LIETUVA ATVIRO RUSINIMO KELYJE


1962 M. LAPKRITIS NR. 30 (67)

SOVIETINIO UNITARIZMO KĖSLAI Į LIETUVIŲ TAUTOS EGZISTENCIJĄ

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Prieš keletą metų Į LAISVĘ skiltyse dr. J. Grinius, svarstydamas Europos apsijungimo tendencijas, rašė, kad "Europos tautos yau yra atėjusios į tokį istorinį tarpsnį, kuriame tautinės suvereninės valstybės izoliuotai nebegali išsilaikyti. Nebegali net didžiosios tautos.” (Į Laisvę, 1955/5 nr. 9 psp). Konstruktyviai ir konkrečiai antvalsty-bės idėja ir jos praktiškas vykdymas yra taip pat aptarti gairėsi Į Pilnutinę Demokratiją (Į Laisvę leidinys, 1958, New Yorkas, 38-46 p.p.). Čia greta tezės, kad "Tautinė valstybė yra savaimingas žmogaus asmens išsivystymas į tautinio suverenumo organizaciją”, t. y. į tautinę valstybę, tuoj pat formuluojama ir antroji tezė, kad "Valstybių jungimasis į antvalstybę yra neišvengiama dabartinio kultūros laipsnio apraiška”. Nepraėjus nė dešimtmečiui nuo šių tezių pasirodymo, Europos Bendrosios Rinkos bendruomenė jau yra konkretus pavyzdys antvalstybės idėjos praktiško vykdymo.

Būdinga, tačiau, kad sykiu su tautų suartėjimu, su jų glaudesniais ryšiais ir su valstybių apsijungimo į antvalstybines organizacijas vystymusi Vakarų Europoje lygiagrečiai vystosi bei stiprėja taip pat pagarba ir garantijos tautinei individualybei, tautinės kultūros savitumams. Tai yra ne kas kita, kaip demokratinio principo išsiskleidimas tautų santykiuose. "Kaip tautinė valstybė yra pagrįsta asmens pirmenybės principu, taip antvalstybinė organizacija turi būti pagrįsta tautinės individualybės pirmumo principu", — sakoma gairėsi Į Pilnutinę Demokratiją. 

“Kaip tautinėje valstybėje demokratija yra būtina žmogaus asmeniui išsiskleisti, taip juo labiau demokratija būtina antvalstybėje, kad tauta savo savaimingumą galėtų išskleisti”. "Kultūrinėje srityje antvalstybė turi laiduoti kiekvienai tautai kultūrinės kūrybos, jos pobūdžio ir jos santvarkos laisvę pagal kiekvienos tautos apsisprendimą, paremtą tautiniu charakteriu, tradicijomis ir pažiūromis”. (Op. cit. 44-45 psp.). Tokie yra tautų suartėjimo ir valstybių apsijungimo į antvalstybines organizacijas demokratiniai pagrindai. Jiems diametraliai priešingi yra kanonizuoti kompartijos naujojoje programoje ir beatodairiškai vykdomi sovietinio totalizmo antvalstybės — Sovietų Sąjungos 1 — praktikoje. Kai antvalstybės demokratinė sąranga remiasi daugingumo - pluralizmo principu ir yra saistoma atskirų tautų savitumo, tai sovietinio totalizmo antvalstybė, tas naujoviškas antvalstybinis tautų kalėjimas, yra pastatytas ant tautų individualybės sunaikinimo, t. y. ant genocidinio pagrindo. Vietoj pluralizmo — unitarizmas. Unitarizmas kompartijos ir valstybinio aparato sąrangoje, unitarizmas ūkinis, unitarizmas tautinis - kultūrinis. Šis genocidinis unitarizmas, carinėje Rusijoje vykdytas “edinoj i nedelimoj” — vieningos ir nedalomos — imperijos šūkiu, dar atkakliau skelbiamas ir vykdomas sovietinio totalizmo antvalstybėje proletarinio internacionalizmo, socialistinio patriotizmo, socialistinio realizmo šūkiais. Šiuo genocidinio unitarizmo atžvilgiu Lenino - Stalino - Chruščiovo politikos tikslai ir siekimai nesiskiria nuo buv. Rusijos carų politikos tikslų ir siekimų, o sovietinio totalizmo metodai savo rafinuotumu, planingumu ir beatodairiškumu toli pralenkia savo pirmatakų carų genocidinės politikos metodus.

