PLB PASIRINKO VIDURIO KELIĄ

STASYS BARZDUKAS, Cleveland, Ohio (JAV), PLB Valdybos vykdomasis vicepirmininkas, JAV LB išve-dėjas į plačiuosius vieškelius, šiame numeryje duodamas pašnekesys (pradžia kitame puslapyje) su St. Barzduku aktualiaisiais PLB klausimais.

Nuotrauka V. Maželio

Pašnekesys su STASIU BARZDUKU, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos vykdomuoju vicepirmininku

NAUJOJI PLB VALDYBA — Naujoji PLB Valdyba pirmojo posėdžio 1968. IX.21 metu (iš kairės dešinėn): vicepirm. dr. H. Brazaitis, PLB švietimo Tarybos pirm. A. Rinktinas, vicepirm. dr. V. Majauskas, pirm. J. Bachunas (mirė 1969 metų sausio mėnesį), vicepirm. M. Lenkauskienė, vykd. vicepirm. St. Barzdukas, PLB Kultūros Tarybos pirm. dr. A. Klimas, vicepirm. dr. A. Butkus ir sekr.-ižd. A. Gailiušis.    Nuotrauka V. Pliodžinsko

—    Be abejo, naujoji PLB valdyba jau yra svarsčiusi savo veiklos planą: kokie svarbesnieji jos darbai ir žygiai?

—    Naujoji PLB valdyba pareigomis pasiskirstė 1968 rugsėjo 21 posėdy. Pasiskirstymas įgalino apžvelgti valdybos darbo sritis: valdyba turi vicepirmininkus visuomeniniams reikalams, informacijai, jaunimui ir finansams, nutarta sudaryti atskiras institucijas lietuvių kultūrai ir lietuviškam švietimui — PLB Kultūros Tarybai ir PLB Švietimo Tarybai vadovaus du PLB valdybos nariai pirmininkų titulais, bendraisiais reikalais rūpinsis valdybos pirmininkas, vykdomasis vicepirmininkas ir sekretorius — iždininkas (šios dvigubos pareigos pavestos vienam asmeniui). Taigi valdybos narių pareigas visų pirma reikia suprasti pagal jų pavadinimus.

Tačiau nusistatyta, kad kiekvienas valdybos narys savo srities darbą tegalės organizuoti tik pagal PLB valdybos priimtus planus. Jie bus aptariami bendruose valdybos posėdžiuose. Kadangi valdybos nariai gyvena pasisklaidę net penkiose vietose (Tabor Farmoje, Clevelande, Detroite, Toronte ir Rochesteryje), tad valdybos posėdžiai, suprantama, negalės būti labai dažni. Bus tenkinamasi pačiu būtiniausiu minimumu — bent keturiais posėdžiais per metus. Bet pirmininkas, vykd. vicepirmininkas, sekretorius -iždininkas ir informacijos vicepirmininkas sudarys valdybos prezidiumą, kuriam pavedamas techninių ir einamųjų reikalų sprendimas bei vykdymas. Prezidiumo posėdžiai galės būti šaukiami pagal kiekvieną kylantį reikalą, vadinas, galės būti net ir dažni. Į prezidiumo posėdžius taip pat bus liečiami ir kiti valdybos nariai, ir tie, kurie svarstomais reikalais domėsis, šiuose posėdžiuose taip pat galės dalyvauti.

PLB valdybai taip pat rūpi jos darbo lankstumas apskritai. Todėl atskiriems darbams vykdyti jos nariai galės susidaryti pagelbinius organus — komisijas, sekcijas, komitetus ir kt. Reikalui esant, į PLB valdybos posėdžius galės būti kviečiami ekspertai — kitų bendruomenės organų nariai, klausimų referentai ir t.t. Visi šie procedūriniai klausimai yra aptarti visų valdybos narių ir suformuluoti 1968 lapkričio 23 dienos posėdy vienbalsiai priimtu PLB valdybos statutu. Kaip atrodė, tokio statuto reikalavo valdybos darbų aiškumas bei sėkmingumas, jis taip pat numatytas ir PLB konstitucijos 23 str.

