Partizanai: Istorija ir dabartis

SOVIETINĖS INDOKTRINACIJOS BRUOŽAI

V. VAITIEKŪNAS*

Okupanto tikslai lietuvių tautos atžvilgiu nesikeičia

Nors Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą sunaikino Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, o ūkinė sovietizacija turi sudaryti vadinamą “techninę-materialinę” bazę rusiškajam komunizmui Lietuvoje, bet, kol pats lietuvis nebus susovietintas, tol ir politinė integracija bei ūkinė sovietizacija tebus lietuvių tautai užkarti išorinio ir laikinio pozūdžio varžtai. Todėl nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios Kremliaus pagrindiniu rūpesčių buvo ir tebėra ne tik Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą bei ūkinė sovietizacija, bet ir lietuvių tautos nulietuvinimas. Sovietine frazeologija tariant, suformavimas lietuvių tautos“ dvasinio veido bruožų, įkūnijančių visoms (sovietų) nacijoms bendras revoliucines komunizmo statytojų tradicijas,” kuriose “didėtų socialistinių nacijų vientisumas, vystytųsi bendri komunistiniai kultūros, moralės ir buities bruožai,” “bendra visoms sovietinėms nacijoms internacionalinė kultūra.” Tas “socialistinių nacijų vientisumo” ir vadinamos “internacionalinės kultūros” principas akivaizdžiai pristato Kremliaus tikslus Lietuvos jaunimo ir visos lietuvių tautos tautinės individualybės atžvilgiu. Pristato ciniškai atvirai. Deja, mes patys neretai per maža į juos kreipiame dėmesį. Mums natūraliai patrauklesnis yra paplitęs mitas apie Chruščiovo politikos liberalizmą, atlydį, destalinizaciją. Mes nevisada įsisąmoniname, jog, su poetu K. Bradūnu betariant, “aišku kaip dieną, kad ir politinės nepriklausomybės idėja mirtų ne-prikeliamai, jeigu tautoje išblėstų savos tradicijos ir savojo gyvenimo būdo ilgesys, jeigu tautos dvasioje išsektų savų minčių ir savo išraiškos formų šaltiniai . . . Politinės nepriklausomybės viltis būtų palaidota, jeigu tauta užmirštų savo kultūrinę praeitį. . . prarastų gyvąją savimonę . . . Okupantas yra tikras, kad tautos kūrybinei savimonei užtemus, bus išspręstas lietuvių tautos ne tik politinis, bet ir kaip gyvo organizmo klausimas.”

*Paskaita Amerikos lietuvių studijų savaitės dalyviams 1964. 8.10.

Stalino ir Chruščiovo politikos panašumai bei skirtybės

Nebėra Stalino vykdytų masinių deportacijų ir teroro. Pavergtasis lietuvis, vakare guldamas, nebedreba, kad naktį pasibels NKVD ir jis taps tik nuasmenintu ir nužmogintu Gulago valioje bereikšmiu numeriu. Nebėra NKVD “troiku” masinių sprendimų už akių. Atvirkščiai, Sovietų Sąjungos satelitai yra gavę daugiau savarankiškumo. Yra pakelta geležinė uždanga: galima susirašinėti su savo artimaisiais Lietuvoje, galima pasiųsti dovanų, nuo 1959 galima ir apsilankyti krašte, bent sostinėje ir dar keliose leistose vietovėse, galima pasiųsti chemijos, technikos, medicinos knygų ir gauti okupuotos Lietuvos pagrindinę periodiką ir daugumą leidinių. Tad yra tam tikras pagerėjimas. Bet tai yra tik viena Chruščiovo politikos medalio pusė. Sovietinė propaganda ir Vakarų tam tikri sluoksniai tik į šią Chruščiovo politikos pusę ir tekreipia viešosios opinijos dėmesį. O kaipgi atrodo antroji Chruščiovo politikos medalio pusė?

Nebėra stalininių deportacijų nė Gulago, bet yra chruščiovinė darbo jėgos telkimo ir perkėlimo valdyba, kuri tariamus “savanorius” iš Lietuvos siunčia į Kolos pusiasalį arktikoje, į Kazachstaną ar Sibirą. Tokių “savanorių” kasmet surenkama apie 10,000, daugiausia jaunų Lietuvos specialistų, kurių pati Lietuva stinga. Todėl į Lietuvą gabenami iš Rusijos kolonistai. Apie 20,000 per metus. Pagal naująją chruščiovinę kompartijos programą reikalinga “nuolat keistis kadrais tarp nacijų”, kad “nepasireikštų nacionalinis atskirumas.”

Nebėra stalininių NKVD “troi-kų” nuožiūros, bet yra chruščiovinė “liaudies nuosprendžių” nuožiūra. Nuo 1961 veikia dekretas, pagal kurį liaudies teisėjo įsakymu — ne sprendimu — arba “visuomeniniu nuosprendžiu, priimamu darbo žmonių kolektyvų įmonėse, cechuose, įstaigose, organizacijose, kolūkiuose,” asmens, “kurie tik dėl akių įsidarbina ... o iš tikrųjų ardo darbo drausmę, verčiasi privačia įmoniška veikla, gyvena iš ne darbo pajamų arba kitaip antivisuomeniškai elgiasi,... iškeldinami iš nuolatinės gyvenamosios vietos nuo 2 iki 5 metų laikui ir neatlygintinai paimamas ne darbu įgytas turtas.” Šioks “liaudies nuosprendžiu” vykdomas ištrėmimas iki 5 metų su turto konfiskavimu net nevadinamas bausme o tik poveikio priemone. Kodėl? Mat, pagal Chruščiovo 1958 teisminius nuostatus bausti gali tik teismas, ogi čia tremiama “liaudies nuosprendžiu”. Tad aniems nuostatams apeiti ir 5 metai ištrėmimo su turto konfiskavimu nelaikoma bausme.

Nebėra stalininio teroro ir okupuota Lietuva lengviau alsuoja ir ramiau miega. Tačiau Stalinas pirmą kartą turbūt Rusijos istorijoje nuo 1947 iki 1950 buvo panaikinęs mirties bausmę ir jos vietoj palikęs 25 metus katorgos. Ši mirties bausmės pertrauka išgelbėjo gyvybę ne dešimčiai ir ne šimtui Lietuvos partizanų, tegu ir be galo žiauriose vergų darbo stovyklų sąlygose. Chruščiovo teisingumas dar 1963 pasmerkė sušaudyti 19 karių, buvusių vokiečių armijos pagalbiniuose batalijonuose, ir keletą buvusių partizanų. Chruščiovo “humanizmas” 1958 paskelbė mirties bausmę išimtine bausme už sovietinės valstybės išdavimą, antisovietinį šnipinėjimą, subversiją, terorizmą, banditizmą ir nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Tačiau tarp 1960-61 ta išimtinė mirties bausmė tapo kasdienine, nes išplėsta už sovietinių pinigų padirbimą, už nusavinto turto vagystę, už sovietinių kalinių pasipriešinimą kalėjimo administracijai, už svetimos valiutos taisyklių pažeidimus, už pasikėsinimą į sovietinio milicininko gyvybę, sveikatą ar pareigų ėjimą, už sovietinį kyšininkavimą, už žaginimą bei už kalinių užpuolimus kitų kalinių (suprantama, kalėjimo šnipukų).