1 ) Iki 2-ojo pasaulinio karo apjungusi 11 suvereninių respublikų — Rusiją, Ukrainą, Gudiją, Azerbaidžaniją, Gruziją, Armėniją, Turkmėniją, Uzbekiją, Tadžikiją, Kazachiją, Kirgiziją — o 2-ojo pasaulinio karo eigoje okupavusi ir smurtu bei klasta prisijungusi dar 5 suverenines respublikas — Kareliją, Moldaviją, Estiją, Latviją, Lietuvą — Sov. S-ga savo sudėtimi ir konstitucija yra antvalstybė.

 

Genocidinis unitarizmas kompartijos naujojoje programoje

Visos viltys, kad 1956 XX-me kompartijos suvažiavime pradėtas Stalino nuvainikavimas daugiau ar mažiau atsilieps ir Kremliaus politikai sovietų pavergtųjų tautų atžvilgių, jau 1958 pasirodė absoliučiai tuščios. Visas skirtumas tarp Stalino politikos ir Chruščiovo politikos pasirodė tik toks, kad pirmasis daugiau praktikavo biologinį genocidą, o pastarasis daugiau praktikuoja kultūrinį genocidą. Kultūrinio genocido priemonės buvo plačiai vartojamos ir Stalino eroje, bet jos nebuvo tokios intensyvios ir nebuvo suprogramintos. Kompartijos naujoji programa nedviprasmiškai yra nustačiusi, kad ligšiolinė vadinama daugianacionalinė Sovietų Sąjunga būtų sulydinta į monolitinę rusišką imperiją, į vadinamą bendranacionalinę sovietinę valstybę. (Plg. Komunistas, Vilnius, 1962/3 nr. 63 psl.). Kas per šimtmečius nepasisekė Rusijos carams, tatai pasiryžta įvykdyti sovietinio totalizmo antvalstybės kelių. Šiam uždaviniui kompartijos naujoji programa yra nužymėjusi tris pagrindines magistrales: 1) pašalinti Sovietų Sąjungos sąrangoje federacinius atributus; 2) pakeisti Sovietų Sąjungos tarptautiškai pripažintose sienose ir jos okupuotuose kraštuose gyvenančių tautų kalbos ir kultūros elementus; 3) pakeisti sovietinių respublikų ir okupuotų kraštų gyventojų tautinę sudėtį.

“Dar labiau bus išvystytas lenininis demokratinio centralizmo principas”, — naujoji programa nustato kompartijai uždavinį Sovietų Sąjungos sąrangos atžvilgiu. Kadangi ir ligšiolinėje Sovietų Sąjungos sąrangoje ir kompartijos organizacija ir valstybinis aparatas yra sudaryti pagal “lenininį demokratinio centralizmo principą” ir tuo būdu visa valdžia sukoncentruota Sovietų Sąjungos kompartijos centro komitete ir jo prezidiume, tai klausimas, į ką daugiau tas centralizmas dar galima išvystyti? Šį klausimą atsako Maskvos žurnalas Sovetskoje Gosudarstvo i Pravo. (1961 gruodžio Nr. 12). Svarstydamas partijos naująją programą, žurnalas daro išvadą, kad Sovietų Sąjungos federacinė struktūra jau yra savo vaidmenį suvaidinusi ir kad vadinamos išplėstinės komunizmo statybos laikotarpis sykiu yra pereinamasis laikotarpis iš federacinės sąrangos į unitarinę, į visų Sovietų Sąjungos tautybių darbo žmonių visišką valstybinę vienatiją. Faktiškai ir ligšiolinė Sovietų Sąjungos struktūra federacinė yra tik iš vardo. Visi sprendimai priklauso išimtinai Kremliui. Tačiau net ir tik toks nominalinis federalizmas, pasirodo, Kremliui yra neparankus ir partijos naujoji programa įpareigoja jį likviduoti.

