PAVERGTOJE LIETUVOJE

Paskutiniu metu okupuotoje Lietuvoje atsiskleidžia naujų sovietinimo ir rusifikacijos reiškinių, kuriuose tenka mums pažinti ir savo rezistencinę domę skirti. Tokiais pagrindiniais reiškiniais laikytini: ryškesnis bandymas sudaryti naują jungtinį vienetą iš visų trijų Pabaltijo respublikų ir Gudijos, tuo padidinant slavų skaičių ir susilpninant šių trijų neslaviškųjų kraštų slaptąjį pasipriešinimą rusifikacijai, sustiprintos rusifikacijos priemonės ir rusų k. bei literatūros brukimas, sugalvotas sovietinio ruso partizano mitas ir lietuvio laisvės kovotojo suniekinimas, įžūliai sustiprinta kova prieš religiją, prieš katalikybę, kuri savo vakarietiška lytimi ir dvasia aiškiai laikoma sovietizacijos ir rusifikacijos priešu. Palikdami kitam kartui teritorinius “glaudinimus”, sustosim prie paskutiniųjų.

Sustiprinta rusifikacija

Paliekant tą nuolatinį priminimą ir spaudimą mokykloje bei gyvenime išmokti rusų k., pažinti sovietinę rusų literatūrą, klausytis rusų muzikos, dainų, priverstiną didesnę Maskvos radijo retransliaciją ir t.t., nauja rusifikacijos banga atsiskleidžia naujais suvaržymais spausdinti lituanistinius veikalus. Pirmiausia krinta paskutinysis Lietuvių k. žodyno tomas, užbaigęs K raidę. Jau nuo III-jo tomo (I 1941, II 1944, pertvarkytas 1947) buvo padaryta pakeitimų, būtent visur žodžio aiškinimui pirma spausdinami tik iš Lenino raštų vertimų sakiniai, paskui jau lietuvių tautosakos ir atskirų rinkėjų užrašyti žodžiai (pradedant K. Būgos rankraštiniu palikimu, nepriklausomos Lietuvos metais užrašytaisiais ir t.t.), o tada tik iš senųjų raštų; pirmuose tomuose buvo senieji raštų sakiniai, o tada visoks vėlesnis rinkinys. Nuo III t. pradėtas pertvarkymas vis buvo gilintas “sovietine patirtimi”, todėl dabar iš Lenino raštų ir sovietinės literatūros vertimų žymiai pagausėjo aiškinamųjų žodyne sakinių. Taip pat pastebėtina, kad leidžiamoji Kalbotyra šiais metais skyrė ištisus straipsnius rusų tarmėms ir šnektoms Lietuvoje, palikdami nuošalyje lietuvių k. tarmių aprašus. Lyginant dailiosios literatūros leidinius, tuojau krinta pagausėjęs iš rusų literatūros vertimų skaičius ir mažėją savųjų autorių ar V. Europos autorių vertimai. Lyginant atskirų metų knygų bibliografiją, pastebimai nyksta lietuvių k. straipsniai geologijos, ekonomijos, chemijos, fizikos ir matematikos mokslų, nyksta lietuviškai rašytos vad. mokslo kandidato laipsniui tezės, disertacijos, o tų dizertacijų ir tezių autoreferatai tik rusiškai, bet nė vieno nėra išspausdinta atskirai jau autoreferato lietuvių k. prie Lietuvoje rašytos rusiškai disertacijos ar vad. mokslo kandidato laipsniui gauti tezės! Taip pat sustiprintos rusifikacijos apraiška ir iki šiol vis Maskvos neduotas leidimas pradėti spausdinti Lietuvoje 10 t. lietuvių k. enciklopediją, kurios I-sis tomas turėjo pasirodyti jau prieš kelis metus, bet šio tomo rankraščiai užkliuvo Maskvoje. Ten pat užkliuvo ir išspausdinti šiam tomui istorinės Lietuvos žemėlapiai. Dabartiniu metu Maskva sutiko lietuviams leisti trijų tomų mažąją enciklopediją, nustatydama kiek vietos skirti komunistų partijai ir okupantų partizanams. Maskvos išcenzūruota lietuviškoji enciklopedija, atrodo, nebus leidžiama spausdinti nė Lietuvoje, bet tik Maskvoje, kur išspausdintas dabar ir jos kvieslys.

