TRYS LIUDYTOJAI APIE NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS GYVENIMĄ IR KŪRYBĄ

JUOZAS BRAZAITIS, Brooklyn, N. Y.

Lietuvos nepriklausomybės keturiasdešimt metų sukaktis metų pradžioje buvo paskelbta. Kad galimas ta proga nepriklausomos Lietuvos pažinimas paskelbimu ir nesibaigtų, mėginom iš savo pusės atgaivinti nepriklausomo gyvenimo vaizdą keliais pasikalbėjimais su to gyvenimo dalyviais ir liudininkais. Pasikalbėjimais su asmenimis, kurie yra išaugę grynai nepriklausomoje Lietuvoje ir joje buvo ėmę reikštis savo kūryba pačiose pirmose eilėse — kiekvienas savo srityje.

Dr. Antanas Maceina,pats pajėgiausias filosofinis talentas, kurį davė nepriklausoma Lietuva, pasisakė pereitą kartą. Dabar suteikiam liudijimus trijų. Dr. Zenonas Ivinskis buvo paprašytas atsakyti dėl humanistinių mokslų padėties, konkrečiai dėl istorijos, kuri buvo tokia svarbi atgimimo dvasiai ugdyti. Dr. Adolfas Damušis, atstovas tiksliųjų ir pačių moderniųjų mokslų, kurie buvo taip apleisti ligi nepriklausomybę atgaunant, atsakė j klausimus, kurie rodo tų mokslų pažangos eigą nepriklausomoje Lietuvoje. Prof. kun. Stasys Yla, pastoralistas, prašytas pareikšti savo pažiūras dėl tautos moralės, kuri yra pagrindas ir visai tautinei kūrybai bei visuomeniniam gyvenimui.

Jų liudijimai neišsemia visos nepriklausomos Lietuvos vaizdo. Tačiau duoda pagrindinius bruožus ir paskatina jau patį skaitytoją permąstyti atvirai, nuoširdžiai ir konkrečiai, kaip sunkiais žingsniais teko kopti į pažangą.

Nepriklausomo gyvenimo liudininkais parinkti šie asmens dar ir dėl vienos ypatingos priežasties - jie visi yra taip pat sukakties žmonės, susilaukę šiemet po 50 metų.

Su kiekvienu iš jų yra susipynęs ir čia apie juo rašančiojo veikimas. Betgi gilus ir pagarbus sentimentas tiems vyrams, tariu, nesukliudys pažvelgti į juos objektyviai, kaip į dalelę tos pačios gyvosios Lietuvos.

I

Adolfas Damušis

Jis liko atminime, pradedant nuo anos 1931 metų dienos, kada automobiliu vijomės traukinį, kad iš tolo pamojuotume rankomis jam, vežamam į Varnių koncentracijos stovyklą. Vežamam Lietuvos valdžios įsakymu už veikimą ateitininkų moksleivių organizacijoje. Gausesni vaizdai susiklojo nuo 1941, kada susitikom rezistencijoje, laikinojoje vyriausybėje, paskiau vėl rezistencijoje.

Pirmos išvados apie Damušį susidarė jau laikinosios vyriausybės veikime. Joje Damušis buvo, turbūt, jauniausias (33 metų). Posėdžiuose tyliausias ir ramiausias. Kitiems į akis nekrito. Paskiau patyriau, kad savo ministerijoje (pramonės) jis buvo vienas iš judriausių ir kūrybingiausių administratorių. Jis žinojo, ko siekia. O siekė planingai, be reklamos, neduodamas pajusti, kad jis yra viršininkas. Autoritetą laimėjo savo taktu ir taip pat tvirtu nusimanymu savo specialybėje.

Tą autoritetą jam pripažino ne tik jaunesni bendradarbiai ministerijoje ar universitete, bet ir vyresnieji. Kai 1941 prašiau prof. Ig. Končių, tik išsivadavusį iš bolševikų kalėjimų, kad sutiktų prisiimti fakulteto dekano pareigas, jis atsisakinėjo, siūlydamas joms A. Damušį. Netrukus fakulteto taryba ir išsirinko Damušį dekanu.

Nuo tada teko jį stebėti rezistencijoje, iki jis vėl atsidūrė kalėjime. Jau okupanto vokiečio kalėjime su kitais Vliko nariais ir rezistencijos kovotojais. Kai 1945 išėjo į laisvę, turėjau laimės būti vienas tų pirmųjų lietuvių, kuriems teko jį ir kitus pasiimti iš Bayreutho kalėjimo. Nuo tada iš tolo teko vėl stebėti jo veikimą jau laisvėje, tremtyje.

Tame stebėjime A. Damušio portretas, aiškėjęs jau laikinosios vyriausybės veikimo metu, dar labiau ryškėjo ir pilnėjo. Portretas nesudėtingais, ryškiais, epiškais bruožais.


ADOLFAS DAMUŠIS Biografinės žinios

Gimė 1908.6.16 Toscicoje, Mogilevo gub. Rusijoje. Su tėvais grįžo į Lietuvą 1919. Panevėžio gimnaziją baigė 1928, Kauno un-tą cheminės technologijos inžinieriaus laipsniu 1934. Studijas gilino Berl. ir Frankfurto un. 1937-38. Už dizertaciją "Aliuminio geležies degimų įtaka portlandcemento susitraukimui” daktaro laipsnis 1940. Nuo 1934 laborantas, asistentas ir pagaliau docentas Kauno universitete ir 1942-44 technologijos fak. dekanas.

