Apsijungusio Vliko seimo pirmoji sesija

Apsijungimo naujovės

Kova dėl Lietuvos išlaisvinimo iš sovietinės okupacijos vyksta nuo pirmųjų okupacijos dienų. Kovos taktika, formos bei organizacija keičiasi, derindamos prie okupanto taktikos ir politikos, prie pavergtosios tautos vieno ar kito meto aktualiųjų rūpesčių, prie tarptautinės padėties reikalavimų ir prie įvairių kitų laiko aplinkybių, šiuo atveju tenorime sustoti ties ta kaita, kurią yra sąlygojęs ar bent pagreitinęs Vliko apsijungimas.

Ligi apsijungimo "esminį Vliko veiklos pagrindą’’ sudarė 1944 vasario 16 Vliko deklaracija ir tremtyje 1945 liepos 3 Vliko grupių susitarimas. Šie abu Vliko dokumentai nustatė ne tik Vliko uždavinius Lietuvos laisvės kovai, bet ir jo vaidmenį Lietuvai po išsilaisvinimo, sudarant vyriausybę, leidžiant konstituciją ir t.t. Vliko apsijungimo protokolas (1964.5.22), sutardamas, kad Vilkas yra "Lietuvos laisvės kovos vieninga vadovybė laisvajame pasaulyje”, atpalaidavo Vliką nuo jo anksčiau prisiimto vaidmens Lietuvai po išsilaisvinimo. Tuo pačiu yra nutildyta sovietinės propagandos patranka, esą laisvųjų lietuvių laisvinimo pastangos yra tik siekimas įtaisyti savo valdžią Lietuvoje. Savo metu tas teoretinis Vliko vaidmuo ir tarp laisvųjų lietuvių buvo sukėlęs aitraus nesutarimo.

Toliau, Vliko apsijungimas padarė nemaža organizacinių pakaitų. Ligi apsijungimo Vliko nariais buvo jį sudariusių organizacijų paskirti atstovai. Apsijungusio Vliko nariais yra pačios jį sudarančios organizacijos. Kviečiant Vliko seimą sesijos ar Vliko tarybą posėdžio, adresuojamasi į Vliko narius-organizacijas. Tuo siekiama Vliką sudarančių organizacijų glaudesnio ir gyvesnio ryšio su Vliku. Tas ryšys sustiprintas ir tuo būdu, kad apsijungusiame Vilke kiekvienas jo narys-organizacija "kaip regimą savo dalyvavimo Lietuvos laisvės kovoje ženklą, kasmet įneša Tautos Fondui ne mažiau kaip $100.00”. šiuo klausimu buvo trejopos nuomonės. LFB iškėlė pačią įnašų mintį ir įtaigojo bent simbolišką Vliko narių-organizacijų metinį įnašą. Nepriklausomybės Talkos žmonės siūlė tokių įnašų keliu sudaryti Vliko metiniam biudžetui pastovų pagrindą, nustatant įnašo minimumą ne mažesnį kaip $1,000. O kai kurių grupių žmonės pasisakė prieš tokį įnašą iš viso. Apsijungusio Vliko seime laimėjo vidurys.

Ligi apsijungimo faktiškai buvo dvilypis sprendžiamasis Vlikas ir dvilypis vykdomasis. Sprendžiamąjį Vilką sudarė Vliko sesijos, dalyvaujant po tris kiekvienos Vliko grupės atstovus. Sesijos rinkosi bent kartą per metus. Tačiau “skubiems politiniams klausimams, specialiems Vliko pavedimams, sąmatai ir etatams apsvarstyti ir nustatyti tarp sesijų šaukiamas praplėstas Vliko prezidiumas, kurin, be prezidiumo narių įeina po vieną atstovą prezidiume nereprezentuojamų grupių”. Vykdomasis Vliko organas buvo Vykdomoji Taryba. Tačiau Vliko veiklai vadovavo, Vliko vardu juridinius įsipareigojimus darė, Vliko organų veiklą instruktavo ir prižiūrėjo, Vliko sąmatą sudarinėjo bei tarnautojus priiminėjo Vliko trijų narių prezidiumas.

