ATSINAUJINIMAS PASIPRIEŠINIMO DVASIA (Mintys iš XIV-sios lietuvių studijų savaitės)

EUROPOS LIETUVIUOSE

Kokios tai būtų lietuviškosios studijos, jeigu jose nebūtų liečiami lietuvybės ir lietuvių tautos klausimai. Nuo šitos savo tradicinės linkmės nenukrypo nė XIV-ji Lietuviškųjų studijų savaitė, įvykusi 1967 metų rugpiūčio 20-27 Vasario 16-sios gimnazijoje, Romuvoje. Ypatinga ji buvo tuo. kad iš dalies sutapo su LK MA Vll-ju suvažiavimu ir įsijungė į jo darbus (VIII.23-27). Dėl tos priežasties originali savaitės paskaitinė dalis buvo kiek siauresnė, negu paprastai, ir labiau apsiribojo laiko aktualijomis.

STUDIJŲ SAVAITĖJE EUROPOJE — Kun. dr. V. Kazlauskas (Roma, Italija) su dr. K. J. Čeginsku (Upp-sala, Švedija). Visos nuotraukos šiame puslapyje yra kun. J. Dėdino.

STUDIJŲ SAVAITĖJE EUROPOJE — Kun. Domininkas Kenstavičius (dešinėje) dėsto savo mintis dr. Jonui Griniui (Muenchen, Vak. Vokietija).

VETERANAI VEIKĖJAI STUDIJŲ SAVAITĖJE — Dr. Juozas Eretas (Bazei, Šveicarija), kairėje, su dr. Zenonu Ivinskiu (Bonn, Vakarų Vokietija).

Tautos valia ir pasipriešinimas

Taip pavadintoje paskaitoje dr. K. J. Čeginskas (Švedija) aptarė tautų, išeidamas iš jos valios būti tauta. Anot jo, tauta yra, kas, kiek ir kol nori būti tauta. Analizuodamas tokią “tautos valios” sąvoką, jis išskyrė keturis pagrindinius jos veikimo laukus, kuriuose ji labiausiai pasireiškia: tautinę sąmonę, valstybingumą, visuomeninį solidarumą ir tautinę kultūrą.

Kadangi kiekviena jėga gina savo veikimo lauką, todėl bet koks įsibrovimas susiduria su pasipriešinimu. Tautinis pasipriešinimas parodo, kiek ir kokių jėgų esama tautoje. Tai baisus istorijos patikrinimas, bet nepaprastai veiksmingas, teigė paskaitininkas.

Sovietinės spaudos pavyzdžiais jis pailiustravo dabar vykstančią lietuvių tautinio pasipriešinimo kovą. Net pačių sovietinio režimo ramsčių tarpe pastebimos įdomios lietuviškojo sąmoningumo ir savigarbos apraiškos.

Išvadinėję dalyje paskaitininkas nagrinėjo kai kuriuos tautinio pasipriešinimo strategijos ir taktikos dalykus. Jis įspėjo visus būti apdairiais tokiuose svarstymuose. Kalbėti plačia burna, anot jo, galime tik apie tokius dalykus, kuriuos pats okupantas iškelia savo spaudoje, siekdamas kitų tikslų. Kitais atvejais daugelio dalykų kėlimas aikštėn prilygtų tiesiog išdavystei ar nesąmoningam talkininkavimui priešui.

Ką daryti, kai priešas ką neigia ar teigia, peikia ar giria? Pirmuoju atveju tai ženklas, jog esame gerame kelyje. Ir priešingai, jeigu priešas rodo pasitenkinimą, reikia patiems susirūpinti ir peržiūrėti savąją laikyseną, jeigu norime būti nuoseklūs kovos santykyje ir nepereiti priešo pusėn.