Sovietinės imperijos monolitinimas

Sovietų Sąjungos tarptautinio svorio sumetimais nuo 1944 vadinamoms “respublikoms” buvo pripažintos tam tikros konstitucinės kompetencijos užsienių politikos ir tautinių karinių junginių organizavimo srityse. To išdavoje ir vadinamos “LTSR” konstitucijoje atsirado užsienių reikalų ir gynybos ministerijos, o 1945 net tarptautinę sutartį “LTSR” galėjo pasirašyti — repatriacijos sutartį su Lenkija. Nors tas Stalino žaidimas “respublikų” suverenumu ir nesudarė jam vykdyti didesnių praktiškų galimybių, vis dėlto pats toks faktas nebuvo ir suvis bereikšmis. Chruščiovo metais ne tik okupuotos Lietuvos “užsienių reikalų ministro” postas nuo 1960.1.28 vakuoja, bet 1961 naujoji kompartijos programa nustatė, kad “respublikų sienos Sovietų Sąjungos ribose vis labiau netenka savo buvusios reikšmės” ir kad “išplėstinė komunistinė statyba reiškia naują nacionalinių santykių vystymosi etapą, . . . nacijų suartėjimą ir visišką jų vienybę.”

Šis monolitinės sovietinės imperijos programinis principas Chruščiovo politikos medalio antroje pusėje praktiškai vykdomas ne tik marionetinio užsienių reikalų ministro posto vakavimu, bet ir atlydžio, o tiksliau sakant, Chruščiovo kovos dėl įsigalėjimo Kremliuje metais “respublikoms” suteikto šiokio tokio ūkinio savarankiškumo likvidavimu, atsteigiant maskvines institucijas, kaip statybos komitetas, liaudies ūkio sovietas, aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komitetas, arba naujai steigiant vadinamas “tarprespublikines” ar regionines institucijas, kaip šiaurės vakarų energetikos ūkio valdyba, apimanti Leningrado sritį, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Rytprūsius, kaip vakarų baseino žuvies apdirbimo pramonės valdyba, apimanti tokį pat regioną, ir kt.

Stalino konstitucija (83 str.) sakė: “LTSR teismo procesas atliekamas lietuvių kalba. Asmenims, tos kalbos nemokantiems, užtikrinama teisė su bylos medžiaga susipažinti per vertėją.” Chruščiovo konstitucija sako: “LTSR teisena vedama lietuvių kalba arba atitinkamos vietovės gyventojų daugumos kalba.” Kadangi nesakoma, kas tą “daugumą” nustato ir kadangi okup. Lietuvoj joks teisėjas nedrįs prieštarauti rusui, kad jo kalba nėra “atitinkamos vietovės gyventojų daugumos kalba,” faktiškai okup. Lietuvos teisme lygiagrečiai lietuvių kalbai oficialia teismo kalba įvesta ir rusų kalba.

Stalino konstitucija (93 str.) pradžios mokslą užtikrino gimtąja kalba. Chruščiovo konstitucija tatai pakeitė: “Tėvai turi teisę nuspręsti, kuria dėstomąja kalba mokyklą lankys jų vaikai.” Tuo pakeitimu lietuviai išstatyti pagundai ir spaudimui pasisakyti už praktiškai okupuotoj Lietuvoj naudingesnę “vyresniojo brolio” kalbą. Ir Stalino laikais rusų kalba bei kultūra pavergtiesiems lietuviams buvo brukte brukamos. Tačiau Chruščiovo laikais tas prievartinis brukimas yra susistemintas ir dogmatizuotas naujoj kompartijos programoj.

MICHAIL ANDREJEVIČ SUSLOV

Nors formaliai dabartinėj Kremliaus hierarchijoj Suslovas žymimas tik ketvirtuoju iš eilės, faktiškai Chruščiovo kritimui ir Kremliaus oligarchų pasikeitimui vaidmenims jo rolė lemianti.

Gimęs 1902, Stalino globotinis nuo 1931, komunistų partijos centro komiteto narys nuo 1944, vykdęs stalininius valymus Uralo srityje ir šiaurinėje Ukrainoje, 1944-46 vadovavęs Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto specialiam biurui Lietuvos reikalams ir organizavęs bei laiminęs žiauriausias priemones Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimui palaužti, stalinizmo teoretikas, gyvenimo būdu asketas, komunizmo fanatikas.

Trumpai tariant, Stalino politika pirmiausia buvo atkreipta į sovietinę ekspansiją horizontaline kryptimi, į išorės pasaulį, Chruščiovo politika pirmiausia yra atkreipta į sovietinę ekspansiją vertikaline kryptimi, į pačios Sovietų Sąjungos ir per antrąjį pasaulinį karą užgrobtų kraštų sumonolitinimą. Šis sovietinės ekspansijos krypties posūkis atsispindi ir Kremliaus argumentuose lietuvių tautos sovietizacijos atžvilgiu. Stalino laikais Lietuvos užgrobimas buvo aiškinamas bei teisinamas Sovietų Sąjungos sienų saugumo reikalavimais. Nuo 1955 tas stalininis aiškinimas išimtas iš apyvartos ir jo vietoje sufabrikuotas naujas varijantas: sovietinė Lietuva egzistavusi nuo 1919 metų; tarp 1919 ir 1940 kapitalistai bei užsieniniai interventai ją buvę užgrobę, bet 1940 liaudis užgrobikus nubloškusi ir 1919 metų sovietinę Lietuvą atstačiusi; ši atstatytoji sovietinė Lietuva sava valia ir laisvu noru įsijungusi į Sovietų Sąjungą savo laimei ir gerovei,

nes čia radusi savo “nepriklausomybės” apsaugai didelės valstybės karinę galybę, savo ūkinei pažangai — didelės valstybės rinkas, ir dideles galimybes savo kultūrai išvesti į platų sovietinį pasaulį per rusų kalbą, per sovietines parodas ir t.t.; ir, žinoma, istorinės dialektikos būtinumu čia taip pat radusi kelią į neišvengiamą politinį, ūkinį bei tautinį-kultūrinį susiliejimą “vyresniojo brolio” ruso apspręstoje monolitinėje komunistinėje rusiškoje bendruomenėje.