Vietoj tokios dvilypuotos organizacijos su neaiškia atskirų organų kompetencija apsijungusio Vliko organizaciją buvo siūloma suprastinti ir tenkintis sprendžiamajam vaidmeniui Vliko taryba, kurią sudarytų po vieną Vliko narių—organizacijų atstovą, o vykdomajam vaidmeniui tarybos sudaroma Vliko valdyba. O Vliko seimą padaryti visuotiniu laisvųjų lietuvių sąskrydžiu, maždaug tolygios prigimties kaip Alto organizuojami Amerikos plotme lietuvių kongresai. Tokie Vliko seimai ne tik įgalintų laisvės kovos vadovybę betarpiškai išgirsti plačiųjų sluoksnių balsą, pajusti jų nuotaikas ir rūpesčius Lietuvos laisvinimo klausimais, bet ir sustiprintų Vliko tiesioginį ryšį su išeivija, sustiprintų pačios išeivijos kovos dvasią ir atsidėjimą Lietuvai (Tokie Vliko kongresai nėra negalimi ir dabar. Red.). Tačiau kai kuriu organizacijų žmonėms stipriai remiant visokį buvusio Vliko tęstinumą, apsijungusiam Vlikui buvo sutarta kompromisinė organizacija:

a)    Seimas, kurį sudaro Vliko narių-organizacijų po tris atstovus ir kuris: 1) išklauso Vliko tarybos ir valdybos veiklos apyskaitas, 2) svarsto Lietuvos laisvinimo problemas ir laisvinimo veiklos programą; 3) tvirtina pajamų ir išlaidų sąmatą, 4) priima ir keičia Vliko statutą, 5 Įgali pareikšti valdybai nepasitikėjimą, 6) gali priimti į Vliką naują narį-arba išjungti esantįjį. Eilinė seimo sesija įvyksta kartą per metus lapkričio-gruodžio mėn. Seimas išsirenka sesijos prezidiumą, kuris vadovauja sesijai.

b)    Taryba, kurią sudaro Vliko narių-organizacijų po vieną atstovą ir kuri: 1) studijuoja ir planuoja Lietuvos laisvinimo uždavinius ir jiems vykdyti priemones; 2) sudaro Vliko Valdybą, 3) tvirtina Tautos Fondo Valdybą, 4) tarp Vliko seimo sesijų vykdo seimo funkcijas. Tarybos posėdžiams pirmininkauja raidyno eile visi tarybos nariai.

c)    Valdyba, kurią sudaro taryba, ir kuri:    1) organizuoja ir vykdo laisvinimo uždavinius, 2) reprezentuoja Vliką, 3) sudaro Tautos Fondo valdybą. 4) sudaro sąmatą, 5) kviečia Vliko seimą sesijų, 6) vykdo visus Lietuvos reikalų ar tarptautinės padėties keliamus uždavinius. Valdybes žinioje veikia Tautos Fondas.

Formalus apsijungimas ir faktinis susigyvenimas

Organizacijos, kaip LRS pačiu savo įsisteigimu, ar kaip LF (LFB), LTS ir LLKS savo pasitraukimu iš Vilko, ar kaip LDF (dr. Griniaus) pašalinimu, eilę metų reiškusios vienokį ar kitokį savo nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Vliku, pačiu Vilko apsijungimo protokolu nebuvo įstatytos nei į psichologines, nei į organizacines sąlygas, kurios kaip kirviu nukirstų aną ilgų metų išsiskyrimą tarsi nebuvusį. To negalima nė norėti. Tas pat yra ir su Vlike buvusiomis organizacijomis, pirmiausia su tais senaisiais vlikininkais, kuriems vilkinė rutina jau įpročiu tapo, o jų organizacijų vadovaujamas vaidmuo Vlike — aksioma. Todėl apsijungusio Vliko seimo pirmojoj sesijoj natūralu buvo laukti tam tikros įtampos, tam tikro nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo apsijungimo naujovėmis, kurios, kaip paprastai kiekvienas susitarimas, yra abipusių nuolaidų vaisius. Vis dėlto net buvusieji senojo Vliko audringos nedarnos liudytojai buvo nustebinti kai kurių organizacijų lyderių obstrukciniais išpuoliais. Tatai iš pat pradžių seimo sesijos dėmesį bei energiją nuo pačios Lietuvos, nuo jos laisvės kovos aktualijų, nuo paties apsijungusio Vliko konkrečių uždavinių nukreipė į nevaisingą laiko gaišatį su apsijungusio Vliko organizaciniais nuostatais, jau sutartais ir patvirtintais Vliko apsijungimo protokole, arba su Vliko valdybos pirmininko ir narių parinkimu. Ar nekeista, kad trečdalis balsų, balsuojant Vliko valdybą, susilaikė dėl to, kad jos pirmininku pasiūlytas ne krikščionis demokratas. Dar suprantamas tokiu atveju būtų pačių krikščionių demokratų susilaikymas. Bet koks pagrindas susilaikyti liaudininkams, Atgimimo ir net Rytų Lietuvos atstovams ? To pagrindo beieškant, prisimena vieno LFB veikėjo laiškas vienam Vliko veikėjui, dar beeinant apsijungimo pasitarimams ir besiaiškinant susipratimo galimybes.

