Vakarų Europos socializmas:

ŽLUGIMAS AR ATSINAUJINIMAS?

Apie Vak. Vokietijos pasikeitusį socializmą rašo Vincas Natkus

Prancūzijos socializmą apžvelgia Ričardas Bačkis

NAUJAS SOCIALIZMO VEIDAS VAKARŲ VOKIETJOJE

Vakarų Vokietijos socialdemokratų (SPD) suvažiavimas 1959 m. lapkr. 13-15 d. Bad Godesberge, be abejo bus istorinis: jis nugriovė tiltus partijos marksistiškon praeitin ir naująja programa galutinai įstojo į demokratinio socializmo kelią. Pagrindinis programos autorius yra Willi Eichler, 64 metų partijos vadovybės narys, pasižymėjęs publicistas. Programa priimta didžiule dauguma: 340 balsų prieš 16.

Bad Godesbergo programa socializmą vadina demokratiniu, tuo pabrėždama priešingybę komunistiniam (marksistiniam) socializmui, kuris remias Markso nustatytomis dogmomis:    dialektiniu materializmu, klasių kova ir kova prieš religiją. Jas visas Bad Godesbergo suvažiavimas atmetė, tuo atsisakydamas marksistinio socializmo turinio, tačiau palikdamas prie marksistinio metodo: socialinės kritikos.

SOCIALIZMAS

vienas iš didžiųjų XIX - XX amžiaus idėjinių ir politinių sąjūdžių, savo laiku užsimojęs iš pagrindų pakeisti žmogų ir visuomenę; ir ne tik juos, bet, galima sakyti, pačią visatą ir jos egzistenciją. Paskutiniu laiku daug ir įvairiuose kraštuose girdime apie socializmo krizę, išsekimą, žlugimą, kurį tačiau patys socialistai nevisur pripažįsta. Verta tad pažvelgti, kas pačiais paskutiniais metais atsitiko vadovaujantiems socialistų judėjimams: Vokietijoje, kur jisai gimė Markso įtakoje, ir Prancūzijoje, kur jis vystėsi ne vien marksistinių idėjų vadovaujamas. Klausimas: ar socializmas šiandien gyvas kaip idėja, ar tik kaip partija? Ar socialistų partijų sprendimai svarbūs šiandienos komunizmo ir demokratijos konflikte — diktuojami senųjų ideologinių socializmo versmių, ar atrandami šalia jų?

Apie vokiškąjį socializmą rašo Vincas Natkus, Vokietijoje gyvenąs lituanistas, Europos LF bičiulių biuletenio redaktorius. Prancūzų socializmo apžvalgos autorium yra Ričardas Bačkis, rengiąs politinių mokslų doktoratą, mūsų bendradarbis Paryžiuje.

Atsisakyta istorinio materializmo * Pabrėžtas socializmo ryšys su krikščionybe * Laisvos, ne planuotos rinkos ekonomija * Tačiau pasisakoma už stambaus ūkio kontrolę

Programos pradžioje skaitome: „Socialistai siekia tokios visuomenės, kurioje atskiras žmogus galėtų savo gyvenimą tvarkyti laisvai, bet kartu ir atsakingai visumai ir kur jis, bendruomenėj su kitais.: galėtų politiškai, ūkiškai ir kultūriškai formuoti savo visuomeninę buitį.” — šia įžangos mintimi atsiribojama nuo liberalizmo, kuris paprastai akcentuoja tik individo laisves ir teises, ir pabrėžiama atsakomybė bendruomenei. Su bendruomenės ir visumos idėjų iškėlimu, galimas dalykas, norima priartėti prie tradicinių krikščionybės socialinės doktrinos pažiūrų. Juo labiau, kad netrukus visai aiškiai pasisakoma, jog demokratinis socializmas yra išaugęs iš krikščioniškosios etikos,humanizmo ir klasinės filosofijos. Ne žodžio apie materializmą! Socializmo ištakose krikščionybė pirmoje vietoje! Toliau konstatuojama (prieš laicistinės valstybės principus!), kad demokratinis socializmas nėra abejingas pasaulėžiūrai ir religinėms tiesoms, tačiau jis neskelbiąs kokių nors galutinių tiesų, nes ne partija ir ne valstybė galinti apspręsti jų turinį. Tai paliekama atskiro žmogaus apsisprendimo sričiai. Vadinas, atmetama totalistinių valstybių praktika primesti piliečiams prievarta valdančios partijos pasaulėžiūrą. „Valstybe yra įpareigota garantuoti tikėjimo ir sąžinės laisvę”, sakoma programoje. „Socializmas nėra joks religijos pakaitalas. Socialdemokratų partija vertina bažnytines institucijas ir religines bendruomenes. Ji yra už jų teisinę apsaugą, jų ypatingą misiją ir jų savarankumą”. — Religija ir bažnyčios aiškiai vertinamos pozityviai, pasisakoma už religinių bendruomenių teisinę globą ir nepriklausomybę nuo valstybės. Tai tikra revoliucija tradicinėse socializmo pažiūrose! Nenuostabu, kad šį programos skyrių balsuojant opozicija buvo didžiausia — 52 balsai prieš.

