Europiečio atsisveikinimas su Europa
Nuo to laiko, nuo 1918, kai Oswald Spengleris paskelbė savo pranašavimą apie ateinantį "Vakarų žlugimą”, juodi varnai vis dažniau sukranksi viršum Europos. Kontinentas, kuris davė civilizaciją ir žmogaus laisvių šūkius, rodo vis daugiau žymių, kad jis savo amžių atgyveno. Kai šiandien Azijos ir Afrikos kontinentuose eilė tautų įsigijo nepriklausomybes, Europoje jas prarado 10 tautų su 100 milijonų žmonių. Daromos pastangos atlaikyti Europos garbės vėliavą ar bent gyvybę įvairių reformų siūlymais, labiausiai — jungtinės, federuotos Europos. Paskutiniu laiku iškilo apsčiai kritikos tai idėjai. Savo duoklę Europos likimo klausimui atiduoda ir prof. J. Eretas savo brošiūroje “Abschied von Europa”, išleistoje 1955 pabaigoje. Ji taikyta daugiausia šveicarams, bet jos mintys dėmesio vertos ir kitiems, kurie seka žmonijos globalinę raidą.
*
Kur ir kas yra Europa
Pirmiausia atsako autorius į tai neigiamu būdu — kas Europa nėra: o ji nėra aiškiai ribotas geografinis vienetas; niekad nebuvo nė politinė sąvoka, niekad nebuvo Europos sąjungos, neturėjo bendros valdžios, nebuvo europinės bendros teisės. Ir dėl to nėra “Europos istorijos”. Pasak Julien Benda, tebuvo tik europinės valstybės, kurios viską darė, kad sukliudytų “Europos tapimą”.
O betgi Europa yra — ji yra dvasinė, moralinė idėja, kuri formuoja istoriją. Europos idėjos šaknys nusileidžia į graikų romėnų ir krikščioniškąją kultūras. Graikai perdavėpagarbą asmeniui ir grožiui, kuris remiasi harmonija daiktuose ir veikime — kaip priešybė asmens pavergimui ir chaosui. Iš Romos paveldėtas valstybinio gyvenimo pagrindas — teisė kaip priešybė barbariškai savivalei; ji pažino ir įgalino anttautinį gyvenimą. Krikščionybė asmens vertę pakėlė nemirštamosios sielos idėja ir tarpusavio santykius pagrindė artimo meile — tai priešybė smurtui, kerštui, neapykantai. Krikščionybės taurumas drauge su graikų gražiu žmoniškumu ir romėnų teisės mintimi virto didžiausiu pylimu prieš žmogaus nuvertinimą ir jo dvasios paneigimą. Taigi Europa yra ten, kur išpažįstama krikščionybė ir humanizmas, asmeninės ir politinės laisvės.
Rytai prieš Europą
Prieš tokią Europą bangomis ėjo pasikėsinimas iš rytų su visomis jai priešybėmis. Penktame amžiuje prieš Kristų į Graikiją buvo įsiveržusi galinga persų karo mašina, bet prie Maratono, Salamis, Pataeae ji sugniužo prieš graikų pasipriešinimą. Penktame amžiuje po Kristaus užplūdo hunai, bet vakarų, kuriuos tada sudarė romanai ir germanai (romėnai, vestgotai, alanai, burgundai ir frankai) armijų buvo palaužti. Aštuntame amžiuje Europą užplūdo arabai, sykiu braudamiesi iš Azijos ir Afrikos, ligi buvo palaužti frankų-ostgermanų valdovo Karolio Martelio. Tryliktame Europą sudrebino mongolai, ligi jie buvo sulaikyti prie Liegnitz (1241). Penkioliktame amžiuje turkai paėmė Konstantinopolį, pasiekė iki Vienos ir tik pakartotinai buvo nustumti Dunojaus pavandeniu ir t.t.
