Partizanai: Istorija ir dabartis

PRISITAIKYMO POLITIKOS APRAIŠKOS 1941

L. PRAPUOLENIS

Geležinio Vilko grupė už prisitaikymą

1941 birželio 29, atvykęs pas mane, kaip Lietuvių Aktyvistų Fronto vyriausiojo štabo viršininką ir įgaliotinį prie Laikinosios vyriausybės, LAF Marijampolės štabo viršininkas (kapitonas, kurio pavardės šiuo metu dar negaliu minėti) man pareiškė, kad visą praėjusią naktį svarstęs, ką jis vakar padaręs ir priėjęs išvados: — tai buvęs valstybės išdavimas, ir todėl jo sąžinė kitos garbingos išeities neberandanti, kaip nusišauti. Mano paprašytas paaiškinti kas taip atsitikę, kapitonas papasakojo, kad birželio 28 popiet atvykęs iš Marijampolės į Kauną, prie Įgulos bažnyčios sutikęs Joną Vokietaitį ir jį pasiteiravęs LAF vyr. štabo adreso. Vokietaitis siūlęsis jį į LAF vyr. štabą palydėti ir besišnekučiuodami abudu atėję į Karo muziejaus rūmus. Čia radę kpt. Ivanauską, kpt. Vilių, ltn. Stanevičių ir per dešimtį kitų vyrų. Ten jiems visiems besikalbant, I. Taunio lydimas atvykęs uniformuotas nacių pareigūnas. Jį susirinkusieji naciškai su “Heil Hitler” pasveikinę, o jis susirinkusiems pasakęs kalbą. Po šios kalbos J. Vokietaitis paskaitęs vokiškai raštą ir susirinkusieji buvę paprašyti jį tuojau pasirašyti. Raštas teigęs, kad birželio 23 d. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas ir Laikinosios vyriausybės sudarymas buvęs įžeidimas Hitleriui ir visai vokiečių tautai ir čia pasirašiusieji, pasitikėdami Reicho Fuehreriu, prašą Lietuvos Laikinąją vyriausybę nušalinti, o krašto tvarkymą pavesti Reicho karinei vadovybei. Pradžioje kapitonas nesutikęs šio rašto pasirašyti ir paklausęs, kodėl nedalyvaująs LAF vyriausio štabo viršininkas L. Prapuolenis. Vokietaitis paaiškinęs, kad Prapuolenis dabar svarbiais reikalais išvykęs į provinciją, o Stanevičius su Tauniu ėmę įtikinėti, kad tik tokio turinio pareiškimu dar būsią galima nors šis tas išgelbėti, nes Laikinoji vyriausybė esanti jau viską praradusi.

Tik vėliau iš savo bičiulių, pas kuriuos nuvykęs nakvynės, kapitonas patyręs, kad Vokietaitis jį nusivedė ne į LAF vyr. štabo būstinę, bet į Geležinį Vilką, kurio štabas buvo Karo muziejaus patalpose. Kapitono susijaudinimas buvo visai suprantamas.

Kapitoną nuraminęs ir jam padėkojęs už labai reikšmingas informacijas, jį palydėjau pas krašto apsaugos ministrą gen. S. Raštikį. Man ten esant kapitonas savo istoriją pakartojo ir gen. Raštikiui. Jau neatmenu, ar aš pats, ar generolas Raštikis kapitonui pastebėjo, kad šiuo atveju ne tiek yra svarbu, kad po Geležinio Vilko raštu vokiečiams vienas parašas bus daugiau, bet tai, kad mes dabar aiškiai žinome, kas ir kokias pinkles spendžia Lietuvos suverenumo vykdymui sukliudyti.

Keliom dienom praėjus, į vokiečių sekvestruotą “Versalio” viešbutį išsikvietė mane buvęs gen. Raštikio adjutantas majoras Gecevičius, nuo bolševikų repatriavęs į Vokietiją ir dabar vokiečių kariuomenės dalinio štabo karininkas. Jis norėjo, kad drauge su manim atvyktų ir ministro pirmininko pareigas einąs J. Ambrazevičius. Bet kas drauge su manim tada atsilankė pas majorą Gecevičių, šiandien jau nebeprisimenu. Viena tik gerai prisimenu, kad jis labai slaptai papasakojo apie Geležinio Vilko intenciją Lietuvos Laikinąją vyriausybę nušalinti. Esą praėjusią naktį jam tekę būti vertėju aukštų vokiečių pareigūnų pasitarimo su Geležinio Vilko štabo nariais. Geležinio Vilko štabas reikalavęs Laikinąja Lietuvos vyriausybę nušalinti. nes ji klausanti ne ką sakąs Hitleris, o ką tauškią anglai. Todėl esą nė vienu Laikinosios vyriausybės nariu vokiečiai negalį pasitikėti. Kada vokiečių pareigūnai, išgirdę Geležinio Vilko atstovų reikalavimus ir įspėjimus dėl Laikinosios vyriausybės, juos pasiteiravę sakydami: “Gerai. Apie Laikinąją vyriausybę dabar viską žinom. O sakykite, ko jūs sau norite?” Į tai atsiliepdamas Taunys pareiškęs, kad norėtų būti policijos departamento direktorium; Stanevičius — švietimo ir kultūros departamento direktorium; Ivanauskas — teatro direktorium. Kiti pasirodė greitosiomis nesugebą nė savo pageidavimų pareikšti ir prašę laiko pagalvoti, išsiaiškinti ir vėliau pranešti. Po šio pasitarimo su Geležinio Vilko vadovais vokiečių pareigūnai savo tarpe aiškinęsi ir darę išvadų, kad šie vyrai verti vokiečių visokios paramos, nes jie viską grindžią asmeniškais interesais, todėl vokiečiams su jais būsią lengva susikalbėti. Esą su jais ir toliau reikalingas glaudus kontaktas.