Sunkiau nustatyti teisyklę tais atvejais, kai priešas ką nors teigiamo pasiūlo. Toks konkretus pavyzdys — vadinamieji “ryšiai". Tada reikia atidžiai stebėti, ko siekia priešas, nes mūsų tikslai ir siekiai nesutaikomi. Galutinai lemia mūsų kiekvieno apsisprendimas, kokioje pusėje norime būti: savosios tautos ar jos pavergėjo. Kiek mūsų veiksmai prisideda prie lietuviškųjų pozicijų sustiprinimo ir silpnina priešą, tiek jie geri. Ir blogi, jeigu susilpnina lietuviškąjį frontą ar sustiprina priešo.

Diskusijose dėl paskaitininko minčių pasisakė: dr. B. Petkauskas, dr. Z. Ivinskis, dr. J. Grinius, J. Glemža, kun. dr. P. Bačinskas, kun. J.

Dėdinas, dr. P. Karvelis, V. Natkus, kun. B. Liubinas, J. Valaitis, J. Ba-rasas, J. Naujokas ir kt.

Likiminiai lietuvių tautos klausimai šiandieninės politikos įtampose

Tokia tema buvo nagrinėjama bendrame pokalbyje, kuriam buvo skirta visa diena (VIII.21). Pagrindiniais kalbėtojais buvo:    V. Banaitis, J. Glemža, dr. P. Karvelis, J. Norkaitis ir kun. dr. J. Vaišnora.

Pirmasis kalbėtojas dr. P. Karvelis savo prielaidose konstatavo: (1) Lietuva pateko sovietinėn priespaudon ne todėl, kad būtų nesugebėjusi pati savarankiškai tvarkytis ar — kaip sovietai skelbia — dėl dirbančiųjų noro, bet dėl Hitlerio - Stalino suokalbio, kurio padariniai iki šiandien liko nepašalinti; (2) okupacija esanti trunkančio pobūdžio; (3) karas esamoje padėtyje nebūtų mūsų tautines aspiracijas patenkinantis sprendimas; (4) nėra duomenų, kad sovietų laikysena Lietuvos atžvilgiu artimoje ateityje pasikeistų, todėl, ligi jie bus priversti peržiūrėti savo nusistatymą, Lietuvai belieka toliau kovoti sovietinės respublikos padėtyje.

Dr. P. Karvelis pabrėžė, kad ir okupacinėmis sąlygomis lietuvių tauta pasirodė gaji ir pajėgi. Toliau jis teigiamai įvertino visą eilę reiškinių tautos ūkio ir kultūros srityse. Apžvelgdamas padėtį krašte, jis sakė, kad reikia džiaugtis, jeigu tautos sumanumo dėka pavyksta įsitvirtinti pramonėje. Darbštus Lietuvos ūkininkas net kolchozinėmis sąlygomis sugebąs susikurti geresnį gyvenimą.

Pats neigiamiausias reiškinys šiandieninėje Lietuvos padėtyje, kalbėtojo nuomone, tai vadinamoji “liaudies demokratija”, kuri vykdanti diktatūrą ne dirbančiųjų, bet juos valdančiųjų naudai. Dirbančiųjų ir valdančiųjų partinių kadrų susikirtimas esąs neišvengiamas.

Kai kieno peršamą satelitinio statuso mintį dr. P. Karvelis pavadino sovietų įtaigojamu Trojos arkliu.

Šiame sąryšyje jis iškėlė Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje ir VLIKo vaidmenis, teigiamai juos vertindamas, bet drauge reikalaudamas tam tikro ligšiolinės bendros laikysenos peržiūrėjimo.

Baigdamas dr. P. Karvelis kritikavo mūsų jaunimą dėl jo nepajėgumo vesti tokį “dialogą”, kuris darytų jam garbę.

Sekantis kalbėtojas, buv. VLIK-o VT pirm. J. Glemža, sugretino dabartinę trijų Pabaltijo valstybių ir Suomijos padėtį. Prisiminęs nepriklausomybės atstatymo laikus, jis pabrėžė, kad Rusija niekad nenorėjo paleisti Pabaltijo kraštų iš savo imperijos. Rusų dominavimo siekiai tolydžio didėja. Buvo paskaityta ištrauka iš "Komunisto”, parodanti, kaip sovietai aukština ir pabrėžia visur rusų tautos vaidmenį. Plačiau paanalizuoti sovietiniai šūkiai ryšium su spalio revoliucijos jubiliejumi.