Organizaciniame bei visuomeniniame darbe — moksleivių ateitininkų s-gos pirmininkas 1930-31, Grandies korp. pirmininkas 1932, studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas 1933, Liet. Aktyvistų Fronto ir paskiau Lietuvių Fronto vadovybės narys 1940-44, sukilimo prieš bolševikus 1941 vienas iš organizatorių, laikinojoj vyriausybėj pramonės ministeris, Tautos Tarybos narys ir Vliko vicepirmininkas 1943-44. Vokietijoje Kempteno gimnazijos direktorius, ateitininkų federacijos vyr. vadas 1946-52, Amerikoje LRK Federacijos pirmininkas 1954.

Visuomeniniame darbe lydėjo Lietuvoje už veikimą ateitininkuose areštai ir koncentracijos stovykla Varniuose 1931, už rezistenciją vokiečių kalėjimai Vokietijoje 1944-45, už jaunimo stovyklos organizavimą Amerikoje šmeižtai ir intrygos.


*

A. Damušio portrete reiškiasi žmogus, tvirtai atsirėmęs į dvilypę tikrovę — į profesinį veikimą ir į visuomeninį. Be vieno kurio modernus žmogus vargiai tektų laikyti sveiku reiškiniu. Profesionalas be visuomeninės duoklės virstų savo profesijos robotu, vergu. Visuomenės veikėjas be profesijos virstų visuomeniniu elgeta.

A. Damušio portrete reiškiasi žmogus, tvirtai atsirėmęs į modernią tikrovę ir į pasaulėžiūros principus. Jo tikrovės modernumo simbolis yra jo pasirinktoji profesija — cheminė technologija. Jo atsirėmimą į savo išpažįstamos pasaulėžiūros principus liudija jo pareiškimai, jo paskaitos, kur aktualius gyvenimo reikalus sprendžia pagal principų reikalavimus. Liudija ir jo gyvenimo praktika pagal savo išpažįstamą pasaulėžiūrą.

Tai žmogus, tvirtai atsirėmęs į lietuviško gyvenimo tradicijas ir pažangą. Kaip tradicinis lietuvis, Damušis tiki Dievą ir Katalikų Bažnyčią, tiki nepriklausomą Lietuvą, tiki ištikimybę lietuvių tautai; tuo tikėjimu gyvena ir už jį kovoja nesusvyruodamas. Bet jis nesustingsta tradicijose. Jis veržias į to gyvenimo naujas formas, naujus metodus. Jis nebijo rizikuoti prieš didelius, pavojingus planus. Imasi juos vykdyti ne jaunuolišku bravuriškumu, bet giliu ir rūpestingu apskaitymu, kiek tie planai gali būti realūs ir įvykdomi.

Jei prof. K. Pakštas Lietuvoje kalbėjo apie lietuvių atsilikimą ir ragino imtis didesnių užsimojimų, kurie pagreitintų lietuvių tautos pažangą, tai Adolfas


UŽ KĄ BUVAU IŠTREMTAS Į VARNIUS

Kai 1930 rugsėjo mėn. švietimo ministerio K. Šakenio įsakymu buvo uždrausta moksleiviams ateititininkams veikti gimnazijoje, aš buvau moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas. Centro valdyba tada veiklos nesustabdė, bet siuntinėjo paštu kuopoms programas ir aplinkraščius, kurie lietė grynai lietuvių katalikų auklėjimo ir lavinimosi reikalus. Kadangi pinigų ir pašto išlaidoms niekad perdaug neturėjome, siuntinėjome ir toliau atvirus laiškus spaudinių teisėmis, aiškiai po aplinkraščiais pasirašydami. Keli toki laiškai iš pašto atsidūrė saugume. Kauno miesto komendantas pulk. P. Saladžius pasiskubino paskelbti bausmę, būdamas, turbūt, tikras, kad būsiu bematant suimtas. Bet buvau iš šalies įspėtas. Tad pasislėpiau, kad turėčiau laiko sutvarkyti studijų reikalus ir aplankyti visą eilę moksleivių kuopų.

Po poros savaičių vieną naktį 1931 vasario, rodos, 27, ateitininkų namai Laisvės alėja 3 buvo apsupti apie šimtinės policininkų ir saugumo tarnautojų. Tada centro valdybos sekretorių J. Žemaitaitį ištrėmė į tėviškę, Antaną Masionį, kuris buvo jaunesniųjų ateitininkų globėjas ir tą naktį spausdino jiems aplinkraštį centro valdybos kambaryje, išvežė 6 mėnesiams į tėviškę, o mane 6 mėnesiams į koncentracijos stovyklą Varniuose.

Nors ir labai slėpė, kitą dieną buvau iš saugumo daboklės išgabentas į Kauno geležinkelio stotį, bet ten jau buvo per porą šimtų ateitininkų studentų, kurių dalis mane nulydėjo net iki Šiaulių. Šiaulių stotis buvo pilna moksleivių ateitininkų su savo kapelionu. Mane lydėję policininkai dėl to labai nervinosi.