Majoras Gecevičius tatai pasakojo aiškiai susijaudinęs. Savo reveliaciją jis baigė epizodu apie Laikinosios vyriausybės paskelbimo atgarsius toje vokiečių divizijoje, kurios dalinyje jis buvęs. Kauno radijo pranešimas apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir vyriausybės sudarymą buvęs įrašytas ir divizijos vado įsakymu karo lauko spaustuvėje atspausdintas, kad lėktuvai galėtų paskleisti per visą Lietuvą. Majorui Gecevičiui tai buvusi viena iš maloniausių gyvenimo valandų. Ir kokia juoda buvusi vakarykštė diena, kai savieji pradėję akciją prieš Lietuvos nepriklausomybę. Buvę koktu ir liūdna, ir gėda prieš svetimuosius dėl lietuvių grupės tokios menkystės.

SD šešėlyje Geležinis Vilkas daro prisitaikymo perversmą

Liepos mėnesį iš Berlyno parvykus į Kauną majorui J. Pyragiui, Geležinio Vilko nuotaikos už prisitaikymą ir prieš Laikinąją vyriausybę dar labiau ryškėjo. Tikrai nepamenu, ar dar prieš Pyragiaus grįžimą į Kauną ar tuojau pat jam sugrįžus, vietoj Geležinio Vilko štabo atsirado Lietuvos Nacionalsocialistų partija. Jos vadovaująs branduolys: Taunys, Vokietaitis, Stanevičius, Žarskus, Renigeris, Matulevičius tuomet reiškė nelygstamą pasitikėjimą Hitleriui ir jo patikėtiniams Kaune. Šios grupės organizuotas ir vykdytas 1941 liepos 23 d. naktį perversmas Laikinąją vyriausybę nuversti buvo jos veiklos kulminacija, bet sykiu ir epitafija.

Lietuvos Laisvės Armijos vado pavaduotojas Petras Vilutis ir “Mirties batalijono” vadas (jo pavardės tuo tarpu negalima minėti) lietuvių vienybės vardan ilgą laiką tarėsi su Geležinio Vilko žmonėmis dėl įsijungimo į LAF. Liepos 23 d. Vilutis painformavo, kad jo turimomis žiniomis Geležinis Vilkas liepos 24 d. paryčiais darys perversmą. Atrodą, kad perversmas organizuojamas su SD (nacių saugumo policija) žinia ir pritarimu. Kiek vėliau Lietuvos Laisvės Gvardijos vado pavaduotojas Liudas Reivydas pranešė, kad vienas jo vyrų girdėjęs Taunio ir Pyragiaus nurodymą Žarskui, kad šiąnakt (liepos 23) visose policijos nuovadose budėtų patikimi vyrai — atseit Geležiniam Vilkui patikimi. Perversmas numatytas tarp antros ir trečios valandos rytą.

Turėdamas šias žinias, tuojpat susisiekiau su ministro pirmininko pareigas einančiu J. Ambrazevičium ir Kauno karo komendantu pulk. J. Bobeliu. Mane išklausęs plk. Bobelis pasakė, kad apie Geležinio Vilko ketinimus ir jis jau gavęs pranešimą, bet dar norįs pasitikrinti. Vyriausybės nariai (Ambrazevičius, Damušis, Mackevičius, Pajaujis, Šlepetys ir kt.) priėjo išvados: jei Geležinis Vilkas rengia perversmą, neįsivaizduojama, kad jį rengtų be vokiečių žinios, taigi, vokiečių šešėlyje vykdomas perversmas esamomis aplinkybėmis užgniaužti bus labai sunku arba ir visai neįmanoma. Tačiau Lietuvos reikalas diktuoja, kad būtų padarytos visos pastangos ruošiamam perversmui nuslopinti, bet be šūvių ir be kraujo.

Su tokiu vyriausybės nusistatymu mudu su ministru Damušiu nuvykom į LAF vyr. štabo būstinę. Čia radom, iš manęs prieš kurį laiką LAF vyr. štabo viršininko pareigas perėmusį, plk. M. Mačioką, organizacinio skyriaus viršininką Pilypą Žukauską, administracijos skyriaus viršininką kapitoną J. Tindžiulį, K. Baubą, J. Rudoką, Br. Stasiukaitį ir dar porą vyrų. Trumpai pasitarę, sutarėme tokią taktiką perversmui likviduoti: P. Žukauskas su grupe vyrų eis sargybą LAF vyr. štabo ir Į Laisvę redakcijos patalpose, o J. Rudokas su kita vyrų grupe — vyriausybės rūmuose. Vyriausybės rūmų, LAF štabo ir Į Laisvę redakcijos patalpų durys nerakinamos. Perversmininkams atvykus, jie turi būti nuginkluoti ir sukišti rūsiuose, o rytą nugabenti į Pajėsio vasarnamį porai dienų “atvėsti”. Apie pasitarimo nusistatymą tuojau pat paskambinau Kauno karo komendantui ir nuvykau pas Tautinės Darbo Apsaugos kuopų vadą pulk. Butkevičių-Butkūną ir, išdėstęs jam reikalą, paprašiau: a) kad nakčiai kuopose budėti paskirtieji karininkai staiga būtų pakeisti; b) kad būtų įsakyta nakties metu be jo žinios nė vienai kuopai iš savo būstinės nepajudėti ir c) kad apie Geležinio Vilko rengiamą perversmą jis niekam nė puse žodžio neprasitartų. Pulk. Butkevičius niekaip negalėjo įtikėti, kad galėtų atsirasti lietuvių perversmininkų prieš Laikinąją vyriausybę. Ir apie savo vizitą pas Tautinės Darbo Apsaugos kuopų vadą ir jo skeptiškumą tuoj pat painformavau Kauno karo komendantą pulk. Bobelį, kuris pakvietė mane 9 val. vakare atvykti į komendantūrą, kur šaukiamas patikimų karininkų pasitarimas. Jis taip pat pažadėjo pulk. Butkevičiui formaliai įsakyti, kaip šią naktį laikytis.

