Partizanai: Istorija ir dabartis

SVEIKATOS REIKALAI AMERIKOJE

Dr. Zigmas Brinkis, Europos universitetų auklėtinis, žvelgia į sveikatos reikalų tvarkymą Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

ZIGMAS BRINKIS

Jos pradžia ir išryškėjimas * Nueitas kelias * Tikslai ir laimėjimai * Socialinės medicinos sudėtingumas * Kaip ji tvarkoma Vakarų Vokietijoj, kituose Europos kraštuose ir Sovietų Sąjungoje * Socialinė medicina nėra išmalda, bet visuomenės pareiga individui.

Medicina JAV tiek teoretinėje, tiek praktinėje ir techninėje srityje stovi žymiai aukščiau, negu Europoje ar kuriame kitame kontinente. Deja, to paties negalima pasakyti apie medicinos pažangą socialinėje srityje. Čia amerikiečiai ne tik neprilygsta pažangiems Europos kraštams, bet kai kuriais atžvilgiais yra gerokai atsilikę.

Kraštas yra materialiai pajėgus, vaistų netrūksta, gausu modernių ligoninių ir laboratorijų su brangiais, komplikuotais tyrimų įrengimais. Ligoninių yra kelių rūšių: privačių ir prabangių turtingiems, pusiau privačių — mažiau pasiturintiems ir valstybinių bei miestų ligoninių, skirtų chroniškiems psichiškai nesveikiems arba visai neturtingiems ligoniams.

Pati sveikatos reikalų santvarka yra liberalinė. Gydytojas yra laisvos profesijos atstovas, ir jo praktika remiasi betarpiškai asmeniniu kontaktu su ligoniais. Jis pats pasirenka darbo kabinetą ir nusistato sau priėmimo valandas. Su ligoniu tiesiogiai susitaria dėl atlyginimo ir jį gauna betarpiškai. Laisvai savo nuožiūra išrašo vaistus, o ligonis laisvai renkasi gydytoją. Valdžios įstaigos labai mažai teturi kontrolės.

Gydytojai dažniausiai yra baigę privačius universitetus. Susiorganizavę į AMA — Amerikos Gydytojų Sąjungą — kuri yra gana pajėgi ir įtakinga organizacija, jie esama santvarka yra patenkinti ir visomis priemonėmis kovoja už jos tolimesnį išlaikymą.

Medicinos patarnavimai, ypač chirurginiai, yra nepaprastai brangūs. Mažiau pasiturinčiam amerikiečiui sunkesnė liga ir didesnė operacija gali reikšti finansinę katastrofą, nes valstybinio sveikatos draudimo nėra. ši problema tampa ypatingai aktuali vyresnio amžiaus žmonėms, kurie, sulaukę 65 metų amžiaus, išeina į pensiją ar šiaip turi pasitraukti iš darbo.

Modernioji medicina taip sumažino gyventojų mirtingumą, kad maždaug kas treji metai Amerikoje priauga vienas milijonas žmonių, turinčių 65 ar daugiau metų amžiaus. Šita grupė yra sparčiausiai auganti gyventojų dalis.

Šiuo metu ji turi apie 16 mil. narių (1970 tikimasi 20 mil.). Maždaug vienas trečdalis šitų žmonių yra peržengę 75-tąjį gimtadienį, o kas septintas jų — yra pasiekęs net 80-tuosius metus. Senelių prieglaudose gyventojų amžiaus vidurkis yra taip pat maždaug 80 metų. Du trečdaliu jų sudaro moterys.

SVEIKATOS REIKALAI KAIP SOCIALINE IR POLITINE PROBLEMA

Gyventojų mirtingumo sumažėjimas * Senesniųjų grupės didėjimas * Jų ekonominė padėtis ir dažni negalavimai * Privatus draudimas seniesiems

Iš šitų 65 ar daugiau metus amžiaus sulaukusių, 60% turi mažiau pajamų, negu 1000 dol. per metus:    20% turi tarp 1000 ir

2000 dol. pajamų per metus, dar mažesnis procentas turi virš 2000 dol. ir tik kokie 4% turi virš 5000 dol. pajamų per metus.

