LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO PROBLEMA

DR. J. GIRNIAUS KNYGOJE ―TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ

ANDRIUS BALTINIS

1. TAUTOS KILMĖ IR SAMPRATA

Tautines gyvybės išlaikymas šiandien yra tapęs vienas iš didžiųjų mūsų uždavinių ir sunkiausiai išsprendžiamą problema. Į šios problemos sprendimą prasmingai įsijungia dr. J. Girnius savo naujuoju veikalu — Tauta ir tautinė ištikimybė. Tarp nedaugelio lietuvių, kurie yra lietę šį klausimą filosofiniu žvilgiu, dr. Girnius ūžimai pirmą vietą. Jo veikalui būdingas gilus dalyko suvokimas, principinis pagrindiniais klausimais nusistatymas ir vispusiškas analitiko ir sintetiko pajėgumas. Be to, jis yra ieškotojas, kuris ne pasitenkina tradicinėmis pažiūromis, bet stengiasi jas gerinti ir pritaikyti esamai tikrovei.


Dr. Juozas Girnius, neseniai pasirodžiusios knygos Tauta ir tautinė ištikimybė autorius. Nuor. V. Maželio


Kun. dr. Andrius Baltinis, Lietuvių Gydytojų Sąjungos premijuotų straipsnių pirmosios premijos laimėtojas

JUOZAS GIRNIUS,

Nepriklausomos Lietuvos išugdytas intelektualas, gimė 1915 m. Sudeikiuose, Utenos aps. Aukštuosius mokslus baigė Vytauto Didžiojo universitete Kaune 1936    m., juos gilino Louvaine, Freiburge i. Br. ir Paryžiaus Sorbonoje. Filosofijos daktaro laipsnį įsigijo Montrealio universitete Kanadoj 1951 m. Vytauto Didžiojo universitete filosofijos fakultete dėstė filosofinius dalykus 1941 -1944 m. Nuo 1953 m. Lietuvių Enciklopedijos redaktorius Bostone, taip pat Aidų ir Literatūros Lankų redakcinių kolektyvų narys. Reiškiasi visuomeniniame lietuvių gyvenime, ypačiai akademiniame jaunime ir Lietuvių Fronto Bičiulių eilėse. Savo straipsnius skelbė Logos, Židiny, LKMA Suvažiavimo Darbuose Lietuvoje, o svetur — Tremtinių Mokykloje, Aiduose, Literatūros Lankuose, taip pat Tremties Metų, Žemės antologijose ir lietuviškojo liberalizmo leidiniuose. Atskirai Juozo Girniaus išleisti šie darbai:

Lietuviškojo charakterio problema 1947,
Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje 1947,
Laisvė ir būtis (doktorato disertacijos santrauka) 1953,
Žmogus be Dievo (Aidų 1957 m. premijuota studija rankraštyje),
Tauta ir tautinė ištikimybė 1961.

Pagal savo planą autorius pradeda veikalą tautos sąvokos analize, nes tauta yra vertinimo matas ir augščiausioji vertybė, kuria remiasi tautinė ištikimybė. Kalbant apie tautą, pirmiausiai iškyla klausimas, kas verčia žmones bendrauti vienus su kitais, jungtis į grupes bei bendruomenes? Dr. Girnius teigia, kad žmogaus prigimtyje yra įgimtas palinkimas bendrauti su kitais, kad žmogus pačia savo prigimtimi yra apspręstas būti ne vienas, bet drauge: “Tik žmogus gyvena visuomeniškai, ne tik paprastai drauge su kitais būdamas, bet ir esmiškai jų privaiė-damas” (19 p.). Bendruomenė yra pagrindinė visuomeniškumo lytis ir tauta yra pagrindinė bendruomenė. (17 p.)”.

Išeidamas iš šios sampratos, autorius iškelia tas savybes bei elementus, kurie sudaro tautą: rasę arba bendrą kilmę, kalbą, gyvenimo būdą, istorinį likimą ir tautinę kultūrą. Jų atskirai autorius nelaiko užtenkamais tautinei bendruomenei kurti, bet visus kartu paimtus laiko reikšmingais tautos nariams tarp savęs jungti. Svarbiu veiksniu tautinei bendruomenei kurti ir jai išlaikyti autorius pripažįsta tik tautinę kultūrą: “Kultūra sukuria tautą, nes jai priklauso visi tie ryšiai, kurie sieja tautą. Kalba yra kultūrinė apraiška. Žmoniškasis gyvenimo būdas yra iš esmės kultūrinis dėl to, kad jis yra kultūrinė būtybė, ne tik paprastai laike trunkanti, bet ir jį pripildanti savo kūrybiniais žygiais. Tai visa niekam negali kelti klausimo (79 p.).”