Ruso partizano mitas

Paskutiniu metu pavergtoje Lietuvoje sovietinio partizano mitas įgauna naujų bruožų. Jei prieš kelis metus buvo iškeliamas dar lietuvio sovietinio partizano ar kurio kito kovotojo vardas, rašomos apybraižos, atsiminimai ir kt., bet buvo stengiamasi suniekinti lietuvis laisvės kovų dalyvis (1919), lietuvis sukilėlis (1941) ir lietuvis partizanas (1944-55), tai pereitais metais pasukta ir čia “didžiojo brolio” garbinti. Tiek Tiesoje, tiek švyturyje ir kt. jau dominuoja sovietinis desantininkas, ir būtinai tik rusas, taip pat ir kitoks rusas didvyris, kuris tariamai kovojęs Lietuvoje už “žmorių” ar "tautų” laisvę. Visas šis rusiškasis mitas kuriamas ne tik spaudoje, bet ir per vad. kraštotyros draugiją, kuri įpareigota rinkti ir fabrikuoti tos rūšies medžiagą, visur įkyriai pabrėžiant tariamąjį visokių nacionalistų, iš krašto pasitraukusiųjų ar lietuvių laisvės kovotojų žiaurumus ir baisybes. Bekuriant visokius mitus apie svetimuosius ar saviškius didvyrius, matyti, susimaišoma netolimos praeities dienose. Ir 1963 Pergalės 5 nr. atsirado tokia reikšminga pastaba:

“Pergalės nr. 3 buvo išspausdinta Jono Usačiovo apybraiža “Susitikimas su romano herojais”, kur viename iš epizodų buvo pasakota apie brolių Gruodžių žuvimą. Dėl autoriaus klaidos broliai Gruodžiai buvo parodyti kaip tarybiniai patriotai, tuo tarpu jie, gestapo agentai, buvo sunaikinti tarybinių partizanų. Nepatikrinęs faktų autorius, pasielgė neatsakingai ir iškreiptai pavaizdavo tikrovę”.

Po šios “Pergalėje” pastabos, staiga visoje okupuotoje Lietuvos spaudoje visuotinai pradėtas skleisti ruso partizano mitas, naujai šoktasi suniekinti lietuvį laisvės kovotoją prieš priespaudą ir sovietinų okupaciją. To paties siekiant 1983-64 sudaryta visa eilė lietuviams naujų bylų už tariamus 1941-56 m. nusikaltimus ir t.t. Prie šių bylų tenka jungti ir svetur išgarsinta Kretingos byla, kurioje nuteistas 15 m. kun. L.

Jankus, taip pat 15 m. bausme A. Meidus, J. Embrasus, J. Mockus, A. Bričkus, ir L. Kiuipys, o 10 m. — K. Vyšniauskas. Šios bylos reikėjo okupantui naujai suniekinti laisvės kovotojui lietuviui, reikėjo suniekinti pasitraukusiems nuo sovietinio teroro, reikėjo jos pridengti ir sovietiniams ūkio nepasisekimams, nors tomis bylomis netiki Lietuvoje, nepavyko įtikinti nei JAV gyventojų, nei svetur gyvenančių lietuvių, nors sovietiniams siekimams talkino ir Vienybė.