Atsisakydami prievartauti piliečių sąžines, vokiečių socialistai didžiuojas esą „dvasios laisvės partija”, kurioj gali sutilpti “įvairių tikėjimų ir mąstymo krypčių žmonės”. Tai aiškus žingsnis nuo europinio tipo pasaulėžiūrinių partijų artyn prie amerikinio tipo partijos, kur, žinia, sutelpa įvairių pasaulėžiūrų žmonės. Iki šiol Vokietijos socialdemokratų partijoj buvo daugiausia religinių indiferentų ar ateizmui artimų žmonių. Jei partija su teisine religinių ir pasaulėžiūrinių grupių apsauga susies ir realią materialinę paramą joms (mokykloms ir kitoms institucijoms), tai ji patrauks tikinčiųjų dėmesį ir galėtų tapti rimtesne konkurente Krikščionių Demokratų Unijai (CDU). Vis dėlto anie 53 balsai prieš pozityvų religijos vertinimą programoj negalės likti be atgarsio tikinčiųjų balsuotojų masėje. Juo labiau, kad viešoji opinija ir toliau vokiečių socialistus laiko „bedievių partija. Dar reikės laiko, kol SPD “sukrikščionėjimas” įtikins tikinčiuosius. CDU žmonės SPD krikščionybę laiko taktine, todėl Adenaueris suskubo paskelbti: „SPD ponai paliko tie patys!”

Nuolatinis socializmo uždavinys esąs iškovoti laisvę ir teisingumą, juos išlaikyti ir būti jų vertais”. Senasis socializmas daugiau akcentavo teisingumą, nei laisvę. Įsižiūrėjęs į socialines neteisybes, jis dažnai net pamiršdavo demokratinius principus, ypač ūkio srity, kur be atodairos norėta žengti nusavinimo ir valstybinimo linkme. Vokiečių socialdemokratai, matyt, pasimokė iš komunistinio socializmo nesėkmių ūkyje ir čia laisvės principą paskelbė pirmaeiliu veiksniu. „Laisvė pasirinkti prekes, laisvė pasirinkti darbo vietą ir laisvė pramonininko iniciatyvai bei laisvė lenktyniauti yra svarbūs elementai laisvojo ūkio politikoj. Darbininkų ir darbdavių organizacijų autonomija, sudarant sutartis dėl tarifų, yra esminė sudedamoji laisvos santvarkos dalis. Totalinis prievartos ūkis laisvę sunaikina. Dėlto SPD pasisako už laisvą rinką, kur iš tikrųjų visada viešpatauja lenktynės. Tačiau kur rinkas užvaldo atskiri asmenys ar grupės, ten reikia griebtis įvairiopų priemonių, kad laisvė ūkyje būtų išlaikyta. Lenktyniauti ūkyje tiek, kiek galima — planuoti tiek, kiek reikalinga”. — Daugumas Europos socialistinių partijų (išskyrus Skandinavijos socialistus) iki šiol planingajam ūkiui teikė pirmenybę prieš laisvąjį. Taip elgėsi iki šiol ir Vokietijos socialistai. Dabar pirmoj eilėj — laisvas lenktyniavimas, kiek tik galima, planavimas tik tiek, kiek jis būtinai reikalingas. Tokiu būdu SPD perima vad. kapitalistinio ūkio principus, pasisakydama tik už stambiosios pramonės valstybinę kontrolę. Nekontroliuojamas stambusis ūkis darąs lemiamos įtakos valstybei ir politikai tiek, kad jis net uzurpuojąs valstybines galias. Tai nesuderinama su demokratijos ir teisingumo dėsniais. „Todėl stambiojo ūkio galybės apribojimas yra pagrindinis laisvos ūkio politikos uždavinys”, rašoma programoj. „Valstybė ir ir visuomenė negali tapti grobiu galingų intereso grupių.”