Varniuose jau radau dr. P. Karvelį, Ateitininkų Federacijos generalinį sekretorių J. Štaupą ir studentų ateitininkų s-gos pirmininką dr. J. Meškauską.

Varnių koncentracijos stovykloje buvau nuo 1931 kovo 4 iki birželio 16 d. Po to buvau ištremtas į tėvų gyvenamą vietą Panevėžyje be teisės iš miesto ribų išvykti. Tiktai tų metų spalio 15 draudimas buvo nuimtas, ir tada atvykau į Kauną studijų tęsti.

Kitą vasarą po gražiai praėjusio Mariampolės rajono pavasarininkų kongresėlio kaip dienos pirmininkas buvau Mariampolės komendanto ištremtas vėl dviem mėnesiam į tėviškę. Šį kartą buvau laimingesniųjų tarpe, nes dėl to paties kongresėlio prof. Pr. Dovydaitis ir prof. J. Eretas buvo pasodinti į kalėjimą.

Tų dvejų metų eigoje bent penkis kartus teko būti suimtam ir tardomam. Reikia prisipažinti, kad policininkai, su kuriais teko susidurti, buvo mandagūs, reiškė užuojautos ir apgailestavimo pasiteisindami, kad jie yra verčiami savus piliečius tąsyti po dabokles ir lagerius.


Damušis yra simbolis tų nepriklausomoje Lietuvoje kilusių jėgų, kurios pajėgė nugalėti tradicinę baimę imtis didesnių ir drąsesnių planų, reikalaujančių daug rizikos.

Du žygiai galima būtų laikyti tos drąsios rizikos viršūnėmis. Pirmas — tai sukilimo organizavimas 1941 prieš sovietinį okupantą. Tai rezistencinis didelio užsimojimo žygis, kurio priekyje buvo A. Damušis su L. Prapuoleniu, inž. J. Vėbra ir eile jo draugų. Antras — tai jaunimo stovyklos organizavimas Amerikoje. Tai jau drąsus didelis užsimojimas kultūriniame veikime. Daugeliui veikėjų jis atrodė neįvykdomas, fantastinis, pasmerktas iš anksto susilaukti nepasisekimo. Bet Damušis, tuo metu būdamas LRK Federacijos pirmininkas, rizikavo, ir draugų, talkininkų tame rizikingame žygyje, kaip ir sukilimą organizuojant, jam nepritrūko. Tai iš tiesų buvo sukilimas prieš lietuvių pasitenkinimą smulkiais darbais savo parapijos ribose.

A. Damušio portrete turėtų reikštis dramatiški bruožai, nes dramatiškų situacijų jam iš tiesų prieš akis buvo nemaža. Dramatiškas gali būti žmogus, pastatytas tarp ištikimybės savo tikėjimui ir pavojaus laisvei ar net gyvybei. Tačiau Damušio portrete tie momentai nėra sudramatinti. Kasdieniniame savo pasireiškime Damušis išlygina bet kokį įtempimą, dramatizmą ramiu, giedriu žvilgsniu, kartais juoku; jo kalba be patoso, be egzaltacijos, o tik ramiu, taikingu tonu, griežtu minties formulavimu įkaitintas ir egzaltuotas nuotaikas grąžina į tikrovės nesudramatintą plotmę.

Tokis kasdieniniame gyvenime. O nepaprastą, pavojaus ir kentėjimo momentą vieni su savo pozityviu charakteriu dar labiau praskaidrėja, kiti palūžta, lyg nuo jų būtų nukritusi kaukė, kuri normaliame gyvenime buvo pridengusi silpnybes. Damušis buvo pirmojo tipo. Ir šis bruožas visam Damušio portretui, kuriame yra dramatinių momentų, duoda epinio ramumo, giedros, dvasinio pirmavimo. Iliustracijai išimu iš archyvo Damušio senesnius atsakymus į jo veikimo du momentus, svarbius momentus. Dėmesio verti jie ne tik tuo, kad atskleidžia netolimos praeities fragmentus, bet ir paties tų fragmentų dalyvio natūralų, ne “herojišką” pasakojimo toną.

*

Šią vasarą mačiau vėl A. Damušį jaunimo stovykloje Dainavoje. Rodė stovyklos plotą.

Bridom per aukštą žolę nuo kalnelio į pakalnę ir antraip. Galėjai užsimiršti, kad esi už tūkstančių mylių nuo Utenos ir Zarasų. Čia taip priminė anas vietas. Su pasitenkinimu Damušis aiškino, kaip visuomenė jų, detroitiškių, pastangas suprato ir parėmė; taip didieji sunkumai jau nugalėti; aiškino, kas dar galima būtų organizuoti ir gerinti. Ir jo akių ryškus žvilgsnis lyg būtų dar susiaurėjęs ir pasmailėjęs kaip to, kuris yra sulaukęs laimėjimo ir su juoko gyslele prisimena visus kliuvinius, lyg tai būtų buvusi tik praeitis.

Nenorėjau gesinti to giedraus ramumo naujais paklausimais apie kliuvinius. Žinojau, kad nėra ko jų dramatinti. Žmonės nėra vienodo sukirpimo, dėl to nei vienodo galvojimo. Visur ir visais laikais pažangesnioji iniciatyva susilaukia pasipriešinimo. Tai yra natūrali kova tarp pažangos ir konservatyvumo. Lietuviškoje dirvoje ji galėtų atrodyti nenatūrali tik tuo, kad pasipriešinimas reiškės iš tų, iš kurių lauktum kaip tik paramos. Bet ir tą reiškinį tenka priimti ramiai kaip ženklą, kad nepriklausoma Lietuva ėjo dvejopa kryptimi: augino žmones su sparnais, augino žmones ir su pančiais.