Liepos 23 d. vakarą Kauno karo komendantūroje, be komendanto pulk. Bobelio, radau dar pulkininkus Balsį ir Butkevičių, leit. Garbenį ir dar kelis kitus karininkus. Komendantūros sargybos būrys (kareiviai, puskarininkiai ir viršila) buvo pakilios, kovingos nuotaikos. Visuose buvo justi laukiamų įvykių įtampa.

VOKIEČIŲ gestapas nėrėsi iš kailio surasti sau talkininkų Kaune. Suradęs keliolika politinių nenuovokų, kurių tarpe buvo ir paties gestapo agentų, paėmėiš jų parašus po vienu raštpalaikiu. Jame vokiečiai buvo prašomi nepripažinti sukilėlių paskelbtosios Lietuvos vyriausybės, o krašto valdymą pavesti vokiečių karinei vadovybei, kol nesusirasiąs prof. Voldemaras ... Nors visas tas dal kas buvo begal nerimtas, stačiai juokingas, bet gestapas jį perstatė Berlynui kaip neva įrodymą, kad štai va “dalis lietuvių tautos” sukilėlių paskelbtosios vyriausybės nepripažįsta. Kadangi Berlynui toks argumentas buvo reikalingas tam, kad kuo nors pateisintų prieš viešąją opiniją savo piktą užmačią, tai jį vokiečiai ir panaudojo.

K. Škirpa, “Nepriklausoma Lietuva”

Ima riedėti

Pulk. Bobelis pasitaręs rado tikslinga į komendantūrą išsikviesti ir Kauno policijos departamento direktorių pulk. A. Michelevičių. Jam paskambino, trumpai išdėstė reikalą ir prašė nedelsiant atvykti komendantūron. Tačiau pulk. Michelevičius, užuot vykęs į komendantūrą, staiga apskambino visas policijos nuovadas ir budintiesiems įsakė žiūrėti, kad nė vienas policininkas nedalyvautų šią naktį nacionalsocialistų ruošiamam perversme. Belaukiant atvykstančio pulk. Michelevičiaus, paskambino pulk. Bobelio dukra Laima ir papasakojo, kad tik ką į jų butą buvę įsilaužę Stanevičius, Renigeris ir Žarskus, kurie ieškoję areštuoti pulk. Bobelio. Jo neradę, nutraukę telefono laidus ir išvykę. Atvykę į pulk. Bobelio butą perversmininkai, kur terado vienas moteris (Bobelienę, Bobelytę, Garbenienę ir Nasvytytę) į vidų nebuvę įleisti ir tik, duris išlaužę, jie veržte į vidų įsiveržę. Po šio pasikalbėjimo pulk. Bobelis vėl paskambino pulk. Michelevičiui, kuris savo ruožtu paaiškino, kad jam nesą reikalo į komendantūrą vykti, nes apskambinęs policijos nuovadų budinčiuosius ir uždraudęs jiems sukilime dalyvauti. Dabar buvo aišku, kad perversmininkai jau žino apie pasirengimus perversmui paraližuoti ir todėl, norėdami pralenkti apsaugos žygius, paskubins perversmą vykdyti ir jiems nepalankių pareigūnų areštus pradės tuoj pat. Todėl nedelsiant leitenantas V. Garbenis su dar vienu leitenantu buvo pasiųsti komendantūros automobiliu, kad kuo greičiausiai komendantūron atgabentų pulk. Michelevičių. Tačiau perversmininkai buvo greitesni. Kai komendantūros mašina privažiavo prie pulk. Michelevičiaus namų, perversmininkai Stanevičius, Žarskus, Renigeris jau areštuotą pulk. Michelevičių sodino į savo automobilį.

Taip įvykiams klostantis, buvo patikrintos komendantūros durys ir kiemo vartai, perspėta įgula, kad kiekvieną minutę gali perversmininkai pasirodyti. Tikrai, ilgai laukti nereikėjo.