Iš atskirų PLB valdybos planuojamų„ vykdomų arba jau įvykdytų darbų suminėtini tokie.

PLB konstitucijos perredagavimas. Neseniai įvykęs PLB III-sis seimas akivaizdžiai parodė, jog turim žmonių, kuriam raidė svarbiau už esmę. Jei tik galima prie raidės prikibti — jie mielai tai daro. Šitaip yra prarandamas laikas, kurį galėtume skirti pozityviam bendruomeniniam darbui. PLB konstitucija parodė turinti paragrafinių prieštaringumų, kurie ir ateity galėtų kelti nereikalingus bei nevaisingus ginčus, todėl būtina juos iš PLB konstitucijos pašalinti. Galimybę sudaro PLB konstitucijos 14 str.: “Tarpsesiniu metu Seimas prireikus sprendžia atskirus klausimus korespondenciniu būdu; šį atsiklausimą atlieka Valdyba”. Valdyba šia jai duodama PLB konstitucijos teise pasinaudos ir PLB seimo nariams pateiks svarstyti bei priimti PLB konstitucijos išlygintą projektą. To, kaip minėjau, mums būtinai reikia, nes esam dar labai toli kad ir nuo anglų, galinčių puikiai tvarkytis net be rašytinės savo konstitucijos.

Susirinkimų tvarkos taisyklės. PLB III seimas taip pat akivaizdžiai parodė, kaip galima atsidurti chaotinėj padėty, kai iš vienos pusės atsiranda žmonių, turinčių savų interesų, ir kai iš kitos pusės trūksta teisinių posėdžių tvarkymo priemonių. Deja, šitai buvo būdinga ne tik PLB seimui — šitai būdinga ir visiems mūsų susirinkimams: jie daugiausia palaidi, netvarkingi, ištęsti, ir esam atsidūrę padėty, jog imam savo susirinkimų patys vengti. Ypačiai mūsų susirinkimais yra nusivylusi į bendruomeninį gyvenimą ateinanti jaunoji mūsų karta, svetur mokslus ėjusi ir prie sklandesnės susirinkimų tvarkos pripratusi. Beveik visuotinis jos įsitikinimas — kad mūsų susirinkimai — tai niekas daugiau, kaip “ilgos kalbos ir nesibaigią ginčai”. Tad reikia kokį nors susipratimą rasti ir gyvenimiškos reformos siekti. Su tokia konkrečia reforma ateina jaunieji mūsų bendruomenininkai. Galim eiti dviem keliais toliau: į jų pastangas numoti ranka ar joms parodyti reikiamo dėmesio. Priklausau prie tų, kurie nori bendros kalbos. Tokią kalbą turim rasti. Konkreti jos išraiška būtų bendrai apsvarstytos ir sutartos mūsų susirinkimų taisyklės, atremtos į lietuvišką mūsų tradiciją, bet respektuojančios ir šimtametę mūsų gyvenamųjų kraštų praktiką. PLB valdyba šitokiam šio reikalo tvarkymui iš principo taip pat pritarė.