Todėl, nepaisant Chruščiovo tam tikrų nuolaidų satelitams ir atlydžio Rytų - Vakarų santykių įtampoje apskritai, jo politika Sovietų Sąjungos “respublikų” atžvilgiu, taigi ir okupuotos Lietuvos ir lietuvių tautos atžvilgiu yra už Stalino politiką grėsmingesnė, nulietuvinimo atžvilgiu sistemingesnė ir intensyvesnė, nors laisvajame pasaulyje mažiau reakcijos sukelianti, negu į išorinę ekspansiją buvusi atkreipta Stalino politika. Tautinės individualybės atžvilgiu stalininis principas buvo — tautinė forma, socialistinis turinys, o chruščiovinis principas yra — socialistinė forma ir socialistinis turinys, tiksliau sakant — sovietinė forma ir sovietinis turinys.

Tautų tirpdymo sovietinis katilas

Priemonės Sovietų Rusijos pavergtoms tautoms sutirpdyti vienalyte rusiškai sovietine mase, priemonės tautų tirpdymo sovietiniam katilui kaitinti ir tirpdymo temperatūrai palaikyti ir didinti tos pačios buvo Stalino laikais, tos pačios yra Chruščiovo laikais: mokykla, karinė prievolė, komunistų partija, komsomolas ir kitos vadinamos “savaveiksmės” organizacijos, toliau radijas, kinas, televizija, spauda, saviveikla, kova religijai ir bažnyčiai, bendravimas su rusais, rusų tautos aukštinimas, Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio juodinimas, istorijos faktų kraipymas, tautinių papročių bei tradicijų keitimas sovietiniu “erzacu” ar bent jų turinio bei prasmės susovietinimas, rusų kolonistų importas ir rusų kalbos praktika ne tik komunistų partijoje, komsomole ir valstybinėse įstaigose, bet rašytojų, dailininkų, kompozitorių, žurnalistų ir kitų “savaveiksmių” draugijų suvažiavimuose ar valdybų posėdžiuose, kadangi jų sudėtyje paprastai yra arba rusų kolonistų ar “svečių” iš Maskvos. Tautų tirpdymo sovietinis katilas — rusinimo ir sovietinimo indoktrinacinė mašina visų pirma yra skirta Lietuvos jaunimui susovietinti.

Sovietinė mokykla— indoktrinacijos katilas

Apie okupuotos Lietuvos švietimo įstaigų sąrangą ir administraciją, apie mokyklų tinklą ir kitus atžvilgius nemaža duomenų yra paskelbta Lituanus, Aidų, Į Laisvę žurnaluose. Šia proga prisiminkime tik, kad okupuotos Lietuvos mokyklos tikslas bei uždaviniai visą laiką buvo ir tebėra tie patys: ruošti aktyvius, sąmoningus komunistus ir profesinius technikus. Anot A. Sniečkaus, “kiekvienas mokytojas, ką jis bedėstytų — literatūrą ar matematiką, gamtos mokslą ar muziką — turi laikyti savo garbės reikalu komunistinį moksleivių auklėjimą,” atremtą politechnizmu, kolektyvizmu, ateizmu, sovietiniu patriotizmu ir neapykanta Sovietų Sąjungos priešams.

Politechnizmas reiškia technikų pirmumą prieš humanitarus. Kolektyvizmas reiškia asmens subordinavimą kolektyvui, kurio išminties įsikūnijimas ir aukščiausia organizacinė lytis yra komunistų partija. Sovietinis ateizmas reiškia aktyvią neapykantą religijai ir bažnyčiai, pirmiausia tai religijai ir bažnyčiai, kuri tautų tirpdymo sovietinio katilo veikimui kliudo. Sovietinis patriotizmas reiškia savos tautos reikalų absoliutų ir visišką subordinavimą Kremliaus interesams, nelygstamą lojalumą Sovietų Sąjungos komunistų partijai, vadovaujamo bei sprendžiamo vaidmens pripažinimą “vyresniajam broliui” — rusų tautai.

Minėtoms “ugdomosioms vertybėms” puoselėti ir perteikti Lietuvos jaunimui atsidėjus nuolat ir sistemingai naudojamos visų dėstomųjų dalykų pamokos, pirmiausia rusų kalbos, istorijos, geografijos ir visuomenės mokslo pamokos. Tačiau ir braižybos pamokų pavyzdžiai yra išimtinai rusiški. Pradžios ir vidurinės mokyklos vadovėliai, išskyrus susovietintus lituanistikos vadovėlius (1 elementorius, “Gimtojo žodžio” 3 knygos, “Skaitinių” 3 knyg. lietuvių kalbos gramatikos 5 knygos, lietuvių literatūros vadovėlio 2 knygos, po 1 knygą Lietuvos geografijos, Lietuvos istorijos, muzikos vadovėlio, VIII klasės fizikos ir X-XI klasių trigonometrijos vadovėlių) yra arba rusiškųjų vadovėlių vertiniai, arba tiesiai rusų kalba. Iš 76 vadovėlių tik 19 yra lietuvių autorių, 57 — rusų autorių vertiniai arba rusų kalba. Apie vadovėlių turinio skrupulingą skryningavimą numanu iš fakto, kad rusų kalbos vadovėlis Lietuvos mokyklos VI klasei buvo išimtas iš apyvartos tik dėl to, kad vienoje rusų liaudies pasakoje apie vargšę našlaitę ir jos pamotę raganą buvo paliktas žodis Dievas. (“Moroz, znat Bog tebia prinios po moju dušu griešnuju”).

Kad lietuviškosios mokyklos sovietinimas būtų sėkmingesnis, mokytojams organizuojami “ateistiniai vakarai”, “ateistinės mokyklos”, metodinės konferencijos”, “pasitobulinimo kursai”. Savo atostogas praleisti mokytojai kreipiami į Maskvą, Leningradą ar Krymą. Mokiniams organizuojami “tautų brolybės vakarai”, “tautų draugystės savaitės” ar vadinamos “dekados”, “tarprespublikinės” ekskursijos, parodos, stovyklos, “meninės saviveiklos antireliginės programos”, “jaunųjų ateistų būreliai”, susirašinėjimas su “broliškųjų respublikų” moksleiviais. Pvz. Šiaulių miesto mokyklų moksleiviai susirašinėją, žinoma, rusų kalba, su apie 10,000 “broliškų respublikų” moksleivių . . . Moksleivių “proletariniam internacionalizmui” auklėti mokytojai raginami organizuoti paskaitas, stendus, konferencijas, diskusijas, ekskursijas į Rusiją, vadinamus “draugystės vakarus”. To auklėjimo klausimais vyksta dar “tarprespublikiniai” aukštųjų mokyklų dėstytojų ir studentų pasitarimai. Tautinėms tradicijoms “suinternacionalin-ti” praktikuojamos Sovietų Sąjungos tautų vadinamos “dekados”, į studentų saviveiklos repertuarą įtraukiami “broliškų tautų” veikalai, organizuojamos “tarprespublikinės” profesorių ir studentų konferencijos, keičiamasi aukštųjų mokyklų dėstytojais, sportininkų kolektyvais ir diplomantai siunčiami į “broliškas respublikas” diplominei praktikai atlikti.