Pagal Senato pakomitečio vestus apklausinėjimus tik maždaug 37% šitos grupės žmonių teturi iki 200 dol. atliekamų santaupų nelaimingo atsitikimo ar ligos atveju. Gi galimybė šito amžiaus žmonėms yra labai didele, o taip pat ir nelaimingi atsitikimai būna dažnesni. Ypač charakteringi šitame amžiuje yra chroniški susirgimai, kurie pas senesniuosius pasitaiko 2—3 kartus dažniau, negu likusioje gyventojų dalyje. Matuojant susirgimų ilgį pagal ligoninėje išbūtų dienų skaičių, liga pas juos užsitęsia mažiausiai 2 kartus ilgiau, negu vidutiniškai.

Dėl šitų priežasčių senesnieji, lyginant juos pavieniui, turi žymiai daugiau (maždaug 90%) mediciniškų išlaidų, negu proporcigai likusioji gyventojų dalis. Už ligonines jiems tenka mokėti 120% daugiau, negu kiti gyventojai moka, o kas liečia vaistų išlaidas — disproporcija yra dar didesnė. Turint galvoje, kad po antrojo Pasaulinio karo, apskritai, mediciniškos išlaidos padvigubėjo, o ligoninės išlaidos kyla kas metai beveik 5% — padėtis šitiems žmonėms darosi vis sunkesnė. Yra aišku, kad ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju senesnieji patys vieni nepajėgūs išspręsti šitų ekonominių problemų, susijusių su jų medicinišku aprūpinimu.

Tas pats senato pakomitečio pranešimas toliau rodo, kad šitie žmonės, jeigu ir norėtų užsidirbti iš šalies, jie tam neturi progos. Gamybos technika yra taip pažengusi, kad šiandien tik trečdalis tų virš 65 metų amžiaus tedirba, kai tuo tarpu prieš 50 metų jų dirbo daugiau, negu du trečdaliai-

Tiesa, privačios draudimo įstaigos JAV auga nepaprastai greitai. Maždaug 123 milijonai gyventojų šiuo metu turi vienokį ar kitokį savanorišką sveikatos draudimą, kuris bent padengia medicinos išlaidas. Tačiau sveikatos draudimas tiems, kurie yra sulaukę 65 ar daugiau metų amžiaus, savo esmėje yra netinkamas. Senesnieji nepajėgia mokėti tokio dydžio draudimo mokesčių, kokius moka vidutiniškai gyventojai, o draudimo įstaigos negali apmokėti jų mediciniškų sąskaitų, jei tegauna tik tiek draudimo mokesčių, kiek senesnieji pajėgia mokėti. Todėl nenuostabu, kad tik 39% gyventojų virš 65 metų teturi sveikatos draudimą. Likusioji dalis yra palikta be draudimo, ir ji sudaro nemažą socialinę problemą. Kartu ši grupė yra ir viena iš svarbesniųjų politinių problemų, ypač prezidentinių rinkimų metų. Tuomet abi partijos žada federalinę paramą sveikatos reikalams, bet nesutaria, kokia forma ta parama turėtų būti teikiama.

SIŪLYMAI SVEIKATOS REIKALAMS TVARKYTI

Demokratų noras praplėsti socialinį draudimą * Organizuotas gydytojų, ligoninių ir privačių sveikatos draudimo įstaigų nepritarimas * Nauji planai ir projektai * Dabartinės administracijos norai ir sunkumai

Demokratai siūlo praplėsti esamą socialinio draudimo sistemą ir per ją teikti medicinišką aprūpinimą seniesiems. Jau 1943 metais Gallupo instituto duomenimis 59% viešosios opinijos pasisakė už socialinio draudimo praplėtimą — padengti medicinos patarnavimo išlaidas. Deja, atitinkamo įstatymo tuo reikalu ir šiandien Kongresui nepavyko pravesti, nes tam atkakliai priešinasi Amerikos Gydytojų Są-ga, Amerikos Ligoninių Są-ga, Amerikos Dantų Gydytojų Są-ga ir visos privačios draudimo įstaigos. Projektą palaiko tik darbininkija. Darbininkų sąjungos aiškiai pasisako už tokio plano įgyvendinimą ir todėl visapusiškai jį remia.

Respublikonai visuomet buvo ir yra priešingi betkokiam įstatymo projektui, kuris, panaudodamas socialinio draudimo sistemą, per jį teiktų medicinišką aprūpinimą. Tam jie galbūt turi keletą argumentų, bet svarbiausias iš jų, atrodo, yra tai, kad panaudojant socialinį draudimą — programa taptų privaloma kiekvienam, kaip yra privalomi socialinio draudimo mokesčiai. Jų manymu tai jau būtų naudojama prievarta ir pažeidžiamos žmogaus laisvės. Be to, tai jau būtų “tikras žingsnis į socialinę mediciną.”