Menininkų išvyka į Pietų Ameriką. Turėjom sportininkų išvykų, paskirų menininkų neorganizuotų gastrolių. PLB buv. valdyba suprojektavo ir parengė jau organizuotą trijų mūsų menininkų išvyką, kurią įvykdė dabartinė PLB valdyba. Sol. Ald. Stempužienė, komp. D. Lapinskas ir akt. L. Barauskas pagal iš anksto sudarytą planą aplankė penkis Pietų A-merikos kraštus — Venecuelą, Kolumbiją, Argentiną, Urugvajų ir Braziliją. Kelionei buvo skirtas visas mėnuo — nuo 1968 spalio 15 iki lapkričio 14. Duota 17 koncertų, lietuviško žodžio rečitalių ir kitokių pasirodymų salėse, per radiją ir televiziją, ne tik saviesiems, bet ir kitataučiams. Kai kur, pvz. Kolumbijoj, koncertuose dalyvavo ne šimtai, bet tūkstančiai kitataučių, per televiziją jie buvo parodyti ir visam kraštui. Išvykos balansas visais atžvilgiais aktyvus: mūsų daina, muzika ir žodis kėlė tautinį vietos lietuvių entuziazmą, meniniai mūsų lobiai buvo parodyti vietinėms kitataučių visuomenėms. Šių dienų terminais kalbant, buvo nuvežta lietuviško deguonies ir tautinė mūsų kultūra parodyta pasauliui. Tai be galo prasmingai investuotas kapitalas, duodąs didelius nuošimčius. Todėl PLB valdyboj yra balsų tokias išvykas padaryti bendruomeninės veiklos reguliara dalimi. Pietų Amerikos išvyką finansavo jungtinis komitetas. Tektų išspręsti klausimą, kas finansuotų kitas išvykas, jei jas įsivestume į bendruomeninį mūsų gyvenimą.

Lietuvių švietimo ir šeimos metai. Jų idėja kilo iš mūsų švietėjų, manančių, kad lietuviškai mūsų mokyklai ir lietuviškai mūsų šeimai svetur reikia išskirtinio visos bendruomenės dėmesio. Idėja pateko į PLB III-jį seimą, kuris atsiliepė savo nutarimu:    “Seimas 1969 metus skelbia LIETUVIŠKOS ŠEIMOS IR LIETUVIŠKO ŠVIETIMO METAIS”. PLB valdyba šį nutarimą vykdo:    apsvarstė jo vykdymo planą, priėmė bei paskelbė atsišaukimą, PLB Švietimo Taryba parengė vykdymo taisykles ir kt. Pradėtas lengviausias tarpsnis. Nepalyginti sunkesnis jis bus patiems vykdytojams — kraštų bendruomenių valdyboms, apylinkėms, švietimo organams, mokykloms, mūsų spaudai ir radijui. Norint, kad šie specialūs vaisiai duotų apčiuopiamų vaisių, reikės labai paveikios mūsų bendruomenių darbuotojų, mokytojų, tėvų, kunigų, spaudos bei radijo žmonių ir visų kitų talkos. Reikia kalte kalti, kad mūsų mokykla iš tikrųjų virstų tautinės dvasios židiniu, o šeima — tautinės gyvybės lopšiu. Tai turi skambėti visur: laikrašty spausdintu žodžiu, pro garsintuvą gyvu žodžiu, susirinkimuose, pamoksluose, prakalbose . . . Tai turi būti visų metų ryžtingos pastangos, kad vaikai lietuvišką mokyklą lankytų, o jaunuoliai kurtų lietuviškas šeimas. Šitai turim padaryti, kitaip metai tebus oficiali formalybė.

Bendruomenių tarpusavo ryšiai. Oazių laikai, kai vieni nuo kitų stengėmės atsitverti daugybės smulkių draugijų ribomis, yra praėję. Nenorėkim jų grąžinti. Spauda, radijas, televizija, lėktuvų susisiekimas, raketų skrydžiai ardo tautų ir valstybių uždarumą, skirtingos religijos randa tarpusavio kalbą, kodėl lietuvis turėtų būti išimtis ir skendėti vien savo parapijoj, draugijoj, srovėj? Bendruomenė stengiasi šį uždarumą pralaužti. JAV lietuvis turi žinoti, ką daro ir ko siekia jo brolis Australijoj, Europoj, Pietų Amerikoj. Kanados lietuviui turi rūpėti jo brolio likimas Belgijoj) Urugvajuj, Zelandijoj ir t.t. Turim dalintis kultūriniais lobiais: žurnalais, knygomis, plokštelėmis. Šiam tikslui turim turėti pakankamai visiems prieinamų bibliotekų ir skaityklų. Sistemingai turim keistis gyvaisiais savo žmonėmis — dainininkais, muzikais,