Religijos suniekinimas

Senas komunistų partijos ir sovievietų vadų noras pakeisti žmogų, t. y. žmogaus įgimtą polinkį tikėti aukštesnės prigimties Būtybe-Dievu pakeisti besąlyginiu tikėjimu komunistų partija ir sovietiniais vadais, iki šiol nesisekė, nors buvo griebtasi įvairiausių būdų ir priemonių žmogaus tikėjimui sunaikinti: uždarinėti ir tebeuždarinėjami įvairių religijų maldos namai, persekioti ir tebepersekiojami dvasiškiai ir tikintieji, uždarant juos į įvairias darbo stovyklas ar ištremiant iš tavo krašto į Sibirą (plg. Vokiečių nacių priemones prieš vadinamuosius sektantus, katalikų kunigus ir kt. tremtus ir sunaikintus koncentracijos stovyklose), išvystyta pati įžūliausia prieš tikėjimą propaganda, kurią turi išklausyti nuo moksleivio iki senuko, bet be teisės kalbėti už tikėjimą ir t.t. Pavergtoje Lietuvoje paskutiniu metu krikščionybė, o ypač katalikybė, ir bet kuris kitas tikėjimas Dievu puolamas nauju įžūlumu: uždedami papildomi ir nebepakeliami mokesčiai bažnyčioms ir kitiems maldos namams, kurių nesumokėjus laiku bažnyčia uždaroma, nes tikinčiųjų bendruomenei ji esanti “nebereikalinga”, vadinamojo kulto komisaro nauji suvaržymai liečią religijos mokymą bažnyčiose ir privačiai namuose, tėvų suvaržymas perteikti tikėjimo tiesas savo vaikams, dažno sekmadienio, jau nekalbant apie kitas šventes, vertimas darbo diena, skiemoniškės R. Macvytės nežinia kur išvežimas ir pn. Taip pat pirmą kartą Lietuvoje 1963 m. visas ateistinės propagandos darbas, visi miesteliuose, miestuose ir atskirose gyvenvietėse veikią ateistiniai būreliai, mokyklose sudaryti ateistiniai seminarai ir t.t. centralizuoti į vadinamąją “Žinijos” dr-ją (Lietuvos TSR Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija), kuri nors veikia prie Lietuvos mokslų akademijos, bet tikrovėje yra tokios pat “Žinijos” dr-jos, veikiančios Maskvoje prie sovietų mokslų akademijos tik respublikinis skyrius, taigi visa ateistinė propaganda sudaroma Maskvoje ir lietuviams “Žinijos” nariams, prievarta į ją surinktiems, telieka pakartoti. Ir sekant pavergtos Lietuvos spaudą, matyti, kad visa ta ateistinė propaganda, kaip ir visa kita iš Maskvos įsakytoji, pakartojama nuostabiu tikslumu ir net sovietinės propagandos žargoniniu žodynu visų laikraščių.