KAIP BUVAU NACIŲ AREŠTUOTAS IR KALINAMAS
PASAKOJA A. DAMUŠIS

Vokiečių gestapo (slaptosios policijos buvau suimtas 1944 birželio 16 ir prijungtas prie kitų anksčiau suimtų Vliko narių grupės.

Suėmimo priežastis buvo tokia. — 1944 pavasariop, kai jau kurį laiką veikė radijo ryšys su Švedija, Vlikas buvo nutaręs siųsti ten vieną kariškį kaip ryšininką ginklų užpirkti, kurių, manėme, būsime reikalingi. Šis pasiuntinys buvo suimtas, kai bandė laivu iš Estijos keltis į Suomiją. Tardymo metu jis išdavė savo tiesioginius ryšininkus, o pastarieji išskaičiavo visus Vlike esančius asmenis, net naiviai nurodydami, kas kuriam pogrindžio vienetui atstovavo, nors buvome pasižadėję jokiu būdu Vliko sudėties niekam ir niekad neišduoti.

Nuo gegužės pabaigos slapsčiausi. Birželio viduryje slapta aplankiau savo šeimą, persikėlusią iš Kauno į Panemunę. Ten ir buvau suimtas.

Saugume buvau apkaltintas šiais punktais. Esą:

(1)    Vlike atstovauju nelegaliai katalikų grupės pogrindžio organizacijai Lietuvių Frontui ir esu Vliko vicepirmininkas;

(2)    mano žinioje yra Lietuvių Fronto biuletenis, kuris orientuoja pogrindžio vadus, ir kad be to aš dar palaikąs ryšius su pogrindžio laikraščio “Į Laisvę” redakcija, kuri kursto lietuvius priš vokiečius;

(3)    esu tarpininkavęs tarp Vliko ir Lietuvos užsienio atstovybių ir greičiausia su aukštųjų dvasiškių pagalba per mane ateina Eltos biuletenis, kuris duodąs žinių iš Jungtinių Amerikos Valstybių ir D. Britanijos radijo transliacijų;

(4)    esu betarpiame ryšyje su lietuvių rezistencijos vadu Juozu Ambrazevičium;

(5)    Vliko ryšys su liet. rezistencijos kariniu sektorium einąs per mane, ir aš esu nuolatiniame ryšyje su gen. St. Raštikiu, gen. St. Pundzevičium, pulk. dr. J. Vėbra ir kt.

Gestape Kaune buvau tardomas iš Čekoslovakijos atsiųsto gestapininko Rauch ir kauniškio vokiečio Heldke. Jie man pranešė, kad jų turimais daviniais turiu jausti, kad ant pečių galvos aš jau neturįs. Bet kadangi jie žiną, kad aš mylis savo šeimą ir esąs prisirišęs prie jos, tai jie man duodą progą: jeigu išduosiu 10-12 Lietuvių Fronto vadovaujančių asmenų ir nurodysiu “Į Laisvę” redakcijos žmones, jie darysią viską, kad likčiau gyvas. Ragino nevaidinti didvyrio, bet žiūrėti praktiškai, nes jų žodžiais, “gyvenimas toks gražus ir viliojantis eis ir be tavęs, ir tavo aukos niekas neprisimins’.

Tada tikrai jaučiau, kad mano galva jau nebeilgai bus ant pečių, tad skubinausi ja naudotis ir nieko neišdaviau, tuo vykdydamas Lietuvių Fronto ir anksčiau Lietuvių Aktyvistų Fronto nusistatymą. Atsisakiau net minėti ar patvirtinti Vliko narių pavardes, nors tardytojas man jas suminėjo visas, išskyrus vieną, neva remdamasis kitų parodymais.

Frontui su bolševikais palūžus, mus išgabeno į Rytų Prūsijos In-sterburgo kalėjimą, iš ten per Karaliaučių į Allensteiną, po kelių savaičių iš ten per Thorną į Landsbergą prie Warthe. Čia išbuvome apie pusšešto mėnesio. Bolševikams artėjant, mus perkėlė į Berlin-Tegel kalėjimą. Po dviejų savaičių 1945 vasario 10-11 laivu, paskiau traukiniu išvežė į Bayreutho kalėjimą prie Čekoslovakijos sienos.

Mus kaltino sunkiausiu “hoch-verrat’ nuostatu, ir buvome ‘‘Volks-gericht’ žinioje, taigi pačių didžiausių kalinių kategorijoje. Iš kalėjimo buvome varomi į sunkiuosius darbus, kai buvome Landsberge, o paskiau Bayreuthe. Tegalėjome dirbti tiktai lauke, ne po stogu. Pūgų ir atolydžių metu kažnai peršlapę drabužiai užšaldavo ant mūsų kūno. Jų išsidžiovinti negalėjome, nes celės buvo nekūrenamos. Bet jeigu kita diena buvo kiek saulėta, drabužiai išdžiūdavo, ir mes atgydavome.