mokslininkais, dailininkais. Tik tada sudarysim gyvą savo Pasaulio Lietuvių Bendruomenę tikrąja šio žodžio prasme. Bendruomenę, kuri bus pajėgi vykdyti tautinius mūsų pačių darbus ir kuri savo organizuotumu imponuos kitataučiams. Žinoma, žydais mes negalėsim tapti, bet prie suomių, čekų, slovakų, šveicarų idealo priartėti galėtume. Tik ar matyti tokių pastangų?

Bendruomeninio gyvenimo atmosfera. Štai kodėl Bendruomenei rūpi praskaidrinti lietuvišką atmosferą, kurią šių metų kalėdiniame “Darbininke” tėvas L. Andriekus OFM nupiešė tokiomis toli gražu nešviesiomis spalvomis: “Pagaliau nerimą kelia taip pat laisvojo pasaulio lietuvių vargai. Kasmet vis sunkiau susikalbėti visuomeniniais ar kultūriniais klausimais. Per didelė laisvė sau ir per maža pagarba kitam labai pasunkino kolektyvinę veiklą. Baimę kelia ir jaunimo linkimas svetimybių pusėn bei jo prasmegimas kitataučių masėje. Vyresnioji karta dar tiki, kad priaugantieji pilnai perims visas darbo naštas, nors tasai tikėjimas jau svyruoja”. Mūsų spalvos jau galėtų būti dar tirštesnės, nes sunkumus tiesiogiai jaučiam savo pečiais. Darom ir darysim visa, kam mus įpareigojo PLB seimas:

“Pastangos išlaikyti lietuvių tautos gyvybę ir politinę akciją, siekiančią atstatyti Lietuvos valstybės suverenitetą, yra pagrindiniai ir neišskiriami visų lietuvių uždaviniai. Jiems vykdyti reikia solidarios visuomenės, kurią jungtų bendras tikslas ir kurios neskaidytų skirtingos priemonės to tikslo siekiant.

Tikslo ir darbo vienybės išlaikymas yra vienas iš svarbiausių Pasaulio Liet. Bendruomenės uždavinių ateinančiame penkmetyje. Bendruomenė privalo:    a) švelninti visuomeninę įtampą ir sudaryti sąlygas nuomonių pasikeitimui ne tarpusavio kova, bet žmogišku dialogu; b) bendrame darbe pripažinti visų geros valios Bendruomenės narių žodžio laisvę ir naudotis tiek daugumos, tiek mažumos teigiamais įnašais; c) darnaus klausimų sprendimo siekti vadovaujantis asmens teisių principais ir demokratiniu procesu”.