“Sovietinių respublikų sienos T-SRS ribose vis labiau netenka savo buvusios reikšmės”, — skelbia naujoji programa, nustatydama partijai vadinamų respublikų ūkio santykių atžvilgiu tokius uždavinius: "toliau visapusiškai vystyti visų sovietinių nacijų ekonomiką,... tobulinti socialistinį darbo pasidalinimą tarp respublikų, vienijant ir sutelkiant jų darbo pastangas, . . . koordinuoti ūkinę veiklą, tam tikrose zonose gali būti sudaromi tarprespublikiniai ūkiniai organai”. Ir lig šiol Sovietų Sąjungos sąrangoje centralistinis ūkinis unitarizmas yra išvystytas iki kraštutinumo. Vadinamų respublikų ūkio pianai ir biudžetai yra tik atskiros sudėtinės dalys vientiso sąjunginio ūkio plano ir biudžeto. Ne respublikos kompartija ar vyriausybė, bet tik Kremlius sprendžia, kurią respublikos ūkio sritį plėsti, kur, kada kurią įmonę statyti, kam kuriuos respublikos gaminius parduoti. Net įmonių vadovybės skyrimas ir personalo sudėtis nepatikėta respublikos laisvam pasirinkimui. Bet sovietiniam unitarizmui ir to yra per maža. Todėl ūkio sąrangoje net pirmiau nei politinėje - administracinėje sąrangoje turi išnykti “Sovietinių respublikų sienos TSRS ribose”. Praktiškai į tai einama, sudarinėjant vadinamus ūkinius regionus, apimančius kelias vadinamas respublikas. Suplanavęs germanizuoti Baltijos kraštus, Hitleris buvo įsteigęs “Ostlandą”. Sovietinis kolonizmas "Ostlando” vietoj pasirinko ūkinius regionus. Bet ir nacinio ir sovietinio kolonizmo tikslas yra tas pats — naikinti atskirų respublikų apraiškas, niveliuoti jų egzistenciją.

Tačiau nei politinis - administracinis, nei ūkinis unitarizmas dar nėra tokie veiksniai, kurie užtikrintų sovietinės antvalstybės monolitiškumą. Carinės imperijos politikoje ir ūkinėje sąrangoje nebuvo nė šešėlio net ir nominalinių federacinių elementų. Lietuva buvo tik Rusijos "sievero-zapadnyj kraj” — šiaurės vakarų kraštas. Vienok mūsų tautos individualybė dėl to nesunyko. Sovietinės antvalstybės monopoli-tiškumo kalviai to nebus pamiršę. Jie todėl lygiagrečiai su politinio-administracinio ir ūkinio unitarizmo užmačiomis naujojoje kompartijos programoje nubrėžė ir sovietinės antvalstybės kultūrinio unitarizmo gaires.

“Išplėstinė komunistinė statyba reiškia naują nacionalinių santykių vystymosi etapą”, — skelbia naujoji programa. “Šiam etapui būdingas tolesnis nacijų suartėjimas ir visiška jų vienybė” (“polnoje edinst-vo”). "Vystosi bendra visoms sovietinėms nacijoms internacionalinė kultūra”. Nors “kalbos skirtumų išnykimas yra žymiai ilgesnis procesas, negu klasinių ribų išnykimas”, tačiau “rusų kalba faktiškai tapo bendra visų TSRS tautų tarpnacionalinio bendravimo ir bendradarbiavimo kalba”. Kad šios programinės tezės taptų tikrove, programa įpareigoja kompartiją padėti "(sovietinėms nacijoms) toliau vienoms kitas turtinti ir artėti”, įpareigoja “vykdyti internacionalizmo principą,2. . . kovoti prieš bet kokio nacionalizmo ir šovinizmo pasireiškimus ir atgyvenas, prieš nacionalinio ribotumo ir išskirtinumo, praeities idealizavimo ir socialinių prieštaravimų tautų istorijoje užtrynimo tendencijas, prieš atgyvenusius papročius ir įpročius”. Kremliaus planus ir pastangas sovietinės antvalstybės kultūriniam unitarizmui pasiekti trumpai mes vadiname komunistine indoktrinacija ir rusifikacija.

2 ) Kiekvienos sovietinės sąvokos prasmė yra dialektinė, t.y. vienokia komunistams ir rusams ir kitokia nekomunistams ir nerusams. Tautų apsisprendimas, nekomunistiniam pasauliui taikomas, reiškia laisvą pasirinkimą valstybinės nepriklausomybės ir ryšių bei santykių su kitomis valstybėmis, o taikomas sovietinei antvalstybei reiškia Kremliaus nutarimą, Intemacionalizmas, taikomas nekomunistiniam pasauliui, reiškia tarptautinį bendradarbiavimą bendrajai gerovei, taikomas sovietinei antvalstybei — savo tautos reikalų; subordinavimą Kremliaus interesams. Nacionalizmas, taikomas rusams, reiškia atsidavimą savo tėvynei, taikomas nerusams — buržuazinė ideologija, žadinanti tarp nacijų neapykantą. Šovinizmas — rusams išvis nepritaikomas ir niekad neužsimenamas, nerusams — labiausiai reakcinis nacionalizmas. Patriotizmas — rusams reiškia atsidėjimą Kremliui. Tėvynė rusui reiškia Rusiją, nerusui — Sovietų Sąjungą.