“Aš nežinau, — rašė mano bičiulis, — kuo dabartiniai konsolidaciniai pasitarimai baigsis, bet Sveiko pastabos mane įgalino suprasti, koks gilus įtarimo ir nepasitikėjimo virusas yra apkrėtęs atsakingus Vliko žmones kad ir LFB atžvilgiu. Pagyti iš tokios ligos tegalima, pradėjus glaudžiau bendradarbiauti ir tai tik per ilgesnį laiką”.

Pati Vliko valdyba apima laisvųjų lietuvių visuomeninio spektro visas pagrindines spalvas ir apjungia darbui vyresniųjų politinį ir diplomatinį patyrimą bei jaunesniųjų energiją ir veržlumą. Esamomis sąlygomis vargiai begalėjo būti geresnis sudėties parinkimas. Tačiau tik valdybos darbai parodys jos tikrą pajėgumą ir tinkamumą savo uždaviniams, taip pat ir jos poveikį, kad formalus apsijungimas taptų ir faktiniu susigyvenimu ir kad apsijungimo operacijos spazmai ko veikiau praeitų.

Žvilgsnis į praeitį ir ateitį

Be apsijungusio Vliko organizacijos atbaigimo jo seimo pirmoji sesija apžvelgė senojo Vliko paskutinių metų veiklą ir apsijungusio Vliko ateities programą. Apie praeitį seimą informavo buv. laikinasis senojo Vliko pirm. J. Audėnas, buvusios Vykdomosios Tarybos pirm. J. Glemža ir Tautos Fondo pirm. prel. J. Balkūnas.

Audėnas sudarė įspūdį, kad Vliko praeitų metų visas darbas ribojosi informacinių biuletenių lietuvių, vokiečių, italų, anglų, ispanų bei arabų kalbomis leidimu ir Madrido bei Romos radijo valandėlių išlaikymu ir Vatikano radijo valandėlėms talka. Jokios kitos akcijos! Vaizdą pataisė J. Glemža, pažymėdamas, kad “Tiesioginiai arba per Baltų Tarybą PET (Pavergtųjų Seimo) Delegaciją, tautines bendruomenes, Europinį Sąjūdį Briuselyje, Europos Tarybą Strasburge, Vidurio ir Rytų Europos Socialistų Uniją

Londone, Egzilinių Laisvųjų Profesinių Sąjungų Centrą Paryžiuje, Krikščioniškajai Kultūrai Ginti Komitetą .. . Vykdomoji Taryba, jos nariai arba įgaliotiniai nuolatos tarptautinėj plotmėj kėlė Lietuvos bylą, veikė ir stengėsi daryti įtaką Vakarų Europos valstybininkams ir politikams".

Nors konkrečių šios veiklos faktų ir nepažymėta, vis dėlto Europos vykdomasis Vilkas išeina daug paveikesnis už amerikinį, juo labiau, kad ir Audėno minėti biuleteniai lietuvių, vokiečių, italų kalbomis, atitenka Vykdomajai Tarybai.