Nesitikėjome išsilaikyti per žiemą. Jaučiu, kad tą žiemą Landsberge išlikau gyvas dėka savo žmonos, brolio ir draugų, kurie sudarė ryšį per vieną įmonės meistrą, priskirtą prie mūsų kalinių grupės; jis agr. B. Gaidžiūnui ir man perdavė kiek maisto. Sunkiausiais žiemos mėnesiais tai buvo tokia parama, be kurios tikrai nebūčiau galėjęs išlaikyti.

Bayreutho kalėjime, duonos kiekį sumažinus iki 125 gramų dienai, pradėjome silpti ir tinti. Dr. J. Vėbrą iš darbo turėjome vesti jau už parankių. Aš pats irgi pradėjau atsilikti nuo kolonos. Bet galų gale 1945 balandžio 14 atėjo išsivadavimo valanda, Jungtinių Valstybių armijai užėmus Bayreuthą.

Iš kalėjimo išėjęs tesvėriau 48 kg. Po dviejų savaičių pasiekėme Wuerzburge įsikūrusį Vliką. Po keturių dienų vykau pas savo šeimą, radau juos visus gyvus ir sveikus prie Alpių kalnų papėdės Allgau miestelyje.

II

Kun. Stasys Yla

1936 vasarą buvom susirinkę keletas pasitarti dėl galimo religinės kultūros leidinio. Besvarstant nelauktai atvyko A. Daugirdas, tada Žaibo leidyklos vienas iš direktorių, ir kaip visad įprastu ramiu būdu išpasakojo, kad dienraštis “Rytas” cenzūros uždarytas ir kad tegalima leisti naują laikraštį naujiems žmonėms. Pasiūlė imtis iniciatyvos. Pirmykštis planas organizuoti religinės kultūros leidinį buvo nustumtas į šalį ir buvo priimtas tas naujas pasūlymas. Kun. Stasys Yla tame pasitarime buvo tas, kuris pirmasis pasiūlė naujam dienraščiui ir vardą — XX amžius. Tur būt, belgų, katalikų laikraščio pavyzdžiu.

Tas momentas yra pats pirmasis, su kuriuo kun. Stasys Yla įsirėžė atminime. Nuo tada teko dirbti su juo “XX amžiaus” kolektyve, teko sekti jo dažnus pasisakymus spaudoje religinės ir tautinės kultūros klausimais. Jo mintys buvo pasakomos taip, kad darėsi artimos ir patrauklios. Jos suvedė ir į artimesnius asmeninius santykius. Net 1943, kada gestapas padarė jo bute kratą ir jį suėmė, paskutinis jo atsisveikinimas telefonu buvo man skirtas.

*

Stebuklas mums rodės, kada 1945 rudenį patyrėm, jog kun. Stasys Yla išėjo iš Stutthofo kaceto gyvas. Sunku buvo įtikėti, kaip jis pakėlė kaceto kančias, kada jis Lietuvoje turėdavo ištisas dienas praleisti lovoje. Jo organizmas buvo ne tik silpnas, bet ligos tiesiog buvo įsitaisiusios jame sau buveinę. Aname silpname kūne regimai turėjo būti nuostabiai gaji ir tvirta dvasia. Fizinės jėgos ir laisvėje atsidūrus nebuvo proporcingos jo dvasiai, stipriai, dinamiškai gyvenime ir idėjose.

Stebėdamas kun. St. Ylos dvasinį dinamizmą, atsimeni, kad jis yra aukštaitis rytietis. Atsimeni tada ir Vaižganto Napalį Šešiavilkį. Napalio būdu kun. Yla visą save skiria pamėgtam objektui. Jam atsideda visa širdim. Apie jį galvoja visą laiką ir kitiems apie jį kalba. Jo imasi ne intelektualistiškai, planingai, sistemingai, bet emocionaliai, su visa aistra. Dirbs dienomis ir naktimis, kada kiti jau seniai poilsiauja.

Tai nereiškia, kad susidomėjimo objektas nebus pakeistas kitu. Ateitininkų veikimo vadovėlio rašymą gali lėtinti, kad visa širdim ir atsidėjimu pultusi studijuoti Šiluvos istoriją. Jis pulsis rašyti brošiūras, gal ir eilėraščius, o paskui paveikslus piešti, griovius kasti, akmens tvoras tverti. Ir visur su tuo pačiu įnirtimu. Žinoma, ne visuose darbuose jis veikė vienodu pasisekimu.

*

Tačiau ir viename ir kitame ir dešimtame darbe jam iškyla nuolat ir nuolat tas pats ir vienas siekimas — pastoracinis, padaryti žmogų geresnį.

Pastoracinėje srityje kun. St. Ylos dinamiška mintis dairėsi pavyzdžių ir įkvėpimo vakarų Europos idėjose ir praktikoje. Pastoracijos studijuoti specialiai buvo nuvykęs į Prancūziją, Belgiją. Iš ten buvo artima jo prigimčiai idėja — universaliam katalikybės turiniui jieškoti individualių tautinių formų, kuriomis prieitų arčiau prie žmogaus individualybės. Lietuviško gyvenimo formų jis įdėjo į maldas, giesmes, skirtas vaikams. Lietuviško gyvenimo rūpesčių įdėjo į viešas bažnytines maldas. Šia prasme jei poezijoje ir mene tausaką bei tautodailę panaudojo Krėvė, Putinas, Galdikas, tai su tautiniais motyvais pastoracijoje mėgino reikštis kun. St. Yla. O gindamas savas įvestas naujoves į maldaknyges, ypačiai Marijos Mergelės terminą, jis parašė moksliniu metodiniu atžvilgiu vieną iš savo geriausiai dokumentuotų raštų — “Liturginės terminologijos klausimu”.