12 val. 15 min. prie komendantūros atžygiavo leitenantų Stanevičiaus, Norkaus ir Žuko vedama Tautinės Darbo Apsaugos vyrų kuopa, kuri buvusi sualiarmuota šaukiant: “Vyrai, kelkit, tėvynė šaukia!” ir išvesta tariamai Kauno karo komendantūros nuo vokiečių pakalikų ginti. Perversmininkai, kuopą prie komendantūros atvedę, priėję prie didžiųjų jos durų, ėmė šaukti: “Atiduokit Prapuolenį. Visi kiti laisvi galės grįžti namo!”. Priėjęs prie lango Stanevičiui pasakiau, kad liautųsi vidunaktį šūkavęs ir nedelsdamas kuopos vyrus sugrąžintų į Tautinės Darbo Apsaugos būstinę. Jei nori kalbėtis kaip lietuvis su lietuviu, tegu rytoj ateina į LAF vyr. štabą. Tik spėjau pasitraukti nuo lango, gatvėje supoškėjo šūviai. Tą pat momentą kom. pulk. Bobelis šūktelėjo, kad niekas į gatvės šūvius šūviais iš vidaus neatsilieptų. Buvo labai aišku, kad naciai tik ir laukia savo tarpe lietuvių kruvino susikirtimo, kad ta dingstimi galėtų apkaltinti ir likviduoti Laikinąją vyriausybę.

Šūviams nutilus, Stanevičius su būriu vyrų pradėjo laužti komendantūros kiemo vartus. Nueina į vidurį gatvės ir iš ten įsibėgėję bando pečiais vartus išlaužti. Vieno tokio įsibėgėjimo metu sąmoningai vartai buvo atsklęsti, ir Stanevičius su keliais savo vyrais pargriuvo komendantūros kieme. Vartai staiga vėl buvo uždaryti ir užsklęsti, o Stanevičius ir jo bendrininkai nuginkluoti ir uždaryti komendantūros rūsyje. Tolimesnis vartų laužimas liovėsi, bet gatvėje su pertraukomis poškėjo šūviai. Visiems aiškiai smigo į galvą mintis, kur dingę vokiečių kariniai patruliai. Paprastai jie kasdien nuo 7 vai. vak. iki 6 vai. ryto labai sąžiningai patruliuodavo Kauno gatvėse ir kiekvienas triukšmelis patraukdavo jų dėmesį, o čia, ir pasikartojant šūvių salvėms, jų nė gyvos dvasios nesirodo. Labai būdingas faktas. Nors vokiečių karinių patrulių dingimo manevras faktiškai visiems buvo aiškus, pulk. Bobelis vis dėlto nutarė reikalą patikslinti ir paskambino vokiečių karo komendantui gen. Pohl, kuris nuo pat pirmųjų dienų rodė palankumo lietuviams ir Laikinajai vyriausybei. Deja, gen. Pohl pasirodė išvykęs iš Kauno ir, pasak budinčio karininko, grįšiąs tik rytojaus dieną. Ar tas gen. Pohl išvykimas buvo tik atsitiktinis, ar SD patvarkytas, to turbūt jau niekada nesužinosime.

Perversmininkų “parlamentarai”

Apie antrą valandą ryto pulk. Bobelis prisiskambino ministro pirmininko pareigas einantį Ambrazevičių ir krašto apsaugos ministrą gen. Raštikį ir smulkiai referavo momento padėtį. Abudu įsakmiai nurodė nepasiduoti perversmininkų provokuojamam jėgos vartojimui ir su tuo surištam lietuvių tarpusavio kraujo praliejimui, bet stengtis išsilaikyti komendantū-roję iki rytmetinių darbo valandų. Atrodė tada, kad tai nebus neįmanoma. Komendantūros apgulimas tęsėsi.

Apie kokią trečią valandą ryto pasigirdo stiprus beldimasis į didžiąsias komendantūros duris. Sargybiniams paklausus, kas beldžiasi ir ko reikia, pasigirdo atsakymas: “Nacionalsocialistų partijos parlamentarai. Norime kalbėti su pulkininku Bobeliu”. Komendantas pulk. Bobelis sargybai įsakė “parlamentarus” įleisti vidun, bet tik į pirmąjį aukštą. Antrame aukšte prie laiptų su paruoštais ginklais užėmė pozicijas trys komendantūros vidaus įgulos nariai, tarp jų abu komendanto sūnūs —Jurgis ir Kazys Bobeliai. Antrame komendantūros aukšte buvo komendanto kabinetas ir kiti biurai. Sargybiniams atidarius didžiąsias komendantūros duris, pasirodė majorai Pyragius ir Šimkus, kapitonas Kviecinskas, visi trys perversmininkų “parlamentarai”. Jie buvo įsakmiai perspėti nelipti į antrą aukštą, o pasilikti apačioje ir išdėstyti savo reikalus. Tada Pyragius, kuris sakėsi veikiąs Lietuvos nacionalsocialistų partijos vardu, pareikalavo, kad per penkias minutes apleistume komendantūrą, kurią perimsiąs “tikrasis Kauno komendantas” kapitonas S. Kviecinskas. Priešingu atveju, komendantūros jiems laisvai neužleidus, Pyragius grasino visus mus sumaišyti su žeme. Esą “mes esame padėties viešpačiai ir su jumis galime daryti, ką norime. Ar jums nieko nesako faktas, kurį patys turėjote pastebėti, kad Kaune šiąnakt nėra nė vieno vokiečių patrulio...”. Į Pyragiaus ultimatumą komendantas pulk. Bobelis atsakė, kad jis yra karys ir savo postą gali palikti tik savo viršininko, šiuo atveju Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministro gen. Raštikio įsakymu. Ir pulk. Bobelis ir mes kiti apeliavome į “parlamentarų” lietuvišką sąžinę, jų protą, prašydami dar kartą pergalvoti, nes perversmas Lietuvai yra pragaištingas darbas ir, kol nevėlu, sustoti ir nuo jo atsiriboti. Tačiau “parlamentarai” buvo nepaveikiami. Pasitarę savo tarpe, jie pradėjo kopti į antrą komendantūros aukštą, tik sargybinių atkreipti į juos ginklai ir įspėjimas: “Nė žingsnio, arba...”, privertė “parlamentarus” nuo komendanto kabineto “okupacijos” susilaikyti. Šiomis sąlygomis jiems patiems nieko kito nebeliko, kaip paklausyti komendanto pulk. Bobelio įsakymo ir komendantūrą apleisti. Iš komendantūros patalpų išėję, “parlamentarai” tuojpat prie durų pasišaukė leit. Norkų ir jam garsiai, kad ir komendantūros viduje būtų girdima, įsakė: “Be mūsų žinios nieko į komendantūrą neįleisk. Iš komendantūros gali išleisti visus, kada tik jie norės, bet Leoną Prapuolenį turi areštuoti”. Komendantūros apgulimas ir protarpiais šūvių pyškėjimas tęsėsi toliau. Komendantas pulk. Bobelis apie perversmininkų “parlamentarų” apsilankymą smulkiai referavo ministro pirmininko pareigas einančiam Ambrazevičiui, taip pat krašto apsaugos ministrui gen. Raštikiui. Komendantūros įgula atsidūrė prieš dilemą: ar, nepaisant perversmininkų užnugaryje stovinčių vokiečių, ir toliau tvirtai laikytis, ar, turint mintyje aiškius vokiečių tikslus ir kėslus bei vengiant sunkesnių padarinių Laikinosios vyriausybės atžvilgiu, vengti bet kurio susirėmimo su tikruoju perversmo įkvėpėju ir organizatorium. Ir Ambrazevičius, ir gen. Raštikis pasirinko antrąją išeitį. Pasitarę komendantūros įgulos dalyviai, nors ir sunkiomis širdimis, taip pat priėjome išvadą, kad mūsų laikymasis komendantūroje, nors ir sėkmingas, vistik galų gale gali išprovokuoti nacių toli siekiančias represijas Laikinajai vyriausybei. Priemonių tam reikalui naciams nestigo.