Tautos Fondo pirmininkas prel. J. Balkūnas, 9 metus ėjęs TF valdytojo pareigas, pranešė, kad nuo 1963. 7.1. iki 1964.11.20 Vilkas gavo $23, 575.76 pajamų ir turėjo $33,368.09 išlaidų. Tad iš atsargų išleista apie $10,000.00. Stambesnės pajamos:    iš

Alto $6,000.00; iš Kanados TF $2, 331.00; iš Australijos lietuvių $768. 28; iš įvairių asmenų bei įstaigų $13,645.13. TF pirmininkas užtikrino, kad, renkant Vilkui pinigus, visada buvo vengta susikirsti su Altu. Todėl nebuvo eita su rinkliavomis į visuomenę. Viešas aukų rinkimas buvo paliktas Altui. TF su Alto sutikimu pradėjo lietuvių kolonijose organizuoti TF atstovybes ir būrelius ir tuo būdu tikisi gauti per metus $30.000.00.

Vliko veiklos programą ateičiai turėjo aptarti ir seimui pateikti laisvinimo veiklos programos komisija. Žaliavos komisijai turėjo duoti Audėno, Balkūno, Glemžos ir specialus Sidzikausko pranešimas "Lietuvos laisvinimo padėties perspektyvos”, o taip pat Vliko nariai-organizacijos. Tačiau, jau seimui komisiją sudarant, Vliko nariai-organizacijos pasirodė santūrus. Siūlymas, kad kiekviena Vliko organizacija skirtų šiai komisijai savo žmogų, buvo atmestas. Atseit, tokiame darbe dalyvauti nenorime. Ad hoc sudaryta veiklos programai komisija dėl Vliko valdybos užsitęsusių rinkimų pasirodė taip pat neveiksminga. Faktiškai tad Vliko seimas veiklos programos nei svarstė, nei nustatė, tenkindamasis savo pritarimu Audėno ir Sidzikausko pranešimų kai kuriom mintim. Atrodo, kad Vliko veiklos 1965 konkrečią programą turės paruošti Vliko valdyba ir pateikti Vliko tarybai patvirtinti. Vliko seimo pirmoji sesija šiuo atžvilgiu nebuvo vaisinga.

Vienybė, žmonių sukaitaliojimas tėra technika, kuri, kad ir reikalinga, nėra svarbiausia priemonė. Vilkas ir dabar (1964 pradžioj) sakosi esąs vieningas, apimdamas dešimtį partijų, o jo suvažiavimuose dalyvauja geras puskapis vyrų. Bet kur tų vyrų darbai? Ir kur jų partijų darbai kovoje dėl laisvės?

Aidai, 1964 Nr. 1

Kaip praeity, taip ir ateity Vliko veiklos programoj žymi vieta tenka viešosios opinijos reikalams. Viešoji opinija yra didžiai reikšmingas Lietuvos laisvės kovai veiksnys ir jo palankumui laimėti pastangų niekada nebus perdaug. Ta prasme Vliko biuleteniai atlieka tam tikrą vaidmenį. Vis dėlto ar Vliko valdyba, ar taryba turėtų pastudijuoti ir susidaryti aiškų vaizdą, kiek biuleteniai faktiškai savo uždavinį atlieka. Nors Vliko seime vienas atstovas iškalbingai gynė lietuvių biuletenį, vistiek tas reikalas yra bejotinas. Buvo lietuvių biuletenis labai reikalingas, kai Lietuvos sovietinė spauda buvo sunkiai gaunama. Bet šiuo metu kiekviena redakcija ją gali gauti ir individualus jos panaudojimas ne tik išvengia biuletenio šablono, bet ir įgalina plačiau apimti okupuotos Lietuvos gyvenimą, vienam laikraščiui kreipiant dėmesį daugiau į vieną, kitam — į kitą sritį. Tik žirkliniams redaktoriams biuletenis yra parankus. Vliko valdybai derėtų pasvarstyti, ar nebūtų tikslingiau šiam biuleteniui skirtas jėgas ir lėšas nukreipti paveikesniam reikalui, kad ir okupuotos Lietuvos gyvenimo nuodugnesniam studijavimui, kurio pasigedo Audėnas ir Glemža. Toliau, jei italų kalbos biuletenio suretinimas įgalintų ispanų kalbos biuletenį padažninti, turint galvoj ispanų kalbos aptarnaujamas tautas, ar nepraverstų tų biuletenių laidas sukeisti dažnumo atžvilgiu?