Buvęs sveikatos sekretorius Flemming bandė šį klausimą spręsti. Virš metų jis studijavo galimybes, kaip finansuoti mediciniškus patarnavimus seniesiems. Pagaliau sudarė planą, kuris savanorišku pagrindu apdraustų senesniuosius taip, kad susirgęs asmuo pirmuosius 250 dol. mediciniškos sąskaitos mokėtų pats be pagalbos (panašiai kaip automobilio draudime), o po to mokėtų tik 20%. Kitais žodžiais tariant, Flemmingo planas apsiriboja sumokėti senesniesiems 80% mediciniškų išlaidų, bet tik po to, kai jie sunaudoja savo privačias santaupas. Planas būtų atskirtas nuo socialinio draudimo ir būtų vykdomas arba tiesioginiai pačių etatų arba per privačias draudimo įstaigas. Maždaug apie 600 mil. dolerių federalinė pagalba kas metai būtų reikalinga sąskaitų padengimui. Tie senesnieji, kurie nenorėtų priklausyti anksčiau minėtam planui, gautų dalinę federalinę pagalbą privačiai pasirinktam mediciniškam draudimui mokėti. Kongrese planas nepraėjo.

Paskutiniaisiais metais, ypač nuo 1957 metų demokratai pradėjo vis daugiau kovoti dėl federalinės valdžios įtraukimo dalyvauti sveikatos draudime. Daug dėmesio buvo skiriama taip vadinamam Forand projektui, pagal kurį federalinė valdžia mokėtų 60 dienų ligoninės išlaidas, reikalingų operacijų išlaidas ir iki 120 dienų pripažintų prieglaudų išlaidas. Šitokiu planu pasinaudotų virš 10 mil. gyventojų, priklausančių socialiniam draudimui, ir sulaukusių 65 ar daugiau metų amžiaus. Išlaidų susidarytų apie 994 mil. per metus. Šią sumą buvo galvojama suteikti pakeliant socialinio draudimo mokestį 1/4% darbdaviams ir darbininkams. Deja, ir Forand projektas Senate nebuvo priimtas.

Toliau demokratų senatoriai Humphrey ir Kennedy pasiūlė kitą, panašų į Forand projektą, tik su ta išimtimi, kad jų planas išskyrė chirurgines išlaidas. Kennedy projektas siūlė apmokėti 90 dienų ligonininės išlaidas, sutiko apmokėti ligonio priežiūrą jo privačiame bute, o taip pat ambulatorinių pacientų diagnostines išlaidas, įskaitant rentgeno nuotraukas ir laboratorijos analizes. Abu šie projektai, lygiai kaip Forand planas, panaudotų socialinį draudimą kaip administracinį mechanizmą ir pajamų šaltinį. Savo originale forma ir šis planas nepraėjo. Su kai kuriais pakeitimais naujas planas dabar vadinasi An-derson — King projektu ir bus svarstomas dar kartą šią vasarą Senate.

Kaip pasipriešinimą demokratų siūlomiems projektams, respublikonai pasiūlė taip vadinamą Javits planą, kuris yra sudarytas savanoriškais pagrindais ir kuris kainuotų per metus maždaug 48 mil. federalinei valdžiai ir 640 mil valstijoms. Javits planas neįjungia socialinio draudimo. Vietoj jo jis siūlo federalinę ir valstijų pašalpos programą su lėšomis, gaunamomis iš bendrai surinktų mokesčių. Valstijos administruoti programą ir didele dalimi nustatytų sveikatos aprūpinimo panaudojimą. Programos detalės yrapaliekamos išdirbti atskirų valstijų nuožiūrai. Javits planas nebuvo priimtas. Respublikonai nori, kad vietoj jo dabar būtų priimtas Kerr — Mills planas, kuris yra lyg savotiška Javits plano modifikacija.

Dabartinė Kennedy administracija atrodo tikrai suinteresuota dar šiais metais pravesti įstatymą dėl federalinės paramos sveikatos reikalams. Demokratų ir respublikonų siūlomieji projektai bus diskutuojami Senate dar šią vasarą. Jie daugiausia lies medicinišką aprūpinimą tiems, kurie yra sulaukę 65 ar daugiau metų amžiaus. Ta pačia proga bus diskutuojami ir kiti projektuose iškeltieji klausimai: gydytojų paruošimas, ligoninių, medicinos mokyklų bei tyrimo institutų plėtimas, stipendijos ir t. t.