Bendradarbiavimo keliu. PL Bendruomenės valdybai tenka skaitytis su faktu, kad laisvajame pasauly esančios kraštų bendruomenės yra labai margos sudėties ir nuotaikų atžvilgiais. Čia reiškiasi net kelių kartų žmonės. Turim senąją ir naująją išeiviją. Vieni augom ir brendom nepriklausomoj Lietuvoj, kiti nepriklausomą Lietuvą testebėjom tik iš tolo. Vieni su nepriklausoma Lietuva esam suaugę savo mokslu ir tradicijom, kiti savo gyvenimo būdui daug ką jau imam iš gyvenamųjų kraštų mokyklų ir papročių. Vieniems Lietuva yra pergyventa tikrovė, kitiems — tik pasakojimų bei skaitybos sukurtas vaizdas. Todėl nenuostabu, kad ir bendruomeninė mūsų savimonė skirtinga. Taip pat savo bendruomenėj turim nevienodų visuomeninių pažiūrų žmonių. Kaip kiekvienoj tautoj, ir mūsų bendruomenėj reiškiasi kraštutiniai žmonės, savęs težiūrį, su nieku kitu nesiskaitą. Tai ekstremistinių priemonių šalininkai. Daugumai būdingas vidurio kelias, paremtas tolerancijos ir demokratijos principais. Šį kelią taip pat yra pasirinkusi PLB valdyba. Jį rodo pirm. J. Bačiūno pareiškimas PLB III-jam seimui:    (Naujai išrinktoji Pasaulio Liet. Bendruomenės III-ji Valdyba) “daug dėmesio kreips į tautinį lietuvių solidarumą, jungiantį mus bendriesiems tautiniams mūsų uždaviniams ir darbams. Eisim vidurio keliu, kuris priimtinas daugumai lietuvių”. Šitie žodžiai mums nėra tik frazė. Mes siekiam juos paversti gyvenimu. Todėl visų pirma skaitomės su rinkimų faktu ir ieškom bendros kalbos savo tarpe. Toliau PLB valdybai rūpės bendradarbiavimo bazę praplėsti. Šiam tikslui 1969 pradžioje yra rengiamas PLB valdybos susitikimas su JAV ir Kanados LB vadovaujančiais asmenimis. Susitikimo tikslas — išsikalbėti PLB liniją ir veiklą liečiančiais klausimais. Darbotvarkėj : bendradarbiavimas su politiniais lietuvių veiksniais, bendroji kultūrinė bei švietiminė PLB veikla, Bendruomenės finansų organizavimas ir kt. Radę susipratimą savo tarpe, toliau sieksim bendros konferencijos su VLIK-u ir kt. veiksniais. Bet apie tai platesnė kalba tegalės būti tik vėliau, PLB valdyba dabar teatlieka parengiamuosius darbus.

— Pasigirsta priekaištų, kad naujosios PLB valdybos sudarymą nulėmė Lietuvių Fronto bičiuliai. Ar iš tikro jie tokie “galingi”?

—Taip, tokių priekaištų girdėti. Jie gyvi pokalbiuose, jie taip pat prasiveržia ir į viešumą — į kai kuriuos mūsų laikraščius. Ligi šiol niekas viešai į juos nereagavo. Jei dabar šitai parūpo Jums — pasikalbėti reikia ir gal naudinga.

Nepalyginti didesnė bendruomeninio mūsų gyvenimo bėda — tai traukimasis iš lietuviško darbo. Dėl to sunyko mūsų susirinkimai, trūksta kandidatų valdyboms ir t.t. Tokių aimanų apstu beveik visuose mūsų laikraščiuose. O tokios aimanos pagrįstos. Kartais ima ir atsisuka lazda kitu galu: ja duodama per galvas tiems, kurie dirba. Tad gauna ir frontininkai, nors jie įvairiam bendruomenės darbui duoda palyginti daug žmonių. Tik čia mušimo pagrindas specifinis — partinis: mat, dr. V. Kudirkos žodžiu tariant, frontininkų “kelnių dryžiai” kiek kitokie. Jei pvz. kur į valdybą išrenka frontininką, tai ten jau būtinai “frontininkų diktatūra”. Tokią “diktatūrą” visai dar neseniai pergyveno PLB buv. valdyba, nors joje tarp aštuonių narių su “savais kelnių dryžiais” tebuvau vienas vienintelis . ..

Tokia jau partinė mūsų “logika”, turinti tradicijas visoj visuomeninėj mūsų veikloj. Tad iš praeities semiam ir šios rūšies savo stiprybę. Natūralu, kad kai kam vaidenas “diktatūra” ir naujojoj PLB valdyboj, nes ir joje yra frontininkų, ir ne vienas, bet visi trys.

PLB valdybos rinkimai turi savo evoliuciją. Sakysim, PLB pirmajame 1958 metų New Yorko seime JAV Liet. Bendruomenės atstovams PLB valdybos sudarymas maža terūpėjo. Ne vienas tada gūžčiojo pečiais: tos PLB ateitis tokia dar neaiški, daug kas jai nepritaria, nežinia, ar kas išeis, o gal nieko nebus ir t.t. Tad vežimas vežti buvo atiduotas Kanadai, geriau susiorganizavusiai, ryžtingesnei, bet svarbiausia — jau tikėjusiai PLB idėja ir ateitimi.