Kalbėtojas toliau atkreipė dėmesį į tai, kad, sprendžiant iš sovietinių statistikų, toliau vykdomas Chruščiovo pradėtasis žemės ūkio sovchozinimas. Ryšium su tuo buvo pabrėžtas reikalas geriau tirti krašto padėties reiškinius. Tuo tarpu tam skiriama permažai dėmesio. Kaltas dėl to perdidelis mūsų individualizmas, išsiblaškymas.

J. Glemža taip pat pabrėžė Lietuvos žemdirbio nuopelnus, nes jis išgelbėjo nuo bado ne tik Lietuvą, bet iš dalies ir Rusiją. Tačiau Lietuvos komunistams yra ko prikišti dėl ekonominio gyvenimo. Sniečkus, kalbėtojo nuomone, irgi galėtų kartais padaužyti stalą Maskvoje, kaip tai yra padaręs latvis Pelšė, kuris dėl to nenukentėjo, bet dabar kontroliuoja visą SSSR.

Savo žodyje J. Norkaitis, buvęs ilgametis VLIK-o narys, kritiškai įvertino kai kurias dr. P. Karvelio mintis. Anot jo, susidaręs bendras įspūdis, kad po ilgai trukusių visiškai neigiamų vertinimų dabar jau metamasi į kitą kraštutinumą, būtent, sovietinėje raidoje matyti tiktai teigiamybes. Mūsų kritika turinti būti gana atsargi.

Kalbėtojas ragino nedaryti klaidos ir perdaug nenuvertinti priešo. Sovietai dirbą ne tik kojom ir rankom, bet ir galva, sakė jis. Nereikia skirti perdaug dėmesio visokiom kalbom apie tariamas sovietų krizes. Dėl tos priežasties ir betkoks "dialogas” su sovietais nebūtų naudingas.

Bendrą krašto padėties vertinimą, pateiktą dr. P. Karvelio, J. Norkaitis pavadino "persūdytu”. Iš vienos pusės, per mažai žinomi tikrieji duomenys, iš kitos — savo kritika negalime sustabdyti sovietinio ūkio rato, kuris sumala kiekvieną, kas į jį patenka.

Jokio pagerėjimo religinėje padėtyje

Toliau kalbėjęs kun. dr. J. Vaišnora apsiribojo religinės padėties Lietuvoje apžvalga. Pirmiausiai jis atkreipė klausytojų dėmesį į du dalykus: (1) sovietinėje sistemoje klasių kova nebetekusi pagrindo, beliko tiktai kova ideologijos srityje tarp religijos, atstovaujančios dvasiniam pradui, ir komunizmo, besiremiančio materializmu; (2) ateizmas, kaip dvasinio prado paneigimas, sudaro esminę komunistinės ideologijos dalį; todėl vykdomas ir administracinėmis priemonėmis, įeina į valdžios siekimų sritį, o tuo pačiu jam pasipriešinimas laikomas nusikaltimu valdžiai, partijos politinei linijai, iš viso to — ypatingas įtampos aštrumas.

Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet ne valstybė nuo Bažnyčios. Jos padėtis Chruščiovo laikais, išskyrus labai trumpą atolydį, pasidarė blogesnė, negu buvo prie Stalino. Tikybą varžančiųjų įstatymų nėra, bet yra įsakymai.

Jeigu šiuo metu Lietuvoje dar tebėra apie 800 kunigų, tai tas skaičius labai apgaunantis, nes didelę dalį sudaro karšinčiai seneliai, ligoniai ir paliegėliai, sugrąžinti iš Sibiro. Jau esą nemažai bažnyčių, kurios nebeturi savo kunigo. Į kasmet išmirštančiųjų 25 kunigų vietą per didžiausius sunkumus atsiranda vos 4-5 nauji.