Amerikos Gydytojų Sąjunga ir privačios draudimo įstaigos nežiūrint, kad viešoji opinija yra palanki socialinio draudimo praplėtimui, priešinasi ir toliau įstatymo projektui, kuris finansuotų medicinišką aprūpinimą per socialinį draudimą. Gydytojai ir draudimo įstaigų atstovai, vietoje, kad konkrečiai parodytų, kaip senesnieji turėtų būti aprūpinami mediciniškais patarnavimais, tik įrodinėja, kad čia iš viso problemos nėra nes sergantieji evantualiai vistiek gauna medicinišką pagalbą, o iš kitos pusės privačios sveikatos draudimo įstaigos per paskutinį dešimtmetį padarė tokią pažangą, kad esama spraga tarp apdraustųjų ir neapdraustųjų ateityje vistiek kaip nors užsipildys.

Amerikos Gydytojų Sąjunga stengiasi sudaryti visuomenėje įspūdį, kad pavyzdžiui, jei būtų priimtas Forand ar panašus planas, kurio pagrinde būtų socialinis draudimas, tuomet socialinė medicina su valdžios kišimusi į gydytojo — paciento santykius būtų neišvengiama. Kartu tai reikštų kišimąsi į pačias žmogaus laisves, kas amerikiečiui yra nesuprantama. Todėl ypač smarki propaganda yra varoma per lokalinius gydytojų sąjungos skyrius, kur kiekvienas yra asmeniškai raginamas rašyti savo kongresmanui, kad toks planas nebūtų priimtas.

Nors privačios draudimo įstaigos šiuo įmetu ir netaip bijosi dėl naujų įstatymų išleidimo sveikatos draudimo reikalais, kaip kad bijo gydytojų sąjunga, bet, sujungiant sveikatos aprūpinimą su socialiniu draudimu, jos bijosi, kad ateityje sekantis žingsnis gali būti valstybinio sveikatos draudimo įvedimas.

VISUOMENĖS BALSAS

Pritarimas praplėsti socialinį draudimą * Socialinio draudimo pirmenybė prieš privatų draudimą * Socialinis draudimas susilaukia priekaištų

Dauguma Amerikos gyventojų pasisako už socialinio draudimo praplėtimą ir jo panaudojimą mediciniškam aprūpinimui. Socialinis draudimas turi jau išdirbtą administracinę sistemą, kuri yra veikli ir išmėginta. Be to, administracinės išlaidos šičia būtų mažesnės, negu naudojantis privačia draudimo įstaiga.

Socialiniam draudimui mokesčiai surenkami beveik iš visų dirbančiųjų, kurių skaičius nuolat didėja. Šitokia plati apimtis sudaro tvirtą finansinę bazę. Mokesčiai socialiniam draudimui yra mokami tik tuomet, jeigu asmuo dirba. Jeigu nedirba arba yra išėję į pensiją — mokesčių nemoka. Taip pat svarbus faktas, kad be dirbančiojo tokią pat dalį mokesčių dar moka ir darbdavys. Pasinaudojimai socialinių draudimu nėra nutraukiami, kaip tai dažnai pasitaiko privačiuose draudimo įstaigose. Taip pat nėra išskyrimo iš socialinio draudimo dėl nesveikatingumo, nors privačios draudimo įstaigos paprastai atsisako apdrausti asmenis, jeigu jie negaluoja tuo metu, kada imasi draudimą. Panaudojant socialinį draudimą, sveikatos aprūpinimo programa remtųsi beveik visa dirbančiųjų klase ir turėtų pastovias nuolatines pajamas.

Taigi šitokia, daugiausia demokratų siūloma sistema, užtikrintų žymiai geresnį ir pastovesnį senesniųjų medicinišką aprūpinimą, negu palyginti brangus privatus sveikatos draudimas. Tik vieną priekaištą šitai sistemai galima padaryti, būtent — kad socialinis draudimas dar nėra apėmęs visų gyventojų. Maždaug 4 milijonai virš 65 metų amžiaus žmonių, šiuo metu nepriklausančių socialiniam draudimui, negalėtų pasinaudoti mediciniškais aprūpinimais, jeigu jie būtų teikiami per esamą socialinio draudimo struktūrą. Bet turint galvoje, kad socialinis draudimas yra nuolatos plečiamas, neužilgo jis apims visus gyventojus.