Nors autorius ir mano, kad tai niekam negali kelti klausimo, tačiau čia gali iškilti daug klausimų dėl to, kad čia skirta permažai vietos kultūros kūrėjui — žmogui, kuris yra kultūros pagrindas, bet perdaug pačiai kultūrai, kuri, tarsi, kuria lietuviškumą. Ar kultūra kaip tokia jau turi savyje lietuviškumo pradus? Ar ji keičia žmogų pačiose jo gelmėse, ir jei keičia, ar apsprendžia jo dvasinius vyksmus? Ar žmogus kaip asmuo negali šiai kultūrinei įtakai pasipriešinti ? Ar kultūra keičia tik atskirą žmogų, ar ir tautą?

Į šiuos čia iškeltus klausimus išsamiai atsako pats autorius sekančiame skyriuje, kalbėdamas apie tautą ir asmenį: “Kai tautą aptariame kultūra, tai iš tiesų žiūrime tik to objektyvaus ryšio, kuris tautos narius sieja į vieningą bendruomenę. To nepakanka. Drauge turime žiūrėti ir to, kad šiuo ryšiu yra siejami žmonės, kurie patys yra kultūros subjektai, jos kūrėjai ir nešėjai. Tauta pati save kuria, kurdama savo kultūrą (38 p.).” Iškeldamas tautą kaip subjektą, autorius aptaria tautinę sąmonę, jos reikšmę tautos gyvenime, pakeldamas ją į moralinę tautos vienybę ir išvesdamas iš jos patriotizmą: “Tautinė sąmonė atskirame individe išsiskleidžia patriotizmu (96 p.).”

Bet čia, kur autorius kalba apie patriotizmą ir meilės ryšį, kuris jungia tautos narius tarp savęs, kai ko pritrūksta. Tautos sąmonė gali reikštis įvairiais būdais. Vienas tų sąmonės pasireiškimo būdų yra tautų vadai. Jei autorius tvirtina, kad niekas tautų neveda ir tautos vado žodis yra tuščias (39 p.), tai šis tvirtinimas kyla iš to, kad mūsų laikais tautos vado samprata yra iškreipta. Iš vienos puses tvirtinama, kad tautos vadu galima tapti juridiškai ar formaliai išrenkant, o iš antros, kad tautos vadai savo teises remia jėga. Abu šie nesusipratimai su savo siaubingomis pasėkomis yra privedę daugelį mąstytojų prie iki galo neišmąstytos išvados: tautos vado idėjos paneigimo.

Dabarties tautų gyvenime yra daug problemų, kurios rišasi su tautos vadais. Tačiau šios problemos yra taip senos, kaip ir pačios tautos. Kiek istorija siekia, kur tik buvo bendruomenės, ten buvo ir jų vadai, nežiūrint, kokiais vardais jie buvo vadinami. Jie visai neturėjo nieko bendro su juridine teise ar galia, nes kiekvienas jų buvo išaugęs iš savo aplinkos, iš savo grupės sąmonės. Gandi be jokios politinės galios ir formalaus pagrindo buvo indų tautos vadas. Toks buvo Muchamedas arabams, Garibaldi italams, Napoleonas prancūzams, Basanavičius, Kudirka, Valančius lietuviams. Tautinės sąmonės išraiškai, kuri jungia tautos narius, yra vadai, didžios asmenybės religinėje, politinėje, ar karinėje srityje. Vadai yra kažkokia natūrali atranka, kuri atstovauja tautų sąmonei, jos sielai ir pašaukimui. Mūsų laikais yra išblėsusi pagarba autoritetams ir vertybėms. Tačiau yra nepaneigiama tiesa, kad tautos sąmonę ugdo didelės vadovaujančios asmenybės, kurios kilusios iš pačios tautos, pajėgia atspėti savo tautos ir savo meto reikalavimus ir veda tautą prie jų realizavimo. Tai yra vienas iš tautos sąmonės apsireiškimo būdų, ir tauta juose mokosi pažinti ir vertinti save.

Tauta pagal autoriaus sampratą yra kažkas pirmykščio, natūralaus ir organiško. Įsijungimas į tautą praturtina individo dvasią ir išsprendžia visas individo problemas, įprasmindamas jo gyvenimą.. žmogus gali prasmiškai gyventi ir kurti tik likdamas savo tautoje.

2. TAUTINES IŠTIKIMYBĖS PAGRINDAI

Iš šios tautos esmės sampratos autorius išveda tautines pareigas, ištikimybę savo tautai svetur. Čia jam tenka spręsti patį sunkiausią klausimą, tautos santykį su kraštu ir jos galimybę išlikti tauta, netekus krašto: “Nors tauta turi savo gyvenamą kraštą, bet jos egzistencija nėra su kraštu nelygstamai susieta (130-131 p.).” Nors iš tikro kraštas nėra absoliučiai reikalingas tautai, tačiau istorija ir gyvenimo tikrovė rodo, kad tautos išlikimas yra glaudžiai susijęs su gyvenamuoju kraštu. Tauta, kuri praranda kraštą, yra pasmerkta išnykti. Pradžioj ji lieka išsklaidyta žmonių bendruomenė, kuri tam tikrą laiką palaiko ryšius tarp savęs, bet vėliau asimiliuojasi. Tai rodo ir žydų tautos likimas, kurie, nežiūrint į nuostabų jų tautos išsilaikymą, vis dėlto turi milžiniškų nuostolių, kylančių iš sutirpimo kitų tautų tarpe. Tai suprasdami jie ir dėjo visas pastangas atgauti savo kraštą. Tautos yra iškovojusios tiek daug kruvinų kovų dėl savo žemės, nes jos ten mato savo egzistencijos pagrindus. Nors autorius teisingai pabrėžia, kad tautai priklausome pačia savo būtimi, o ne vieta, kurioje gyvename (199 p.), tačiau gyvenamoji vieta giliai įsispaudžia į tautos būtį, todėl kai kurie mąstytojai geografinę erdvę priskiria esmingai prie tautos elementų.

