Karalaitė prie girnų
ŽILVINAS
Stingsta ašaros, ir kraujas akmenėja.
Mano tėviškę dar slegia sutema.
Slibinus, motule, vis minėjai
Man, kas vakarą ratelį sukdama.
Karalaitę ten prie girnų prirakintą
Ir sudrėkusias jos ašarom kasas . . .
Tik dainelės graudžios liejas, plinta,
Pro uolas, pro užtvaras visas.
Tai ne pasakoj, ne pasakoj, motule,
Tai dabar tie devyngalviai slibinai
Mūsų žemėn, mūsų tėviškėn įgulę —
Dulka šnervėmis griuvėsių pelenai. . .
Ne prie girnų ji — prie rūpesčių sunkiųjų,
Kraujo ašarom nulijusi visa ...
Karalaitė lygumų, lankų žaliųjų
Gelsvo lino pabarėliuose basa.
Vienos dainos, tik dainužės graudžios
Liejas, nuteka lomelėm, pabariais . . .
Ir girdžiu aš liūtim pilant, liūtim plaudžiant,
Vis girdžiu ratelį dūzgiant vakarais.
(Iš partizanų poezijos)
