Vatikano konsilija ir lietuviai: antras veiksmas
PASAULYJE
Į Laisvę Nr. 35 buvo informuota apie Amerikos lietuvių katalikų, kunigų ir pasauliečių, pasiruošimus siųsti į Romą delegaciją, kuri įteiktų memorandumą apie tikėjimo padėtį Lietuvoje Šv. Tėvui, o taip pat Vatikano II konsilijos dalyviam. Apgailestauta, kad to nebuvo padaryta. Dabar istorijos kronikai tenka registruoti čia papildomus faktus:
1. Tada paruoštasis memorandumas, išdėstęs apie tikėjimo ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, informaciją baigė prašymais paramos, intervencijos:
(1) Kad būtų sustabdytas tikėjimo persekiojimas ir atstatytos esminės žmogiškosios teisės tikintiesiem Lietuvoje ir visuose kraštuose anapus geležinės ir bambuko uždangos, idant visi galėtų laisvai išpažinti savo religiją ir garbinti Dievą pagal savo tikėjimą.
(2) Kad ypatingai Lietuvos jaunimui būtų leista mokytis savo tikėjimo apreikštąsias tiesas; bent kad jiem būtų leista dalyvauti šventoje Mišių aukoje sekmadieniais ir privalomų švenčių dienom.
(3) Kad lietuviam būtų leista spausdinti ir iš laisvojo pasaulio išsirašyti religinių bei liturginių knygų — taip kaip komunistinės knygos leidžiamos platinti laisvajame pasauly.
(4) Kad lietuviam būtų leista atidaryti ir iš naujo konsekruoti bažnyčias, išniekintas sovietų kulto komisaro.
(5) Kad Lietuvos vyskupam būtų duota laisvė, atstatyta hierarchija ir leista laisvai vykdyti pareigas, nekliudoma susisiekti su šventuoju Sostu ir leista dalyvauti antroje Vatikano konsilijoje.
(6) Kad Vatikano antroji konsilija prisimintų ir pagerbtų tinkamu laiku savo sesijoje visus kardinolus, vyskupus, kunigus, tikinčiuosius pasauliečius, kurie jau mirė ar tebekenčia kalėjimuose bei ištrėmime už Dievą, už Jo Bažnyčią ir jos regimąją galvą žemėje Vyriausiąjį Ganytoją.
Prašymai santūrūs ir grynai religinio pobūdžio.
2. Memorandumo ir delegacijos reikalas buvo aiškinamas Romoje per prel. L. Tulabą. Vatikane atitinkami pareigūnai buvo supažindinti su memorandumo turiniu, ir buvo pareikštas jų pritarimas ...
Šioje vietoje įvykių raida trūksta, ir istorijai palieka neišaiškintas tarpas, kodėl buvo sustota ir neįvykdyta tai, kas buvo suplanuota. Maža ką paaiškino ir spaudoje painformuotas Lietuvos vyskupo Amerikoje atsargus atsiribojimas nuo viso to žygio.
3. Pasirodė naujas veiksmas, kuriam iniciatyvos ėmėsi Kunigų Vienybės pirmininkas prel. Pr. Juras. Kaip spaudoje buvo paskelbta, buvo pasiųstas šv. Tėvui memorandumas lapkričio 15 dienos data. Memorandumas tokio pat turinio ir tokiais pat pageidavimais — prašymais. Po memorandumu buvo parašai Kunigų Vienybės pirmininko prel. Pr. Juro, A.L R. Katalikų Susivienijimo prezidento L. Šimučio, A.L.R. Katalikių Moterų Sąjungos vyriausio prezidento E. V. Paurazienės, A.L.R.K. Federacijos prezidento K. Kleivos, Ateitininkų Fedaracijos vyriausio vado dr. Juozo Girniaus ir kt. Į memorandumą buvo gautas atsakymas prel. Pr. Juro vardu per apaštališkąjį delegatą arkiv. Vagnozzi.