Šiandien rytų antplūdį prieš Europą vykdo rusai, kurių branduolys yra maskviniai didžiarusiai su 80 milijonų. Verždamiesi į Europą, jie vykdo eurazinės valstybės programą. Šiam antplūdžiui pasipriešinimo centras ilgą laiką buvo Anglija. Ji sulėtino slavų ekspansiją “europinės pusiausvyros” politika. Bet su antruoju pasauliniu karu “europinės pusiausvyros” politika suardyta, ir šiandien Sovietų banga rieda palinkusia plokštuma į vakarus. Rusų laimėjimą Europoje buvo išreiškęs Eisenhoweris tokiais žodžiais; “Paskutiniai du šimtai metų duoda nesudėtingą Rusijos santykių su Europos istorija vaizdą... 1750 tarp Rusijos sienų ir Berlyno, Europos centro, buvo dar 1200 km., 1800 tik 750 km., 1815 priartėjo iki 250 km., ir šiandien Berlynas yra jau toli užpakalyje”.
Šiandieninė apsauga Europai
Plačiai autorius nušviečia Lenino-Stalino priemones Europai laimėti, ypač vadinamas bendru koegzistencijos vardu. Ir kelia klausimą, kas šiandien bus apsauga Europai. Nei Prancūzija, nei Italija, nei Skandinavijos valstybės, kada yra sulaužytas Europos vidurys — Vokietija. Nei Anglija, kuri nebėra saugi savo saloje ir gali būti subombarduota. Vienintelė atrama — Jungtinės Valstybės. Jeigu ne jos kariuomenė Europos prietilčiuose, Europos istorija būtų baigta, ir toliau vyktų Eurazijos istorija. Užtat sovietai taip ir siekia išstumti Ameriką iš Europos, paversti ją savo kontinente neutralia jėga.
Kam Europos likimas rūpi, tas turi jausti dėkingumo Amerikai, sako autorius. Be jos Europos istorija būtų buvus baigta su antruoju karu. Kol Amerika nėra nugalėta, tol Europos likutis nežus.
Būtų beprotiška atmesti Amerikos pagalbą. Bet būtų neprotinga tikėti, kad ramentai padarys žmogų sveiką. Ramentai, kuriuos duoda Amerika Europai, padeda vaikščioti, ir Nato karinė pajėga saugoja Europą. Tačiau nuo Europos pačios priklausyssveikti ir stiprėti. O jos stiprybė yra tos dvasinės vertybės, kurios sudaro Europos dvasią. Ar tų jėgų pati Europa turi?
Ar Europa jaučiasi esanti Europa?
Pasipriešinimas naujausiam antplūdžiui iš rytų sustiprėtų, mano autorius, jei Europos valstybės europiškai galvotų, t. y. pajustų tarp savęs artimumo ir bendradarbiavimo dvasią, kuri skatintų Europą susijungti į jungtinę Europą. Autorius atmeta istoriko Rankės Europos koncepciją, kurioje tetilpo tik romanų-germanų tautos kaip ir anais viduriniais amžiais. Pasisako už Baltijos tautų įglaudimą į Europos sąvoką, nes istorijos eiga įrodė jų vis didesnį ir glaudesnį tekėjimą su vakarais. Tačiau karčiausi autoriaus žodžiai priklauso patiems vakariečiams, nes jie yra kalti dėl tokios padėties, kurioje 320 milijonų europiečių laikosi prieš 200 milijonų rusų tik dėka 150 milijonų amerikiečių; kurioje yra 40 valstybių viena nuo kitos atsitvėrusių 17,000 km sienomis; kurioje viena valstybė nuo kitos ribojasi savo nacionaliniu egoizmu. Tą egoizmą anglai išreiškia savo ‘‘Right or wrong — my country”; prancūzai: ‘‘Gesta Dei per Francos”; vokiečiai: “Deutschland, Deutschland ueber alles”.
Autorius konstatuoja, kad Europos ir diplomatai ir mokslo įstaigos kreipiasi vis į praeitį, atmindami vienas kito skriaudas, nenorėdami prarasti iš tos praeities nieko ir atsižadėti dalies savo suverenumo. Maža kas tenori atmesti “praeities diktatūrą”, žiūrėti į šios dienos dabartį ir net visai užsiriša akis prieš ateitį.
Baigia autorius europinio gyvenimo analikę lygtinai: jei Europos likutis nesukurs jungtinės Europos, tai jos laukia Oswald Spenglerio pranašautas likimas — “vakarų žlugimas”, Europos istorija tada baigsis visiems laikams, ir prasidės Eurazijos istorija, nes Europoje nebeliko Europos idėjos. Ta prasme ir “atsisveikinama su Europa”.
