Literatūros šventės paraštėje
Labiau dėmesio verta kilusi spaudoje polemika literatūriniais klausimais ryšium su Rašytojų Draugijos premija. Polemika dėl premijos priminė atmosferą, kuri buvo kitados atvaizduota ir įvertinta straipsniu “Literatūros šventės paraštėje". Jame buvo taip rašoma:
*
“Nesileidžiant į... reportažinį iškilmių aprašymą, pravartu sustoti ties kai kuriais faktais, kurie iškilo jų metu ir kurie įnešė tam tikro kartumo į pačių rašytojų tarpą ir šešėliu praėjo bent tai visuomenės daliai, kuri mūsų literatūra rūpinasi...
“Būtų visai suprantamas dalykas, kad viena mūsų rašytojų grupė reiškia tam tikrų rezervų ne josios ideologijos kūriniams. Bet jau yra visai nebeaišku, kada peržengiamos ne tik objektyvumo, bet ir paprastos teisybės ribos...
“Todėl ir tenka pasisakyti prieš vienos rašytojų grupės daugiau ar mažiau nepagrįstą savosios grupės kūrinių kėlimą, o priešingosios grupės beatodairinį smerkimą, kuris neperseniai ir kai kurioje spaudoje įgavo perdaug jau vienašališkų tendencijų. Taip pat tenka pasisakyti ir prieš pretenzijas tų, kurie mano esąs reikalas organizuoti kontrabloką ir varyti panašią akciją. Mūsų manymu, grožinės literatūros kūriniams vertinti tėra vienas matas — jų meninė vertė, kurios negalima apspręsti vien meno kūrinio idėjiniu momentu, nes jis tėra tik viena sudedamųjų, tiesa, esminių meno kūrinio dalių.
“Perdaug vienašališkas ir tendencingas kūrinių vertinimas nieku būdu neprisideda prie literatūros pakėlimo, bet tik kai kuriuos autorius nepagrįstai paikina ir pačią literatūrą smukdo. Todėl nenuostabu, kad mūsų literatūriniame gyvenime reiškiantis tokioms tendencijoms yra gera dirva reikštis ir įvairiems asmeniškumams bei nieku nepagrįstoms ambicijoms. Iškilmių metu tų asmeniškumų demonstravimas, panaudojant net platesnius mūsų menininkų sluoksnius, faktinosios padėties gerai nežinančius, visuomenės akyse gana klaikiai nuskambėjo.
“Visuomenė yra jautri toms formoms ir tiems būdams, kuriais rašytojai su ja santykiauja. Gi atsimenant, kad šiemetinė Sakalo premija niekam nebuvo paskirta todėl, kad jury komisija nesusitarė, taip pat kad daugumas pajėgesnių autorių jau yra gavę po vieną ir daugiau premijų, visai pagrįstai gali būti ne tik rašytojų visuomene, bet ir visuomenės rašytojais nusiskundimas: Ponai rašytojai, palikite savo asmeninius reikalus už durų, o geriau rūpinkitės parašyti bent tiek įmanomų kūrinių, kiek mes skiriame premijų!
“Todėl tenebūnie tuščias Bern. Brazdžionio kreipimasis (žodyje, pasakytame visų laureatų vardu): ‘Broliai rašytojai... Ar ne ant mūsų galvų kris gėdos dėmė, kad nusivylęs istorikas šios dienos literatūrai turės skirti keliasdešimt tuščių puslapių?’...’’
*
Tas išrašas yra paimtas iš “Židinio” 1940 Nr. 3. Tai buvo reagavimas į tais metais premijų skirstymą už 1939 metus ir dėl to skirstymo kai kurių rašytojų, daugiausia vadinamų kairiųjų, sukeltą triukšmą. Valstybinė premija tada buvo paskirta Brazdžionio “Kunigaikščių miestui”. Anų metų įvykiai yra analogija šiemetinei Rašytojų Draugijos literatūrinei premijai su neliteratūrinėm demonstracijom. Anie žodžiai tinka ir šiemetiniam įvykiam vertinti.
“Židinio” žodžiuose yra trejopi klausimai, kuriuos sukėlė premijos skyrimas: ar yra to meto literatūroje pakankamas meninis lygis? ar literatūriniai kūriniai matuojami literatūriniu matu? ar rašytojų santykiavimas išsilaiko padorumo ribose?Visais trim atžvilgiais “Židinys” rado neigiamus atsakymus.
Tuos pačius klausimus iškėlė ir šių metų įvykiai premijos proga. Ir atsakymai peršasi toki pat. Tačiau rašytojų santykiavimas šios premijos proga pasirodė toli pralenkęs rašytojų santykiavimą nepriklausomoje Lietuvoje. Tada rašytojų draugijos mažuma neskelbė, kad tos draugijos narių dauguma esą analfabetai ir rašytojų draugijos vadovybė nei kiti rašytojai kolegos nebuvo insinuoti kriminaliniais nusikaltimais — balsavimo klastojimu. Tai dideli kaltinimai. Visuomenės akyse jie suniekino ne tik tuos, kuriem jie buvo skirti, bet ir jų autorius. Pačiai rašytojų šeimai jie pridėjo naują smūgį — reikia būti ypatingos sąžinės, kad susitikę galėtų vienas kitam ranką paduoti nuoširdžiai kolegiškai, lyg nieko nebūtų buvę. Buvo skelbiama, kad dalis pasitrauks iš draugijos. Gal tai tik įkaitusios nuotaikos grasinimas! Tačiau ir be formalaus išstojimo dvasinis, moralinis skilimas jau yra įvykęs. Jis apgailėtinas nemažiau, kaip politinis skilimas. Ar jis nueis dailininkų pavyzdžiu ir išsikristalizuos į dvi draugijas, parodys ateitis.
*