Tuo tarpu antireliginėje srityje daug padaryta. Kai kurių masinio poveikio priemonių, kurios pasirodžiusios neveiksmingos, atsisakyta. Už tat juo sunkiau jaučiamos antireliginės kovos priemonės, naudojamos asmeninio spaudimo būdu. Kai žmogui grąsinama atimti darbo ir pragyvenimo galimybes, jam belieka nusileisti ir prisitaikinti.

Retkarčiais vienas kitas Lietuvos dvasiškis išleidžiamas užsienin įspūdžiui sudaryti, jog padėtis neva “pagerėjusi”. Nors ir tokios nuolaidos irgi yra didelių pastangų ir ištvermingumo vaisius, savotiškas katalikų laimėjimas, tačiau jų sukeliami pavojai yra dideli, nes tai režimo priemonė tikrajai padėčiai nuslėpti.

Šiandieninėje tarptautinėje padėtyje sovietai ieško tiltų į Vakarus ir gerai žino, kad atvirai parodyti savo priešiškumą religijai jiems nenaudinga. Net ir labiausiai sekuliarizuotuose Vakarų sluoksniuose žmogaus persekiojimas už jo įsitikinimus laikomas didžiausiu nusikaltimu. Todėl tikinčiųjų persekiojimas maskuojamas.

Krašto viduje naudojama taktika taip pat keičiama. Savo metu buvo labai madinga kunigus vaizduoti pačiomis juodžiausiomis spalvomis, pavyzdžiui, kunigą su stula šaudytojo vaidmenyje. Tos propagandos vaisiai pasirodė jų autoriams nelaukti. Žmonės, girdėdami tokius šmeižtus, pasidarydavo savaime išvadas: tai — geras kunigas, jeigu taip smarkiai puolamas.

Sąlygos kiek skiriasi priklausomai nuo vietinių organų, kurių vieni parodo daugiau, kiti mažiau pakantos tikintiesiems.

Aplamai, režimas rodo tam tikro atsargumo kovoje prieš religiją, nes bijo suvaryti tikinčiuosius į katakombinį pogrindį; nori turėti galimybes juos kontroliuoti. Dėl to atsiranda kai kurių nukrypimų nuo labai griežtų įsakymų. Išvadoje: religinėje padėtyje nematyti jokio pasikeitimo kokia nors pagerėjimo prasme. Šiuo metu Lietuvoje, panašiai kaip Lenkijoje, religija ir tautybė labai artimame ryšyje, teigė kun. dr. Vaišnora.

Ar padarys iš mūsų

“penktąją koloną”?

Paskutinis kalbėtojas šiame simpoziume buvo V. Banaitis. Jis pabrėžė, jog galima džiaugtis tuo, kad tauta fiziškai išliko, tačiau negalime pamiršti, jog fizinio išnykimo pavojus buvo realus. Per pastarąjį dešimtmeti okupuotoje Lietuvoje padaryta labai daug, bet visa tai ne okupanto dėka, o tik dėl kiek sušvelnėjusių okupacinių sąlygų. Čia ypač didelių nuopelnų turi nepriklausomoje Lietuvoje subrandintoji karta. Jeigu kas šiandien pasiekta, tai viskas iš lietuvių vargo, kraujo ir ašarų. Tokių kraujo maudynių, kurias teko pereiti, Lietuva nematė nuo kryžiuočių laikų!

Kraštas tebėra okupuotas. Rusinimas jaučiamas kiekviename žingsnyje. Kuo mes galime padėti kraštui toliau kilti? Gerų linkėjimų neužtenka. Tačiau norint konkrečiai padėti, tenka žiūrėti, kad iš didelio noro tautai padėti neišeitų ‘‘šuns patarnavimas’’. Tai liečia, pavyzdžiui, mums labai svarbų tarptautinės padėties pripažinimą. Juk Lietuva socialistinių valstybių sistemoje diskriminuota: neturi net tokio valstybinio “suverenumo”, kurį turi vadinamosios liaudies demokratijos.