Aukštojo mokslo mokyklose, neskaitant su studijų specialybe susijusių rusiškų dalykų, kurie atskiroms specialybėms sudaro iki 40% visų mokymo valandų, visiems studentams yra privalomi komunistų partijos istorijos ir dialektinio bei istorinio materializmo kursai. Visų specialybių studentams komunistų partijos istorija eina pirmuoju valstybiniu egzaminu. Dauguma aukštųjų mokyklų vadovėlių — tik rusų kalba. Nemaža paskaitų — tik rusų kalba. Išskyrus retus atvejus Kauno medicinos institute, okupuotos Lietuvos aukštosios mokyklos faktiškai yra aprėžtos tik mokslų kandidato laipsnio teikimu, o daktaro laipsniui gauti, net lituanistinių dalykų, tenka disertaciją ginti Maskvos, Leningrado ar kuriame kitame rusų universitete.

Karinė prievolė studentams buvo atidedama. Nuo 1961 atidėjimas panaikintas. Kiekviena kariuomenė yra nacionalizmo mokykla. Sovietinė kariuomenė yra sovietinio nacionalizmo mokykla. Tačiau ir šią “mokyklą” baigęs, karinę prievolę atlikęs, lietuvis gundomas ir spaudžiamas namo negrįžti, o pasirinkti pelningesnį uždarbį Kazachstano, Kolos pusiasalio ar Sibiro statybose.

Spaliukai ir pionieriai

Šalia mokyklos pagrindinė sovietinės indoktrinacijos priemonė Lietuvos jaunimui yra sovietinės jaunimo organizacijos. Neskaitant pačios komunistų partijos ir įvairių jos pagalbinių organizuotų sambūrių, vadinamų “savaveiksmių” organizacijų, kaip draugiški teismai, liaudies draugovės viešajai tvarkai palaikyti, partinės - valstybinės kontrolės rėmimo grupės ar postai, miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų visuomeniniai skyriai bei visuomeninės inspekcijos, įmonių visuomeninės tarybos, racionalizatorių tarybos, konstruktorių biurai, klubų ir bibliotekų tarybos, gamtos apsaugos inspekcijos, prekybos įstaigų veiklos kontrolės inspekcijos, profesinės rašytojų, dailininkų, teatralų, žurnalistų ir kt. draugijos ar vadinama “Žinijos” draugija, kurių bendrai okupuotoje Lietuvoje sovietų duomenimis veikia 29,000 atskirų organizuotų vienetų su apie 700,000 dalyvių, taigi šalia jų, specialiai jaunimui yra trijų pakopų organizacija: spaliukų, pionierių ir komsomolo.

Spaliukams mobilizuojamas Lietuvos jaunimas nuo 6-7 metų amžiaus, t.y. nuo pradžios mokyklos pirmojo skyriaus. Sulaukęs 10 metų amžiaus spaliukas pereina į pionierius. Pačios spaliukų grupės veikia tik prie pionierių draugovių ar būrių. Spaliukų veiklą globoja ir tvarko vyresnieji pionieriai ar jaunesnieji komsomolo nariai. “Nuo šiandien aš jau spaliukas, nuo šiandien su žvaigždute. Didžio Lenino anūkas — taip vadinkite mane.” Vadinas, spaliukai yra Lenino “anūkai”. Jie dėvi spaliuko ženklelį—raudoną žvaigždę. Kaip Lenino “anūkų” spaliukų pareiga ir uždavinys pamilti Leniną, jo partiją, jo idėjas ir tuo būdu pasiruošti tapt pionieriais. Visa tai pateikiama spaliukui jo amžiui deramu pavidalu. Lietuvos spaliukų statistikos sovietinėj spaudoj neteko aptikti.

Nuo 10 metų amžiaus spaliukai pereina į pionierius. Pionieriams priklauso jaunimas nuo 10 iki 14 metų amžiaus. Lietuvos pionieriai, lygiai kaip ir visos kitos organizacijos okupuotoje Lietuvoje, nėra savarankiška ir pilna organizacija, o tėra Sovietų Sąjungos pionierių organizacijos vadinamas “respublikinis” dalinys. Visai pionierių organizacijai vadovauja Sovietų Sąjungos komunistų partija. Ji įpareigoja Sov. Sąjungos komsomolą užsiimti nuolatine pionierių globa ir jų veiklos organizavimu. Kaip spaliukai yra pionieriams jaunesnioji pamaina, taip pionieriai yra jaunesnioji pamaina komsomolui. Pagal pionierių konstituciją pionierių organizacija ruošia narius komsomolui, “padeda komunistų partijai, komsomolui, mokyklai skiepyti komunistinės visuomenės žmogaus savybes, ugdo komunistų partijos kovotojus, komunizmo statytojus, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo dvasią.” Priimti į pionierius spaliukai duoda tokią priesaiką: “Aš, jaunasis Sovietų Sąjungos (ne Lietuvos) pionierius, savo draugų akivaizdoje iškilmingai pažadu karštai mylėti savo Sovietinę Tėvynę, gyventi, mokytis ir kovoti kaip ragino didysis Leninas, kaip moko komunistų partija.” Pionierių šūkis: “Kovai už komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs!” Į šūkį pionierius saliutuoja: “Visada pasiryžęs”. Gegužės 9-toji yra pionierių diena.

Pionierių organizacijos vyriausia vadovybė yra centro taryba, kurią sudaro ir kuriai vadovauja Sovietų Sąjungos komsomolo centro komitetas. Pionierių centro taryba, “respublikų” ir sričių pionierių organizacijos dirba pagal Sovietų Sąjungos komsomolo centro komiteto patvirtintus nuostatus.

Nemaža okupuotos Lietuvos pionierių draugovių pavadintos Koševojaus, Matrosovo, Morozovo, Tiulenino ir kitais rusų pionierių vardais. Pvz. Panevėžio Matrosovo vardo pionierių draugovė, Priekulės — Morozovo, Skirsnemunės — Koševojaus vardo, Smalininkų — Tiulenino vardo.

