IDĖJINĖ KOVA UŽ LIETUVĄ
Propaganda kaip laisvės kovos priemonė * Diplomatiniai, politiniai, idėjiniai metodai * Ar apsimoka propaganda? * Tikslai ir priemonės.
Laikas nuo laiko sveika paseikėti techniką ir metodus, mūsiškių naudojamus Lietuvos laisvės idėjai išlaikyti ir naujiems laimėjimams atsiekti. Vakariečių lietuvių tarpe du metodai yra žinomiausi: diplomatinis ir politinis. Pirmąjį vartoja mūsų diplomatai bei įvairios egzilinės organizacijos ir grupės. Jo esmė — tarptautinių kontaktų palaikymas. Antrąjį metodą vartoja įsipilietinusios organizacijos kaip ALT, Amerikos Lietuvių Taut. S-ga, Lietuvos Vyčiai, Lietuvių Bendruomenė. Politinio metodo esmė — ryšių palaikymas su savo valdžios žmonėmis, labiausiai su Kongreso nariais, reagavimas į įvairius gyvenimo įvykius, liečiančius Lietuvą. Yra betgi ir trečias metodas, kuris mūsų tarpe vartojamas (ir studijuojamas!) mažiausiai — tai idėjinis, propagandinis kelias, pasireiškiąs žodžio ir rašto, mokslinės ir meninės kūrybos vartojimu Lietuvos laisvės reikalui ginti ir kelti, laisvės dvasiai Kaune ar Vilniuje išlaikyti. Iki šiol šiuo metodu buvome susidomėję mažiau negu mūsų kitataučiai draugai. Jie išlaiko radijo programas (žiūr. pereitą ir dabartinį Į Laisvę nr.), Laisvosios Europos Komitetą, kurio dalim yra Lietuvos Laisvės Komitetas, Baltijos Studijų Institutą Bonnoje ir pan. Šiame I Laisvę numeryje rasime ir svetimtaučių rašytinio žodžio Lietuvos tarnyboje apžvalgą (duodamą kartu su mūsų pačių darbais). Prie tų apžvalgų, žinoma, galima būtų pridėti ir eilę kitų, jau ne tiek svetimtaučių, kiek mūsų pačių darbus skaičiuojančių. Čia reiktų išskirti ir minėti įvairius kongresus, kaip pav. Amerikos Liet. Taut. Sąjungos organizuotus sąskrydžius Washing-tone, kuriuose paprastai dalyvaudavo dideli kongresmanų skaičiai, Jaunimo peticiją, savo laiku organizuotą Lietuvių Studentų Sąjungos rėmuose, parodas (pav. Maniloje, Washingtone) šventes ir kt.
Ar Idėjinė Veikla Apsimoka?
Idėjinės, propagandinės priemonės, mūsuose dažnai aiškinama, neapsimoka vartoti, kadangi jos kaštuojančios daug pinigų, gi jų rezultatai būną maži. Jinai esanti gera tik kai kas kitas apmoka sąskaitas. Šios minties puoselėtojai paprastai nurodo į Kersteno Komiteto veiklą. Toji veikla nieko nekainavusi Amerikos Lietuvių Tarybai, kuri buvo to komiteto pradininkė, nes Komiteto išlaidas sumokėjo pats JAV Kongresas. Todėl, girdi, Altui be Kongreso nebūtų apsimokėję propagandos organizuoti, nes nebūtų buvę pinigų. Tačiau tai nevisai tiesa. Kersteno Komiteto sudarymas ir veikla ALT kaštavo daugiau kaip 40.000 dolerių. Ir niekas nesako, kad tie pinigai buvo veltui išmesti. Jie pasitarnavo mūsų idėjinei kovai.