Komunistinės indoktrinacijos mašina

Kaip visa sovietinės antvalstybės sistema, taip ir jos komunistinės indoktrinacijos mašina ir jos vairavimas yra griežtai centralizuotoje Kremliaus galioje. Kiekvienas projektas ir jo vykdymo planas paruošiamas ir priimamas pačių Kremliaus viršūnių — kompartijos Centro Komiteto ar jo prezidiumo. Čia priimti nutarimai, nurodymai ar tezės pateikiami atskirų respublikų partijos patikėtiniams — partijos respublikiniams sekretoriatams ir biurams vykdyti. Kompartijos respublikinė ekspozitūra iš Kremliaus gautą uždavinį toliau perteikia partijos rajoniniams organams, o svarbiais atvejais vykdymui angažuoja ir specialų propagandos aparatą ir dar jam talką iš šalies.

Specialų propagandos aparatą sudaro atitinkami partijos pareigūnai ir apie 17,000 propagandistų, sutelktų vadinamoje politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijoje. Propagandos talkininkais yra mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai, žemės ūkio specialistai ir kiti administracijos pareigūnai. Pvz. 1962 balandžio 13 Kaune buvo suorganizuotas specialus pasitarimas komunistinės indoktrinacijos klausimais. Vilniaus Tiesa (1962. 4. 14). praneša, kad pasitarime dalyvavo per 3,000 žmonių: partijos sekretorių, propagandistų, agitatorių, bibliotekininkų, spaudos bei leidyklų darbuotojų, mokslo, literatūros, meno atstovų, mokytojų ir kitų administracijos pareigūnų. Pasitarimui vadovavo Lietuvos kompartijos pirmasis sekretorius A. Sniečkus, vadinamas ministeris pirmininkas M. Šumauskas, Saugumo komiteto pirmininkas A. Randakevičius, LKP CK narys ir sekretorius ideologijos klausimams A. Barkauskas, Tiesos redaktorius G. Zimanas. Savo ruožtu partijos rajoniniai organai ar atitinkamos administracijos įstaigos, dažniausiai švietimo administracijos rajoniniai pareigūnai, organizuoja savo rajonų atitinkamas konferencijas ar pasitarimus. Pvz. Klaipėdos miesto partijos komitetas 1962 kovo 26 suorganizavo konferenciją vadinamo proletarinio internacionalizmo ir vadinamos tautų draugystės stiprinimo klausimais. Partijos sekretorių, profsąjungos veikėjų, įstaigų, įmonių ir mokyklų vadovų susirinkę apie 400. Atitinkami propagandos aparato kadrai juos švietė tokiomis temomis kaip "TSRS nacionalinės politikos triumfas”, "Rusų-lietuvių santykių istorinė raida”, “Tautų santykiai išplėstinės komunizmo statybos laikotarpiu”, "Nacionalistai — aršiausi priešai.” Šiuo būdu yra organizuojama talka specialiems komunistinės indoktrinacijos kadrams.

Kai jau patys kadrai ir jiems talka kuriuo indoktrinuojamuoju klausimu yra paruošti, prasideda visuotinė ofenzyva į mases. Mokyklose, vadinamuose kultūros namuose, įstaigose, kolchozuose organizuojami vadinami teminiai vakarai, paskaitos, pranešimai, disputai, lektoriumai ir panašiais vardais ir pretekstais žmonių suvarymai indoktrinacinėms injekcijoms. Vilniaus Komunistas (1962 kovo Nr. 3) rašo, kad "pastaruoju metu vis plačiau vystomas paskaitinis darbas pagal darbo žmonių gyvenamą vietą. Vilniuje prie namų valdybų nr. nr. 8, 16 ir 17 veikia nuolatiniai lektoriumai, kuriuos lanko namų šeimininkės, pensininkai.” Štai kuriuo būdu net tokie žmonės, kurių komunistinės indoktrinacijos mašina negali pasiekti darbovietėse ar mokyklose, yra suvaromi indoktrinacinėms injekcijoms.