Socializacija kaip principas atmetama * Išlaikomas marksistinis kritikos metodas: kas jis toks? * Ne klasės, bet tautos partija

Dar 1952 m. Dortmundo programoj vokiečių socialistai reikalavo „pagrindinių medžiagų industrijos” (anglies ir kit.) socializa-cijos. Naujojoj programoj apie socialinę nuosavybę (Gemeineigentum) kalbama tik kaip apie vieną formų ūkiui viešai kontroliuoti. „Šiandien pagrindinė problema yra: ūkinė galybė. Ten, kur sveika ūkine santvarka negali būti garantuojama kitomis priemonėmis, yra tikslinga ir būtina įvesti socialinę nuosavybę”. Vadinas, socializacija tik bėdos atveju. Apie principinę socializaciją tam tikrose ūkio šakose, kaip kad Dortmundo programoj, visai nekalbama. Socializacijos kaip principo vokiečių socialistų programoj daugiau nebėra. Tie, kurie nusivylė neplaningu kapitalistinių kraštų (ypač Amerikos) ūkiu, nesuspėjančiu sovietus prisivyti technikine pažanga (satelitai ir raketos!), daro SPD programai priekaištą, kad nuo planingo ūkio principų per-greit nusigręžta ir be reikalo oportunistiškai pasinešta kapitalistinio ūkio linkme.

Bent marksistinį metodą vokiečių socialistai dar išlaiko aštroka socialinės padėties kritika. „Pajamos ir turtas yra iki šiol neteisingai paskirstyti. Tai yra iš esmės rezultatas tokios ūkio politikos, kuri sudaro sąlygas pajamoms ir turtui susikoncentruoti nedaugelyje rankų, skriausdama beturčius... įspėjančiu ženklu mūsų gyvenamuoju laiku reikia laikyti tai, kad privatus privilegijuotų sluogsnių liuksusinis gyvenimas plečiasi neribotai, o svarbūs bendruomeniniai reikalai, visų pirma mokslas, tyrinėjimai ir auklėjimas, apleidžiami tiek, kad jie nesudaro garbės kultūringai tautai...” — Galimas dalykas, kad čia turima tiesos.

PAGRINDINES SOZIALIZMO VERTYBĖS

(pagal naująją vokiečių socialistų programą)

Socialistai siekia visuomenės, kurioje kiekvienas žmogus galėtų laisvai ugdyti savo asmenybę ir dalyvauti žmonijos politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime kaip pareigingas bendruomenės narys.

Laisvė ir teisingumas vienas kitą sąlygoja, nes žmogaus vertė glūdi ne tik savo asmeninio atsakingumo siekime, bet ir pripažinime teisės kitiems ugdyti savą asmenybę ir lygiom teisėm dalyvauti visuomenės pavidalinime.

Laisvė, teisingumas ir solidarumas yra pagrindinės socializmo vertybės, kylančios iš tarpusavės pareigos, kuri paeina iš bendruomeninio ryšio.

Demokratinis socializmas, Europoje įsišaknijęs krikščioniškoje etikoje, humanizme ir klasikinėje filosofijoje, neskelbia jokių galutinių tiesų. Šitokių tiesų skelbimo demokratinis socializmas atsisako ne stokodamas supratimo ar būdamas indiferentiškas pasaulėžiūrinėms ar religinėms tiesoms, bet iš pagarbos žmogaus teisei apspręsti savo įsitikinimus, kurių negali nustatyti nei politinė partija nei valstybė.

Vokietijos Socialdemokratų Partija yra dvasios laisvės partija. Ji yra bendruomenė, sudaryta iš įvairių įsitikinimų ir įvairias minties kryptis atstovaujančių žmonių. Jos sutarimas remiasi bendromis moralinėmis vertybėmis ir tapatiniais politiniais tikslais. Socialdemokratų partija siekia sukurti gyvenimo santvarką šitų vertybių dvasioje.

(Protokoll, Ausserordentlicher Parteitag Bad Godesberg, 13,-15. Nov. 1959, p. 13).