Mažas pavyzdėlis pionierių veiklos turiniui. Pionierių būrio sueigoje pionierė Dilytė pasakoja apie praeitį: “Žmonės sočiai pavalgyti negali nė dirsėtos duonos juodos”, tada ateina komunistai su daina: “Ženkim į priekį už didį siekį”. Po to eina montažas “Spalio kovų vaizdai”, kurie baigiami tokiomis išvadomis:

1918-1919 metais ir lietuviai pakilo į šventą kovą ir įkūrė savo gimtojoj žemėj liaudies valdžią. Kapitalistai, užsienio milionierių padedami, užgniaužė Lietuvoj tarybų valdžią. Bet 1940 metais nuo Lietuvos žemės buvo nublokšti išnaudotojai. Nuostabus socializmo rytas išaušo prie Nemuno ir Šešupės.

Tie patys dalykai mutatis mu-tandis kartojami visų pionierių sueigose. Visi pionieriai turi mokėti eilėraštį:

Po didžiojo spalio kovų vėliava
pakilo gyvenimui tautos.
Teklesti pasauly draugystė, taika,
te niekas nedrįsta jos griauti. 
Pražydo platieji Tėvynės laukai, 
prašvito veidai, pragiedrėjo. 
Linksmi su daina žengia spalio vaikai,
šviesaus komunizmo kūrėjai.

Visi pionierių būriai turi mokėti dainą:

Šlama, plazda vėliavos raudonos,
skamba dainos Nemuno šaly. 
žengia gretos, žengia milijonai, 
žengia ir maži ir dideli.
Skamba aidi dainos apie laimę
po plačius kolūkinius laukus, 
švenčia pergalę gimtasis kaimas...

Kiekvieno pionieriaus pareiga skaityti savo “dienraštį”, t.y. kas trečia diena išeinantį “Lietuvos Pionierių” ir savo iliustruotą žurnalą “Genį”.

Sovietiniais duomenimis 1963 okupuotoje Lietuvoje veikusios 1411 pionierių draugovių, kurios apjungusios 172,757 pionierius.

Lietuvos komsomolas

Okupuotos Lietuvos jaunimo organizacijos viršutinė pakopa yra komsomolas. Pagal Sovietų Sąjungos komunistų partijos 1961 statutą Sovietų Sąjungos komsomolas yra “savaveiksmė visuomeninė jaunimo organizacija, aktyvus partijos pagalbininkas ir jos rezervas.” “Komsomolas talkina partijai auklėti jaunimą komunizmo dvasia, įtraukti jį į naujosios visuomenės praktinį formavimą, ruošti visapusiškai išprususių žmonių generaciją, kuri gyvens, dirbs ir visuomeninius reikalus tvarkys komunizmo sąlygomis” (60 str.). “Komsomolo organizacijos faktiškai turi būti partijos direktyvų aktyvios vykdytojos visose komunistinės plėtros srityse.” (61 str.). “Komsomolas dirba Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovaujamas.” (62 str.).

Anot Lietuvos komsomolo I sekretoriaus A. Česnavičiaus pareiškimo komsomolo suvažiavimui 1963.11.28, “svarbiausia vieta (komsomolo) darbe skiriama kovai už nenukrypstamą darbo našumo kėlimą” ir už jaunimo auklėjimą “daugiatautės socialistinės Tėvynės patriotais.” Pasak jį pirmam uždaviniui vykdyti Lietuvos komsomolas yra suorganizavęs “daugiau kaip 4000 spartuoliškų būrių” su daugiau kaip 10,000 jaunuolių, be to, išplėtęs socialistinį lenktyniavimą. Antrajam uždaviniui vykdyti Lietuvos komsomolas organizuoja “keitimąsi delegacijomis, bendras kultūrines, sportines priemones, draugystės šventes, socialistinį lenktyniavimą” su broliškomis respublikomis ir turi “tampriausius ryšius su STRS kariniais daliniais”. Be to, platina rusų spaudą ir organizuoja Maskvos radijo stoties “Junost” transliacijų klausymą Lietuvoje.

Nuo 1940.10.18 Lietuvos komsomolas yra įjungtas į Sovietų Sąjungos komsomolo organizaciją ir tesudaro šios organizacijos dalinį. Rusų vaidmuo ir įtaka okupuotos Lietuvos komsomolui galima numanyti iš fakto, kad dabartiniame, 1963.11.29 sudarytame, jo centro komitete rusai sudaro 21% narių, o komiteto vykdomajame biure iš 11 narių — 3 rusai, t.y. 27% biuro narių. 1963 suvažiavime, atmieštame gausiomis “broliškųjų respublikų”, Karaliaučiaus srities ir maskvinio centro delegacijomis, bei Lietuvos kolonistų rusų atstovais, vyravo rusiška dvasia ir rusų kalba. Komso-molo antrasis sekretorius yra taip pat rusas Čirkovas. Ir tarp Lietuvos komsomolo žemesniųjų vadovų yra nemaža dalis rusų.

Komsomolui priklauso jaunimas nuo 15 iki 28 metų amžiaus. 1963 okupuotos Lietuvos komsomolo organizacija skaičiavo 202,000 narių. Kai spaliukų ir pionierių eilėse yra tik moksleiviai, tai komsomolo organizacijoje 85% narių yra dirbantieji. Todėl ir sovietinio ūkio uždavinių vykdymas Lietuvoje yra glaudžiai susietas su komsomolo veikla.

ŽMOGUS BE DIEVO UKMERGĖJE

Ukmergės 2-joje vidurinėje mokykloje apie 200 ateistinės vaizdinės agitacijos priemonių eksponavo rajono mokyklos, kultūros švietimo įstaigos, pramonės įmonės, kolchozai ir sovchozai. Daugelis mokyklų eksponavo albumus su citatomis bei iškarpomis iš sovietinės literatūros, ateistinių būrelių narių rašinius, dienoraščius, plakatus, šūkius. Daugelis rajono ateistinių būrelių saviveiklininkų parodė ateistinius scenos vaizdelius.

Komisija geriausiai įvertino Ukmergės 2-osios vidurinės, Pabaisko bei Panoterių vidurinių mokyklų ir Ukmergės žemės ūkio mechanizavimo technikumo ateistinius eksponatus.