Indoktrinacijos turinio kertinės atramos yra: (a) sovietinė sistema yra istorinė būtinybė ir todėl neišvengiamai užviešpataus visą pasaulį; (b) rusų tauta yra pašaukta vadovauti šios istorinės būtinybės vyksmui; (c) lietuvių tauta ir praeityje buvo, ir dabar yra, ir ateityje bus neatskiriamas rusų tautos satelitas visais savo egzistencijos aspektais: politiniu, ūkiniu ir kultūriniu; (d)

1918 atstatytos nepriklausomybės tarpsnis buvo tik kapitalistinė vergija ir imperialistinio kolonizmo intarpas; Lietuvos tikroji nepriklausomybė apsireiškia tik sovietinėje okupacijoje; (e) aukščiausioji lietuvio dorybė — atsidėjimas Kremliaus interesams; ugdymas tokio susovietinto lietuvio yra visuotinė pareiga ir ugdomasis idealas. Šia prasme Vilniaus Komunisto (1962 kovo Nr. 3, 63 psl.) būdingas pamokymas komunistinės indoktrinacijos kadrams. Esą "visiško komunizmo sąlygomis palaipsniui dils nacionalinės ribos, įsigalės bendra kalba”, tačiau "jau dabar įvairių tautybių sovietiniai žmonės laiko save bendranacionalinės (ne daugianacionalinės, kaip kad lig šiol buvo. Aut.) sovietinės šeimos nariais. Ir jeigu mūsų žmogus, atvykęs į užsienį kaip turistas arba tarnybiniais reikalais, klausiamas:    "Kas jūs?”, — tai jis sako ‘Sovietinis’ Tad ne lietuvis, ne latvis, ne estas, bet "sovietinis”.

Ypatingai intensyviai indoktrinacijos mašina veikia mokyklose. Pvz. apie Sovietų Sąjungos kompartijos XXII suvažiavimą okup. Lietuvos Švietimo Ministerijos aplinkraščiu nustatyta pradžios mokyklos I-IV klasių mokiniams dėstyti 8 pamokas vietoj gamtos pažinimo pamokų, toliau V-VI klasių mokiniams 8 pamokas vietoj istorijos pamokų, VII -X klasių mokiniams 8 pamokas vietoj istorijos ir literatūros pamokų ir baigiamosios XI klasės mokiniams apie XXII kompartijos suvažiavimą skirti 34 pamokas. Lietuvos kompartijos pirmasis sekretorius, A. Sniečkus, mokytojus yra prigrąsinęs, kad, nepaisant dėstomojo dalyko, vis-tiek, ar tai būtų matematika ar muzika, literatūra ar chemija, kiekvieno mokytojo pirmasis uždavinys, anot Sniečkaus, mokytojo garbės reikalas ugdyti mokinius komunistais.

1962 pavasarį Kremliui pertvarkius kolchozų ir sovhozų administravimą ir įsteigus vadinamas teritorines žemės ūkio gamybos valdybas, buvo ypatingai sustiprinti komunistinės indoktrinacijos kadrai kaime. Prie kiekvienos tos valdybos buvo įsteigtas etatinis partorgas, t. y. partijos organizatorius su keliais instruktoriais, ir taip pat etatinis komsorgas, t. y. komsomolo organizatorius, su keliais pagelbininkais - instruktoriais. Tuo būdu okup. Lietuvos kaimo komunistinės indoktrinacijos kadruose atsirado apie 300 naujų etatinių partorgų, komsorgų ir jų pagelbininkų - instruktorių.

Prie visų aukščiau suminėtų komunistinės indoktrinacijos kadrų pridėję dar vadinamas visuomenines organizacijas: spaliukus, pionierius, komsomolą, profsąjungas, rašytojų sąjungą, teatro draugiją, dailininkų sąjungą, žurnalistų sąjungą, architektų sąjungą3), kurios pajungtos komunistinės indoktrinacijos uždaviniams vykdyti, — galime susidaryti okup. Lietuvos komunistinės indoktrinacijos mašinos apytikrį vaizdą. O turėdami minty, kad šios mašinos veikimą kompartija visokeriopai skatina ir visomis sovietinės antvalstybės priemonėmis paremia, — galime suvokti ir šios indoktrinacinės mašinerijos veikimo intensyvumą.

s) Sovietinės antvalstybės unitarizmui būdingas yra faktas, kad visos šios organizacijos, nors savo pavadinimuose ir turi pažyminį “LTSR”, atseit, “Lietuvos”, — yra tik atitinkamų Sov. Sąjungos organizacijų padaliniai, kaip kad Lietuvos kompartija yra tik Sov. Sąjungos kompartijos padalinys. Kokia sovietinė “pažanga”, palyginti su carine okupacija, kai lietuviai vis dėlto galėjo turėti savo savarankiškas meno, mokslo, švietimo organizacijas!

Rusifikacija be kaukės

Komunistinė indoktrinacija yra ne kas kita, kaip šiek tiek maskuotos rusifikacijos aspektas. Lygiagrečiai indoktrinacijai eina lygiai sistemingos pastangos atviros rusifikacijos Pirmiausia per užkorimą rusų kalbos. Anot Sniečkaus, “Galinga Tarybų Sąjungos tautų bendravimo ir draugystės stiprinimo priemonė yra rusų kalba”.