Marksistinės kritikos žymu ir toj programos daly, kur kalbama apie darbininkų bendrininkavimo teises (Mitbestimmungsrecht) į-monėse. „Darbininkai ir tarnautojai, kurie lemiančiai prisideda prie ūkinės gamybos, yra iki šiol atstumti nuo tikrojo bendrininkavimo. Tačiau demokratija reikalauja darbininkų bendrininkavimo visose ūkio šakose. Darbininkas privalo iš ūkio valdinio virsti ūkio piliečiu”. Paprastai laikoma didele socialine pažanga, kad Vokietijos darbininkai gavo teisę bendrininkauti stambiosios pramonės įmonėse. Už tai vokiečių socialistai nedėkoja:    jie reikalauja tą teisę praplėsti.

Iki šiol buvo įprasta, kad socialistai save laikytų visų pirma vienos klasės — darbininkų partija. Ne tik komunistinis, bet ir senasis demokratinis socializmas tikėjo klasių kovos dogma. Toje kovoje turėsianti laimėti pažangiausia klasė — proletariatas. Kitos klasės, ypač buržuazija, sunyksiančios, todėl į jas neverta kreipti rimtesnio dėmesio. Vokietijos socialdemokratų pastangos naujojoj programoj atsikreipė tik prieš valdančias klases (turbūt stambiąją buržuaziją), kurių privilegijas pašalinti ir visiems žmonėms atnešti laisvę, teisingumą ir gerovę — esanti socialistinio sąjūdžio prasmė. Taigi, kova tik su stambiaisiais kapitalistais, tačiau be jokios mitologijos, būdingos marksizmui. Darbininkijos sąjūdis savo istorine raida tarnavęs visos žmonijos išlaisvinimui. „Socialdemokratų partija yra tapusi iš darbininkų klasės partijos tautos partija.” Vadinas, visos tautos klasės (išskyrus išnaudotojus) yra socialistų dėmesio centre, nė viena jų nenorima atstumti ar paniekinti. Tokiu būdu klasių kovos dogmai atimamas pagrindas, nes nebelieka vietos klasių neapykantai. Visos klases su labai mažomis išimtimis galinčios sutilpti socialdemokratų partijoj, kuri norinti sutelkti visas pažangias visuomenines jėgas naujos visuomenės formavimui. Senosios jėgos, sukūrusios kapitalistinę san tvarką, programos teigimu, nėra pajėgios kovai su komunizmu, nes jos neatsako šių dienų žmogaus asmeninės ir politinės laisvės, ūkinio saugumo ir socialinio teisingumo reikalavimams. „Todėl pasaulio viltis yra tokia santvarka, kuri atsiremia į demokratinio socializmo vertybes, kuri nori sukurti žmogaus vertą visuomenę, laisvą nuo vargo ir baimės, laisvą nuo karų ir priespaudos, drauge su visais, kurie yra geros valios...” Reikia manyti, kad šitokios visuomenės formavimui socializmas vokiečių tautoje suras daugiau talkininkų, nei iki šiol. Tam reikalui daug padės išsilaisvinimas nuo marksistinių dogmų. Atrodo, kad ir krikščioniui nebus neįmanoma priklausyti naujos programos SPD, jei toji programa gyvenimo praktikoj bus nuoširdžiai vykdoma.

PRANGŪZIJOS SOCIALISTŲ KRYŽKELĖ

Kada 1958 m. rugpiūčio mėn. 50-tasis Prancūzijos Socialistų Partijos (S.F.I.C.) kongresas, vairuojamas Guy Mollet nusprendė remti generolą de Gaulle ir balsuoti „taip” per referendumą, įvedant V-tąją Respubliką, naujas istorijos lapas atsivertė Prancūzijai ir taip pat prancūzų socializmui. Kaip įprasta, komunistai tai laikė išdavimu, bet šį kartą jie nebuvo vieni. Balsavimas susprogdina kairiojo sparno jėgas ir palaidojo projektą jas apjungti plačioje partijoje, anglų darbiečių stilium. Jis irgi išprovokavo skilimą pačiame partijos viduje ir autonominės soc partijos įsikūrimą

Ar tautos gelbėjimo pretekstu buvo galima atsižadėti savo principų dalyvauti kartu su pasižymėjusiais dešiniaisiais (Pinay, Soustelle) vyriausybėje, patronato ir kariuomenės palaikomoje?