IŠ KUN. ST. YLOS LAIŠKO

Galbūt jau ir senstu, nes seniau, atitrūkęs nuo žmonių, ir trumpu laiku galėjau sėsti prie darbo, geriau koncentruotis ir vogtinėm valandėlėm dar šį tą padaryti... O tiek dar gyvų ir, rodos, aktualių - ne tiek praeities, kiek dabarties -problemų iškyla, kaitina smegenis ir magina imti plunksną ir, jei ne ką atvesti, na kam akis atverti - tuo vis mažiau žmogus betiki, -bet nors pačiam išsakyti save ir gal bent ateičiai padėt susivokt, kas mūsų dienomis pulsavo, dramatiškai plakėsi, jieškojo plačių vandenų ir hermetiškai užsidarė uždarame kiaute ar priešingai iš perplačių vandenų grįžo į savo seniau jieškotus uostus.

Keletas pradėtų, įpusėtų darbų šaukiasi laiko, ramybes ir koncentracijos ir atrodo, kad praeis dar keletas metų, kaip jau praėjo — ir liks galutinai paliudyti, kad žmogaus norai ir pastangos niekad nėra pilnai įvykdomi.

Tik dėl vieno neramu — daug kas, ką. mes kartais laikomo šiuo metu labai reikšminga ir kam turime eikvoti brangią energiją ir laiką, kartais atrodo sulaiko mus nuo daug esmiškesniu, vertingesnių ir reikalingesnių darbų. Turiu galvoj ne vien kultūrinius ar rašto darbus. Kartais ir tą pačią kultūrą mes pervertiname. Darbas žmogaus tarnybai, ypač jaunų žmonių, juos ugdant ir formuojant šiais didžio pasimetimo laikais, būtų labiausiai pasotinąs ir prasmingas... Atleisk, kalbėdamas apie laiką, užmiršau, kad iš nakties peršokau į ryto valandą.


Kitas kun. St. Ylos pastoracinis metodas, kuris darės populiarus vakarų Europoje, bet kuris toks vengiamas Amerikoje ligi šiol — apaštalauti individualiai. Kun. St. Yla ėjo į namus, ėjo į organizacijas. Labiausiai pas tuos, kurie buvo reikalingi itin religinės užuovėjos. Stengėsi suprasti jų reikalus ir pergyvenimus ir juos kelti savo pavyzdžiu ir savais pasikalbėjimais. Nueis kur kun. St. Yla “apaštalauti”, tai gali nelaukti jo pareinant — nežinai, kada baigsis ten pasikalbėjimas, nes tai priklausys nuo vietoje susidariusios nuotaikos, ne nuo racionalinio apskaitymo ir iš anksto suplanavimo.

Kiek jis pataikė prie žmonių prieiti ir kiek jo vardas tarp Amerikos lietuvių buvo populiarus, parodė pirmieji bendruomenės rinkimai. Juose kun. St. Yla gavo daugiausia balsų iš visų kandidatų. O jo taktika prie žmogaus prieiti, lygiai sugebėjimas įžvelgti į žmogaus psichologiją geriausiai pasirodė jo labai rūpestingai parašytame vaikale “Žmonės ir žvėrys”. Kacetinės literatūros tai pati stipriausia knyga. Ji yra taip pat dalinis veidrodis pažinti, kokių psichologinių tipų buvo davusi nepriklausoma Lietuva.

Pridėkim dar kun. St. Ylos žodžio, pamokslo, paskaitos, intymų ramumą, kartais sulyrintą nuotaiką. Juo siekė klausytojus ne priblokšti gražbylystės patosu, bet greičiau pažadinti klausytojo nuosavą susimąstymą.

Tokis yra tas naujo kunigo atėjimas nepriklausomos Lietuvos gyvenime.

*

Kun. Yla nebuvo toks vienintelis Lietuvos gyvenime. Jis buvo vienas iš daugelio kunigų, kuriais rėmėsi Lietuvoje gyvoji dvasia, religinė, moralinė, tautinė.

Tai degantis žiburys. Degantis savyje, neramus, jieškodamas naujų kelių ir formų. Sykiu degantis ištikimai ir jautriai bažnyčios autoritetui ir jos garbei.

Ne visada toki yra mėgstami, nes sustingusių tradicijose visada esti daugiau. Tačiau Lietuvoje buvo hierarchų, kurie vertino ir rėmė šitą kryptį, ir ji žadėjo naujo atgimimo.

Kiek tokios dvasios žmonės derinasi į amerikinį gyvenimą, sunku pasakyti. Čia tebevyrauja dvasia, kuri reikalauja, kad avys rinktųsi apie piemenį, kurį gali rasti bažnyčioje ir zokristijoje. Kad piemuo lankytus pas avis, čia dar svetima. Daugelis naujos ateivijos kunigų čia skaudžiai atsitrenkė. Kun. St. Ylos laimė, kad jis yra mažiau priklausomas nuo šios dvasios ir gali reikštis savo pastoracijoje sava natūralia šviesa.