Kalbėtojas labai iškalbingai teisino mūsų “senių” darbus pokaryje. Jie gerai darė, pasauliui šaukdami apie Lietuvai daromą skriaudą. Pats Sniečkus už tai turėtų būti dėkingas. Jeigu ne tas mūsų triukšmas, tai ir apie jį šiandien niekas nekalbėtų, būtų mažiau žinomas, negu pirmasis kompartijos sekretorius Sibire.

Sovietinė ofenzyva su vadinamais “ryšiais” mėgina panaudoti mūsų lietuviškumo jausmą. Siekiama išeiviją padaryti sąmoninga ar nesąmoninga penktąja kolona, privesti iki konflikto su gyvenamuoju kraštu. Tokiai provokacijai negalima pasiduoti. Net jeigu ji vyktų “lituanistinio bombardavimo” ženkle.

Įdomi kai kurių apsilankiusiųjų krašte psichologija: — nuvažiavo, apsiverkė, sugrįžę tyli, artėjant tautinei šventei pradeda slogomis sirgti, ima šalintis iš tautinės bendruomenės. Niekas negali uždrausti keliauti, tačiau keliaujantys turi žinoti, kad jie lenda į konspiratyvių ryšių tinklą, ir turi gerai pagalvoti, ką daro.

Po to sekusiose diskusijose kalbėjo: kun. A. Bunga, E. Cinzas, J. Didžys, dr. J. Grinius, S. Antanaitis, J. Naujokas, kun. J. Dėdinas ir kt.

Dr. P. Karvelis savo kritikams atsakė, kad jis nesąs optimistas padėties vertinime. Išeivių ir krašto santykiams nusakyti jis priminė vieną iš anapus atvykusiojo posakį — mes jūsų vietoje būtume kaip jūs, o jūs mūsų vietoje kaip mes.

Šio bendro pokalbio vedėjas dr. K. J. Čeginskas užbaigos žodyje padarė išvadą, kad aptartieji dalykai pasirodė labiau sudėtingi, negu paprastai galvojama, kad juos sprendžiant ir į juos basigilinant, paaiškėja tikrieji sunkumai. Todėl tokiais klausimais reikėtų labiau skatinti susidomėjimą, pasiinformavimą, galvojimą ir pasikeitimą nuomonėmis.

Simpoziumui pasibaigus, toliau dar vyko gyvi privatūs pokalbiai, kurie patvirtino šios išvados teisingumą. Reikia paminėti, kad buvo nuomonių, jog simpoziumo forma mūsuose dar labai neįprasta ir klausytojų taip nepagaunanti, kaip paskaitos, o kai kam politinių klausimų svarstymas atrodo atsibodęs ir nepatrauklus.

Pagerbtas V. Mykolaičio - Putino atminimas

Didelio pasisekimo turėjo ilga ir išsami Vasario 16-sios gimn. dir. V. Natkaus - Natkevičiaus paskaita, skirta neseniai mirusio rašytojo V. Mykolaičio - Putino kūrybos analizei. Ypatinga rimtimi ir susikaupimu buvo išklausyti paskutiniai poeto eilėraščiai Vivos plango ir Mortuos voco.

Gimnazijos mokytojas dail. A. Krivickas kalbėjo apie Rytų ir Vakarų meno sampratos skirtumus. Palietė kiek ir jaunųjų dailininkų kūrybą Lietuvoje, supažindino su jų kūrybos pavyzdžių rinkiniu.

Rusiškoji Spalio revoliucija 50-mečio perspektyvoje

Tokią temą gvildeno kultūrininkas ir publicistas V. K. Banaitis. Pirmoje dalyje jis išdėstė socializmo idėjų kilmę ir formas. Toliau apžvelgė revoliucinio judėjimo raidą carinėje Rusijoje, spalio revoliucijos priežastis ir padarinius bei visą sovietinės istorijos eigą iki mūsų dienų.