Abejotinos praktiškos vertės atrodo Audėno siūlomi lietuvių, latvių ir estų peticijų “ledlaužiai", ši J. Kardelio mintis, Audėno tik modifikuota, PLB II Seime Toronte buvo gana santūriai sutikta. “Publicity” atžvilgiu gal jau paveikesnė būtų baltiečių “Badavimo Diena”, bene 1948 su geru pasisekimu vienų lietuvių išmėginta. Tik pirmu žvilgsniu atrodo patraukli ir Audėno mintis birželio 13 skelbti Pavergtų Baltijos Tautų Laisvės Kovos Diena. Pirmiausia, ką bendra su Baltijos tautų laisvės kova turi birželio 13? Antra, pigu pasiūlyti — įtraukime vyriausybes ir bažnyčias! Pavergtųjų Tautų Savaitė liepos mėn. yra platesnės apimties ir turi stipresnį užnugarį ir, svarbiausia, pačios Amerikos pavyzdį. O ar daug vyriausybių ir bažnyčių lig šiol Pavergtųjų Tautų Savaitę skelbia ? Todėl ar netikslingiau būt kuklesniems, bet realesniems ir lietuvių, latvių, estų pastangas sutelkti į tai, kad Baltijos valstybių okupacijos momentas būtų specialiai pabrėžtas 1965 metų Pavergtųjų Tautų Savaitės programoje Pavergtųjų Seimo plotmėje. Neaiškūs taip pat Audėno motyvai už naują “juridinių Lietuvos sienų žemėlapį”. Kuo negeras pasidarė Lietuvių Enciklopedijos išleistas J. Andriaus Lietuvos žemėlapis, kuriame ne tik ryškios Lietuvos juridinės sienos, bet orientacijai pažymėtos ir kai kurios kitos: okupuotos Lietuvos, Potsdamo sutarties nustatytos ir kt. Ne nauja ir pastovaus apsidėjimo įnašais Tautos Fondui mintis. Ją, dar Vilkui esant Europoje, atsidėjęs skleidė tuometinis Vliko finansų tarnybos valdytojas a. a. prof. J. Kaminskas. Konkrečiai tokiam apsidėjimui vykdyti jis buvo paruošęs ir Tautos Fondo ženklelius ir dėl jų platinimo su kai kurių kraštų LB organais susitaręs. Tik keista, kad daugiau kaip dešimt metų ta patraukli mintis buvo Vliko užkonservuota, kol prel. J. Balkūnas ją kiek modifikuotą bus vėl iš naujo į apyvartą paleidęs. Sėkmės! Tik sėkmė čia gali daug pareiti nuo LB organų talkos Tautos Fondui. Fondo atstovybės ir įgaliotiniai turėtų būt TF sutarti su LB vietos organais ir šių prižiūrimi, nes iš centro priežiūra praktiškai veik neįmanoma.

Kas turėjo būti ...

Nežinau, kaip kitų Vliko narių-organizacijų atstovai jautėsi, bet LFB trijulė buvo nemaloniai nustebinta Vliko seimo sesijos įvadinėse apeigose dviejų dalykų nebuvimu: maldos ir žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės prisiminimo.

Nebuvo maldos, nors apskritai ame" rikinio parlamentarizmo taisyklės mūsų susirinkimuose jau veik visuotinai yra taikomos. Negi Vlikui ta maldos taisyklė būtų kuo neparanki? Būdinga, kad tokiose bendrinėse organizacijose kaip Balfas ar Pavergtųjų Seimas maldos taisyklė yra prigijusi. Pagal taisyklę: mano priešo priešas yra mano draugas, malda yra Vliko draugas, nes yra Lietuvos okupanto priešas. Kovai su malda okupuotoje Lietuvoje Maksva skiria labai daug dėmesio ir materialinių bei intelektualinių išteklių. Kodėl tad Vlikas atsuka savo draugui — maldai nugarą?