Maždaug panaši padėtis buvo ir prieš PLB antrąjį 1963 metų Toronto seimą:    Jungtinėse Amerikos Valstybėse busimosios PLB valdybos rinkimais niekas rimčiau iš anksto nesidomėjo. Tik pačiame seime buvo sudarytas JAV LB kandidatų sąrašas, kuris nesunkiai rinkimus laimėjo. Kanada tada skaudžiai pergyveno jai padarytą skriaudą, o iš naujosios valdybos ne vienas šaipėsi: neturėjo boba bėdos, tai nusipirko kiaulaitę .. .

Tačiau pastarieji penkeri metai rodė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės augimą, stiprėjimą, įsipilietinimą. Gal dėl to visai jau kitomis nuotaikomis rengtasi PLB trečiajam 1968 metų vėl New Yorko seimui: parūpo ir naujosios valdybos sudarymas. Rodytas dvejopas dėmesys — valdybos vietai ir asmeninei sudėčiai. Išaiškėjo, kad “Vliko viename privačiame pasitarime net konkreti naujos PLB Valdybos sudėtis buvo numatyta Chi-cagoje” (1968 “Aidų” 8 nr.), nors iš esmės tai visai nedžentelmeniškas vienos institucijos kišimasis į kitos “vidaus reikalus”. Kilo mintis “keisti PLB Valdybos sudėtį ir būstinę”, nes kai kieno vaizduotėje atsiradusi įtampa “tarp PLB Valdybos ir kai kurių JAV bendruomenės sluoksnių” (ten pat). Reiškėsi ypačiai trys židiniai: Chicaga, Clevelando - Detroito-Toronto trikampis ir New Yorkas. Pačiame seime buvo pasiūlyti du kandidatų sąrašai. Kandidatus taip pat siūlė ir čia cituotieji “kai kurie JAV bendruomenės sluoksniai”, tačiau visa eilė jų pavardžių nieko bendro neturėjo ne tik su bendruomeniniu darbu, bet ir pačiu organizaciniu bendruomenės gyvenimu. Iš karto — į pačias viršūnes!

Kandidatavimo reikalams tvarkyti PLB buv. valdyba iš anksto buvo sudariusi nominacijų komisiją. Ji kalbėjosi su interesuotais asmenimis. Jei ji ryžtųsi dabar praskleisti pasitarimų uždangą, tai paaiškėtų, kad buvo planuojama kiek kitokios sudėties busimoji PLB valdyba. Jei kai kurie kviečiami kandidatai būtų sutikę, trijų frontininkų “diktatūros” dabartinėj PLB valdyboj tikrai nebūtų buvę. Štai kodėl ir kyla visai pagrįstas klausimas, kodėl, kaip toj žydiškoj mūsų patarlėj, kai kurie “patys muša ir patys rėkia”? . . . Kodėl reikia frontininkus barti, kai jie atėjo bendruomeninio darbo dirbti?

Nė patys priekaištautojai, žinoma, netiki, kad frontininkai seime turėjo keturių penktadalių ar dviejų trečdalių daugumą, lėmusią PLB valdybos rinkimus. Lėmė ne partiškumas. Seime iš tikrųjų rungėsi dvi tarp savęs išsiskyrusios linkmės.