Tarybinis Mokytojas, 1964 Nr. 84

Spaudos vaidmuo indoktrinacinėje mašinoje

Šio vaidmens iliustracijai dirstelkime į okupuotos Lietuvos jauniausiam jaunimui skiriamos spaudos — poros numerių “Lietuvos Pionieriaus” ir “Genio”— turinį. (1) Liepos 18 “Lietuvos Pionieriaus” vedamasis apie Sovietų Sąjungos aukščiausio sovieto sesiją, kaip “buvo svarstomas labai svarbus klausimas — TSKP programos vykdymo priemonės,” kaip Chruščiovas kalbėjo apie pensijas. Toliau apie tarpkolchozinę pionierių stovyklą, kuri darbščiai kolchozo daržus ravėjusi; apie fotogravimą; apie draugą Thorezą (nekrologas); ateistinio muzėjaus direktoriaus “studija”, kad krikštas, išpažintis, komunija yra kilę iš laukinių žmonių burtų ir kad dabartiniai kunigai eina burtininkų pareigas; apie vaikų piešinių parodą rytiniame Berlyne; apie Prienų pionierių stovyklą; pasaka ir rusiškų juokų vertiniai su Kanareikinu, Vadka ir Kolia. (2) Liepos 22 numeryje: Sovietų Sąjungos komunistų partijos sveikinimai Lietuvai, “sukakus 20 metų nuo fašistų išvijimo iš Vilniaus”; apie Bulgarijos komunistų vadą Dimitrovą; apie sovietinius partizanus; apie pionierių konkursą, kuriame pionieriai iš melodijos turi atpažinti, ar daina lietuvių, ar rusų, ar gruzinų, ar keno; toliau pasaka ir vertinys iš “Pionierskaja Pravda”. (3) Liepos 25 numeryje: Šilavoto pionierių stovykla su pionierium Valodia; apie Lenkijos liaudies respubliką; futbolas; Vievio pionierių iškyla; Raguvos pionierių pievų bandymai; vertinys apie Leniną kalnuose.

Savo turinio esme panašus ir “Genys”. Kovo numeryje: vedamasis motinai, nes kovo 9 sovietinė moters diena; toliau eilėraštukai, galvosūkiai; vaizdelis “Užgeso elektra”: tėtis pasakoja savo mergytei, kad seniau buvus ponų valdžia, kad elektra buvus brangi, kad darbininkai labai skurdžiai gyvenę, nevisi ir žibalinę lempą turėję; valstiečiai degdavę tik “vilko akį” arba spinksulę; kai jis būdavęs bedarbis, jų namuos tik spinksulė degdavusi; “kaip baisu buvo gyventi” — baigia pati mergytė; toliau apie popo paskendimą, nes gelbėtojai jam šaukę, kad duotų ranką, o popas težinojęs imti ir rankos nedavęs; toliau pasaka apie kiškį—dezertyrą. Balandžio “Genys” skirtas Leninui, Chruščiovui ir kosmonautams. Vedamuoju eilėraštis “Atėjo Leninas”:

Skaisčiai žėrėjo saulė ir skliautas mėlynas.
Tą dieną į pasaulį atėjo Leninas.
Pilkais laukais tėvynės šešėliai sėlino. 
Motulė prie krūtinės vis glaudė Leniną.

Žolytėm raibo stepė, kaip žalias kilimas.
—    Tai vargą žemė slepia, sūneli mylimas.
Pamilo stepę margą jo akys mėlynos.
—    Aš nugalėsiu vargą, — pasakė Leninas.

Išėjo jis užaugęs į kovą lemiamą
Ir vargo žmonės džiaugės, išvydę Leniną.
Ir tąsyk nemelavo jo akys mėlynos.
Nuo vargo išvadavo tėvynę Leninas.

Toliau balandžio “Genyje” Leninas Šveicarijoje, Leninas pas vaikus kalnuose, Leninas ir spaliukai. Chruščiovo gimtadieniui (balandžio 17) tik vienas gabalas, kuriame jaunieji lietuviukai skaito: “Jūs, vaikai, visi, be abejo, dažnai girdite Nikitos Chruščiovo pavardę, dažnai girdite jo balsą per radiją, matote jį televizorių ekranuose... Jis atiduoda visas savo pastangas, sugebėjimus ir jėgas, kad mūsų šalis būtų dar galingesnė; kad visoje žemėje klestėtų taika; kad kuo greičiau visi mūsų šalies žmonės sukurtų naują . . . gyvenimą, kurį vadiname komunizmu ... Tarkime, vaikai, jam savo nuoširdžiausią ačiū už jo nuolatiniį rūpinimąsi mumis ir pastangas skiriamas mūsų tėveliams, mums — visai tarybinei liaudžiai.” Balandžio 12 sovietinės kosmonautikos diena, Gagarino diena. “Jūs esate pirmųjų kosmonautų tėvynės vaikai,” moko “Genys” savo mažuosius skaitytojus. Toliau totorių ir prancūzų pasakos ir eilėraštukai. Gegužės “Geniui” vėl 3 temos: gegužės pirmoji, gegužės devintoji — pergalės diena (Bresto didvyriai, Dnepras) ir gegužės devynioliktoji — pionierių diena. Be to, apie chemijos stebuklus, apie skruzdžių miestą, voro vakarienę ir kita didaktika.

Mutatis mutandis panašus turinys yra visos sovietinės lietuvių spaudos, radijo, televizijos, filmų, saviveiklos. Visur šalia tam tikro kiekio bendrinių dalykų eina čia daugiau, čia mažiau indoktrinacinės medžiagos rusinti, komunistinti, nepriklausomai Lietuvai juodinti, religijai ir bažnyčiai niekinti. Pvz. “Komjaunimo Tiesoj” (eina 5 kartus per savaitę) pasitaiko ir tokios egzaltuotos indoktrinaci-jos: “Maskva brangi, tu mano mylimiausioji. Maskva! Koks reikšmingas šis žodis... Maskva — ištikimas draugas, rūpestingas vyresnysis brolis, didžios socializmo stovyklos vėliavininkas . . . Maskva kaip rūpestinga motina . . . Jaunasis drauge! Užeik į bet kurią gamyklą, į bet kurį fabriką, į bet kurią mūsų respublikos įstaigą, ir tu išgirsi daugybę puikių žodžių apie Maskvą. Jai, didžiai rusų tautai, visoms Tarybų Sąjungos tautoms tu turi būti dėkingas už savo gyvenimo laimę . . . Atidžiai įsigilink į šias eilutes, jaunasis drauge, ir tave su nauja jėga apims begalinės meilės jausmas; tu vėl norėsi patekti į Maskvą, nusilenkti amžinai jaunam Kremliui, pasakyti ačiū komunistų partijai.. .”