Kiti girdimi priekaištai, kad praplėčiant socialinį draudimą mediciniškai apsaugai, sveikatos aprūpinimo sistema taptų priverstinė; federalinė valdžia kontroliuotų mediciną:    privačios draudimo įstaigos subankrutuotų — yra be pagrindo.

Respublikonai, kaip matėm visada buvo priešingi bet kokiam priverstiniam sveikatos draudimui, ypatingai, jei jo pagrindu yra imamas socialinis draudimas. Panašiai galvojančių yra ir daugiau, kurie iš esmės pritaria minčiai, kad federalinė valdžia būtų įtraukta į mediciniškų reikalų tvarkymą, bet, jų manymu, tai turėtų vykti savanoriškais pagrindais, be prievartos. Deja, komplikuota socialinė bendruomenė šiandien net ir taip vadinamose savanoriškose programose tam tikra prasme neišvengia priverstinumo. Sakysime, kad ir savanoriškai sudarant naują darbo sutartį, sveikatos draudimas dažniausiai įeina į ją integraliu punktu. Darbininkas iš anksto žino, kad jis privalės mokėti tam tikrą pensijų ir sveikatos draudimo mokestį kaip darbo sutarties sąlygą.

Baimė, kad federalinė valdžia duodama finansinę paramą sveikatos reikalams gali panorėti daugiau kontroliuoti ir pačią mediciną, yra nepagrįsta. Atrodo, labai mažai žmonių tėra įsisąmoninę, jog jau dabar valdžia kišasi į mediciną ta prasme, kad rūpinasi mediciniško personalo paruošimu, veda mediciniškus tyrimus, išlaiko e^;lę ligoninių ir t. t. Paskutiniaisiais metais maždaug 44% visų Amerikos ligoninių išlaidų buvo apmokėta iš viešųjų mokesčių daugiausia dėl chroniškų arba psichiškai nesveikų ligonių. Tačiau, nežiūrint valdžios dalyvavimo išlaidų apmokėjime, iki šiol niekas negali pasakyti, kad ji būtų “diktavusi” medicinoje.

MEDICINOS PATARNAVIMAI HUMANIZMO ŠVIESOJE

Piliečių sveikata — brangiausias tautos turtas * Medicinos patarnavimai visiems

Baigiant norisi pažymėti, jog sveikata yra tiek individo, tiek visos tautos brangiausias turtas.

Todėl nei privatūs asmenys, nei atitinkamos įstaigos neturi teisės ieškoti pasipelnymo iš sergančiųjų.

Medicinos patarnavimai turi būti prieinami ne vien ribotam turtingųjų skaičiui, bet kiekvienam piliečiui, nežiūrint jo metų skaičiaus, nei pajamų dydžio. Todėl ir JAV-ėse ateities sveikatos santvarka, išeidama tiek iš socialinio gyvenimo, tiek iš pačios medicinos pažangos reikalavimų, nebegalės tenkintis medicinos srities palikimu vien privačiai iniciatyvai, kuri, kaip matėme, nepajėgia visiems suteikti pilno aprūpinimo sveikatos reikaluose. Tikėkime, kad dabartinė administracija dar šią vasarą praves įstatymą, pagal kurį sveikatos reikalai bus tvarkomi humaniškumo ir asmeninės vertės, bet ne biznio ar kuriais kitais principais.

LITERATŪRA

Aime J. Forand: Insurance Against Misery, The Progressive, February, 1960

Care of the Aged is Comming — US News & Warld Report, May 2, 1960

Edward T. Chase: The Fight over the Forand Bill. The Reporter, May 26, 1960

Helen B. Shaffer: Medical Aid to the Aged. Editional Research Reports, 1960

Medical Aid for Aged is here. US News & World Report, September 54, 1960.

Kennedy’s Plan for Aged is introduced in Congress. The AMA News, February 20, 1961

Robert L. Brenner: How Kennedy’s Strategist plan to put over his Health Program RJSS — National Magazine for Residents, Interns and Seniors Students, May, 1961

Zigmas Brinkis: Svarstymai dėl sveikatos reikalų tvarkymo. Į Laisvę nr. 8 (45) ir nr. 9 (46).