Viena pritarė tai linijai, kurią buvo pasirinkusi PLB buv. valdyba, kitoj pusėj stovėjo tie “kai kurie JAV bendruomenės sluoksniai”, kuriuos iš tikrųjų sudarė tik keli asmenys ir jų simpatikai. Valdybos rinkimus lėmė ta bendruomeninė dvasia, kuri susiformavo per eilę bendro darbo metų:    “Skirtingos nuotaikos PLB Valdybos sudėties ir būstinės klausimu buvo tik JAV bendruomenėje. Kitoms bendruomenėms visa buv. PLB valdyba, o ypačiai jos pirmininkas ir vykd. vicepirmininkas buvo prieš seimą ir pačiame seime personae gratissimae — priimtiniausi žmonės, vis tiek, ar seime buvo Australijos tautininkai, ar P. Amerikos krikščionys demokratai, ar Europos jaunesnioji karta” (Vt. Vt., “Aidai”). Seimas pasisakė už linkmę, pažymėtą minties tolerancija, tautiniu solidarumu ir bendruomeniniu darbu bei pasiaukojimu. Seime dalyvavę frontininkai taip pat buvo šios linkmės pusėj ir tuo gali pagrįstai didžiuotis!

PLB Valdyba pasiskelbė ir toliau leisianti “Pasaulio Lietuvį”. Ar jis bus ir toliau tokio pat pobūdžio kaip kad iki šiol? Ar nereikėtų jame duoti daugiau vietos Bendruomenės veiklos svarstymams?

—“Pasaulio Lietuvio” tikslai neturėtų kelti abejonių, nes Pasaulio Lietuvių Bendruomenei reikia specialaus leidinio , kuris a) savo iniciatyva keltų, skleistų ir populiarintų bendruomeninę idėją, b) sektų ir ryškintų, kaip ši idėja reiškiama laisvojo pasaulio lietuvių spaudoje, c) informuotų apie Bendruomenės organizacinį gyvenimą, veiklą ir darbą; siekimus ir rūpesčius, laimėjimus ir sunkumus, d) duotų visuomeninio ir kultūrinio išeivijos lietuvių gyvenimo apžvalgą, e) megztų tampresnius visų kraštų lietuvių bendruomenių ir laisvojo pasaulio lietuvių ryšius. Kitas klausimas, kaip šiuos tikslus “Pasaulio Lietuviui” sekasi vykdyti. Todėl jis ne visų vienodai vertinamas. Mūsų laikraščių šeimoj jis sutinkamas konkurento žvilgsniu, tad daugiausia apeinamas tylėjimu. Prikišamas jam sausumas ir senų duomenų skelbimas. Tačiau savo bendruomeninį uždavinį jis atlieka, nes lanko lietuvius ir jų bendruomenes dvidešimt dviejuose laisvojo pasaulio kraštuose. Be abejo, “Pasaulio Lietuvis” būtų įdomesnis, jei galėtų eiti didesnis, dažnesnis. To neleidžia PLB valdybos ištekliai ir darbo jėgų ribotumas. Mes tęsiam prieš 30 metų pradėtą darbą, tik nepalyginti sunkesnėmis sąlygomis: “Jūs būsite, be abejo, pastebėję, kad šių dienų Pasaulio Lietuvio darbas — ne naujas. Jis tęsia darbą ano Pasaulio Lietuvio, kurį 1937 lapkričio 15 pradėjo leisti Pasaulio Lietuvių Sąjunga Kaune. Tada turėjom nepriklausomą savo valstybę. Taip pat turėjom gausią ir įvairią savo spaudą tėvynėj ir svetur. Tačiau buvo pasigesta leidinio, kuris lankytų visus lietuvius, informuotų apie viso pasaulio lietuvių gyvenimą, keltų visiems bendrus lietuvybės klausimus ir burtų krūvon. Nors turėjo savo oficiozą ir kitą valdinę spaudą, nepriklausomos Lietuvos vyriausybė suprato anų laikų Pasaulio Lietuvio paskirtį bei uždavinius ir skyrė valstybės iždo paramą jam leisti” (1968 2/38 nr.). Šių laikų “Pasaulio Lietuvis” turi verstis savanoriška rašančiųjų talka ir atsiunčiama prenumerata bei auka.

—    Kokios talkos lauktų PLB valdyba iš geros valios lietuvių?

—    Kad jos pastangos nebūtų anas evangeliškas “tyruose šaukiančiojo balsas”!