Panašiai galima atsakyti ir tiems, kurie mano, jog idėjinė veikla neapsimokanti, kadangi ja daug ko atsiekti nesą galima. Žinoma, jei vienos knygos išleidimu ar parodos suruošimu norima jau iškeldinti trispalvę Vilniaus pilies bokšte — visada idėjine veikla reikės nepasitenkinti. Idėjinė veikla niekada neatsiekia galutinio tikslo, kaip jo neatsiekia nei diplomatinė nei politinė veikla atskirai paėmus. Idėjinė veikla yra tik viena iš priemonių. Jos tiesioginis tikslas — ne nugalėti, bet informuoti, apšviesti, palenkti žmones savam reikalui. Jei tų artesniųjų, ne galutinių, tikslų atsiekiama, idėjinė veikla jau save pateisina. Reikia pažymėti, jog naujajam pasauly, kuris ginklų teroro balansu bandys išlaikyti taiką, mūsų veikla turės būti ilgos distancijos bėgimo. Tai reiškia, jog galutinio tikslo — Lietuvos laisvės dar ilgokai neatsieksim ir reikės tenkintis antriniais tikslais. Ir didžiosios pasaulio valstybės prieš naudodamos ginklus galutiniems nesutarimams išspręsti, bandys viena kitą nugalėti neginklinėmis priemonėmis, kurių tarpe idėjinis (vadinamas psichologiniu karu) metodas vis didėja savo reikšme ir naudingumu.
Ilgo bėgimo perspektyvoje politikai mums negalės daug ko atlikti, nors ir žadės: į karą dėl Lietuvos niekas neis. Diplomatinės priemonės taip pat vartų į Klaipėdą neatkels, nes neatrodo, kad sovietai atsisakytų Baltijos valstybių prie konferencijos stalo. Tokiu būdu reikia rengtis ilgam apsikasimui. Šitai gi reiškia, jog didelį, dėmesį reikia kreipti ne tik į valdžios žmones ar diplomatijos atstovus, bet ir į platesniąją visuomenę. Jų tarpe reikia mums palaikyti ir palaipsniui ugdyti gerą valią Lietuvos laisvės klausimui, atitaisyti sovietų melus, informuoti apie tikrą ir realią Lietuvos padėtį. Šitai galima ryžtis atlikti tik ryžtantis idėjinio metodo naudojimui. Tam nereikia atsisakyti diplomatijos nei politikos, tik labiau nei iki šiol rūpintis idėjine kovos už laisvę dimensija.
Kokis Idėjinės Veiklos Tikslas Ir Kokios Priemonės ?
Idėjinis — propagandinis karas yra visų sunkiausias, nes nelengva apsispręsti ko konkrečiai norima atsiekti, kokią visuomenę, pasiekti. Reikia žinoti priėjimus prie žmonių, kuriuos norima laimėt, reikia racionaliai vartoti visas galimas priemones, kad sugebėjus patenkinti ir tuos, į kuriuos veikla nukreipta, ir tuos, kurie tą veiklą remia pinigu ir darbu. Kitaip tariant, idėjinio metodo vartojimą reikia planuoti tikslų ir apimties požvilgiu ir tą planavimą vykdyti galimybių, labiausiai gi realistinio biudžeto rėmuose. Jėgų turėjimas ir išteklių dydis labai apsprendžia idėjinio karo (kaip ir kiekvienos veiklos) pobūdį.
Kokią formą vartosime: paprastą kasdienę ar masinėm komunikacijom geriausiąją? Ar pasitenkinsime populiaria — žurnalistine informacija ar įkinkysime mokslą į laisvės] reikalą? Ar bandysime pasiekti visus amerikiečius ar kanadiečius, vokiečius ir pan., ar tik tam tikrus, kurie mums gali būti naudingiausi?