Susitikimas su dr. T. Dirmeikiu

Prieš apleidžiant komendantūrą, paskambinau į Laikinosios vyriausybės sargybos būstinę ir iš Rudoko patyriau, kad atvykusius Laikinosios vyriausybės patalpų okupuoti šešis perversmininkus jo sargybiniai uždarę namų rūsyje. Iš LAF vyr. štabo sargybos viršininko Žukausko sužinojau, kad pas jį jokių perversmininkų nepasirodę, nors, anot jo, rūsys nakvynei paruoštas. Tik vidaus reikalų ministrą Šlepetį perversmininkai suėmę.

Iš komendantūros sutarėme išeiti vienu būriu. Prisiminėm, kad rūsyje tebėra Stanevičius su keliais vyrais. Juos išleidome, o po 10 ar 15 minučių ir mes — komendantūros įgula — išėjome į gatvę. Tai buvo jau rytas, kaž kas apie 6 val. Čia prie mūsų pripuolė leit. Norkus, teiraudamasis, kuris iš mūsų yra Prapuolenis. Jam pasakiau, kad Prapuolenis tebėra komendantūroje antrame aukšte. Bobeliai kvietė eiti drauge pas juos, bet mane traukte traukė atgal į komendantūrą pasitikrinti, kas ten toliau vyksta. Todėl ties Įgulos bažnyčia atsisveikinau Bobelius ir pasukau atgal. Grįžęs į komendantūrą, radau leit. Norkų su kuopos vyrais po visus kampus beieškantį pasislėpusio Prapuolenio. Prisėdęs ant vieno rašomojo stalo, stebėjau jo nesėkmingas pastangas. Po kokio pusvalandžio komendantūroje pasirodė Pyragius, Vokietaitis ir Kviecinskas. Norkus jiems tučtuojau raportavo, kad per neapsižiūrėjimą areštuotinas Prapuolenis bus pabėgęs. “Ei, tu žioply, nagi žiūrėk, va, jis sėdi ant stalo”, — juokdamasis paguodė Norkų Pyragius. Priėję prie manęs, Pyragius ir Kviecinskas pareiškė, kad esu areštuotas. Kai paprašiau parodyti arešto įsakymą ir paaiškinau, kad LAF įgaliotinį prie Laikinosios vyriausybės galima areštuoti tik paties vidaus reikalų ministro įsakymu, abudu nusijuokė, o Pyragius pasakė: “Tavo vidaus reikalų ministeris areštuotas, tik pats vis dar, atrodo, neįstengi suvokti momento reikalavimų ir tebegyveni atgyvenusių ir supuvusių partijų raugu”. Suėmę už rankų išsivedė į gatvę ir, pasodinę į automobilį, nugabeno į perversmininkų štabą buvusiose ELTOS patalpose.

