštu, tik bendros viso pasaulio lietuvių kultūrinės visuomeninės pastangos ... Todėl mes visi, kurių širdys tyros, kurių jausmai skaistūs ir kurių meilė Tėvynei nuoširdi, tarytum susitiksime prie vieno didžiulio pasaulinio lietuviško stalo ir pakelsime tostus. Už lietuvį ir Lietuvą; už šviesų Nemuno krašto gyvenimą; už tarpusavio supratimą; už draugiškus susitikimus, už naują laimę”.
Anksčiau tose pačiose kalvėse nukalti šūkiai skambėjo taip: "Už tautų draugystę; už tarybinės šalies laimę; už nenugalimą raudonąją armiją; už šlovingąją komunistų partiją; už tėvą, mokytoją ir draugą didįjį Staliną!”.
Naujuosius “lozungus”, senųjų meistrų įgaliotas, “Nemuno krašte” skelbia to leidinio redaktorius, kažkoks "tyros širdies ir skaisčių jausmų lietuvis” Albert Annies.
Žuvis iš tvenkinio
Jokubka, Annies, Kazakevičius, Šumauskas, Vladimirovas ir Co. meškeriojimui naudoja 'Made in Moscow” kabliukus ir ant jų kabina folklorinio patriotizmo masalą. Ant vieno kabliuko užkibo J. Karpis, “Tėviškės žiburiuose” (Nr. Nr. 30 ir 31, 1969 m.) paskelbęs ilgą straipsnį "Bendravimas ar kolaboravimas”. Karpiui, kaip tvenkinio žuviai, nepažįstančiai gilesnių politikos vandenų, ant komunistinio kabliuko užkibti buvo nesunku.
Tiesa, Stalino saulei artėjant, baimės pagautas, jis pats spruko iš gimtųjų vandenų, bet savo išbėgimą štai kaip teisina:
“Pati didžiausia išeivijos dalis buvo išstumta iš tėviškės bolševikinės okupacijos. Pastaroji dalis, suprasdama beprasmiškumą pasipriešinti jėga (sic!), paliko savo tėviškę, saviškius ir išėjo jieškoti pagrindinių žmogaus teisių pripažinimo demokratiškai laisvuose kraštuose, nors tam priešinosi politiniai ir kiti vadovaujantys veiksniai”.
Savo išmintingumo ir veiksnių nenusimanymo pabrėžimas Karpiui reikalingas savo autoritetui kelti ir veiksnių autoritetui menkinti. Jis tai naudoja tolimesniame bendravimo tezės dėstyme.
Trapi Karpio argumentacija
Savo tezę Karpis toliau veda labai gražiai, operuodamas jausminiais ir humanistiniais argumentais:
"Bendravimas jungia žmones moralinių vertybių gijomis . .. per bendravimą išryškėja tikrieji bendro gyvenimo keliai ir idealai... bendravime stiprėja abipusis ryžtas, vieninga valia visus gyvenimo kelius grįsti žmogiškosios prigimties aukštos noralės principais ... (bendravimas) reiškiasi grynai artimo meilės ribose, kurios nuženklintos žmogiškosios moralės gairėmis” ir t.t. ir t.t.
Jis kalba apie kažkokius "humanistinius pumpurus”, kurie skleidžiasi sovietijoje. Tai Karpio poezija.
Abstrakčioje intelektualinėje - poetinėje plotmėje žmonių bendravimą galima šlovinti. Bet mums tenka gyvą klausimą spręsti visoje konkretybėje. Čia Karpio logikos ir faktų argumentai klimsta tvenkinio dumble ir niekur nepasiekia tvirtos žemės. Pažiūrėkime į vieną kitą jo argumentą:
"Bolševikinė sistema jau nebepajėgia užblokuoti kelių nepageidaujamam bendradarbiavimui ne tik su laisvuoju pasauliu, bet ir su laisvės idėjomis savuose namuose. . . Pačiose bolševikinėse viršūnėse pradėjo vis plačiau skleistis žmogaus dvasinių vertybių pradai, kurie sprogdina visos sistemos pamatus” (J. Karpis).
Iš Sovietuos neseniai pabėgęs rašytojas Anatolijus Kuznecovas mano visai kitaip. Jo nuomone, Rusija vėl pribrendusi "Stalino tipo diktatūrai”. Gal Karpis tai palaikys pabėgėlio perdėjimais? Tebūna taip. Bet labai atsargus ir patyręs sovietologijos klausimais Londono “The Observer” dienraštyje rašąs žurnalistas Edward Crankshaw, išanalizavęs padėtį Rusijoje, padaro tokią išvadą: “Rusams, kurie siekia liberališkesnės bendruomenės, šiandien perspektyvos yra tamsesnės, negu bet kada per praėjusius 20 metų”.
Ta pačia proga galima priminti prieš 32 metus Kauno universiteto studentams dr. Kazio Ambrozaičio (o politikoje buvo gan patyręs vyras) padarytą pranašavimą: “Komunizmas subankrutavo. Jis pasauliui nebepavojingas”. Pats Ambrozaitis patyrė, kaip komunizmas pavojingas. Neduok, Dieve, kad Karpis tokio patyrimo susilauktų.