Stalino laikais okup. Lietuvos teismo kalba buvo lietuvių kalba, o jos nemokantieji naudojosi vertėjo pagalba. Chruščiovo teisminė reforma į byloseną įvedė greta respublikos kalbos ir kitas kalbas, faktiškai rusų kalbą. Tuo būdu respublikos teisėjai ir teismo tarnautojai įpareigoti mokėti ir bylas vesti rusų kalba, o rusai kolonistai įgalinti negližuoti respublikos kalbą.

Stalino laikais okup. Lietuvos mokyklose dėstomoji kalba buvo gimtoji kalba, atseit, respublikos kalba, o rusų, lenkų mokyklose respublikos kalba stovėjo toje pačioje plotmėje, kaip rusų kalba lietuvių mokyklose. Chruščiovo mokyklinė reforma panaikino Stalino konstitucijos nuostatą dėl gimtosios kalbos privalomumo mokyklose ir nustatė, kad mokyklos kalbą nusprendžia mokinių tėvai. Tuo būdu ne tik į okup. Lietuvą importuoti rusai kolonistai atpalaiduoti nuo pareigos savo vaikus mokyti lietuvių kalbos, bet ir patys lietuvių mokinių tėvai išstatyti komunistinės indoktrinacijos spaudimui pasirinkti rusų kalbą.

Iš 76 vidurinių specialinių mokyklų 6 dėstomoji kalba yra rusų, o 25 dėstoma lietuvių ir rusų kalbomis. Tad 40% vidurinių specialinių okup. Lietuvos mokyklų yra iš dalies ar visai surusintos. Aukštojo mokslo mokyklose visa eilė dalykų dėstoma lietuvių ir rusų kalbomis, o kai kurie dalykai — tik rusų kalba. Bendrojo lavinimo mokyklose rusų kalba privaloma nuo pradžios mokyklos antrosios klasės. Išskyrus lituanistikos vadovėlius, visi kiti yra vertimai iš atitinkamų rusų vadovėlių. Aritmetikos, algebros, geometrijos, fizikos, braižybos uždavinių pavyzdžiai yra tik rusiški. Ogi ir lituanistikos vadovėlių pavyzdžiai dažnai taip pat specialiai rusiški. Pvz. III klasės lietuvių kalbos vadovėlis mirgėte mirga tokiais pavyzdžiais: “Mūsų Tėvynė yra Tarybų Sąjunga,” “Mūsų Tėvynės sostinė yra Maskva”, "Visoms Tarybų Sąjungos tautoms daugiausia padeda didžioji rusų tauta”, “Gera vaikams gyventi Tarybų šalyje”, ir pn.

Be rusinimo pačioje mokykloje plačiai vartojamos užklasinės priemonės: lietuvių mokinių susirašinėjimas su rusais mokiniais, bendros lietuvių ir rusų mokinių stovyklos, bendros ekskursijos, bendros parodos, bendros vadinamos draugystės savaitės ar dienos, bendri vadinamos tautų brolybės vakarai, susitikimai su sovietų armijos dalinių kariais, ekskursijos į Leningradą,, į Maskvą ir į kitus Rusijos miestus. Greta to, "Į sovietinių nacijų vientisumą veda ir meno bei literatūros bendros dekados, įvairių respublikų rašytojų ir meno darbuotojų susirinkimai..., teatrų gastrolės” ir tokie įvykiai kaip Lietuvos, Gudijos ir Kaliningrado "aukštųjų mokyklų studentų tarprespublikiniai seminarai ir konferencijos bei vasaros stovyklos".

Rusinimo pastangose pastaruoju metu būdingas yra ir toks reiškinys: okup. Lietuvos dailininkų sąjungos suvažiavime (1962. 2. 9-10), okup. Lietuvos kompozitorių sąjungos susuvažiavime (1962. 2. 9-10), okup. Lietuvos žurnalistų suvažiavime (1962. 2. 28) vis dalyvavo gausus būrys vadinamų svečių iš Maskvos, Leningrado ir vadinamų broliškų respublikų. Pvz. kompozitorių suvažiavime tokių "svečių” viešai pasireiškė ne mažiau kaip 7, dailininkų suvažiavime — ne mažiau kaip 10, o teatro draugijos suvažiavime ne mažiau kaip 12, įskaitant Armėnijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Uzbekijos, Kirgizijos "brolius”.