Buvo 6 val. ryto. Perversmininkų štabe maišėsi Ivanauskas, Kviecinskas, Matulevičius, Pyragius, Renigeris, Stanevičius, Šimkus, Vilius, Vokietaitis, Žarskus ir keletas kitų. Tačiau staigmena man buvo čia sutikti inž. Brunių, kurį, grįžusį iš Berlyno, buvau įtraukęs į LAF vyr. štabą ir jis dalyvaudavo drauge su manim Laikinosios vyriausybės posėdžiuose. Ir dar didesnė staigmena man buvo perversmininkų štabe sutikti dr. T. Dirmeikį, tik prieš keletą dienų atvykusį iš Berlyno ir atgabenusį man LAF vado ir Laikinosios vyriausybės premjero pulk. K. Škirpos nusistatymą dėl LAF linijos ir jo tvirtą tikėjimą, kad Laikinoji vyriausybė niekada nesutiks susi-redukuoti į vokiečių tarėjus ar tarybą. Čia jau mano nervai neišlaikė ir savo pasipiktinimą Dirmeikių čia pat išklojau: “Ko jau ko, bet paties, daktare, šioje kompanijoje tikrai negalėjau tikėtis pamatyti”. Pyragius mane tuoj pat pertraukė, paėmė už rankos, nuvedė į kampą ir liepė sėstis į ten buvusį krėslą, o kaž kokiam leitenantui įsakė saugoti, kad nepasišalinčiau. Man ten besėdint, Taunio lydimas, įėjo aukšto rango uniformuotas nacis. Perversmininkai jį naciškai pasveikino:    “Heil

Hitlerį”. Kadangi aš skrybėlėtas visą laiką sėdėjau ir rūkiau, tai nacis, kietu žvilgsniu mane permetęs, paklausė Taunį, kas aš toks esu. Taunys jį atsiprašė ir, paėmęs po ranka, nusivedė į gretimą kambarį. Iš paskos nugūžėjo ir kiti perversmininkai. Netrukus Pyragius sugrįžo ir mane saugoti pavedė Stanevičiui.

— PIRMAS laikinosios vyriausybės uždavinys buvo pastatyti atvykstančius vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma... Antras vyriausybės uždavinys buvo atpalaiduoti kraštą nuo sovietinio režimo pėdsakų ... Trečias vyriausybės siekimas buvo pasireikšti su savu socialiniu veidu. Ūkiniame gyvenime, pabrėždama privatinės iniciatyvos principą, ji betgi neišleido iš akių socialinės lygybės reikalo.

N. E. Sūduvis— “Vienų vieni”

Perversmininkai atskleidžia savo kortas

Galėjo būti aštuntos val. pabaiga, kai Pyragius vėl pasirodė. Drauge su juo Vokietaitis. Dabar Pyragius man pareiškė, kad tol, kol LAF nesutiks susilieti su jo vadovaujama Lietuvos Nacionalsocialistų Partija, aš nebūsiąs paleistas. Kartu mane “informavo”, kad praėjusią naktį jie užėmę ne tik komendantūrą, bet ir Laikinosios vyriausybės rūmus ir LAF vyr. štabo patalpas. Apskritai, Laikinosios vyriausybės dienos esančios suskaitytos. Esą ne dabar, kai žūtbūtinėje kovoje liejamas geriausių vokiečių tautos vaikų kraujas, lietuviams esąs laikas reikalauti nepriklausomybės ir galvoti vien tik apie save. Hitleris esąs pasakęs, kad po karo naujojoje Europoje Lietuva būsianti nepriklausoma ir didelė valstybė. Tuo jo žodžiu jie tikį. Todėl, pasak Pyragiaus, “jei norime išgelbėti, kas dar galima išgelbėti”, šiuo metu turį tik vienintelę išeitį: LAF turįs susilieti su Lietuvos nacionalsocialistų partija. Didysis Reichas tik šia partija tepasitikįs, o su supuvusių demokratinių partijų likučiais nenorįs jokių reikalų turėti. Esą, kas iš to, kad sukilimo metu jūs prisegėte jiems (vyriausybės nariams) ministrų titulus. Jų galvosena paliko, kaip buvusi, plutokratinė ir visiškai neatitinkanti šio meto reikalavimų. Reichas su tokiais ministrais nešnekėjo ir nešnekėsiąs. Pyragiui uoliai visa antrino Vokietaitis, o protarpiais įsiterpdavo ir Stanevičius.

Kada Pyragius su Vokietaičiu savo karštas, “naujosios Europos” perspektyvų įkvėptas, visas kalbas mane palenkti už LAF su LNP suliejimą baigė, jiems aiškiai pareiškiau, kad LAF niekada į LNP nesijungs ir kad sukilusios prieš sovietų okupaciją tautos pastatyta Laikinoji vyriausybė niekada negalės virsti vokiečių okupacinės valdžios įrankiu ar susilikviduoti. O dėl gyrimosi, kad jie užėmę vyriausybės rūmus ir LAF štabą, pareiškiau, kad tai gryniausias blefas, o jų pasiųsti “sukilėliai” Laik. vyriausybės rūmams užimti šią valandą areštuoti laukia pusryčių, ir yra saugomi rūmų rūsyje. Taip pat priminiau, kad ten rūmuose šiuo metu vyksta Laikinosios vyriausybės posėdis ir kad LAF štabas tebelaukia perversmininkų... Dabar Vokietaitis su Stanevičium tuoj pat pasišalino į gretimą kambarį, o likęs Pyragius vis primygtinai teiravosi, ar visa tai tiesa. Ar tiesa, kad Laikinoji vyriausybė susirinko posėdžio? Ar tiesa, kad LAF štabas neužimtas? Kai atsakiau, kad, jei man netiki, tegu paskambina į Ministrų kabineto kanceliariją ir sužinos apie vykstantį Laikinosios vyriausybės posėdį. Ir galutinė Pyragiaus išvada buvo:    “Po velniais, negalimas dalykas!”. Tačiau buvęs visas tikrumas vistiek dingo ir, palikęs mane vieną, Pyragius taip pat išėjo į kitą kambarį.