Be tokios egzaltacijos, tačiau tokios pat mintys kartojamos nuolat ir nuolat visos susovietintos lietuvių spaudos, televizijos, radijo, kino, mokyklos, saviveiklos . . . Antra vertus, tos pačios “Komjaunimo Tiesos” nereto numerio didžioji dalis medžiagos yra rusų autorių, neskaitant Chruščiovo, Iljyčiovo, Suslovo kalbų, kurios paprastai užima 90-100 procentų viso laikraščio. Be to, tarp sovietinės lietuvių spaudos vis labiau braujasi rusų spauda. Šalia vilniškės “Sovietskaja Litva” Vilniuje spausdinamos ir maskvinės “Izvestijų” bei “Pravdos” laidos. Ir nevieno rajono “sostinėje” pagrindinėj aikštėj pastatytos vitrinos, kuriose kasdien iškabinami visų sovietinių respublikų dienraščiai rusų kalba.

Kas yra “socialistinis” realizmas”?

Sovietinę literatūrą, dailę, muziką pirmiausia saisto ne meniniai, bet partiniai kriterijai. Tų abejų kriterijų sąveika vadinama “socialistinio realizmo metodu.” Tarp partinių kriterijų ypatingai pabrėžiami du: dabartiškumas ir “daugianacionališkumas”. “Socialistinio realizmo” dabartis anaiptol nereiškia esamos tikrovės realistinio vaizdavimo, o reiškia vaizdavimą tos idealiosios tikrovės, kokia turėtų būti pagal sovietinės propagandos skelbiamą pirmavaizdį. “Socialistinio realizmo” dabarties kūryba bus ta, kuri kels komunistų partijos autoritetą, talkins jos siekimams, skatins pasitikėti jos neklaidinga išmintimi, skelbs “kovos dėl komunizmo grandioziškumą”, “šalins kapitalizmo liekanas žmonių sąmonėje“ ir mokys juos savo asmens teises ir savo tautos laisvę aukoti Kremliaus interesams.

“Daugianacionalinė” kūryba bus ta, kurioje “plaks visos Sovietų šalies gyvenimo pulsas”, kuri vaizduos Sovietų Sąjungos tautų bendravimą, kurioje “vieningai susilies geriausi visų socialistinių nacijų elementai, ir kuri formuos “naujas tradicijas, naujus bruožus”. Ir juo kuris kūrinys menine forma ir meniškiau propaguos partijos idėjas, kels entuziazmą jos planams, šlovins partijos herojus, skelbs partijos legendas, — juo jis bus vertesnis “socialistinio realizmo” mastu. Kadangi okupuotos Lietuvos visas kultūros ir kūrybos gyvenimas yra Sovietų Sąjungos komunistų partijos valioje — nėra privačių leidyklų, meno galerijų, teatrų, kinų, — tai ir vienintelis ir galutinis kūrybos vertintojas ir kūrėjų atpildo seikėtojas yra komunistų partija. Kiekvienas kūrėjas priklauso partijos malonės. Bus partijai naudingas — pateks į privilegijuotųjų padėtį: bus gerai atlyginamas, plačiai išgarsintas. Nepataikys partijos linijai, gali sulaukti ne tik “privačių” perspėjimų ar viešų pamokymų bei pabarimų, bet ir netekti darbo ar gauti “savanorišką kelialapį” į Donbasą, Murmanską ar Kazachstaną, kaip rašytojas Selelionis.

ŽMOGUS BE DIEVO

Amžinoji tikėjimo ir netikėjimo kova žmogaus sieloje siekia giliau už visus kitus konfliktus. Didysis visos istorijos klausimas yra žmonijos santykis su Dievu, o ne politinės ar socialinės įtampos. Ir dabarties pirmasis rūpestis yra ateizmas, o ne komunizmas, kaip kasdieniškai sprendžiama. Apgaulinga tematyti vadinamųjų Vakarų ir Rytų, “laisvojo pasaulio’’ ir sovietinio komunizmo konfliktą. Daug esmingiau dabartį lemia ne komunizmo o ateizmo plitimas.

Komunizmas tėra viena ateizmo apraiška. Ateizmas yra ta versmė, kuri maitina komunizmą. Ne ta prasme, kad būtų galima visus ateistus laikyti komunizmui kelio tiesėjais. Bet ta prasme, kad ateizmas palieka atvirą kelią komunizmui. Nors laisvojo pasaulio ateistai aplamai įžvelgia komunizmo grėsmę, tačiau principiškai ateizmas negali teikti atramos prieš komunizmą. Ateizmo kuriama dvasinė tuštuma greičiau yra kvietimas komunizmui ją užpildyti.

Dr. J. Girnius — “žmogus be Dievo”, Į Laisvę Fondo išleista knyga, 1964

Sovietinė sąžinės laisvė

Labai daug dėmesio ir pastangų Kremlius skiria lietuvių tautos religiniams įsitikinimams išrauti ir jos ryšiams su katalikų Bažnyčia nutraukti. Tam priemonės:

1.    Kaltinimai dvasininkų gobšumu, nemoralumu, priešiškumu liaudžiai, antisovietinių gandų skleidimu, parapijiečių prievartavimu, kad duotų parapijai duoklę, kolaboravimu naciams ir “slapta bei vieša sąjunga su buržuaziniais nacionalistais.”

2.    Kunigų skyrimo ar perkėlimo priklausymas nuo kulto reikalų komisaro; kunigų judėjimo griežtas suvaržymas; labai aukšti mokesčiai maldos namams.

3.    Vyskupų ištrėmimas ir areštas; palikimas diecezijų be vyskupų.

4.    Numerus clausus klierikams, praktiškai vedąs į kunigų prieauglio visišką likvidavimą.

5.    Religinių švenčių bei tradicijų naikinimas ar keitimas sovietinėmis: vietoj Kalėdų ir Kūčių, vietoj Kalėdų senelio ir eglutės — Naujų Metų eglutė ir Senelis Šaltis; vietoj Užgavėnių Lašininio ir Kanapinio — žiemos šventė; vietoj Velykų ir margučių— pavasario šventė ar paukščių diena su margučiais savaitę prieš Velykas; vietoj Sekminių — gyvulininkystės šventė; vietoj Vėlinių, kurios Lietuvoj, kaip ir kitur Europoje, švenčiamos lapkričio 2, mirusių prisiminimo tradicija bandoma nukelti į Verbų sekmadienį, jį skiriant rusų karių kapams lankyti ir puošti.