Radijo ir spaudos vaidmeniui rusinimo pastangose pavaizduoti užtenka pacituoti kai kurias ištraukas iš 1961. 4. 26. Komjaunimo Tiesos. Antraštė: "Maskva brangi, tu mano mylimiausioji!” Tekste:    "Maskva!

Koks reikšmingas šis žodis kiekvienam mūsų šalies piliečiui, kiekvienam doram mūsų planetos darbo žmogui... Jame didis pavyzdys viso pasaulio paprastiems žmonėms... Daug įvairių tautų gyvena mūsų šalyje, ir kiekviena jų šlovina Maskvą, nes ji kaip rūpestinga motina nepaliaujamai rūpinasi jų laime ir gerove... 1940 metais lietuvių tauta, ... Lietuvos darbo žmonės pirmą kartą Maskvą atvirai pavadino savo sostine... Tie ir anksčiau visa širdimi linko į Maskvą... Šiandien Komjaunimo Tiesa pasakoja apie Maskvą, apie milžinišką ir įvairiapusišką pagalbą, kurią ji teikia lietuvių tautai. Atidžiai įsigilink į šias eilutes, jaunasis drauge, ir tave su nauja jėga apims begalinės meilės jausmas: tu vėl panorėsi patekti į Maskvą, nusilenkti amžinai jaunam Kremliui, pasakyti ačiū Komunistų partijai...”

Tiek komunistinė indoktrinacija, tiek atviroji rusifikacija okup. Lietuvoje yra sovietinės antvalstybės politikos viena iš magistralių į sovietinį monolitiškumą, būtent, magistralė pakeisti mūsų tautos lietuviškajai kultūrai “tarptautine” sovietine kultūra ir lietuvių kalbai — rusų kalba.

Trečioji magistralė — gyventojų sudėties keitimas

Ir vis dėlto Kremlius nepasitiki nė sovietinės antvalstybės politinio — administracinio ir ūkinio unitarizmo sąrangoje sistemingai ir nuolat veikiančios didžiulės indoktrinacijos bei rusinimo mašinerijos išdavomis. Nepasitiki, kad komunistinės indoktrinacijos ir rusinimo nuodai suardytų lietuvių tautinės individualybės substanciją ir iš mūsų tautos padarytų tik vadinamos bendranacionalinės unitarinės sovietinės antvalstybės integralią dalį. Šį Kremliaus nepasitikėjimą labiausiai pabrėžia jo pastangos okup. Lietuvos gyventojų sudėčiai pakeisti. "Atskiros sąjunginės respublikos metai iš metų vis daugiau ir daugiau tampa daugianacionalinėmis”, prisipažįsta Maskvos Pravda. (1961. 3. 17). Kad sovietinė antvalstybė taptų bendranacionaline, Sovietų Sąjungos tautinės respublikos paverčiamos daugianacionalinėmis,....

Sovietinė antvalstybės tautinių respublikų    “daugianacionalinimo’’ procese pažymėtinas yra tas faktas, kad rusų infiltracija pirmiausia yra atkreipta į respublikos tautinės substancijos viršutinį sluoksnį. Šiuo būdu Kremlius taiko pirmoj eilėj rusiška priemaiša atskiesti respublikos politiniam, ūkiniam ir kultūriniam gyvenimui labiausiai reikšmingą sluogsnį. Pvz. Lietuvos kompartijoje, kuri kaip Kremliaus patikėtinis okup. Lietuvoje, palyginti su kitais gyventojų sluoksniais, yra nepaprastai privilegijuota, rusų elementas yra ypatingai gausus. Pagal Lietuvos kompartijos XIII suvažiavimo (1961. 9. 27-29) duomenis jo delegatų lietuvių buvo 58,8% visų delegatų, o rusų 26,9%, nors pagal gyventojų surašymo duomenis okup. Lietuvoje lietuvių yra 79,3% visų gyventojų, o rusų — 8,5%. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kur yra daugiausia importuota rusų kolonistų, yra 49% visų Lietuvos kompartijos narių. Klaidinga būtų prielaida, kad lietuviai sąmoningai kompartijos vengia. Atvirkščiai, Lietuvos kompartija vengia lietuvių, nes Kremliui rūpi, kad ji būtų daugianacionalinė ir su laiku virstų bendranacionaline, sovietiniu žargonu tariant. Ši Kremliaus linija raudona gija driekiasi per visą Lietuvos kompartijos organizaciją, taip pat ir per respublikinę administraciją.

