PARTIZANŲ DAINOS
* * *
O, ne mėnulis tėvas Tau,
Sūnau, dangaus žydrynių,
Žvaigždžių keliais tu atėjai
Gint žūstančios Tėvynės
Buvai nuo priešų tu toli,
Pas juos sugrįžti nežadėjai.
Bet vis širdis nerimo tau,
Nes Lietuvą mylėjai.
Ir tamsią naktį tarp erdvių,
Išskleidęs parašiutą,
Tu nusileidai pušyne,
Žaliam, žaliam, kaip rūta.
Tik išdavikė drebulė
Sarkastiškai šlamėjo,
Ir kai pavargęs užmigai,
Tą priešas pastebėjo.
Paskui atkakliai tu gyneis,
Kol šovinių turėjai.
Galų gale tu pats save
Tėvynei pažadėjai.
Nebeskraidysi erdvėse,
Šilkuose parašiutų.
O, sesės, žinančios tą vietą,
Pasėkit žalią rūtą.
* * *
Kai tylus vakaras ateina
Oi spaudžia, spaudžia širdį!
O kur tėvelis, kur motulė?
Ką reikia veikti man vienai?
Čia žuvo brolis jaunesnysis
Nuo baisaus budelio rankos,
Tėvelis grandinėmis žvangėdams
Dirba Vorkutos rūdynuos.
Motulė verkė iki ryto,
O dabar nėra jau ir jos.
Senai bakūžei suliepsnojus,
Vėjas nešiojo pelenus.
O jūs prakeikti atėjūnai,
Mūsų kampely mylimam!
Žalia giružė mūsų rūmai;
Mes nevergausim svetimam.