Spalio revoliucija, anot paskaitininko. buvo saujelės perversmas, nukreiptas ne prieš carinį režimą, bet prieš jį nuvertusią demokratiją. Tokiu būdu socialistų išsvajota proletariato diktatūra rusiškomis sąlygomis tapo diktatūra prieš proletiariatą, o marksizmo doktrina — priemone visiems prievartinės valdžios veiksmams dangstyti.

Didžiausias mėginimas pasaulio istorijoje pakeisti privatinę nuosavybę kolektyvine pareikalavo ne tik milijonų žmonių aukų, bet ir nepateisino savęs kaip ekonominė sistema, nes milžinišką kapitalo sukoncentravimą lydėjo dar didesnis lėšų iššvaistymas. Sovietinis eksperimentas parodė, kad daug lengviau ką nors užpulti ir iščiulpti, negu pravesti protingą reformą. Užsimojimas panaikinti žmonių vienas kito išnaudojimą pasibaigė dar žiauresne kolektyvinės eksploatacijos forma.

Kol bus atominis stabdys tolesniam komunistinės diktatūros plėtimuisi, jos agresija kryps į dvasinę sritį. Tačiau marksistinis opiumas žmonių nebeveikia. Tikrieji idealai glūdi religijoje, nors ją irgi galima iškraipyti.

Po paskaitos diskusijose kalbėjo prel. dr. J. B. Končius, dr. Z. Ivinskis, E. Cinzas ir kt.

Tolesnė savaitės programa

Nuo trečiadienio popiečio (VIII. 23) savaitės dalyviai turėjo galimybę dalyvauti Liet. Kat. Mokslo Akademijos VlI-jo suvažiavimo darbuose, kuriuos reikėtų atskirai apžvelgti. Nors paskaitų skaičus buvo didelis, tačiau jų laikas buvo gerai suderintas ir norintiesiems nebuvo sunku aplankyti įvairias sekcijas.

Savaitės metu vyko dail. A. Krivicko darbų paroda. Savo paveikslų buvo taip pat išstačiusi jauna dailininkė J. Jurkonytė.

Kiekvieną rytą kun. dr. Kl. Žalalis, OFM, aukojo šv. mišias pagal naujuosius liturginės reformos nuostatus gimtąja kalba. Daugelis pirmą kartą užgirdo kunigo kalbamas kanono maldas lietuviškai.

Penktadienio vakare, kaip įprasta, buvo pravesta tradicinė Tėvynės valandėlė, kurioje dalyvavo visi. Daugelis nuo pačių jauniausių savaitės dalyvių iki seniausių prisidėjo prie programos atlikimo, vadovaujant A. Grinienei.

Už XIV-sios Liet. studijų savaitės pasisekimą pirmoje eilėje padėka priklauso jos rengimo komisijai, kurią sudarė: A. Grinienė, A. Veršelis ir šiemetinis Vasario 16 gimnazijos abiturientas A. Šmitas.

Savaitę gyvu žodžiu sveikino buv. gimnazijos direktorius kun. dr. P. Bačinskas, PLB Vokietijos krašto valdybos pirmininkas J. K. Valiūnas; raštu; Diplomatijos šefas min. S. Lozoraitis, kardinolo A. Samorės asmeninis sekretorius prel. V. Mincevičius, LKMA pirmininkas kun. dr. A. Liuima, Saleziečių instituto direktorius kun. P. Gavėnas, “šaltinio” redaktorius kun. dr. S. Matulis, J. Lingis ir kt.

Savaitės uždaryme buvo priimtas sveikinimo žodis Tėvynei, kuriame išreikštas dalyvių linkėjimas viso pasaulio lietuviams atsinaujinti tautinio pasipriešinimo dvasia, kad vertai pasitiktumėm artėjančią Nepriklausomybės atstatymo auksinę sukaktį. Nėra abejonės, kad savaitėje pasėtos mintys, pasklidusios plačiau, galėtų būti atsinaujinimo pradžia.

J. V. (ELI)