Nebuvo prisiminti ir pagerbti žuvusieji dėl Lietuvos laisvės. Neįtikima, kad tai būtų sąmoningas Vliko laikinosios valdybos "neapsižiūrėjimas”. Veikiausiai tik valdybos pirmininkas bus per paviršutiniškai į Vliko sesijos pradėjimo apeigas pažiūrėjęs ir joms kaip reikiant nepasirengęs, nors apskritai tas senasis Lietuvos socialistų Nestoras — K. Bielinis, nepaisant savo gražaus amželio, neatrodė nei dvasiškai, nei fiziškai sukalkėjęs.

Jau ne nuo Vliko laikinosios valdybos parėjo nebuvimas sesijoje Pasaulio Lietuvių Bendruomenės. Vliko apsijungimo protokolas dėl PLB santykių su Vliku negalėjo kitaip pasakyti, nei pati PLB Valdyba savo 1964.4.24 nutarimu pasisakė, būtent, kad su apsijungusiu Vliku ji numato bendradarbiauti per prie Vliko akredituotą savo ryšininką. Dėl PLB santykių su Vliku pobūdžio, ir PLB Valdyboje, ir atskirų kraštų LB vadovybėse, ir Vlike ir atskirų Vliko narių-organizacijų viduje nusistatymai įvairuoja. Vieni už aktyvų PLB įsijungimą į Lietuvos laisvės kovos organizaciją, už atsakingo vaidmens joje prisiėmimą ir jaunimo į laisvinimo darbą įtraukimą. Antri už PLB pasilikimą šalia Lietuvos laisvinimo organizacijos, tenkinantis vienokia ar kitokia bendradarbiavimo forma. P-LB Valdyba 1963.12.1. buvo nutarusi: “Pasaulio Lietuvių Bendruomenė į konsoliduotą Vliką sprendžiamuoju balsu galėtų įeiti kaip laisvojo pasaulio lietuvių išeivijos atstovė, gaudama vykdomajame Vliko organe ne mažiau kaip trečdalį jo narių ir savo įėjimą siedama su visų politinių lietuvių dalinių grįžimu į Vliką”. Bet šia formule nepasitenkinimo pareiškė Nepriklausomybės talka. Australijos ir Prancūzijos LB valdybos pasisakė prieš jos antrąją dalį, tai yra prieš PLB dalyvavimo Vlike susiejimą "su visų politinių lietuvių dalinių grįžimu į Vliką”. O JAV, Kanados ir Vokietijos LB valdybos pasisakė prieš PLB dalyvavimą Vlike paskritai, kaip “visiškai nepriimtiną ir vengtiną”, kaip “priešingą bendruomenės principams”, ar kaip “didinsiantį lietuvių susiskaldymą”. Neigiamai pasisakė ir liaudininkų centras. Tokios opozicijos sulaukusi, PLB valdyba savo 1963.12.1. nutarimą 1964.2.3. nutarimu suspendavo, o savo 1964.4.24. nutarimu visai panaikino, tenkindamos bendradarbiavimu su Vliku. Jei PLB II Seimas Toronte būtų pagal S. Barzduko siūlymą padaręs aiškų orientacinį sprendimą, užuot palikęs PLB Valdybai “laisvas rankas”, tokio blaškymosi nebūtų buvę. Antra vertus, turint galvoje, kad ir kai kurių kraštų LB vadovybės ir kai kurių Vliko narių-organizacijų centrai PLB dalyvavimą Lietuvos laisvinimo organizacijoje demagogiškai ar nesąmoningai sieja su “grupine aritmetika", ir kad pati apsijungusio Vliko seimo sesija parodė, kad dar anaiptol ne visi Vliko nariai-organizacijos yra nuo tos “grupinės aritmetikos” ligos įgiję imunitetą, gal tikrai PLB Valdybos pasirinkimas ne dalyvavimo Vlike, o tik bendradarbiavimo su juo formos ir bus kuriam laikui pats teisingasis.

K. Astikas