Paskiau patyriau, kad Vokietaitis su Stanevičium mano pareiškimus tuojau atraportavo gretimame kambaryje susirinkusiam perversmininkų štabui, kuris skubiai pasiuntė savo perversmininkų grupę LAF vyr. štabui užimti. Kažkas laiku nebuvo įvykdęs “uždavinio”. LAF vyr. štabe perversmininkai pasirodė tik apie pusę devintos val. rytą. Grupės vadovas vėl Lietuvos nacionalsocialistų partijos vardu pareiškė LAF vyr. štabo organizacinio skyriaus virš. Žukauskui, kad LNP yra perėmusi į savo rankas visą valdžią ir kad jie atvykę į LAF štabą perimti bylų. Žukauskas paprašė juos rašto, kuris liudytų jų reikalavimo pagrindą. Jie aiškinosi, kad jokio rašto neturį, bet patys galį pasirašyti. Tada Žukauskas pakvietė juos užeiti į gretimą kambarį, kur jų laukė pasiruošusi LAF vyr. štabo sargyba. Čia perversmininkai buvo nuginkluoti ir internuoti. Žukauskas paprašęs juos sėstis ir jaustis kaip namie, o kada jie galėsią išeiti, paaiškėsią vėliau. Internuotus perversmininkus palikęs LAF štabo sargybos žinioje, Žukauskas nuvyko į Ministrų kabinetą.

Kai Pyragius paliko mane vieną kambaryje, atsirakinau duris į virtuvę ir užpakaliniais laiptais išėjau į kiemą ir patraukiau į Laikinosios vyriausybės rūmus. Pataikiau tuo metu, kai Žukauskas ministro pirmininko pareigas einančiam Ambrazevičiui referavo perversmininkų gastroles LAF vyr. štabe ir tų gastrolių sudarytą padėtį.

Laikinosios vyriausybės ir LAF išvados

Liepos perversmą Laikinoji vyriausybė suprato kaip dr. Kleist liepos 12 d. lankymosi Kaune tam tikrą tęsinį. To lankymosi metu išryškėjusius Berlyno ir Kauno nusistatymus galima sutrauktai išreikšti:

D r. Kleist:Reichas negali pripažinti Lietuvos laikinosios vyriausybės kaip Lietuvos suverenumo vykdomojo organo, nepaisant, kokia būtų vyriausybės personalinė sudėtis. Reicho įstaigos todėl negali net raštų su antgalviniais Lietuvos ministerijų titulais priimti.

Ministro pirmininko pareigas einąs J. Ambrazevičius: Lietuvos laikinoji vyriausybė negali savo prigimties keisti; negali priimti Reicho siūlymo susiredukuoti į komitetą ar tarybą.

Berlynas, supratęs, kad gražiuoju Kaunas savo nusistatymo dėl Lietuvos nepriklausomybės neišsižadės, nutarė Lietuvos nepriklausomybės apraiškas pats likviduoti. Tačiau atvirai tatai vykdyti vien dėl viešosios pasaulio opinijos reichui nebuvo patogu. Daug patogiau, jei tatai atliktų mauras. Jis likviduotų Lietuvos vyriausybę ir paskelbtų “savanorišką” Lietuvos prisišliejimą prie Didžiojo Reicho. Lietuvos nelaimei naciai jau nuo seniau Lietuvoje turėjo savo “maurą”. Jo patarnavimais dabar galėjo naudotis. Lietuvos laimei ši prisitaikymo grupė dar nebuvo pajėgi Berlyno jai skirtiems uždaviniams vykdyti. Ir liepos 23 d. naktį Lietuvos nacionalsocialistų partija, toji prisitaikymo grupė, apsišaukusi pristigo kvapo jėga LAF vyr. štabui ir Laikinosios vyriausybės būstinei užimti. Ir galutinis prisitaikymo perversmo rezultatas — tik Kauno karo komendanto pasikeitimas. Berlynui to aiškiai buvo vėl per maža.

Liepos 24 d. vakare susirinkęs posėdžio LAF vyr. štabas padarė vieningą išvadą: liepos 23 d. nakties įvykiai tėra pradžia, bet ne atsitiktinis epizodas. LAF uždavinys — nedelsiant, tyliai ir apdairiai ruoštis atgal į pogrindį, iš kurio birželio 22 d. buvo pakilęs į atvirą kovą prieš sovietinį okupantą. Su šiais LAF vyr. štabo nusistatymais buvo supažindinti LAF patikimi veikėjai provincijoje, LAF štabuose, Laikinosios vyriausybės pirmininko pareigas einąs Ambrazevičius. LAF vadą ir premjerą pulk. K. Škirpą Berlyne, kiek prisimenu, susidarė proga išsamiau supažindinti su padėtimi Lietuvoje tik rugsėjo pabaigoje, iš Berlyno Kaune nelegaliai atsilankius J. Katiliui.