Masinė Komunikacija
Neturėdami didžiulių finansinių išteklių, masinės komunikacijos savo darban įkinkyti pilnai negalime. Kai kam (pav., Jok. Stukui televizijoje) yra retkarčiais tai pasisekę įvykdyti lokaliniu būdu. Ir pramatomoje ateityje šios pastangos bus labiausiai lokalinio pobūdžio. Tačiau šioje srityje nuveikti galima daug, nes „lokalinės” komunikacijos priemonės JAV didžiuosiuose centruose pasiekia milijonus žmonių (pav., 10 mil. New Yorke, 4-5 mil. Čikagoje). Reiktų manyti, jog būtų tikslu atidėti ir pinigų ir pastangų dalį kad ir nedažniems televizijos (o ir radijo) pasirodymams. Prieš eilę metų, pav., Milwaukee, Wis., lietuviai buvo nupirkę radijo laiko politinei ir meninei programai apie Lietuvą, kuri praėjo dideliu pasisekimu. Tų lietuvių Milwaukee tuo metu nebuvo šimto. Šitaip galima padaryti, kadangi radijo laikas yra labai pigus. Televizijos srityje reikia atkreipti didelį dėmesį į edukacinės — auklėjamosios televizijos galimybes. Toji televizija kvalifikuotiems žmonėms yra labai prieinama ir tokia būtų dar labiau, jei ja domėtuimės.
Mokslo Įjungimas
Negalima pasitenkinti žurnalistine informacija. Straipsnis The New York Times, Life, Le Mond, Frankfurte Allgemeine ar kitame laikraštyje yra didelės reikšmės, bet laikraščio įspūdis ir jo informacijos intensyvumas yra nedideli. Neturime mes nei savų žurnalistų, kurie rašytų apie Lietuvą be specialių raginimų. Maža turi me ir pinigų tokiems straipsniams užsakinėti: jų reiktų daug ir dažnai. Tačiau neesame visai bebalsiai: Lietuvos Vyčiai gerai išnaudoja laiškų redaktoriams skyrius. Mes galime per tuos skyrius daug geriau nei iki šiol prakalbėti. Jie visuomenės yra skaitomi ir sekami. Išspausdinti laiškai nepražūva. JAV ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių 1959 m. studijų dienose buvo ypačiai atkreiptas dėmesys į laiškų rašymo galimybę. Tą patį reikia pakartoti dabar. Tačiau tai ne viskas.
Į idėjinį karą reikia įjungti mokslą. Šiais laikais taip jau darosi, kad propaganda sunkiai beįmanoma be gerų ir nuodugnių istorinių, politinių, sociologinių ir pan. studijų ir be tokias studijas finansuojančių ir organizuojančių centrų. Nelemtas senesniųjų organizacijų nesutarimas, o dar labiau, mokslo neįvertinimas politinėje veikloje (šitai ypač tinka Altui) neleido sudaryti didesnės studijinės organizacijos. Tokią ALT buvo sukūręs ryšium su Kersteno Komiteto darbais, bet investigacijai pasibaigus, ir ALT centras buvo uždarytas. Iniciatyvą todėl reikia daryti iš šalies. Tačiau ALT ir kiti, jei norės išlikti kuo iki šiol buvę lietuviškajai visuomenei Lietuvos dalykuose, turės padaryti labai rimtų reformų šioje srityje.
Reikia paklausti: kodėl mokslas „brukamas” į idėjinį karą. Pati svarbiausia priežastis (šalia kitų gana svarbių) yra ta, kad mūsų laikais politikoje didesnės reikšmės įgyja intelektualai, visuomeninę opiniją (o kartu nusistatymą Lietuvos laisvės klausimu) vis labiau formuoja žmones su aukštu intelektualiniu išsilavinimu, politikai vis labiau remiasi jiem patiekiama studijine medžiaga. Prie jų sunku prieiti be ko nors substancialaus. Prie jų įmanoma betgi prieiti per įvairias mokslines įstaigas, bibliotekas, o ypač per universitetus. Mūsuose šitie faktai buvo gerokai pamiršti. Esamose piniginėse ir visuomeninėse sąlygose (personalo ir pan. atžvilgiu) dar neįmanoma leistis į plačią masinės komunikacijos veiklą, todėl labiau ir labiau turime domėtis kas dedasi universitetuose ir vis labiau taikytis intelektualiniam visuomenės sluoksniui.