Lietuvos kompartijos XIII suvažiavimo 1961 "išrinktame" jos Centro Komitete rusai sudaro 28,4% visų komiteto narių. Lietuvos kompartijos delegacijoje į Sov. Sąjungos kompartijos XXII suvažiavimą 1961 rusai sudarė 32,2% visų delegatų, 10 rusų tarp 31 delegato.

Lietuvos kompartijos rajoninėse ir vadinamų pirminių organizacijų (skyrių) vadovybėse rusai sudaro apie 26% visų narių. Paskelbus kompartijos naujo statuto projektą, Vilniaus Komunistas (1961 spalio, Nr. 10) paskelbė statuto projektui siūlomas pataisas, kad, renkant partijos pareigūnus ar atstovus, būtų leista pastatyti kandidatų daugiau negu reikia išrinkti, kad balsuotojai galėtų pasirinkti. Kadangi tokia pataisa galėtų sukliudyti rusų infiltraciją į Lietuvos kompartijos organizaciją, Kremliuje atgarsio ji nerado.

Lygiai “sudaugianadonalinta” yra ir Lietuvos administracija. Iš 209 okup. Lietuvos aukščiausio sovieto narių — 32 yra rusai. Iš okup. Lietuvos 35 delegatų Sovietų Sąjungos aukščiausiame soviete 11 yra rusų. Tarp jų 3 yra paties Kremliaus aukšti pareigūnai, jokių ryšių su Lietuva neturintieji: Sovietų armijos ir laivyno vyr. politinės valdybos pavaduotojas gen. Jefimovas, Sov. Sąjungos kompartijos Centro Komiteto skyriaus vedėjas D. Polikarpovas ir Sov. Sąjungos plano komiteto pirmininko pavaduotojas — Sov. Sąjungos ministeris V. Zotovas. Okup. Lietuvos ūkio tarybos pirmininkas, jo pavaduotojas ir 6 tarybos valdybų, 6 iš 12, viršininkai yra rusai. Okup. Lietuvos aukščiausiojo teismo priesėdų 29,4% yra rusai. O pvz. Vilniaus teisėjais yra Nina Bogomolova, A. Glušakovas, P. Grosevas, M. Kuznecovas, A. Krasovskis.

Tačiau okupuotos Lietuvos "dau-gianacionalinimo” procesas nėra aprėžtas tik kompartijos organizacija ir administracijos etatais. Jis apima ir visą okup. Lietuvos pramonę bei prekybą. Beveik kiekvienoje pramonės įmonėje ar prekybos įstaigoje , pradedant didžiaisiais fabrikais — Kauno turbinų, Petrašiūnų popierio, Vilniaus grąžtų, elektros aparatų, Šiaulių batų, Akmenės cemento, Kauno audimo — ir baigiant siuvyklomis, valgyklomis, kioskais, — visur aptinkame vadovybėje, meistruose ar tarnautojuose rusų kolonistų. Kai kurių mūsų inžinierių skaičiavimu, jei okup. Lietuvoje iki 1970 Kremliui pavyktų įvykdyti savo planus, tai ryšium su tuo jam susidarytų galimybė importuoti į okupuotą Lietuvą apie pusę milijono rusų kolonistų.. Lietuvių kontingentas Lietuvoje dėl to nuo dabartinių 79,3% tada nukristų iki 62% visų gyventojų.

Po 1962 pavasario kolchozų administracinės reformos rusų kolonistų jau pasirodo ir kolchozų vadovybėse.

Absoliučiai be pagrindo yra prielaida, kad rusai gabenami į okup. Lietuvą dėl specialistų trūkumo. Atvirkščiai, lietuviai specialistai — technikai, mašinistai, gydytojai, inžinieriai -— išvykdinami į Altajų, Kazachstaną ir t. t., o į okup. Lietuvą importuojami rusai kolonistai. Pvz. Klaipėdoje turime gydytojus

L. Dionišiną, A. Švarcevą ir pn., o lietuviai gydytojai Kęstutis Dalinda, Algimantas Petrulis ir kt. išvykdinti į Altajų.

* * *

Sovietinės antvalstybės totalistinio unitarizmo trys magistralės, nors tik schematiškai pavaizduotos, rodo, kokiai likiminei grėsmei šiandieną yra išstatyta mūsų tautos egzistencija ir kokią žūtbūtinę kovą pavergtasis lietuvis turi ir turės kovoti, kad išliktų lietuviu. Teisingai gairėse Į Pilnutinę Demokratiją sakoma, kad “Antvalstybinis totalizmas būtų, nepalyginti, baisesnis už atskiros valstybės (vidaus) totalizmą” (44 psp.).