III

Zenonas Ivinskis

Jis liko labiausiai mano atminime nuo 1932 tos dienos, kada grįžo iš Berlyno, gavęs istorijos daktaro laipsnį. Nuo tada per eilę stebėjimo ir bendradarbiavimo metų jis iškilo mano akyse kaip žmogus, kurio charakterio pagrinde buvo ir liko gamtos vaiko natūra. Iš tos natūros ėjo daugelis jo savybių - milžiniška sveikata ir jėga, ištvermė ir energija. Energija veikime, ne samprotavimuose ir refleksijose. Tuo ir yra pajėgūs natūralūs gamtos žmonės.

Iš tos pačios versmės tekėjo ir labai maži reikalavimai sau, savo fizinei egzistencijai, mokėjimas mažu kuo pasitenkinti.

Iš tos pačios versmės reiškės, kita vertus, didelis dvasinis alkis ir veržlumas jį nuraminti naujais pažinimais. Tas alkis lig šiol nepasotintas, nors amžius su penkiasdešimčia metų paprastai jau mažiau imlus. Lig šiol Ivinskis skuba išnaudoti kiekvieną valandą sistemingai, reguliariai, jieškodamas naujos mokslinės patirties archyvuose, knygose, gyvenime. Skuba tramvajuje, traukinyje mokytis svetimų kalbų žodžius. Skuba užsirašyti naujas datas ar įvykius ant laikraščio, ant stalo. Tas visas žinias godžiai sugeria, lyg išdžiūvusi žemaičių žemė sugeria rasos lašus. Neperstoja lig šiol, nors ir žino, kad to žinojimo yra marios, ir jų lašais neišsemsi.

Mokslinio pažinimo geismas buvo stipresnis už egzistencinio saugumo jausmą. Ivinskis galėjo emigruoti, galėjo kolegijose gauti dėstytojo vietą. Bet jis laikėsi atokiai nuo emigracijos ir pasiliko prie mokslinio pažinimo šaltinių, prie jo pamėgtos istorijos, rizikuodamas neturėti minimalių sąlygų savo kasdieninei duonai. Pasirinko egzistencinį netikrumą, kad turėtų mokslinio darbo galimybes.

Mokslinio pažinimo geismas gamtinio vaiko natūrą pripildė enciklopedinio pažinimo tiek, kad jo dėka atsistojo Ivinskis lygioje plotmėje su Europos mokslininkais, virsdamas aktyviu tarptautinių istorijos konferencijų dalyviu, rimtu diskusijų partneriu. Tuo atžvilgiu jis yra pirmas tokio masto tarp nepriklausomos Lietuvos istorikų.

*

Istorijos moksle Ivinskio natūra siekia pažinimo iš tiesioginių šaltinių. Gal čia reiškias vieno iš jo buvusių istorijos mokytojų paskata - prof. kan. A. Aleknos, kurio mirtį palydėdamas spaudoje, Ivinskis itin aukštino velionies kritišką žvelgimą į faktus ir tų faktų jieškojimą šaltiniuose. Vargiai kuris kitas jo meto Lietuvos istorikas yra tiek pervertęs ypačiai du archyvus, kuriuose yra gausu lituanistikos - Karaliaučiaus ir Vatikano archyvus.

Tačiau ir istorijos moksliniame darbe, manding, atsispindi Ivinskio gamtos vaiko natūra -skubėjimas surinkti kuo daugiausia faktų, dokumentuotų, metrikuotų, kaip tai yra būdinga ir Ivinskio straipsniams žurnaluose. Tai, sakytum, istorinis “inventarizmas”, “materializmas”. Kad būtų paryškintas istoriko Ivinskio šis bruožas, galima prisiminti šalia jo kitą jo istorijos kolegą Adolfą Šapoką, kuris pasukęs kita linkme - labiau į problematiką, į sintetinius apibendrinimus iš mažesnio skaičiaus faktų.

Istorikas Ivinskis yra toje istorijos mokslo stadijoje, kada domimasi labiau pačiais faktais nei jų išdėstymo forma. Tokis yra Ivinskis ir kituose ne istoriniuose darbuose. Mažiau jam rūpi savo žinių išdėstymo forma, jos elegancija, kuo pasižymi kitas jo kolega Lietuvos istorijos srity - Simas Sužiedėlis.

Jei Lietuvos istorijos mokslas pradžioje labiau domėjosi politine Lietuvos praeitim, ypačiai jieškojo joje herojikos, tai nepriklausomos Lietuvos istorikas Ivinskis yra labiau pasukęs į Lietuvos ūkinę praeitį, į jos kultūrą ir religiją. Tos rūšies yra jo pagrindiniai veikalai, pradedant disertacija, habilitacija ir ypačiai baigiant jo premijuotu veikalu apie vyskupo Merkelio Giedraičio amžių.

*

Istorijos moksle Ivinskis nebuvo ir nėra nuskendęs. Jis žinojo, kad Lietuva gyveno tokius laikus, kada inteligentas turi reikštis ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai - atiduoti duoklę visuomeniniam gyvenimui. Tai žinodamas, jis neprotestuodavo, kada buvo šaukiamas į visuomenines pareigas -redaktorius, politikus, labdaros organizatorius, rezistencinę konspiraciją. Kuriuose tos rūšies darbuose yra Ivinskis dalyvavęs, surašyta Lietuvių Enciklopedijoje. Čia tereikia konstatuoti, kad visuomeniniame veikime reiškėsi ta pati Ivinskio natūra - labiausiai jos principingumas, dinamiškumas, konkretumas.