Kun. A. Šeškevičius

Pati religija paskutiniu metu siekiama sunaikinti keliais būdais. Pirmiausia dabar nauju įžūlumu puolami visi dvasiškiai, kad jie visoki “sukčiai”, negyvena iš naudingo darbo, bet tik išnaudoju tikinčiuosius savo religiniais patarnavimais ir pn. Bet daugiausia tai puolami katalikų kunigai, kad esą ar buvę neištikimi sovietinei santvarkai. Ir šiam puolimui paremti bei palaikyti sovietinė propaganda atrenka kas mėnesį po 2-3 kunigus, kurie "nusikaltę” 1941-44 ar 1944-55 m., būtent “bendradarbiavę” su Lietuvą okupavusiais vokiečiais, palaikę ryšius su 1941 Lietuvos sukilėliais arba su Lietuvoje vėliau veikusiais rezistentais ir t.t. šie “tariamieji” katalikų kunigų nusikaltimai dažniausia suvedami į vieną pagrindinį kaltinimą, būtent 1941-44 m. atėjo administracijos pakviestas kunigas į kalėjimą ir paklausė mirtimi pasmerktąjį, ar šis nenorėtų atlikti išpažinties. Taigi, atlikdamas tik savo pareigas kunigas, pagal sovietinius teisės nuostatus, jau nusikalto bendradarbiavimu su sovietiniu priešu, nes kunigas ateidamas žinojęs, kad kalinys pasmerktas mirti, bet jo neišgelbėjęs ir t.t. Turint tokią sovietinio nusikaltimo formulę, galima kaltint kiekvieną katalikų kunigą kada tik norima, kada sovietinei santvarkai prireikė nusikaltusio kunigo ar kurio kito asmens ... Todėl okupuotosios Lietuvos spaudoje, ypač vietinėje, kuri neskirta nė visam kraštui, "nusikaltusių” kunigų ir prieš juos puolimų bei vietos teismų žymiai daugiau, nei jų patenka į didžiąją Lietuvos spaudą, kuri leidžiama išsiųsti ir svetur. Iš tokių vietinių puolimų buvo Šiaulių šv. Jurgio parapijos buv. klebono A. Lapės, Sasnavos kun. Justino Lelešiaus, kun. A. Ažubalio, kun. Juozo Juškevičiaus, kuris 1949-50 m. buvo Vilkijoje, bet juo ėmė “piktintis” 1963 ukmergiškiai, Raguvos klevono Petro Adomonio, kuris nemetąs “antiliaudinės" veiklos nė dabar, ir kt. būrys kunigų, vienu ar kitu metu staiga užpuolamų, tardomų bei teisiamų, o paskui jau naudojamų ir ateistinei propagandai (N. B. Dabar Lietuvoje visi prieš kunigus nukreipti ir menki straipsneliai sužymimi Spaudos Metraščio žurnalų ir laikraščių bibliografijos ateizmo, mokslo ir religijos bei religijos skyriuje arba dar atskirai istorijos skyriuje su antrinėmis rodyklėmis). Atskiros ir labai didelės reikšmės teikta kun. A. Sušinsko “antiliaudinei” veiklai, todėl atskiras straipsnis paruoštas visiems pavergtojo krašto agitatoriams. Taip pat išskirtinai pultas Šalkavos kun. Edv. Simaška, kuris palaikęs ryšius su Lietuvos laisvės kovotojais. Todėl jis pultas ne tik atskirais Tiesos ir kitų laikraščių straipsniais, bet ir suorganizuotais mitingais Ukmergėje, Šiauliuose, Gruzdžiuose ir kt., pagaliau suruoštas Šiauliuose jam net ateistinis ketvirtadienis ir t.t. Labai piktai Švyturyje ir kt. pultas prel. Ignatavičius, kuris buv. kariuomenės kapelionas ir tuo metu rūpinęsis gudų katalikais bei jų grįžimu į katalikybę. Didžiausiais šio prel. nusikaltimais laikomi, kad iš arki-vysk. metrop. J. Skvirecko nuveždavęs sakramentalijas ir jas dalindavęs gudams (“Tai buvo aliejai, rožančiai, medalikėliai, paveiksliukai”. .. Švyturys 1963 21). žinoma, šis prel. Ignatavičiaus “nusikaltimas” tikrai didelis sovietų ateizmui, nes vėliau sovietai nebegalėjo sakramentalijų surinkti ... Ne už ką kita, bet už kryželius buvo suimti ir nuteisti kun. Antanas Šeškevičius, kun. Jonas Danila ir buv. stačiatikė Jefrosinia Kolesnikova 1963. (Kun. A. Šeškevičius, kelis metus aprūpinęs tikinčiuosius Sibire sakramentalijomis, baustas kelis kartus įvairia tremtimi, o 1963 vėl 7 metais Sibiro tremties. Red.). Toliau gausiai puolamas vysk. V. Brizgys, priskiriant neįtikimiausių jam kaltinimų, atrodo, bus ruošiamas teismas ir a. a. Kauno arkivyrk. metropolitui J. Skvireckui, nes imta spausdinti jo likęs dienoraštis, savaip sudurstant eilutes ir jo vardu prirašant naujų sakinių. Tačiau paskutiniu metu įžūliausia puolamas, naudojant visą sovietinio ateizmo propagandą ir vietos padalas, kun. L. Jankus, nes šio veikla Balfe Maskvai pasidarė nebepakenčiama, ką liudija ir sovietiškai redaguoti tekstai “Teisiamųjų suole viena vieta tuščia. Ją užimti turėjo .. .”. Taigi, pikčiausia Maskvai, kad veiklus visuomenininkas, kuriam pavyko daugeliu kalbų išspausdinti Sibiro lietuvaičių maldaknygę ir tuo pakenkti sovietų visur garsiai šaukiamai "religijos laisvei", šiandien negali būti nuteistas, kaip kiekvienas kitas veiklesnis pavergtosios Lietuvos kunigas. Todėl tiek pavergtame krašte, tiek užsieniui skirtai informacijai kun. L. Jankus kaltinamas kanonais įsakytų pažinčių klausymu ir neįtikimiausiai sugalvotais kaltinimais, juos išnaudojant Lietuvoje ir ateizmo propagandai.