Prisitaikymo potekstėje

Ryšium su LAF rugsėjo 15 d. pasiųstu Hitleriui ir feldmaršalui von Brauchitschui Lietuvos reikalais memorandumu, rugsėjo 27 d. ankstų rytą SD pareigūno Schweitzerio buvau areštuotas ir nugabentas į SD įstaigą. Buvo kokia septinta valanda. Sargybinio priežiūroje snūduriavau. Girdėjau, kai kažkas į kambarį įėjo ir pro kontrolės langelį pareigūnui pasakė — “Schweitzer”. Kadangi pasigirdo lyg pažįstamas balsas, pakėliau akis ir nustebau — Taunys! Gal po kokių penkiolikos minučių į kambarį įžingsniavo Pyragius. Ir jis pasiprašė pas Schweitzerį. Neiškentęs užkalbinau: “Sveiks, majore”. Pyragius atsigrįžo, pasižiūrėjo į mane, su sargybiniu ant suolo kampe tūnantį, ir paklausė: “Ką pats čia darai, Prapuoleni?” “Patsai, majore Pyragiau, geriau turėtum žinoti, kodėl aš čia” — paaiškinau. Pyragius priėjo, paplojo man per petį ir ironizuodamas pridūrė: “Džiaukis, kad dar čia”. . . Džiaugtis, žinoma, tuo, “kad dar čia”, teko neilgai, nes po ištisos dienos tardymo vakare jau buvau Tilžės kalėjime, o iš ten etapu per 19 kalėjimų iki Dachau KZ. Ačiū LAF vadui min. pulk. K. Škirpai, dariusiam visas pastangas, beldusiam visas duris iki feldmaršalo Keitelio, 1942 balandžio 7 d. ne dūmais pro Dachau KZ kaminą, bet gyvas pro vartus vėl atsidūriau laisvėje. Beje, kaip savo 1942 balandžio 30 laiške min. Škirpai feldmaršalas Keitelis pastebi: “Am 7. 4.42 wurde Prapuolenis mit der Weisung freigelassen, sich sofort mit der Staatspolizeileitstelle Muenchen wegen der Zuweisung eines staendigen Wohnortes in Sueddeutschland in Verbindung zu setzen”.

•

1942 m. gruodžio mėnesį mirė tėtušis. Vėl. min. K. Škirpos pastangomis buvau iš Muencheno išleistas į laidotuves, į Kybartus. Vieną dieną po laidotuvių su A. Tamulioniu arkliu važiavome į Vilkaviškį aplankyti kan. Aleksos. Tarp Virbalio ir Alvito pro mus pranėrė pilnas uniformuotų keleivių automobilis. Tamulionis pajuokavo, ar tik ne manęs pasiimti į Kybartus mauja. Nė nepastebėjome, kaip netoli Vilkaviškio ta pati mašina kaip iš žemės išdygo prieš pat mūsų juodbėrio nosį. Iš mašinos išlipo SD Schweitzeris ir mane paklausė, kur ir ko važiuoju. Paaiškinau, kad vykstu į Vilkaviškį dobilų sėklos ūkiui parsivežti. Schweitzeris daugiau nieko nesiteiravo, tik pasakė, kad rytojaus dieną ne vėliau trečios valandos popiet prisistatyčiau SD viršininkui Jaegeriui Kaune.

Kitą dieną atvykau kaip įsakytas SD vyr. būstinėn ir buvau nuvestas pas Jaegerį. Sėdėdamas už rašomojo stalo jis paprašė prieiti ir ištiesė ranką pasisveikinti, bet sėstis neprašė. Kai pareigūnas jam atnešė gana storoką mano bylą, Jaegeris pradėjo ją lapas po lapo pamažu versti ir skaitinėti. Nežinau, tyčia ar netyčia tą mano bylą Jaegeris taip studijavo, kad aš ir pats ant bylos puslapio galėjau pasiskaityti raudonu pieštuku įrašą “Taunys teilt mit” arba “Ig. Taunys teilt mit”. Bet labiausiai mane suintrigavo byloje pastebėti min. K. Škirpos ir dr. P. Karvelio laiškai. Iš manęs jokio Škirpos ar Karvelio laiško SD nebuvo paėmę. Tik vėliau paaiškėjo, kad, dr. T. Dirmeikiui iš Berlyno vykstant į Kauną, tiek Škirpa, tiek Karvelis jam įdavė laiškus man nuvežti. Kaip tie laiškai atsidūrė SD rankose ir mano byloje, tegaliu spėlioti. Dr. T. Dirmeikis man aiškino, kad atvykęs į Kauną atsitiktinai prasitaręs Tauniui, kad turįs Prapuoleniui laiškų iš Berlyno. Taunys “išmeldęs” juos pasiskaityti, bet taip jų Dirmeikis daugiau ir nebematęs.

Mano bylą pervertęs, Jaegeris šaltai, bet mandagiai paaiškino: “Herr Prapuolenis, es tut mir leid, aber Sie muessen in drei Tagen Litauen verlassen und in der Staatspolizeileitstel-le Muenchen sich melden”.

•

Be abejojimo, tiek anoje lietuvių grupėje už prisitaikymą nacių okupacijos politikai, tiek nūdien besireiškiančioje laisvųjų lietuvių grupėje už prisitaikymą sovietų okupacijos politikai telkiasi ne vien tik tautos atkritėliai ar svetimųjų agentai. Kas pvz. gali tikėti, kad toks maršalas Petainas ar toks Lavalis būtų buvę svetimųjų agentai? O betgi prancūzų teismas juodviejų prisitaikymą okupacijai įvertino Prancūzijos išdavimu. Ir tikrai, tarp prisitaikymo okupantui ir savo tautos bei valstybės išdavimo riba yra tokia subtili, kad objektyviai nustatyti, kur baigiasi savo tautai lojalumo nepažeidžiąs prisitaikymas ir kur prasideda išdavimas, praktiškai dažnai visai neįmanoma. Tatai liudija ir prisitaikymo politikos apraiškos 1941.