Principingumas reikalauja iš asmens drąsos rizikuoti nemalonumu, nepatogumu, pavojum. Jei nebuvo malonumo reikštis ne pagal valdančiojo režimo reikalavimus nepriklausomoje Lietuvoje, tai su pavojum teko rizikuoti okupacijų metais. Bolševikams užėmus Lietuvą, Ivinskis (tuo metu XX amžiaus dienraščio viceredaktorius) su kitais intelektualais buvo pakviestas pasirašyti pareiškimą sovietų naudai. Ivinskis buvo vienas iš labai nedaugelio, kurie atsisakė pasirašyti, nors pakartotinai telefonu buvo raginamas. Vokiečių okupacijoje kartu su kitais universiteto dekanais teko atsidurti kalėjime ginant studentus nuo mobilizacijos. Tos rūšies grėsmės nebuvo jau tremtyje, bet nemalonumų buvo nemaža, kada derybose tarp Vliko ir min. Lozoraičio Ivinskis reiškė savą nuomonę ir dėl jos buvo išskirtas, sakysim, iš derybų dalyviams pobūvio, kad nešokiruotų derybų partnerio. Nebuvo malonumo ir 1952, kada Vliko vykdomąją tarybą sudarinėjant atvykęs iš Amerikos dr. Trimakas padarė sugestijų skubinti tos tarybos sudarymą ir neduoti laiko Ivinskiui, tada LF atstovui Vlike, susisiekti su savo bičiuliais Amerikoje. Atsakytas ryšio su Amerikos bičiuliais ir paliktas savo atsakomybei ir moraliai spaudžiamas, Ivinskis ryžosi 1952 rugpiūčio 5 padėti savo parašą po raštu, kuriuo išvedė Lietuvių Frontą iš tos organizacijos. Išvedė iš organizacijos, kad neišvestų iš garbingumo plotmės.

Pasiėmęs visuomenines pareigas, Ivinskis jose buvo konkretus ir dinamiškas. Tokis jis buvo ir fakultetą organizuodamas 1941, ir Savišalpos draugiją lietuviams Berlyne šelpti 1944, ir Raudonojo Kryžiaus valdyboje 1946, ir santykius su Vokietijos įstaigom megzdamas 1952, kada buvo užsienių reikalų tarnybos valdytojas, ir pagaliau organizuojant Baltijos institutą Bonnoje.

Tai buvo priežastis, kodėl Ivinskis buvo pageidaujamas bet kuriame darbe. Kiekvienas žinojo, kad Ivinskis jį atliks, įdėdamas visą savo energiją ir sumanumą. Santykiuose su kitais - tiesus, ekspansyvus, nuoširdžiai atviras. Gamtos vaiko natūra tiki, kad ir kiti yra be jokių užkulisinių minčių, lygiai atviri su juo. Kiti žinojo, kad Ivinskis gins savo principą tvirtai, bet jis niekad nelaiko savo oponento savo priešu tik dėl to, kad nuomonės išsiskiria. Gal būt, tas nuoširdumas darė Ivinskį patrauklų kitiems. Labiausia jaunimui. Ivinskis su jaunimu taip pat jautėsi labiausiai savas. Su juo ėmėsi ne tik diskutuoti, dainuoti, bet ir lenktyniuoti, šokinėti, nors nešė ant savo pečių profesoriaus ir dekano rimtybę. Jaunimas su juo kartu juokėsi, juokėsi ir skyrium iš jo jaunuoliškų staigmenų, nes jį priėmė labiau su sau artimo žmogaus meile nei su atokia pagarba.

Gyvenimas po 50 metų gali atsiliepti ligšiolinio gyvenimo tempui, bet vargiai pajėgs sulaužyti Ivinskio ligšiolinio pasireiškimo liniją.

Betgi 50 metų sukaktis lyg įspėja: ar nepakaks šiuo tarpu, anot Vydūno, kasti gyvybę iš kapų; ar nemetas iš tų mirusių popierių jau kurti paveikslą, kuris prašnektų gyvom spalvom ir linijom apie Lietuvos praeitį? Persiritus į antrą pusšimtį, ar nemetas surinktą medžiagą paversti veikalu ir paleisti į pasaulį. Tai būtų nepriklausomos Lietuvos auklėtinio objektyvus monumentas Lietuvos garbei.

*

Trim sukakties žmonėm tenkinomės ryškindami, kokių žmonių yra davusi nepriklausoma Lietuva. Galeriją tektų pratęsti ne tik vaizdais prof. K. Pakšto, prof. J. Puzino, kurie reiškiasi savo raštais šiame nr., bet ir vaizdais kitų mokslo, meno, literatūros žmonių, kurie išaugo Lietuvoje ir prisidėjo prie jos pažangos. Nors jų nė pavardžių čia negalim suminėti, bet, minėdami nepriklausomybės sukaktį, jaučiam jiems visiems respektą — ir tiems, kurie atsidūrė laisvame pasaulyje, ir tiems, kurie liko tėvynėje.