Idealai prieš politinę praktiką * Pasisakymas už demokratiją pakeitė partiją * Nacionalizmo įtaka

Tačiau, panašus „nusikaltimas” nėra pripuolamas, bet logiškas ankstyvesnių pozicijų atbaigimas. Nesugebėjimas suderinti idealus ir varomą politinę veiklą charakterizuoja socialistų partiją, kuri jau daugelyje atvejų buvo priartėjusi prie santykių nutraukimo su Socialistų Internacionalu. Prisiėmimas vyriausybinių atsakomybių — ypač Blumo ir Mollet vyriausybėse — identifikavimasis su IV-tąja Respublika diskreditavo socialistų partiją ir kenksmingai įtaigojo socializmo ateitį Prancūzijoje.

Tarptautinėje plotmėje kova prieš totalitarizmą ir už išsaugojimą demokratinių principų buvo pirmąja priežastim neortodoksinių pozicijų užėmimo. Labiausiai iš jų pabrėžtinomis tenka laikyti Prancūzijos integravimas į N.A.T.O. politikos palaikymą ir, ypačiai, Guy Mollet vyriausybės du didelius militaristinius sprendimus: Suezo ekspedicija ir dalinė prancūzų kariuomenės mobilizacija Alžyrą išlaikyti. Reikėjo tuo atveju ginti Izraelį, kuris buvo atsidūręs tragiškoje padėtyje ir taip pat sulaikyti Nasserio imperializmą, norint išvengti arabiško Muencheno, bet tuo pačiu laiku Suezo ekspedicija gynė kapitalo interesus. Reikalinga yra nugalėti Tautinį Išsilaisvinimo Frontą (F.L.N.), kad Afrikos kraštai neatsidurtų satelitinių R. Europos kraštų padėtyje, bet Alžyro karas gina ir stiprias kolonialines pozicijas.

Vidaus politikos požiūriu griežtas pasisakymas prieš diktatūrą socialistus atskyrė nuo komunistų partijos, kuri liko simboliu revoliucinio socializmo: tai faktas, kuris yra gana reikšmingas socializmo istorijai Prancūzijoje. Iš vienos pusės socialistai neteko dinamiškiausių elementų, iš kitos pusės prancūzų individualistinė dvasia neleido socialistų partijai — nei kuriai kitai — sudaryti nuoseklią parlamentarinę daugumą IV-tosios Respublikos metu, pagaliau vesti ryškią politiką. Socialistų partija derėjosi ir susikompromitavo. Be to, įvairios socialinės realizacijos nuo 1946 metų buvo daugiau sindikatų spaudimo pasėka, kaip socialistų partijos iniciatyva ir planavimo bandymai, kurie niekuomet nebuvo privesti ligi galo, nepajėgė užkirsti infliacijai kelio, nei valstybę sustabdyti nuo bankroto.

Prieš penkiolika mėnesių laikydama, kad pagrindinės laisvės yra apsaugotos Prancūzijoje, socialistų partija susigriebė ir perėjo opozicijom Ji tvirtai pasisakė už Vieningos Europos kūrimą ir prieš Atlanto tautų susiskaldymą; prieš militarinę politiką Alžyre ir už paliaubų ir laisvų rinkimų reikalingumą; už ekspansijos ieškojimą bei žmonių būvio gerinimą, ir prieš ekonominę politiką, remiamą turtingųjų pasitikėjimu; už demokratinį konstitucijos taikymą. Deja, pasyvas vis dėlto lieka sunkus, ir programa nepakankama bei neryški. Kairiame sparne galingos komunistų partijos buvimas ir individualistinė prancūzų dvasia pateisina, bet neišaiškina socialistų partinio silpnumo. Idėjų ir akcijos nesutaikomumas turi daug gilesnę ir rimtesnę priežastį: ji glūdi doktrinaliniame neapsisprendime, jei ne doktrinos stokoje.

Tradicinis socializmas savo amžių atgyveno. Jis prarado savo prasmę, įveikęs kapitalizmą, kuris jį absorbavo. Bet ateitis tegali būti tik socialistinė, laisvės ir žmonių broliškumo požiūriu. Žmogus ne vien duona gyvena, ir šalia religinių įsitikinimų, svarbu žmogui ir jaunimui, kuris lemia ateitį, sugrąžinti tikėjimą į žmogaus likimą ir žmoniškumo progresą — blogiausiu atveju, kaip reakciją prieš komunistinę ideologiją.