Dvasiškai akli ir kurti
“Išvažiavimui ir tik apsilankymui leidimams gauti pareiškimų krūvos vis didėja ir laukia sprendimo.. . Visų tų pareiškimų atmesti šablonišku “niet” jau nebegalima” (J. Karpis).
Kas patikės tokiu Karpio teigimu Čekoslovakijos įvykių šviesoje ? "Niet” buvo pasakyta ne rezoliucija ant prašymo biurokratų raštinėse, bet tankais, visam pasauliui (net kai kurių kraštų komunistų partijoms) besipiktinant ir protestuojant. Šiandien tame nelaimingame krašte naikinami paskutiniai laisvės likučiai.
Keista Karpio dialektika: jam humanizmo pumpurai skleidžiasi pavergėjų ir vysta kovotojų už laisvę dvasioje.
"Todėl yra klaidinga galvoti ir aiškinti, kad bolševizmas pritaria bendravimui ir net imasi iniciatyvos tokio bendravimo išplėtimui. Dar klaidingiau yra teigti, kad tarpusavio bendravimas pasitarnauja bolševikinės sistemos interesams” (J. Karpis).
Aišku, kad komunizmas nepritaria tikram bendravimui, bet imasi iniciatyvos plėsti jų kontroliuojamą "bendradarbiavimą”, arba tikrojo bendravimo iliuziją. Praėjusiame “Į Laisvę” numeryje buvo paskelbti Šumausko, Kazakevičiaus, Laurinčiuko pareiškimai ir informacija apie kultūrininkų ekskursiją iš Lietuvos. Tą informaciją reikia papildyti tuo, kad visų tos ekskursijos dalyvių kelionės išlaidas apmokėjo sovietų okupacinė valdžia. Veik visi ekskursantai turėjo pavedimus susitikti su tam tikrais asmenimis.
Šiame “į Laisvę” numeryje skelbiami Chicagos lietuvių komunistų politbiuro ir “Nemuno krašto” pareiškimai ir informacija apie sovietų okupacinės valdžios Lietuvoje planus ateinančiai vasarai.
Grįžtant dar toliau į praeitį, krepšininkų ekskursijos vadovai oficialiai pareiškė, kad “esame kviečiami ir laukiami kaip svečiai Lietuvos Krepšininkų Federacijos” (kurios iš vis nėra). Gi bendradarbiau-tojų oficiozas “Vienybė” po V. Kazakevičiaus nuotrauka parašė, kad tai esąs “vienas pagrindinių krepšininkų išvykos organizatorių”.
Dr. Antano Maceinos žodžiais kalbant, tik dvasiniai aklas ir kurčias dabartiniame bendravimo plane Maskvos iniciatyvos įžiūrėti nepajėgia.
Rezistencinis bendravimas
Šalia tikrų agentų, atvyksta nemažas skaičius labai gerų lietuvių. Jų tarpe gerų mūsų draugų, giminių, net buvusios rezistencinės kovos bendradarbių. Jie palaužtos dvasios, ir dažniausia atvyksta kaip okupanto įrankiai.
Nuo nelaimingų savo brolių nėra reikalo nusigręžti. Su jais reikia bendrauti. Tik bendravimas turi vykti rezistencinėje dvasioje. Rezistencinis bendravimas negalimas, plojant jiems koncertų salėse, organizuojant viešus jų pagerbimus, dalyvaųiant oficialiose diskusijose. Privačiai reikia juos informuoti ir guosti. Privačiai ir patiems informuotis. Tegu čia patiria broliškos meilės ir šilumos, tegu išsiveža viltį, kad okupacija amžiais nesitęs. Tegu grįžta įsitikinę, kad užsienio lietuviai nepagailės jokių pastangų, jokių aukų ir, jei reikės, kraujo, kad Lietuva vėl būtų laisva ir nepriklausoma.
Defetistiški postringavimai ir naivi romantika, tegu ir išplaukianti iš gerų norų, primena nykų vėjo šiurenimą tyrlaukiuose naktį, apie kurį kalba naujasis DP Anatolijus Kuznecovas:
“Trečiame Šostakovičiaus ‘Dešimtosios simfonijos’ akorde pasigirsta miško rago šauksmas. Jam atsako vėjo šiurenimas tyrlaukiuose naktį. Nieko daugiau, o tik šiurenimas. Ir vėl, ir vėl ragas šauksmą kartoja iki pat galo. Padėkite gerieji žmonės, jei dar tokių iš vis pasaulyje likę!”
Į šauksmą iš pavergtos Lietuvos turime atsakyti ne kapituliuojančiu bendravimu, bet kovos už laisvę dvasia. Tada jie žinos, kad gerų žmonių užsienio lietuviuose dar yra likę.
J. Žiograkalnis
(Redakcijos pastaba: “Tėviškės žiburiai” prie J.Karpio straipsnio pridėjo savo pastabą, kad Karpio išvedžiojimams nepritaria).