Labai svarbus yra šis skyrius, kur autorius liečia lietuvybės išlaikymo problemą ir ją nesugriaunamais argumentais pagrindžia taip stipriai, kad jiems pasiprie šinti iš viso negalima, nors nutautėjimo pavojus visiems labai didelis, ir visi nutautėjimu nusikalstame, nors daugelis tos kaltės sąmoningai ir nejaučiam. Čia išsklaidomos visos abejonės ir nušviečiami labai giliai ir visapusiškai klausimai šiose labai labai svarbiose problemose.

Ne kartą yra tvirtinta, kad žmogus yra būtis, kurio likimas yra keistis, vystytis ir keičiantis siekti vis didesnio tobulumo. Bet taip pat sakoma, gal net ir dažniau, kad tikras vyras yra tas, kuris yra tvirtas ir pastovus kaip uola, kurio sprendimai yra neabejotini ir žodis nemainomas. Abi šios nuomonės turi pagrindo ir abi yra teisingos. Yra dalykų, kuriuos žmogus gali ir turi keisti ir pats su jais keistis, bet yra ir tokių dalykų, nuo kurių atsisakymas reiškia žmogaus žlugimą. Žmogus gali keistis tik iki tam tikros ribos: jis neturi prarasti pats savęs.

Šiuose skyriuose dr. J. Girnius ir iškelia tuos pagrindus, kurių turi laikytis lietuvis, jei nenori prarasti savęs kaip žmogaus ir kaip savo tautos nario. Koks jo ryšys su tauta, kokie santykiai tarp savęs išeivijoje turi būti, kaip turi reikštis lietuviškoji kultūra ir kaip ji turi būti perteikta jaunosioms kartoms, yra tie didieji klausimai, į kuriuos autorius duoda visapusiškus, išsamius atsakymus.

3. REZISTENCINIS TIKĖJIMAS — TAUTINĖS IŠTIKIMYBĖS PAGRINDAS

Tautų išsilaikymo pagrindų yra visada daug ir jie visi tarp savęs glaudžiai jungiasi. Jų daug ir mums lietuviams, išsklaidytiems tremties sąlygose. Visus šiuos pagrindus dr. J. Girnius nuosekliai išanalizavo savo veikale ir pagrindė juos nepaneigiamais argumentais, paimtais iš visų gyvenimo sričių. Baigdamas savo veikalą, juos suveda j vieną reikalavimą, kuris apima visus, ir yra pats svarbiausias: į rezistencinį tikėjimą kaip tautinės ištikimybės sielą. Kad būtų galimas šis rezistencinis tikėjimas, reikalinga, kad apskritai būtų žmonių, kurie laikytų save lietuviais ir norėtų, kad ir visi kiti tokiais būtų, su kuriais glaudžiai susiję, jie galėtų kurti savo ypatingą lietuviškąjį gyvenimą. Jų dvasios nuotaika turi būti idealizmas ir rezistencija. Rezistencija, tai aktyvus realizmas, kurio principas yra ne rezignacija, o rezistencija, t. y., nepasidavimas, o pasipriešinimas (234 p.). Idealizmas yra ne aklumas tikrovei, o atvirumas idealui. Idealas yra tai, ko žmogus gali siekti būdamas laisvas, ir drauge tai, ko žmogui verta siekti savo esmei išskleisti (300 p.). Šiais žodžiais yra išreikštas mūsų nusistatymas, kuris sujungtas su tautine kūryba, yra lietuvybės išlaikymo pagrindas.

Kaip matyti iš to, kas pasakyta, dr. J. Girniaus knyga apima tokią klausimų daugybę ir įvairumą, kurie sunku apibūdinti recenzijoje. Ši knyga skatina mąstyti, išsiaiškinti sąvokas, žadina ieškojimo dvasią ir ji iš tikrųjų yra labai brangi ir vertinga kiekvienam mūsų, kuris nori suprasti save, savo gyvenamąjį metą, mūsų dienų pasaulį ir savo padėtį jame. Ją tad turi skaityti ir studijuoti kiekvienas, kuris nori išlikti žmogum ir lietuviu ir neprarasti savęs moderniojo gyvenimo kryžkelėje.