... ir “nusikaltimo” įrodymai

Religijos suniekinimui pavergtoje Lietuvoje įkinkyta visa spauda. Ypač trumpų ateistinių straipsnelių gausu vietinėje spaudoje, kur atskiri komunistai, kolchozų viršininkai ir vadinamieji kraštotyrininkai pasipasakoja savo ateistinį kelią, ir priežastis, pabrėždami komunistų partijos švietimo reikšmę, vietos ateistinių būrelių pastangas ir t.t. Gausiai dabar ruošiama ir ateistinių knygų, kurios platinamos gana priverstinu būdu kaip ir kita propagandinė literatūra. Ir būdinga, kad pavergtoje Lietuvoje ateistinė knyga beveik išimtinai verstinė. Šių knygų vertimui įkinkyti ir toki žmonės, kuriuos anksčiau pažinojome literatūros istorikais, kalbininkais, gamtininkais ir t.t. Taip pat leidžiama mažų ateistinių brošiūrėlių Mokinio bibliotekos serijoje, kurios skirtos tik vietos reikalams ir užsienin neleidžiamos išsiųsti; jas tegali susekti vien iš bibliografijos. Kiek reikšmės skiriama atei tinei propagandinei spaudai, gal geriausia liudija veltui dalinami, anksčiau minėtosios “Žinijos” d-jos leidiniai, dažnai paruošiami dar tik rankraščio teisėmis arba “atmintinėmis” (pvz. J. Degio, V. Kantausko ir kt.), maždaug po 20 psl.

Savaip religijos reikšmę siekiama sunaikinti per naujus papročius, kuriais keičiami seni lietuvių ar krikščioniškieji papročiai. Daugiausia per ateistines paskaitas, spaudą ir pokalbius puolamos vardinės, kurios Teikiančios keisti gimtadieniu, metrikacijos įstaigose įsivesta vardynos, per kurias, kūdikį atnešusius vardynininkus ir tėvus, sutinka “didelis gandras” ir įveda į metrikacijos įstaigą, taigi kovojant prieš vaiko krikštynas įsivedamas "vaikus nešančio gandro” mitas. Naujų papročių sudaroma sutuoktuvių metrikacijai, pradedant ieškoti tam tikro sovietinio “naujumo” ir vis aštriau pasisakant prieš senus krikščioniškus papročius ir bodintis savo “metrikacijos įstaigų biurokratišku darbo stiliumi”, todėl pvz. Kretingoje per sutuoktuves jau pasodintas net rajono deputatas, groja kapela, deklamacijos, visoki saviveiklininkai, pionieriai ir t.t.; būdinga, kad sutuoktuvės atliekamos tik šeštadieniais, pavakarėmis. Tačiau nežiūrint visų naujumų, A. Baltrūnui Pergalėje išsprūsta tokia susovietinta tuoktuvinė tikrovė: “Ateina jaunavedžiai, užpildo reikiamus civilinės būklės aktų blankus, įmoka nustatytą sumą pinigų ir po kurio laiko gauna vedybų liudijimą. Nelyginant kvitą iš paruošų įstaigos ...” (1963 Pergalė 102). žodžiu, nureliginus papročius liko tokia tuštuma, kurios nebeužpildo niekas.

Kolchozų vardai

1963 m. Lietuvoje išnyko daugelis senų viensėdžių ir kaimų vardų, nes gyventojai buvo iškeldinti į kolchozines vietoves. Patys kolchozai, kas matyti iš spaudos, dėvi dažnai kaip tik rusiškus vardus. Pasirodo, Lietuvoje dabar esama Lenino vardu 17 ir dar būrys Lenino keliu pavadinta. Toliau — I. Černiachovskio vardu 14 kolchozų, M. Kalinino — 12, A. Ždanovo — 12, S. Kirovo — 10, V. Čapajevo — 5, F. Dežinskio — 4 ir t.t. Esama kolchozų jau M. Budiono, kosmonauto J. Gagarino, A. Motrosavo, A. Suvorovo, M. Gorkio, A. Puškino ir kitais nelietuviškais vardais. Įdomu, kad rusiški vardai duoti paskutiniais metais, pakeičiant lietuviškuosius.