6.    Krikšto, sutvirtinimo, jungtuvių, laidotuvių religinių apeigų keitimas sovietinėmis apeigomis.

7.    Draudimas mokyti vaikus katechizmo, didelės bausmės katechetams ir vaikų atėmimas iš tėvų.

8.    Antireliginiai filmai, literatūros, meno, teatro veikalai; konkursai ir premijos ateistinės propagandos dalykams.

9.    Ateizmo muzėjai, ateistų namai, ateistų kambariai, kilnojamos antireliginės parodos.

10. Ateizmo propaganda mokykloje: (a) “ateistinės-metodi-nės mokytojų konferencijos”; (b) “mokytojų vakarai ateistinio darbo klausimais”; (c) “ateistų mokyklos”; (d) “jaunųjų ateistų būreliai”; (e) “ateistų sienlaikraščiai”; (f) “ateistų moksleivių sąskrydžiai”; (g) “antireliginės meno saviveiklos programos”; (h) “ateistiniai lektoriumai”; (i) “ateistinės konferencijos”; (j) “antireliginių literatūros veikalų aptarimai”; (k) “antireliginės literatūros viktorinos”; (1) “ateistinių filmų lankymas ir aptarimas”; (m) “ateistinės literatūros parodėlės”; (n)    “ateistinių piešinių parodos”; (o)    “ateistiniai skaitymai” po pamokų; (p) “ateistiniai rytmečiai” šventadieniais atitraukti nuo dalyvavimo pamaldose (filmų seansai, pašnekesiai su tėvais); (q) ateistiniai plakatai, stendai ir kitos “vaizdinės priemonės”; (r) aukštosiose mokyklose ateizmo pagrindų kurso “seminariniai užsiėmimai”. Metodo atžvilgiu ateistinė propaganda mokykloje padalyta į bendrą ateistinį “švietimą”, pačių mokinių ateistinę veiklą ir ateistinį darbą su religingais vaikais. Atskiroms klasėms skiriamos ateistinio “švietimo” specialios temos. Pvz. V klasei — kaip atsirado tikėjimas, kaip atsirado angelai ir velniai, ar galėjo Dievas sutverti pasaulį, biblija legendų ir padavimų rinkinys ir pan. Pedagogų taryba parenka vieną mokytoją ateistų būreliui vadovauti ir jo veiklai organizuoti.

Antra vertus, sovietų antireliginė dialektika leidžia komunistų partijai fabrikuoti Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchijos vardu atsišaukimą į Italijos, Prancūzijos, V. Vokietijos ir kitų kraštų katalikus “jungtis aktyviai į taikos darbą” (1959), arba mušti telegramą Toledo kardinolui dėl Ispanijos teismo pasmerkto komunisto J. Grimau (1963).

Sovietinės direktyvos propagandistams prieš religiją ir bažnyčią sako:    “Pereinant prie klausimo dėl sąžinės laisvės, reikia nurodyti, kad mūsų šalyje, atskyrus bažnyčią nuo valstybės ir mokyklą nuo bažnyčios, įgyvendinta tikra sąžinės laisvė.” Bet tuoj pat priduria: “Bet jeigu sovietų valstybė žiūri į religiją kaip į privatų piliečių reikalą, tai komunistų partija . . . negali abejingai žiūrėti į religiją.” Direktyvos nutyli, kad komunistų partija yra sovietinės valstybės absoliutus viešpats ir valdovas, ir savo tikslams, taigi ir savo ateizmui vykdyti ir kovai su religija ir bažnyčia, yra pajungusi visą sovietinės administracijos aparatą, neišskiriant nė sovietinio teismo. Ir nors sovietų propaganda perša viešajai opinijai, kad “su religija kovojama įtikinimo metodais, idėjinio poveikio priemonėmis”, faktai kalba, kad: (1) “Vilniaus Švietimo Skyrius iškėlė Spalio rajono liaudies teisme bylą atimti Bluzmanams tėvystės teises (reiškia atimti vaikus iš tėvų), nes motina kaip adventiste švenčia šeštadienį, o tėvas neryžtingas kovot su motina”; (2) už vaikų katechizavimą “Telšių rajono liaudies teismas Ievą Micpovilaitę ... nubaudė 4 metus kalėjimo”. Tokios tad yra tos sovietinės “idėjinio poveikio priemonės.” (Sovietinės sąžinės laisvės klausimais apsčiai faktinės medžiagos yra paskelbta 1963 prel. P. Juro lėšomis išleistoje knygelėje “Kova prieš Dievą Lietuvoje”, dr. J. Savasis).

Klaida tačiau būtų okupanto ateistinę propagandą ir kovą su religija ir bažnyčia Lietuvoje laikyti tik totalistinės komunistinės ideologijos apraiška. Anot Lietuvos komunistų partijos centro komiteto 1963 nutarimo, “kovą prieš religines atgyvenas reikia kuo glaudžiau sieti su kova prieš buržuazinį nacionalizmą”, t.y. su kova dėl Lietuvos nepriklausomybės, ir lietuvių tautos savitumo išlaikymo. Kaip Muravjovo laikais į lietuvių tautos katalikybę atsitrenkė ano meto carinės pastangos Lietuvą surusinti ir supravoslavinti, taip lygiai šiandieną, Chruščiovo laikais, į lietuvių tautos katalikybę atsitrenkia sovietinės pastangos Lietuvą įlieti integralia dalimi į monolitinę sovietinę imperiją.

•

Tokie yra kospektyviai schematiški kontūrai sovietinės indoktrinacijos negando, kuris košmariškai slegia pirmiausia okupuotos Lietuvos jaunąją kartą jau dvidešimt metų.

TĖVAS SU DIEVU

Drg. Direktore,

Esu dviejų vaikų tėvas. Mano vaikai mokosi Jūsų vadovaujamos mokyklos VIII ir X klasėse. Pastaruoju metu girdžiu mano vaikų pokalbius apie religiją: apie tai, kad tarybiniam moksleiviui netinka eiti į bažnyčią, atlikinėti religinių apeigų. Dar daugiau! Kai kada vaikai išdrįsta pasakyti, kad aš neturiu moralinės teisės versti juos lankyti bažnyčios ... Nuoširdžiai Jums sakau, kad tikiu Dievą. Tikiu tą Dievą, kuris praturtino mano sielą meile žmonėms, gėriu ir grožiu. Būdamas tikinčiu, noriu, kad ir mano vaikai, mylėdami Dievą užaugtų dorais žmonėmis. Aš jokiu būdu negaliu sutikti su tuo, kad neturiu teisės mokyti savo vaikus tikėjimo, vesti juos į bažnyčią. Jeigu jūs, mokytojai, turite teisę skelbti ateistinę propagandą, tai aš turiu teisę mokyti juos tikėjimo. Jeigu jūs turite teisę reikalauti, kad mokinys neitų į bažnyčią, tai aš turiu teisę jį vesti, kad jis ten pažintų tikėjimą, apie kurį mokykloje kalbama tik iš blogosios pusės.

Tarybinė Mokykla, 1963 Nr. 9