Gal būt, be jokio priežastinio ryšio su šiuo memorandumu dar atėjo žinios apie kun. dr. Pr. Brazio, MIC, pakėlimą į vyskupus gruodžio 28 ir specialus dėmesys Lietuvos atstovui Vatikane min. St. Girdvainiui sausio 7.
4. Vertinant antrąjį veiksmą teigiamai, betgi tenka pastebėti, kad jis negalėjo atstoti to, kuris buvo suplanuotas — memorandumas nebuvo įteiktas Vatikano konsilijos nariam; net pats memorandumas, įteiktas popiežiui, liko nežinomas savo turiniu pačiai lietuvių visuomenei. Jei buvo siekta opinijos, tai to tikslo nepasiekta.
Tai nereiškia, kad lietuviai yra tam nejautrūs ir nemoka reaguoti. Jie labai jautriai reagavo, kada buvo padaryta skriauda Lietuvos atstovybei Vatikane iš Vatikano pusės. Ir gerai, kad reagavo, nes padėtis buvo išgelbėta bent iš dalies. Bet kada sovietinis okupantas skriaudžia Lietuvoje esančius tikinčiuosius, laisvojo pasaulio katalikai supasavo ar buvo kažkieno sulaikyti nuo akcijos. Kokis skirtumas, palyginti su žydais, kurie ne tik patys organizuoja opiniją dėl žydų tikėjimo ir kultūros persekiojimo Sovietuose, bet įtraukia į protestų sąjūdį ir kitų tikėjimų žmones, protestantų ir katalikui bažnyčių hierarchus.
Vertinimą pratęsiant, žymėtini dar skirtingi kelių popiežių santykiai su Lietuva. Popiežius Pijus XII Lietuvos tikinčiųjų likimą sutiko vieša tyla; popiežius Jonas XXIII savo valdymo pradžioje nuskriaudė Lietuvos atstovavimą Vatikane. (Sakoma, kad jį veikęs jo asmeninis sekretorius Msgr. Capovilla, kuris karo metu dalyvavo rezistencijoje ir artimai bendradarbiavo su komunistais rezistentais). Popiežius Paulius VI pirmiausia sugriovė mitą, kuriuo buvo remiamas siekimas susiaurinti Lietuvos diplomatinį atstovavimą. Buvo tvirtinama. kad su nauju popiežium diplomatai turi iš naujo pateikti savo įgaliojimų raštus. Popiežiaus Pauliaus praktika parodė, kad tas mitas nėra pagrįstas. Dar daugiau: popiežius Paulius padarė keletą pozityvių gestų: pereitų metų pradžioje Lietuvos vyskupą P. Maželį pripažino ordinaru; dviem atvejais Lietuvos min. St. Girdvainį diplomatiniuose priėmimuose išskyrė ypatingai kitų pastebėtu palankumu; paskyrė naują vyskupą, kuriam paveda Europoje esančių lietuvių dvasinius reikalus.
Tuos smulkius įvykius sekame. Kaip nebuvom abejingi tada, kai Lietuvos reikalas buvo apeinamas ar pažeidžiamas, taip negalim būti abejingi ir tiem gestam, kuriais parodoma Lietuvos reikalui palankumo. Nežinome, ar atitinkami autoritetai yra perdavę Vatikanui šios rūšies lietuvių sentimentus? O juos perduoti labai verta.
Opinijos sudarymo reikalu yra dar viena proga — Vatikano konsilijos ketvirtoje sesijoje kils tikėjimo laisvės klausimas, šioje vietoje ir tinka sudarinėti opiniją, kad tikėjimo laisvės kaip tik šaukiasi pirmiausia pavergtieji.
Mums reikia daryti ne tik tai, kas galima, bet ir tai, kas reikia. Istorija teis mus ne pagal tai, ką padarėme, ar ko nepadarėme, o pagal tai, kiek dėjome pastangų, kiek aukojomės. Dėl to turime ryžtis net ir tam, kas atrodo kartais negalima. Deja, Vlikas dar nepagimdė nei savo Suginto, nei savo Valiuko . . .
Aidai, 1964 Nr. 1