Kiekvieną žmogų gatvėje pasiekti neįmanoma — nėra pinigų. O ir nereikalinga — jis perdažnai keičia savo nuomonę, kad jį visą laiką galėtum sotinti savo medžiaga. Reikia pasiekti tuos, kurie patys savo ruožtu formuoja „žmogaus gatvėje" oponiją. Šitie yra prekybos ir pramonės žmonės, profesionalai, rašytojai, mokslininkai ir pan. Jie visi šiais laikais priklauso nuo studijinių patarėjų, randamų universitetuose ir panašiose įstaigose. Išvada: reikia daugiau atkreipti dėmesį į studijinės veiklos išvystymą, kad per studijinį darbą pasiekus opiniją formuojantį elitą. Tokiu būdu ne tik lietuviškajai informacijai būtų patarnaujama, bet sudaromos sąlygos ir lietuviškajam intelektualiniam jaunimui atsiekti tame elite stiprių pozicijų. Nuo pasisekimo šitame fronte daug priklausys mūsų ateities stiprybė.
Neišplėtotos Iniciatyvos Pavyzdys
Mūsojoje visuomenėje vienu tokiu studijiniu instrumentu turėjo tarnauti Lietuvių Studentų Sąjungos leidžiamas Lituanus. Šio žurnalo pavyzdys tinka čia dėstomos minties pailiustravimui. Kasmet Lituanus daromos rinkliavos, o pagal jų vadovų informaciją, per metus žurnalui reikia 5000 (gal 7000?) dolerių. Tai nemaža pinigų suma, nors didžiosios propagandos dimensijoje, aišku, tai tik lašas jūroje, žinome, kad už šiuos pinigus gauname gražų, dailiai tvarkomą, žurnaliuką. Bet kam jis skirtas, koks jo tikslas? Būdamas „digestinio” turinio su paveikslais jisai aiškiai skiriamas vidutiniajam žmogui, gal būt su universitetiniu išsilavinimu, tačiau tokiam, kuris vartoja spaudą pasiskaitymui, ne studijoms, ne informacijai, politikai ir pan. Prie to reikia pridėti, kad su 5000 egz. vargu ar daug tokių žmonių galima pasiekti (jeigu ir būtų iš to kokios naudos). Dažnas amerikietis, peržiūrėjęs Lituanus, pasidaro išvadą, jog laikraštis skiriamas lietuvybei išlaikyti (sic!). Ištikrųjų, Lituanus galėtų atlikti didelę misiją atsikreipdamas į jau lietuviškai nebekalbančius JAV, Kanados, Anglijos ar Australijos lietuvių kilmės žmones, ypač jaunimą. Tačiau kaip jisai dabar pasirodo — jisai neturi taikinio. Lituanus su laiku būtų turėjęs išsivystyti į modifikuotos formos mokslinį žurnalą, priimtiną universitetų bibliotekoms, universitetams ir pan. Tokiu jis nepasidarė.
Šitai sakant nenorime paneigti studentiškojo jaunimo iniciatyvos. Ji buvo ir tebėra sveika. Ji parodė kelią, tačiau nėra reikalo laikraštį girti visą laiką vien dėl to, kad jį sugalvojo jaunimas. Žurnalą, tarp kitako, jau eilę metų tvarko nestudentai, mokslus jau senokai baigę. Lituanusčia minimas, kadangi jisai iki šiol buvo vienintelis, teikęs šiokių tokių vilčių, galimybių. Laikas atkreipti visuomenės dėmesį, kad iš tų galimybių jau lauktini ir rezultatai.
Atsakymas Okupantui
Propagandinės kovos suorganizavimas, sutikslinimas ir suintensyvinimas turėtų būti pačiu svarbiausiuoju mūsų visuomenės atsakymu į šių metų maskvinį vainikavimąsį lietuvių tautos kalvarijos vainiku. Šiame Į Laisvę numery skaitytojas ras — be čia išreikštų minčių — ir apžvalgas, kuriose nusakomas sakytinio bei rašytinio žodžio indėlis į Lietuvos laisvės tarnybą. Kaip matysime, mūsų pačių įdėtasis yra ištikrųjų nedidelis.
